Darbo sutarties samprata teisinė ir ūkinė jos reikšmė
5 (100%) 1 vote

Darbo sutarties samprata teisinė ir ūkinė jos reikšmė

11213141

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ KATEDRA

Verslo informacinių sistemų programos II k.. studentė

DARBO SUTARTIES SAMPRATA: TEISINĖ IR ŪKINĖ JOS REIKŠMĖ

Darbo vadovas:

2004

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………..2

Darbo sutarties samprata ir turinys…………………………………………………………………………3

Darbo sutarties rūšys……………………………………………………………………………………………6

Darbo sutarties sudarymas……………………………………………………………………………………8

Garantijos priimant į darbą…………………………………………………………………………………..9

Darbo sutarties vykdymas…………………………………………………………………………………..10

Darbo sutarties nutraukimas………………………………………………………………………………..11

Darbo sutarties pasibaigimas……………………………………………………………………………….13

Išvados…………………………………………………………………………………………………………….16

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………17

ĮVADAS

Prieš priimant į darbą su kiekvienu darbuotoju turi būti sudaroma darbo sutartis. Jos sudarymą reglamentuoja nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Darbo kodeksas. Ūkininko ūkyje darbo sutartis nesudaroma su pačiu ūkininku, ūkininko ūkio partneriais ir talkų atvejais. Be darbo sutarties ūkininko ūkyje gali dirbti jo šeimos nariai, jeigu jie nepageidauja gauti atlyginimo.

Įvykę ekonominiai pokyčiai lėmė būtinumą iš naujo apibrėžti darbo sutarties sąvoką, jos šalis ir turinį, darbo sutarties sudarymo procedūrą ir jos pakeitimo tvarką, darbo santykių nutraukimo pagrindus ir dėl to šalims atsiradusias pasekmes.

Pasaulio civilizacija nežino geresnės darbo laisvės įkūnijimo darbo santykiais teisės formos, kaip darbo sutartis, kuri suteikia galimybes kiekvienam asmeniui atlikti labiausiai jo interesus atitinkantį darbą ir atsižvelgia į darbdavio poreikius, pageidavimus pasirinkti jam tinkamus pagal kvalifikaciją ir sveikatos būklę darbuotojus.

Rašydama darbą, kurio tema ,,Darbo sutarties samprata“ aš tikiuosi kuo daugiau sužinoti apie darbo sutartį, apie jos rūšis, kaip ji yra sudaroma ir t.t.

Darbo sutarties samprata ir turinys

Naują darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo bendrąją tvarką nustato DK. Plačios darbo sutarties galimybės glūdi jos apibrėžime.

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (pagal LR DK 93 str.).

Darbo sutarties šalys, kaip matyti iš pateiktos sąvokos, yra darbuotojas ir darbdavys. Darbo teisės mokslas darbo sutarties sąvoką nagrinėja trimis tarpusavyje susijusiais aspektais: 1) kaip piliečių teisės realizuoti darbo laisvę vieną iš formų; 2) kaip darbo teisinių santykių atsiradimo ir jų tolesnės raidos pagrindą; 3) kaip darbo teisės normas, reguliuojančias asmenų priėmimą į darbą, darbuotojų perkėlimą į kitą darbą ir jų atleidimą.

Apibendrinant darbo sutarties sąvoką, galima pasakyti, kad:

1) tai dvišalis susitarimas, numatantis tarpusavio teises ir pareigas;

2) darbuotojas įsipareigoja personaliai atlikti tam tikrą darbo funkciją, nesiejamą su

gaunamu rezultatu, nepavedant jos kitam asmeniui;

3) darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nuro-

dymams;

4) tai atlygintina sutartis, pagal kurią darbdavys privalo mokėti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą atlyginimą;

5)darbo sąlygas šalys gali nustatyti savo susitarimu, jeigu jos neprieštarauja teisės

įstatymams ir kolektyvinei sutarčiai ir jei jos yra geresnės už numatytas nurodytuose doku-

mentuose.

Visi šie darbo sutarties požymiai leidžia atriboti darbo sutartį nuo kitų civilinių-teisinių sutarčių tam tikrais būdingais bruožais.

Palyginkime darbo sutartį ir rangos (civilinę) sutartį. Darbo sutarties dabras yra individualaus daro funkcijos atlikimas, o ne materialaus daikto (konkretaus užsakymo) galutinis rezultatas, kaip yra rangos sutartyje, kur darbas atliekamas atskiru užsakymu rangovo nuožiūra. Pagal rangos sutartį darbdavys negali nubausti drausmine tvarka blogai dirbančių rangovų, neatsako už jų darbo organizaciją ir jo sąlygas. Be to, asmenims, dirbantiems pagal rangos, pavedimo ir kt, sudariusiems autorines sutartis, netaikomos
dabro įstatymuose numatytos lengvatos ir garantijos (nemokamos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laiką, nesuteikimos kasmetinės atostogos ir t.t.)

