Daiktinių teisių viešumo principo raidos tendencijos
5 (100%) 1 vote

Daiktinių teisių viešumo principo raidos tendencijos

11213141516171

TURINYS

ĮŽANGA 3

I. DAIKTINIŲ TEISIŲ VIEŠUMO PRINCIPAS 4

Nuosavybės teisė 5

Valdymas 6

Servitutas 8

Uzufruktas 9

Turto patikėjimo teisė, ilgalaikė nuoma, užstatymo teisė 10

Įkeitimas 11

Apibendrinimas 18

II. REGISTRAI 19

Nekilnojamojo turto registras 20

Hipotekos registras 26

Turto arešto aktų registras 28

IŠVADOS 32

LITERATŪRA 33

Įžanga

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, siekia užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, saugumą, joje dalyvaujančių asmenų teises ir teisėtus interesus, jų apsaugą, užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui.

Vienas iš svarbiausių civilinės teisės pošakių yra daiktinė teisė. Dėl šios teisės pobūdžio labai svarbus jos viešumo principas. Tinkamas jo suvokimas ir įgyvendinimas padėda pasiekti minėtų tikslų.

Šiame darbe istoriniu lyginamuoju metodu bus bandoma atskleisti šio principo pokyčius Lietuvoje, lyginant 1964 m. Civilinį kodeksą ir dabar galiojantį kodeksą, taip pat kitus atitinkamo laikotarpio teisės aktus. Išanalizavus pokyčius, bus stengiamasi pateikti dabartines daiktinių teisių viešumo principo raidos tendencijas, tačiau iš pradžių bus bandoma sufomuluoti pačią viešumo principo sampratą. Vėliau bus analizuojamos jo įgyvendinimo priemonės, didžiausią dėmesį skiriant registravimui. Autoriaus nuomone, tai yra pagrindinė viešumo principo įgyvendinimo priemonė. Bus gilinamasi ir į kitas registravimo funkcijas, jų pokyčius. Bus tiriamas ir praktinis viešumo principo įgyvendinimas, t.y. atitinkamų registrų veikla, jos pokyčiai.

Šiame darbe analizuojamos įvairios daiktinės teisės, net ir tos, kurios įtvirtintos tik dabartiniame Civiliniame kodekse. Didesnis dėmesys skirtas hipotekai ir įkeitimui, kadangi, autoriaus nuomone, viešumas iš šių teisių kylančiuose santykiuose ypač svarbus.

Ši tema Lietuvos jurisprudencijoje sistemiškai nebuvo nagrinėta. Plačiau rašyta apie registrų veiklą, moderniojo įkeitimo bruožus. Todėl pagrindiniai darbo šaltiniai yra teisės aktai: civiliniai kodeksai, atitinkamų registrų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Remiamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika atitinkamais klausimais.

Šiame darbe naudoti teisės aktai su pakeitimais iki 2004 m. spalio 15 d.

I. Daiktinių teisių viešumo principas

Teisės principai yra teisės ir jos sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas teisinis reglamentavimas, visi teisiniai sprendimai – ir bendrieji, ir individualieji. Principai persmelkia bei kreipia ir pačią teisę (jos nuostatas) ir teisės realizavimą. Jie padeda užtikrinti teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą, padeda vertinti patį teisinį reglamentavimą [22].

Pagrindiniai principai įtvirtinti Konstitucijoje. Jų turinį atspindi įvairius visuomeninius santykius reglamentuojančios teisės šakos, atsižvelgdomos į tų santykių savitumą. Būtent santykių specifika ir lemia, kad atskiros teisės šakos turi tik joms būdingus principus, reguliavimo metodus ir pan. Tačiau bet kurios teisės šakos principai negali prieštarauti pagrindiniams – konstituciniams – principams, Konstitucijos „dvasiai“.

Civilinė teisė taip pat grindžiama įvairiais principais. Atsižvelgiant į atskirų civilinės teisės pošakių objektus, skiriami ir jų principai. Pavyzdžiui, šeimos teisei būdingas monogamijos principas (3.3 str.), prievolinei teisei – šalių bendradarbiavimo principas (6.38 str.).

