Darbo jėgos migracija Lietuvai integruojantis į europos sąjungą
5 (100%) 1 vote

Darbo jėgos migracija Lietuvai integruojantis į europos sąjungą

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Estelos Mačianskytės

Viktorijos Mitkovec

Daivos Mikalonytės

Viktorijos Vaičiūnaitės

DARBO JĖGOS MIGRACIJA LIETUVAI INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Kursinis darbas

KAUNAS, 2000

REZIUME

ĮVADAS

Metų metus kartota, kad užsienyje gyvena maždaug milijonas lietuvių. Kiek jų ten padaugėjo per pastarąjį dešimtmetį, kai migracija nebe taip ribojama, kaip prieš 10 metų, tiksliai niekas nepasakys. Legalių emigrantų skaičius įvairių žinybų dokumentuose įvairuoja nuo 10 iki 110 tūkstančių (daugiau kaip pusę sudaro išsikėlusieji į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją). Spėjama, kad vien Čikagoje naujai atvykusių lietuvių gali būti iki 40 tūkstančių. Kiek kartų daugiau tautiečių išvyko nelegaliai ar nesugrįžo pasibaigus vizos galiojimo laikui, niekas pasakyti negali. Visiems žinoma, kad šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvių Londone ir kituose didžiuosiuose miestuose ieško darbo, dešimtys prašosi prieglobsčio, o remiantis Statistikos departamento duomenimis, nuo 1991 iki 1999 metų į Didžiąją Britaniją oficialiai išvyko 26 Lietuvos Respublikos piliečiai.

Pirmąją lietuvių emigracijos bangą sudaro išvykusieji iš Lietuvos ties 20 amžiaus slenksčiu, antrąją – pasitraukę nuo antrosios bolševikų okupacijos. Atvykstančius po Nepriklausomybės atgavimo imta vadinti trečiąją emigracijos banga. Antrąją emigracijos bangą lėmė politinė situacija. Dabar išvykstantieji yra ekonominiai emigrantai. Pastarieji taip vadinami dėl sunkios Lietuvos ekonominės situacijos, kai nusivylę gyvenimo sąlygomis, išvažiuoja laimės ieškoti į kitas užsienio šalis.

Vienas iš privalumų Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) bus laisvas prekių ir paslaugų bei kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Asmenys, nerandantys darbo Lietuvoje, galės įsidarbinti kitoje valstybėje. Tačiau gali būti ir neigiamų pasekmių: jei Lietuva nesiims jokių priemonių, gali atsitikti taip, kad išvyks kvalifikuoti specialistai, kurių paruošimas valstybei kainavo nemažus pinigus.

Savo darbe rėmėmės Statistikos departamento duomenimis, kurie, deja, neatspindi nelegalios Lietuvos darbo jėgos migracijos. Projektinėje kursinio darbo dalyje pateikiame ES reikalavimus šalims kandidatėms dėl laisvo darbo jėgos judėjimo. Kadangi nei viena ES valstybė narė dar nėra įgivendinus reikalavimų dėl laisvo darbo jėgos judėjimo, suprantama, ir Lietuva nėra toli šioje srityje pažengusi. Norėdamos aiškiau nusakyti migracijos situaciją Lietuvoje, analizavome Statistikos departamento duomenis, įvardijančius, kokio išsilavinimo bei amžiaus lietuviai daugiausiai migruoja. Taip pat nagrinėjome priežastis, lemiančias apsisprendimą migruoti.

Kad galėtume lengviau prognozuoti ateities migracijos srautus, analizavome kelių žurnale “Veidas” paskelbtų apklausų rezultatus, taip pat apklausėme daugiau nei šimtą atsitiktinai pasirinktų VDU ir KTU aukštesnių kursų studentų. Nors statistika ir neatspindi tikrojo migrantų skaičiaus, mūsų bei kitų apklausų rezultatų tendencijos panašios ir nėra labai pesimistiškos.

TEORINIS DARBO JĖGOS MIGRACIJOS PRISTATYMAS

Darbas, kilęs iš žmonių prigimties ir atsiradęs dėl žmonių santykių, yra viena žmonių gyvybingumo realizavimo formų, rodo žmonių socialinio-ekonominio išsivystymo, veikimo būdą. Darbas, visų pirma, yra būtinybė, užtikrinanti žmogaus egzistavimo galimybes – apsirūpinimą maistu, būstu ir būtinais daiktais. Jis teikia būvimo drauge, solidarumo, bendro tikslo siekimo džiaugsmą, stiprina saugumo bei gyvenimo prasmės jausmą. Taigi pagrįstai galima būtų daryti išvadą, jog darbas kaip ekonominė, socialinė ir net gi politinė kategorija tampa centrine priemone siekiant pagrindinio žmogaus tikslo gyvenime – derinant asmenybės savirealizacijos, asmeninės naudos bei integracijos į visuomenę pradus. Tačiau vien aiškaus tikslo bei veiksmingos priemonės nepakanka, nes gyvenime daug ką lemia aplinkybės, todėl natūralu jog žmogus ieško kuo palankesnės nišos savo tikslui įgyvendinti. Tai įmanoma realizuoti tik atrankos būdu – žmogus juda, t.y. migruoja, derindamas teikiamas perspektyvas ir esminį savo prigimties tikslą.