Teisinė darbo sutarties reikšmė yra darbuotojo teisinių santykių atsiradimo ir tolesnės jų raidos pagrindas. Šalims pakeitus darbo sutarties sąlygas, kinta ir darbo teisiniai santykiai, o darbo sutarties nutraukimas reiškia darbo teisinių santykių pasibaigimą.

Tam, kad būtų sudaryta darbo sutartis, darbuotojas ir darbdavys turi susitarti dėl keleto svarbių klausimų, kurie sudaro darbo sutarties turinį, t.y. jos šalių sulygtas sutarties sąlygas, apibrėžiančias šalių teises ir pareigas. Darbo sutarties sąlygos gali būti skirstomos į sąlygas, sulygtas pačių šalių susitarimu, ir į sąlygas, nustatytas darbo įstatymų ir kitų norminių teisės aktų.

Sąlygos, kurias parengia susitariančios šalys, skirstomos į būtinąsias ir papildomas.

Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t.y. tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.

Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio, papildomo darbo ir antraeilių pareigų ir kt.).

Pirmoji iš būtinųjų sąlygų yra darbuotojo darbo vieta, t.y. įmonė, įstaiga, organizacija, jos struktūrinis padalinys pagal darbovietės buvimo vietą, o ne pagal darbo funkcijų atlikimo vietą. Tai reiškia, kad darbuotojas gali būti panaudojamas bet kokiame struktūriniame padalinyje, esančiame toje pačioje vietovėje.

Antroji sąlyga, dėl kurios būtina susitarti, – tai darbo funkcijos nustatymas. Reikia sulygti, kuo ir kokį darbą darbuotojas dirbs. Darbo funkcija apibrėžiama nustatant, pagal kokią profesiją, specialybę ir kvalifikaciją darbuotojas dirbs arba kokias jis eis pareigas.

Bet kuri darbo sutartis, kurioje nėra aptartos šios dvi pirmosios būtinosios sąlygos, negali būti pripažinta galiojančia.

LR DK 95 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Darbo apmokėjimo sąlygų nustatymas anksčiau buvo priskiriamas prie būtinųjų darbo sutarties sąlygų, o dabar nėra laikomas tokiomis sąlygomis, nors darbo sutartyje ir reikalaujama nurodyti konkrečią darbo užmokesčio sumą, kuri neturi būti mažesnė už valstybės nustatytą minimalią mėnesinę algą.

Šalims susitarus dėl būtinųjų sąlygų, sutartis laikoma sudaryta, nes būtinosios darbo sutarties sąlygos yra privalomos kiekvienai darbo sutarčiai ir nesant bent vienos, darbo sutartis laikoma nesudaryta, asmuo nepriimtas į darbą, neatsiranda darbo teisiniai santykiai.

Šalių susitarimu gali būti numatytos ir papildomos sąlygos, konkretizuojančios šalių įsipareigojimus, tačiau jos negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis, nors dažnai sunku pasakyti ar tam tikras susitarimas pablogina darbuotojų padėtį ar ne.

Prie papildomų sąlygų, dėl kurių susitarus jos abiem šalims tampa privalomos, galima priskirti, pavyzdžiui, susitarimą dėl darbo ir poilsio laiko režimo, reguliaraus papildomo mokymo, vežiojimo į darbą įmonės transportu, gyvenamojo ploto suteikimo ir pan. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja nurodytiems teisės aktams, taikomos šių aktų nuostatos. Ginčą dėl darbo sutarties taikymo sprendžia darbo ginčų nagrinėjimo organai.

Darbo sutarties rūšys

Darbo kodekso 108 straipsnyje yra nustatyta, kad darbo sutartys gali būti:

1. neterminuotos (darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui). Darbo sutartis dažniausiai sudaroma neapibrėžtam laikui (neterminuota). Neterminuotoje darbo sutartyje nėra aptartas jos veikimo laikas, t.y. ji sudaroma nuolatiniam darbui arba apskritai terminas nenustatomas. Neterminuota darbo sutartis tęsiasi tol, kol to panorės sudariusios sutartį šalys.

2. terminuotos (gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys); laikinosios (laikinoji darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui); sezoninės (sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.

3. dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų. Papildomo darbo sutarties esmė pasireiškia tuo, kad darbuotojas per nustatytą darbo dienos laiko trukmę be savo pagrindinio darbo, sulygto darbo sutartyje, toje pačioje darbovietėje atliks kitos profesijos ir kitų pareigų papildomą darbą. Tokį darbą
paprastai lemia ekonominis tikslingumas ir jokiu būdu neturi atsiliepti produkcijos arba teikiamų paslaugų kokybei. Darbuotojas gali eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje, jeigu tai nedraudžia įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai.

4. su namudininkais (darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją darbuotojas atliks namuose);

5. patarnavimo darbams (patarnavimo sutartis yra darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas).