Daiktinė teisė yra vienas iš pagrindinių civilinės teisės pošakių. Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą [27, 235 psl.]. Nurodomi tokie pagrindiniai šios teisės bruožai: absoliutumas, teisės sekimas paskui daiktą, pranašumas prievolinės teisės atžvilgiu, pirmumas. Absoliutus daiktinės teisės pobūdis reiškia, kad asmens teisė į daiktą suponuoja visų aplinkinių asmenų pareigą netrukdyti turinčiam teisę asmeniui ja naudotis. Sekimo bruožas reiškia, kad daiktinė teisė seka paskui daiktą, t.y. perduodant daiktą iš vienų rankų į kitas trečiajam asmeniui išlieka su juos susijusi daiktinė teisė (pvz., įkeitus daiktą kreditoriui hipoteka, įkeitimo teisė išlieka nepriklausomai nuo vėlesnio daikto perleidimo kitiems asmenims). Pranašumo bruožas pasireiškia tuo, kad daiktinė teisė yra labiau privilegijuota, palyginti su kitomis prievolinėmis teisėmis, susijusiomis su tuo pačiu daiktu (pvz., kreditorius, kurio reikalavimą garantuoja įkeitimas, pardavęs daiktą, turės galimybę patenkinti jį pirmiau už kitus kreditorius, kurių reikalavimas nėra užtikrintas daiktine įkeitimo teise). Pirmumas reiškia, kad keliems asmenims turint daiktines teises į tą patį daiktą, jų reikalavimai, kylantys iš šių teisių, bus tenkinami tokia eilės tvarka, kokia atsirado ta daiktinė teisė [28, 107-108 psl.]. Taigi, daiktinės teisės pobūdis lemia, kad daiktinės teisės, jų suvaržymai turi būti žinomi tretiesiems asmenims. Pavyzdžiui, asmuo, įsigydamas turtą, yra suinteresuotas žinoti, ar tas turtas nėra įkeistas, areštuotas, ar turto pardavėjas yra tikrasis jo savininkas ir pan. Turėdamas patikimą informaciją, toks asmuo galėtų apsipręsti dėl sandorio sąlygų (pvz., daikto įkeitimo atveju mažesnės kainos) ar atsisakyti sudaryti
tokį sandorį. Pavyzdžiui, bankas suinteresuotas žinoti kuo išsamesnę kreditą gauti siekančio asmens finansinę padėtį. Jį domintų, ar turtas, kurį asmuo valdo, yra šio asmens, ar jis nėra jau įkeistas ir pan. Nuo to priklausytų, ar paskola būtų suteikta ar ne. Daiktinių teisių viešumo neužtikrinimas turėtų neigiamų padarinių visai civilinei apyvartai: neliktų tarpusavio pasitikėjimo, saugumo jausmo. Todėl šių teisių viešumas yra būtinas. Jo nesilaikymas sukelia tam tikrų padarinių. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso [1] (toliau CK) 1.75 str. įtvirtinta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais; norint įgyti daiktą įgyjamąją senatimi reikalaujama viešo to daikto valdymo (4.68 str. 1d.); 4.9 str. 2 d. nustatyta, jog, jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „ Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo vieša ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas“ [18]. Vadovėlyje „Lietuvos teisės pagrindai“ teigiama: „Dėl absoliutaus pobūdžio daiktinės teisės turi būti žinomos aplinkiniams. Jų viešumas yra jų apsaugos garantija“ [29, 200 psl.]

Turint visai tai omenyje, galima bandyti sukonstruoti viešumo principo apibrėžimą. Viešumo principas – tai reikalavimas, kad daiktinės teisės, jų suvaržymai, šių teisių turėtojai būtų išviešinami, ir tretieji asmenys galėtų susipažinti su šiais duomenimis, nes, priešingu atveju, tų daiktinių teisių turėtojai negalės panaudoti savo turimų teisių prieš trečiuosius asmenis.