Dažniausiai terminu ‘migracija’ nusakomas toks ilgalaikis arba tam tikro laikotarpio gyvenamosios vietos pakeitimas, kurio rezultatas – gyventojų skaičiaus ir struktūros pasikeitimai išvykimo bei atvykimo teritorijose. Migracijos procesams ypatingą reikšmę turi jau minėta individų motyvacija, nes persikėlimai gali vykti bet kada, įvairiuose žmonių gyvenimo tarpsniuose.

Skiriamos tokios pagrindinės migracijos rūšys:

1) tarptautinė/vidinė šalies; tarptautinės migracijos atveju yra kertamos suverenių valstybių sienos (teritorinės ribos). Ji apskaitoma remiantis vizų registracija, pasienio punktų duomenimis apie kertančius valstybės sieną asmenis. Tačiau Lietuvai integruojantis į ES automatiškai kyla apskaitomybės problema – laisvas ES teritorijoje tiek prekių/paslaugų, tiek asmenų, tiek darbo išteklių judėjimo principas reiškia mobilumą faktiškai be jokių apribojimų.

2) legali/nelegali; legali migracija vyksta pagal valstybės nustatytą reglamentą.

3) grupinė(kolektyvinė)/individuali(šeimos); grupinė migracija, apimanti
grupes, gimines, gentis, buvo būdingiausia iki-industrinėms visuomenėms, kai individo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su bendruomenės gyvenimu.

4) savanoriška/nesavanoriška, priverstinė; kalbant apie priverstinę migracija, galima išskirti tokias papildomas kategorijas:

Pabėgėlis – asmuo, palikęs gyvenamąją vietą tokiomis aplinkybėmis, kai pasilikimas susijęs su grėsme ar persekiojimais.

Perkeltasis asmuo – asmuo, kurį palikti jo gyvenamąją vietą privertė atitinkami valdžios veiksmai.

Evakuacija – asmenų persikėlimas siekiant išvengti įvairių katastrofų.

Repatriacija – persikėlimai, susiję su sugrįžimu į savo (savo tėvų) šalį.

5) pastovioji/grįžtamoji, remigracija; šios rūšies migracinius procesus lemia laiko faktorius.

Migracinė elgsena – tai visuma veiksnių, kurie logiškai sukelia teritorinį persikėlimą. Pačia bendriausia prasme galima kalbėti apie migracijos išorės stimulus (t.y. perspektyvas pagerinti gyvenimo sąlygas po persikėlimo), taip pat stabilizacijos stimulus (pripratimą prie gyvenamosios aplinkos).

Remiantis migracijos priežastimis, veikla ir migracijos atvykimų vidurkiu bei dažniu yra skiriamos tokios migracijos strategijos:

1. Komercinės kelionės.

2. Mokslo tikslu :

 kai iš tikrųjų nori studijuoti tam tikrus dalykus tam tikrame universitete;

 kai nori pakeisti aplinką, užsidirbti pinigų ir kartu kažkiek pasimokyti.

Kelionės darbo tikslu yra ilgesnės nei komercinės.

3. Darbo tikslu :

 legalios;

 nelegalios.

4. Kitos :

 susijusios su darbu (pvz.: migracija dėl darbo specifikos – vairuotojai);

 vedybos;

 dėl sveikatos;

 turistinės (apžvalginės, skirtos aplankyti artimuosius);

 kitos.

Darbo jėgos mobilumas – darbo vietos keitimas toje pačioje darbovietėje, darbovietės keitimas toje pačioje teritorijoje arba keičiant gyvenamąją vietą.

Darbo jėgos migracija – darbinio mobilumo forma. Skiriamos tokios darbo jėgos migracijos rūšys :

1) įprastinė – keičiant darbo vietą;

2) sezoninė – susijusi su išvykimais sezoniniams darbams;

3) švytuoklinė – mechaninis darbo jėgos judėjimas, susijęs su kasdieninėmis kelionėmis į darbą/atgal, kertant administracines teritorinių vienetų ribas.

Darbo jėgos migracija Žmogiškojo kapitalo teorijoje

Darbo jėgos mobilumas tarp šalių yra svarbus ekonominio gyvenimo reiškinys. Apie 100 mln. žmonių pasaulyje gyvena ne savo tėvynėje. Lentelė parodo, kad kai kuriose išsivysčiusiose šalyse imigrantai sudaro nuo 5 iki 20% bendro šalies gyventojų bei darbo jėgos skaičiaus.