Darbo sutarties terminui pasibaigus, šalys turi teisę nutraukti darbo sutartį dėl termino pasibaigimo. Kadangi praktikoje dažnai terminuota darbo sutartis, jos terminui pasibaigus, yra įvairiais motyvais toliau pratęsiama. Terminuotos sutartys dažnai tampa neterminuotomis. Kai:

1) darbo sutarties terminui pasibaigus, darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir

nė viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, laikoma,

kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui;

2) kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, dėl kurių

buvo apibrėžtas sutarties terminas (pavyzdžiui, nuolatinis darbuotojas po atos

togų arba privalomąją karo tarnybą atlikęs karys negrįžta į darbą ir pan.);

3) jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui, nepratęsiama arba nutrau-

kiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš

darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui,

tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam

laikui, išskyrus atvejus, kai darbas yra nuolatinio pobūdžio ir kai terminuota su

tartis yra sudaryta su renkamaisiais darbuotojais. Ginčus šiuo klausimu spren-

džia darbo ginčus nagrinėjantys organai. Jeigu darbo sutartis pripažįstama ne-

terminuota, pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo

stažą toje darbovietėje.

Darbo sutarties sudarymas

Darbo įstatymai numato tam tikrą priėmimo į darbą, darbo sutarties sudarymo ir jos įforminimo procedūrą. Visų pirma darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl, anksčiau aptartų darbo sutarties sąlygų.

Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą, kurią pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas dviem egzemplioriais. Vienas egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama Darbo sutarčių registravimo žurnale. Toks žurnalas neprivalomas, jei darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau darbuotojų.

Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui jo tapatybę patvirtinantį dokumentą (darbo pažymėjimą). Darbo sutarties pavyzdinę formą, registravimo taisykles, taip pat darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento formą, jo išdavimo, nešiojimo bei pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarką nustato Vyriausybė. Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą dieną po sutarties sudarymo, jeigu vėlesnė darbo pradžia nenustatyta šalių susitarimu.

Siekdamos sustiprinti kovą su nelegaliu darbu, pagal šiuo metu galiojančius norminius aktus darbdavys apie priimtą dirbti darbuotoją privalo tą pačią dieną pranešti „Sodros“ teritoriniam skyriui, išsiųsdamas jam nustatytos formos pranešimą.

Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą.

Darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Už darbo sutarties sudarymą, jos įregistravimą, darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimą, jo laikymo tvarkos nustatymą bei pateikimo kontroliuojančioms organizacijoms užtikrinimą yra atsakingas darbdavys.

Prieš sudarant darbo sutartį reikia patikrinti, ar darbuotojas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Todėl darbdavys turi pareikalauti tam tikrų dokumentų. Pagal LR DK, kitus įstatymus ir norminius aktus kiekvienas priimamasis į darbą privalo pateikti tokius dokumentus:

▪ asmens tapatybę patvirtinanti dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę, o nepilnametis – gimimo liudijimą).

▪ Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, kuris yra pagrindinis asmens dokumentas, liudijantis per visą darbo veiklą jo įgytą darbo stažą bei socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Jei asmuo neturi šio pažymėjimo, tai darbdavys privalo jam išduoti pažymą, su kuria jis galėtų jį gauti.

Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru išsilavinimu ar profesiniu pasirengimu, darbdavys privalo pareikalauti, kad pradedantis dirbti asmuo pateiktų tai patvirtinančius dokumentus apie atitinkamą mokslo įstaigos ar specialių kursų baigimą (diplomą, licenciją, vairuotojo ar mašinisto pažymėjimą, elektriko ar santechniko sertifikatą ir pan.).

Priimdamas į darbą nepilnametį nuo 14—16 metų, darbdavys privalo pareikalauti gimimo liudijimo, mokyklos, kurioje mokosi, taip pat vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą
raštiško sutikimo bei vaiko sveikatą prižiūrinčio gydytojo leidimo.Visi jaunesni kaip 18 metų amžiaus asmenys priimami į darbą tik po išankstinės medicininės apžiūros ir vėliau, iki sueis 18 metų amžiaus, jiems kasmet privaloma medicininė apžiūra.

Garantijos ir apribojimai priimant į darbą

Darbo sutarties sudarymo procesas – tai asmens priėmimas į darbą. Įstatymas, numatydamas priėmimo į darbą tvarką, nustato ir teisines garantijas bei apribojimus sudarant darbo sutartį.

Garantijos priimant į darbą — tai laidavimas tam tikrų teisių, kurios teikiamos asmenims sudarant su jais darbo sutartis. Darbo įstatymai apriboja darbdavio laisvę pasirinkti darbuotojus ir neleisti nepagrįstos jų diskriminacijos. DK 96 straipsnis draudžia atsisakyti priimti asmenį į darbą dėl jo lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, religinių pažiūrų ir kitų aplinkybių.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2245 žodžiai iš 4378 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.