Viešumą užtikrinti gali viešas daikto valdymas, įstatymas, registracija. Tačiau apie tai bus kalbama analizuojant kiekvieną daiktinę teisę atskirai.

Apibendrinimas: daiktinių teisių viešumo principo buvimą lemia šios teisės pobūdis bei būtinumas užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, saugumą.

Nuosavybės teisė

Nuosavybės teisė yra viena pagrindinių asmens teisių bei visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Jai didelis dėmesys skiriamas tiek Konstitucijoje, tiek CK, tiek ir kituose teisės aktuose. Naujasis CK detaliau nei jo pirmtakas reglamentuoja nuosavybės teisinius santykius. Rengiant CK buvo siekiama priderinti nuosavybės teisinių santykių reguliavimą prie iš esmės pasikeitusių ekonominių sąlygų, sudaryti kiek įmanoma platesnes savininkų teisių įgyvendinimo galimybes, užtikrinti tų teisių apsaugą ir gynimą. Šioje vietoje bus aptarti tik nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atsirandančios pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, įgijimo momento reglamentavimo pokyčiai. Tai svarbu kalbant apie šios teisės atsiradimo momentą bei jos išviešinimą.

Senasis CK [14] nustatė, kad, jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu (149 str.). Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai buvo numatyta privaloma registracija, o sutarties neįregistravimas darė ją negaliojančia (255 str.). Šiuo atveju, registracija atliko ne tik teises išviešinančią, bet ir jas sukuriančią funkciją. Dabartinis reglamentavimas nesieja nuosavybės teisės atsiradimo su registracija. Nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo (6.393 str.). Įstatymai nenustato termino, per kurį turi būti įregistruota tokia sutartis, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (1.75 str. 3d.). Analizuojant šią normą, CK komentare [21], nurodyta tokia situacija: jeigu trečiasis asmuo savo ruožtu sudarys sandorį su kitu asmeniu, kurio vardu daiktas įregistruotas, tai anksčiau įgijęs šį daiktą , bet neįregistravęs savo teisių asmuo negalės reikalauti įgijimo sutartį pripažinti negaliojančia [21, 173 psl.]. Pažymėtina, kad tokia situacija, kalbant apie nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, yra neįmonoma – Nekilnojamojo turto registras atsisakys registruoti tokią velėsnę trečiojo asmens sudarytą sutartį, nepaisant to, kad ankstesnis įgijėjas savo nuosavybės teisių į daiktą dar nėra įregistravęs. Notaras patvirtinęs ankstesnę pirkimo-pardavimo sutartį, duomenis įregistruoti sandorį pateiks Nekilnojamojo turto registrui. Šis sandoris atsispindės nekilnojamojo turto byloje. Taigi, šis sandoris bus išviešintas (plačiau šio darbo 23 psl.). Taigi, asmuo įgijęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, bet dar jos neįregistravęs, gali būti ramus dėl savo teisės, o tretieji asmenys gali sužinoti įvykusio sandorio faktą dar prieš nuosavybės teisės įregistravimą.

Kaip jau buvo minėta, asmeniui įsigijus turtą, jam pereis visi daiktinių teisių suvaržymai apie kuriuos jis galėjo ir turėjo sužinoti, t.y. jie buvo išviešinti. Pavyzdžiui, bedraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis to namo dalimis. Jei
šį susitarimą įregistruos viešame registre, tai jis galios ir asmeniui, kuris vėliau įgys dalį to namo (4.81 str.). Tokia nuostata galiojo ir senajame CK (127 str.).

Išvada: nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties registracija prarado savo konstitutyvią funkciją, tačiau tai nesumažino naujojo daikto savininko teisių garantijos. Iš dalies ji prarado ir teises išviešinančią funkciją.

Valdymas

CK daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą (4.22 str. 1d.). Tokiu valdymu nelaikomas valdymas, atsirandantis iš prievolinių teisinių santykių bei valdymas, kaip sudedamoji nuosavybės teisės turinio teisė. Senajame CK (ir kituose teisės aktuose) valdymas, kaip savarakiška daiktinė teisė, nebuvo įtvirtintas.