Imigrantai, procentas nuo (1991-1993m. duomenys)

Šalis Gyventojai Darbo jėga

Australija 22,7 24,8

Kanada 15,6 18,5

Prancūzija 6,3 6,2

Vokietija 8,5 8,8

Italija 1,7

Japonija 1,1

Švedija 5,8 5,1

Jungtinė karalystė 3,5 3,6

JAV 7,9 9,3

Žmogiškojo kapitalo teorijos teigia, kad migracijos srautai eina iš tų regionų, kur galimybės daugiau uždirbti yra mažesnės, į tas vietas, kur tos galimybės yra didesnės.

Vienas iš būdų, kaip būtų galima įvertinti darbo buvimą tam tikrame regione, tai yra panaudoti nedarbo lygio rodiklį, nors teoriškai nėra tiesioginio ryšio tarp nedarbo ir migracijos. Žmonių, kuriems yra garantuotas darbas, migracijos lygis yra triskart aukštesnis, nei tų, kurie migruoja ieškodami darbo.

Ši teorija taip pat tvirtina, kad mobilumas yra didesnis tarp jaunų ir labiau išsilavinusių žmonių. Amžius yra vienintelis svarbiausias migracijos veiksnys. Mobilumo pikas yra 20-25m. amžiaus žmonių tarpe. Tai yra aiškinama dviem būdais:

1. kuo jaunesnis žmogus, tuo didesnė grąža iš žmogiškojo kapitalo investavimo. Kuo ilgesnis laiko tarpas, per kurį gali būti gaunama nauda iš investicijų, tuo didesnė yra tos naudos dabartinė vertė.

2. didelę dalį migracijos kaštų sudaro fiziniai kaštai, nuostoliai susiję su draugų, ryšių su bendruomene praradimu. Žmonėms senstant, ryšiai su kitais tampa vis stipresni, tai mažina žmonių mobilumą. To paties amžiaus grupėje neturintys šeimos migruoja lengviau, negu tie, kas jau turi šeimą.

Jei amžius apsprendžia, kas migruoja, tai išsilavinimas geriausiai parodo, kas migruoja tam tikro amžiaus grupėje. Labiau išsilavinusių žmonių mobilumo laipsnis yra aukštesnis.

Žmogiškojo kapitalo teorija akcentuoja, kad pakilus migracijos kaštams, migracijos srautai sumažėja. Kuo toliau migruojama, tuo kaštai yra didesni. Yra dvi šio reiškinio priežastys:

1. informacija apie laisvas darbo vietas vietinėje darbo rinkoje yra lengviau gaunama, nei ta, kuri liečia užsienio darbo rinkas

2. kuo toliau išvažiuojama nuo buvusios gyvenamosios vietos, tuo piniginės išlaidos, susijusios su persikėlimu, kilnojamojo turto transportavimu, yra didesnės.

Norėdami sumažinti fizinius ir informacinius kaštus, žmonės labiau linkę migruoti ten, kur jau yra išvažiavę jų draugai ar giminės.

Amžius, informacijos prieinamumas, laukiamas atlyginimas bei atstumas įtakoja tarptautinę migraciją, nors dažniausiai ji yra reguliuojama, ir ne visi norintys gali keisti gyvenamąją šalį.

Migraciją, vidinę ar išorinę, dažnai lydi vėlesni grįžimai į tėvynę: 20% – į seną gyvenamąją vietą, apie 50%- į gimtinę. Repatriacija yra svarbus geografinio mobilumo fenomenas. Yra išskiriamos dvi repatriacijos priežastys:

1. daugumą
sudaro žmonės, kurie tik laikinai gyvena ir dirba kitur, jie grįžta į tėvynę, kai pasiekia savo numatytų tikslų

2. repatriacija gali būti žmonių reakcija į tai, kad darbo galimybės neatitiko jų lūkesčių arba fiziniai kaštai, gyvenant be draugų ir artimųjų, yra didesni, nei jie tikėjosi.

DARBO JĖGOS MIGRACIJA LIETUVAI INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Dabartinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis stebimas ryškus darbo jėgos mobilumo laipsnio didėjimas, siekiant geresnių įsidarbinimo galimybių, didesnio uždarbio bei palankesnių gyvenimo sąlygų.