Tik sąžiningas ir teisėtas daikto valdymas yra pagrindas įgyti nuosavybės teisę įgyjamąją senatimi (4.68 str. 1d.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip nuosavybės teisė, o įgytas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus laikomas neteisėtu (4.23 str.). Sažiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į pradedamą valdyti daiktą. Jei asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą, valdymas laikomas atsiradusiu nesąžiningai (4.26 str. 3, 4d.). Be to, sąžiningu asmuo privalo išlikti visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn neturi žinoti apie kliūtis įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliučių būtų (4.70 str. 1d.).

Įstatymų leidėjas numato skirtingus kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentus. Valdymo į kilnojamuosius daiktus atsiradimo momentu dažniausiai laikomas fizinis jo užvaldymas ar kitoks asmens valią valdyti daiktą išreiškiantis veikimas/neveikimas (4.28 str.). Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliučių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti (4.27 str. 1d.). Tačiau nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentas siejamas su valdymo įregistravimo viešame registre momentu. Tik nuo šio momento bus skaičiuojamas terminas, reikalingas daiktui įgyjamąja senatimi įgyti. Nekilnojamojo daikto valdymo faktas registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Šis faktas nebus registruojamas, jei į tą nekilnojamąjį turtą įregistruota nuosavybės teisė. Toks reglamentavimas apsaugo savininko teises. Be to, anot doc. A. Taminsko, valdymo išviešinimas (nekilnojamojo daikto valdymo registravimas) leistų savininkui sužinoti jo daikto svetimo asmens valdymą, nes ne visais atvejais nebuvimas registre žymų apie įregistruotą nuosavybės teisę reiškia, jog daiktas neturi savininko. Viešumo reikalavimas keliamas ir valdant kilnojamąjį daiktą (įgyti daiktą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį gali tik asmuo, kuris valdė „sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą [..]“; 4.68 str.). Tai irgi padeda savininkui įgyvendinti savo teises į daiktą. Mano nuomone, įstatymų leidėjas galėtų nustatyti, kad valdymas į kilnojamuosius registruojamas daiktus taip pat atsiranda tik nuo įregistravimo į atitinkamą registrą. Tai padėtų geriau apsaugoti savininkų teises. Nekilnojamojo daikto valdymo registravimas padeda išspręsti ir valdytojo sąžiningumo klausimą. Jei registre nebuvo žymos apie nuosavybės teisę į daiktą ir asmuo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į užvaldomą daiktą, jis bus sąžiningas įgijėjas. Sąžiningu jis išliktų ir tuo atveju, jei žyma apie nuosavybės teisę į daiktą būtų panaikinta dėl registro tvarkytojo kaltės, o iš kitur jis nesužinotų, jog kažkas turi daugiau teisių į valdyti pradedamą daiktą.

Išvada: valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, į nekilnojamąjį daiktą registravimas atlieka savininko teisių apsaugos, valdymo išviešinimo funkciją, leidžia spręsti valdytojo sąžiningumo klausimą, atlieka konstitutyvią funkciją. Kilnojamojo daikto atveju, viešumą turi užtikrinti atviras daikto valdymas.

Servitutas

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiu daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto), tinkamą naudojimą. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka (4.111 str.).

Servitutas buvo įtvirtintas nepriklausomoje Lietuvoje dar iki naujojo CK įsigaliojimo . Lyginant su ankstesniu reglamentavimu, servituto teisiniai santykiai dabar labiau detalizuoti, atsirado naujų servituto rūšių, pasipildė servitutų nustatymo pagrindų ratas, buvo padaryti kiti pakeitimai. Tiek dabar, tiek anksčiau servitutas yra registruojamas atitinkamame nekilnojamojo turto registre, o šio fakto įregistravimas atlieka (atliko) ne tik teises
išviešinančią, bet ir jas sukuriančią funkciją (CK 4.124 str., senojo Nekilnojamojo turto registro įstatymo [15] 3 str., 7 str. 2d.). Ir dabar, ir anksčiau servituto nereikėjo registruoti tik tuo atvjeu, kai jį nustatydavo įstatymas, mat preziumuojama, kad viešai paskelbti įstatymai yra visiems žinomi.

Servitutas neišnyksta ne tik pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, bet išlieka ir padalijus tarnaujantįjį ar viešpataujantįjį daiktą (4.115 str., 4.116 str.). Be to, servitutas nustatomas neterminuotam laikui (4.128 str. 1d.) ir varžo kai kurias savininko teises. Dėl šių išvardintų priežasčių yra svarbu, kad asmuo įgydamas nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, kuriam nustatytas servitutas, žinotų šį faktą. Daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju, tai galėų lemti ir mažesnę daikto kainą, kadangi tarnaujančiojo daikto ekonominė vertė, lyginant su tokiu pačiu nesuvaržytu daiktu, yra mažesnė. Tokią išvadą patvirtina ir CK nuostata, jog „hipotekos tvarka įkeistam nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik visų kreditorių sutikimu arba teismo sprendimu“ (4.127 str. 2d.). Pažymėtina, jog bet kokie daiktinės teisės į daiktą suvaržymai dažniausiai mažina daikto ekonominę vertę.

Nors teisių atsiradimas siejamas su servituto įregistravimu, ne visais atvejais jo pasibaigimo momentu bus išregistravimas iš atitinkamo registro. Jei servitutas pasibaigia tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančio, ir tarnaujančiojo daikto savininku arba baigiasi žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui, tai servitutas baigsis nuo atitinkamo fakto įvykimo momento (4.130 str.). Tikriausiai, pirmuoju atveju, toks reglamentavimas sąlygotas pasikeitusio nuosavybės teisės atsiradimo į nekilnojamuosius daiktus momento, antruoju atveju, žuvimo faktas yra akivaizdus, todėl priešingai nei kitais pasibaigimo pagrindais (servituto atsisakius, išnykus jo būtinumui, suėjus senaties terminui, pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei), žuvimo momento nebus negalima ginčyti.

Išvada: servituto registravimas atlieka teises išviešinančią ir sukuriančią funckiją. Tam tikrais atvejais jas atlieka įstatymas. Esminių pasikeitimų, viešumo užtikrinimo srityje, servituto reglamentavime nėra.

Uzufruktas

Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (4.141 str.). Kaip ir būdinga visoms daiktinėms teisėms, uzufruktas seka paskui daiktą: „pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas, savininkui, uzufruktas išlieka“ (4.142 str. 4d.).

Iki naujojo CK įsigaliojimo, ši daiktinė teisė Lietuvos civilinėje teisėje nebuvo įtvirtinta.

Uzufrukto ir servituto reglamentavimas registracijos prasme labai panašus. Skirtumą lemia tik tai, kad uzufrukto objektu gali būti ir kilnojamasis daiktas. Iš uzufrukto nustatymo kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas (4.147 str. 2d.). Ši nuostata taikoma visiems nekilnojamiesiems daiktams ir privalomai kilnojamojo turto registruose registruojamiems kilnojamiesiems daiktams. Jei kilnojamasis daiktas nėra registruojamas, uzufruktas į tokį daiktą atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme (kai uzufruktą nustato įstatymas), sandoryje (kai jis nustatomas sandoriu) ar teismo sprendimo (kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu) (4.147 str. 3d.). Panašiai kaip servituto atveju, ne visada uzufrukto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimas iš atitinkamo registro. Jei uzufruktas baigiasi jo atsisakius, pablogėjus uzufrukto objekto būklei, suėjus senaties terminui ar panaikinus uzufruktą teismo sprendimu, uzufrukto išregistravimo momentas bus jo pabaigos momentu. Jeigu miršta uzufruktorius, likviduojamas uzufruktorius juridinis asmuo, praeina trisdešimt metų nuo uzufrukto nustatytmo juridiniam asmeniui; pasibaigia terminas ar įvyksta naikinančioje sąlygoje numatytas juridinis faktas; uzufruktorius tampa ir uzufrukto objekto savininku arba žūva uzufruktas, uzufruktas baigiasi nuo atitinkamo fakto įvykimo momento (4.150 str.).