Taigi, realiai einama link laisvo judėjimo, kuris Lietuvos, kaip ir kitų šalių kandidačių, atveju įmanomas tik įstojus į ES. Teisinė bazė, numatanti aiškias ir tiesiogines ES piliečių teises, yra Romos Sutarties 48, 52 ir 59 straipsniuose. Laisvo žmonių judėjimo teisė pagrįsta dviem pagrindinėmis nuostatomis. Viena iš jų randama Europos Bendrijos Steigimo Sutarties I dalies 7a straipsnyje (principai). Ji nusako vieną iš bendrosios rinkos ypatybių ir suteikia ES bei kitų šalių piliečiams teisę kirsti Sąjungos vidaus sienas be jokios kontrolės. Tačiau šis straipsnis nėra pilnai įgyvendintas. Čia numatyta daug papildomų sąlygų.

Dalinai pastarasis tikslas buvo įgyvendintas Šengeno Konvencijos pagalba bei Amsterdamo sutartyje numatytu nauju skyriumi apie “laisvės, saugumo ir teisingumo zoną”. Įsigaliojus šiai sutarčiai, nustos veikti dabartinis bendradarbiavimo vidaus reikalų ir teisingumo srityse modelis. Pagal naują sutartį prieglobsčio, imigracijos bei teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose klausimai atiteks ES kompetencijai.

Šioje sutartyje numatytas ir laisvas darbuotojų judėjimas. Tačiau laisvė dirbti pagal kai kurias specialybes (tokias kaip teisininko ir mediko), ribojama tam tikromis sąlygomis, pvz.: reikalaujant atitinkamų kvalifikacijų. Kiekvienu konkrečiu atveju tuos dalykus galima derinti arba taikyti abipusio pripažinimo principą.

Sutartis numato laisvę steigti verslą ir taikoma tiek savarankiškai dirbantiems asmenims, tiek įmonėms. Laisvam gyvenamosios vietos pasirinkimui gali būti taikomos minimalios išlygos, tokios kaip pajamų bei sveikatos draudimo reikalavimai, jeigu toje šalyje asmuo nesiverčia ūkine veikla.

Kita nuostata randama Sutarties II dalies 8a straipsnyje (Sąjungos pilietybė). Joje numatyta kiekvieno ES piliečio teisė, laikantis tam tikrų sąlygų, laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Šios teisės taikomos visoms valstybėms narėms.

EB gyvavimo pradžioje Romos Sutartyje numatytas laisvas žmonių judėjimas visų pirma liečia ūkio veiklą. Ten kalbama apie valstybių narių piliečių, aktyviai besiverčiančių ūkine veikla, teisę įvažiuoti į šalį ir joje apsigyventi.

EEB Sutarties skyriais, kuriuose buvo numatytas laisvas dirbančiųjų judėjimas, jų laisvė steigti verslą, kad galėtų užsiimti profesine veikla, ir dalinė laisvė teikti paslaugas, buvo siekiama mobilizuoti žmogiškuosius išteklius.

Per 30 metų priimti antriniai teisės aktai bei Europos Teismo sprendimai sudarė vis daugiau galimybių laisvam darbuotojų judėjimui, o palaipsniui ši teisė tapo prieinama visiems Sąjungos piliečiams. Tam pasitarnavo ir trys Tarybos direktyvos, priimtos 1990 m., numatančios suteikti daugiau teisių įvažiuoti ir apsigyventi studentams, pensininkams bei galintiems save išlaikyti asmenims.

Toks platesnis požiūris atsispindi Mastrichto Sutartyje, kurioje numatyta kiekvieno ES piliečio teisė įvažiuoti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje. Ši sutartis įtvirtina naują tikslą – visų valstybių narių piliečiams be jokios diskriminacijos suteikia teisę įvažiuoti į visas valstybes nares ir jose gyventi. Tačiau negalima panaikinti kontrolės saugumo sąskaita. Trečiojo ramsčio (teisingumo ir vidaus reikalų) rėmuose valstybių narių pasiryžimas sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę rodo jų troškimą turėti judėjimo laisvę, būti apsaugotiems nuo nusikalstamumo, narkotikų bei nelegalios migracijos.

Per pirmuosius 5 metus nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo bus taikomos konkrečios institucinės nuostatos, liečiančios pirmojo ramsčio klausimus (pvz.: valstybės narės turės iniciatyvos teisę drauge su Komisija). Po to valstybės narės galės teikti pasiūlymus Komisijai, tačiau ši neprivalės į juos atsižvelgti.

Taigi, vienaip ar kitaip, šalys kandidatės turės įrodyti ES valstybėms narėms, kad yra pasirengusios imtis tos atsakomybės, kurios reikalauja judėjimo laisvė.

Nors laisvas judėjimas yra viena pagrindinių ES piliečio teisių, tačiau jai pilnai įsigalioti trukdo prieštaringi procesai tiek ES viduje, tiek santykyje su šalimis kandidatėmis. Sunkumai taip pat susiję su teisinių aktų, užtikrinančių laisvą judėjimą, painumu ir neapibrėžtinumu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2242 žodžiai iš 7473 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.