Išvada: uzufrukto į registruojamus daiktus registravimas atlieka išviešinančią ir teises sukuriančią funkcijas. Tam tikrais atvejais, jas atlikti gali įstatymas.

Turto patikėjimo teisė, ilgalaikė nuoma, užstatymo teisė

Turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti (4.106 str. 1d.). Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas (4.165 str. 1d.). Yra numatyta, jog pasikeitus nuomotojui ar nuomininkui, ilgalaikė nuoma išlieka, jeigu nuomininko teisių perėmėjai tinkamai naudoja išnuomotą daiktą ir vykdo kitus ilgalaikę nuomą nustatančiame akte
įsipareigojimus (4.165 str. 3d.). Užstatymo teisė (superficies) įvardijama kaip teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti (4.160 str. 1d.). Net ir pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, ši teisė išlieka.

Turto patikėjimo teisė egzistavo ir iki naujojo CK, tuo tarpu likusios dvi daiktinės teisės buvo įtvirtintos tik įsigaliojus CK.

Visos trys teisės panašios tokiu aspektu: įstatymai nesieja šių teisių atsiradimo momento su jų įregistravimu į atitinkamą daiktą. Emphyteusis ir superficies atveju užtenka šalių susitarimo arba testamento, o turto patikėjimo teisės atveju – įstatymo, administracinio akto, sutarties, testamento ar teismo sprendimo. Visgi, tokias teises į atitinkamą daiktą registruoti reikia. Tai rodo Nekilnojamojo turto registro įstatyme [5] įtvirtintas registruojamą daiktinių teisių sąrašas, kuriame minimos ir šios trys teisės (11 str.). Vadinasi, joms yra privaloma teisinė registracija. Priešingu atveju, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (1.75 str.) .

Kadangi užstatymo ir ilgalaikės nuomos teisės objektas gali būti tik nekilnojamasis daiktas, tai šios teisės registruojamos Nekilnojamojo turto registre (NTRĮ 11 str.). Turto patikėjimo teisė į nekilnojamąjį daiktą taip pat registruojama šiame registre, o į kilnojamąjį daiktą – atitinkamo kilnojamojo turto registre (pvz. transporto priemonių).

Išvada: turto patikėjimo, užstatymo bei ilgalaikės nuomos teisių atžvilgiu, registracija neatlieka teises sukuriančios (konstitutyvios) funkcijos, tačiau atlieką savo „standartinę“ funkciją – išviešinimą, kuris užtikrina tiek šių teisių turėtojų, tiek trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Įkeitimas

Iki naujųjų CK ir Civilinio proceso kodekso [3] (toliau CPK) įsigaliojimo įkeitimą (plačiąja prasme, t.y. suvokiant kaip tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto įkeitimą) reglamentavo 1992 m. priimtas Hipotekos įstatymas [16] (toliau HĮ), 1997 m. priimtas Kilnojamojo daikto įkeitimo įstatymas [17] (toliau KDĮĮ), senasis CK bei kiti juos detalizuojantys teisės aktai. Įsigaliojus minėtiems kodeksams, šie įstatymai neteko galios, o jų normos (su atitinkamais pakeitimais) buvo inkorporuotos į CK ir CPK.

Įkeitimas, kaip civilinės teisės institutas, Lietuvos teisės sistemoje yra laikomas daiktine teise ir reglamentuojamas CK IV knygos „Daiktinė teisė“ XI ir XII bei CPK XXXVI skyriuose.

Tuo pat metu įkeitimas kartu su netesybomis, laidavimu, garantija, rankpinigiais laikomi prievolių užtikrinimo būdais (CK 6.70 str.). Įkeitimo teisinės prigimties klausimas nevienodai sprendžiamas įvairiose šalyse (pavyzdžiui iki šiol galiojančiame 1896 m. Vokietijos civiliniame kodekse (Bürgerliches Gezetzbuch) visos įkeitimo formos priskiriamos daiktinėms teisėms, tuo tarpu 1995 m. Rusijos civiliniame kodekse įkeitimą reglamentuojančios normos įtvirtintos tarp prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų) [26]. Nesigilinant į šią problemą, reikia pažymėti , jog įkeitimas turi visus daiktinės teisės bruožus.

Šiandieninę įkeitimo teisę galima apibrėžti kaip daiktinę teisę į svetimą daiktą, kai kreditorius (įkaito turėtojas) gali, skolininkui (įkaito davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią įkeisto turto vertės dalį nepriklausomai nuo to, įkeistas turtas tebėra skolininko ar šio perleistas tretiesiems asmenims.

Skiriamos dvi įkeitimo formos – nekilnojamojo turto (hipoteka) ir kilnojamojo turto (įkeitimas siauriąja prasme). Trumpai aptarsiu jų dabartinį reglamentavimą bei jo pokyčius.

Hipoteka

CK hipoteka apibrėžiama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Įkeisto nekilnojamojo daikto savininkas turi teisę valdyti, naudoti įkeitimo objektą bei juo disponuoti atsižvelgdamas į hipotekos kreditoriaus teises (4.170 str.). Hipotekos objektu gali būti tik atskiras viešame registre registruojamas, iš civilinės apyvartos neišimtas nekilnojamasis daiktas, kuris gali būti pateiktas parduoti viešose varžytynėse (4.171 str. 1d.). Įstatymų leidėjas skiria sutartinę ir priverstinę hipoteką. Skyrimo kriterijus – hipotekos atsiradimo pagrindas ir skolininko valia. Sutartinė hipoteka atsiranda skolininko ir kreditoriaus sutarties pagrindu arba vienašaliu skolininko pareiškimu. Šiais atvejais reikalingas įkaito davėjo sutikimas. Privestinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimu ir tik įstatymo numatytais pagrindais, o skolininko sutikimas nereikalingas. Nepriklausomai nuo hipotekos rūšies, ji visais atvejais registruojama hipotekos registre. Su šiuo įregistravimu siejamas ir hipotekos galiojimo pradžios ir pabaigos momentas. Taigi, įregistravimas atlieka ne tik teises išviešinančią, bet ir jas sukuriančią funkciją.

Skolininkas daiktą gali įkeisti dar kartą, jei hipotekos sutartyje nenumatyta kitaip (4.170 str. 3d.). Daiktą įkeitus kelis kartus ir neįvykdžius skolinio įsipareigojimo, hipotekinių kreditorių reikalavimai iš
parduoto įkeisto turto tenkinami pagal jų prašymų įregistruoti hipoteką padavimo eilės tvarką (4.193 str. 2d.). Vėlesnis kreditorius, suteikdamas paskolą, užtikrintą jau kartą ar kelis kartus įkeistu nekilnojamuoju turtu, prisiima riziką dėl tokio skolinio įsipareigojimo neįvykdymo. Todėl svarbu, kad jis galėtų susipažinti su ankstesnio įkeitimo faktu viešame registre, kuris leistų apsispręsti, ar verta suteikti kreditą ar kitą finansinę paskolą. Tokios nuomonės laikosi ir LAT: „[…] registracija suteikia paskolos davėjui galimybę apsisaugoti nuo kitų asmenų pretenzijų į įkeistą turtą, nes jis dar prieš suteikdamas paskolą turi galimybę tiksliai sužinoti apie teisių į šį turtą suvaržymus“[20]. Žinoma, jei iš parduoto turto gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka (4.193 str. 1d.). Tačiau toks išieškojimas trunka ilgiau nei išieškojimas ne ginčo tvarka hipotekos atveju. Savaime suprantama, kad hipotekinis kreditorius turi pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu.

Viešumo reikalavimo pagrįstumą patvirtina ir skolininko galimybė perleisti įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn. Tokiu atveju įkeitimas seka paskui daiktą (4.171str. 9d.). Vadinasi, skolinio įsipareigojimo įvykdymas tenka naujajam savininkui. Todėl labai svarbu, jog įkeitimo faktas jam būtų žinomas prieš įsigyjant suvaržytą turtą. Šią informaciją ir teikia viešas hipotekos registras, todėl kilus ginčams, negalima teikti, nežinojus jo duomenų.

Čia trumpai paminėjau tik pagrindinius hipotekos bruožus, susijusius su viešumo reikalavimu. Dabar, lygindamas naująjį CK ir nebegaliojantį HĮ, pasistengsiu atskleisti esminius šios įkeitimo formos reglamentavimo pokyčius.

Palyginti su anksčiau galiojusiomis nuostatomis, naujajame CK susiaurintas galimų įkeisti objektų ratas, t.y. dabar įkeisti galimą tik nekilnojamąjį daiktą, kai anksčiau buvo galima ir kilnojamojo daikto hipoteka (palyginti CK 4.171 str. ir HĮ 30str.). Tokia hipoteka jau ir tuomet buvo kritikuojama, mat buvo abejojama, kad skolinio įsipareigojimo, kuris dažniausiai yra ilgalaikis, įvykdymą būtų galima patikimai apsaugoti įkeičiant kilnojamąjį daiktą, kuris neturi ilgalaikės didelės išliekamosios vertės [27, 323psl.]. Visgi, tiek dabar, tiek anksčiau galėjo būti įkeičiami tik įregistruoti daiktai (tai galiojo ir kilnojamiesiems daiktams). Tas pats pasakytina ir apie daiktų dalis: jos turi būti tiksliai apibrėžtos ir įregistruotos viešame registre kaip atskiri objektai. Nepasikeitė ir kiti hipotekos objektui keliami reikalavimai ( CK 4.171 str., HĮ 8 str.)

Esminių pasikeitimų hipotekos registravimo tvarkoje taip pat nebuvo padaryta. Hipotekos įsigaliojimo, pasibaigimo momentu išliko atitinkamų duomenų įrašymas į hipotekos registrą, galiojo ir galioja duomenų teisingumo ir išsamumo prezumpcija ir pan. Tokio reglamentavimo esmingai keisti nebuvo pagrindo, nes nustatytos normos įtvirtino gerą kreditorių ir sąžiningų įgijėjų interesus apsaugantį išviešinimo mechanizmą. Galbūt buvo galima pakeisti prašymų įregistruoti hipoteką padavimo tvarką. Dar ir dabar nustatyta, jog toks prašymas pateikiamas daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai (CK 4.185 str., HĮ 22 str. 1d.) Paprasčiau būtų, jei jį būtų galima pateikti bet kuriam hipotekos skyriui, o jau šis prašymą persiųstų nekilnojamojo daikto buvimo vietos hipotekos skyriui. Tai padėtų sutaupyti nemažai asmenų laiko. Tokia siūloma nuostata jau įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro įstatyme, kalbant apie nekilojamojo turto ir teisų į jį registravimo tvarką.

CK kitaip nei nebegaliojantis HĮ sureguliavo bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.171. 5d., HĮ 8 str. 5d.), žemės (CK 4.171 str. 11d., HĮ 9 str. 4d.) įkeitimą, sutrumpino terminą, per kurį maksimaliosios hipotekos atveju, kreditoriui ar skolininkui mirus, turto paveldėtojai turėdavo persiregistruoti hipoteką savo vardu norėdami išvengti skolos dydžio fiksavimo (nuo 8 mėn. iki 6 mėn.; HĮ 19 str. 3d. 4p., CK 4.182 str. 3d.); nustatė, jog bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi gauti rašytinį visų kitų bendrąja hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą, kai anksčiau tokios galimybės nebuvo (t.y. įkeisti dar kartą buvo galima tik baigus hipoteką; CK 4.183 str. 2d., HĮ 20 str. 2d.) ir kt. Tačiau šie pasikeitimai nėra analizuojamos temos objektas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4413 žodžiai iš 8816 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.