Darni ekonomine pletra
5 (100%) 1 vote

Darni ekonomine pletra

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………….. 2

1. Darnios ekonominės plėtros samprata ir esmė…………………………………………………………………… 3

1.1 Darnios ekonominės plėtros turinio istorinė raida………………………………………………………… 3

1.2 Darni ekonominė plėtra ir ekologinės problemos…………………………………………………………. 7

2. Darnios ekonominės plėtros pagrindinės koncepcijos ir požiūriai……………………………………….. 9

2.1 Darni plėtra ir jos koncepcijos…………………………………………………………………………………… 9

2.2 Darni ekonominė plėtra- trijų sistemų sąveika……………………………………………………………. 11

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………. 15

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………. 16

Įvadas

Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau kalbama apie darnaus vystymosi svarbą, būtinybę siekti darnaus ekonominio vystymo, kuris nedarytų žalos aplinkai, nesekintų gamtinių išteklių ir nedidintų įtampos visuomenėje. Lietuva, kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių, yra pasirinkusi darnaus vystimosi kelią. Pagrindinės šio kelio nuostatos buvo suformuotos 1992 m. Rio de Ženeire Jungtinių Tautų surengtoje pasaulio viršūnių konferencijoje priimtoje Deklaracijoje. Darnus vystimasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystimosi ideologija ir suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis galimybes siekti visuomenės gerovės dabarties ir būsimosioms kartoms. Tokia ilgalaike visuomenės vystimosi ideologija Lietuvoje turėtų būti remiamasi tiek rengiant visų ūkio šakų vystymo strategijas ir programas, tiek priimant bei įgyvendinant konkrečius sprendimus.

Darni plėtra- tai tokia plėtra, kuri patenkina dabartinio laikmečio poreikius, nesudarydama pavojaus būsimoms kartoms patenkinti savuosius, taip pat nedarydama didelių nuostolių gamtiniams ištekliams. Dėl to labai daug dėmesio ir pastangų rekia skirti naujiems geriausiai prieinamiems gamybos būdams diegti, žinių ekonomikai ir žinių visuomenei kurti integruojant švietimą ir mokymą į visas ekonominio vystymo sritis. Taigi mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui,.

1. Darnios ekonominės plėtros samprata ir esmė

1.1 Darnios ekonominės plėtros turinio istorinė raida

Savo inauguracinėje kalboje JAV Kongrese 1949 m. prezidentas H. Truman atkreipė dalyvaujančiųjų dėmesį į sąlygas neturtingiausiose šalyse ir pirmą kartą apibūdino jas kaip „neišvystytus regionus“(underdeveloped areas). Buvo paskelbtas naujas žodis „plėtra“, ir visi Žemės gyventojai, kas greičiau, kas lėčiau, pajudėjo viena kryptimi- link plėtros. Kelias link jos buvo aiškiai apibrėžtas- „didesnė gamyba yra raktas link gerovės“. Naujasis požiūris galėjo būti apibūdinamas šitaip: civilizacijos lygis gali būti išmatuotas produkcijos gamybos lygiu. Kalbos apie plėtrą nereiškė nieko daugiau, negu Amerikos visuomenės modelio projektavimą visam likusiam pasauliui, vis daugiau socialinio gyvenimo aspektų pajungiant ekonomikos taisyklėms (Sachs, 1990). Bet nepaisant visų savo trūkumų, dauguma makroekonomistų ir toliau laiko ilgalaikį ekonominį augimą vienu iš svarbiausių ekonominių pasiekimų, leidžiančių žmonėms geriau kontroliuoti savo aplinką, ir tuo didinančių jų laisvę (Arndt, 1987).

Taigi ekspansionistinis požiūris į pasaulį, t. y. žiūrėjimas į nežabotą ekonominį augimą kaip į neišvengiamą dalyką ir tikėjimas, kad visos visuomeninės problemos (socialinės, ekologinės, ekonominės) gali būti išspręstos ekonominio augimo dėka, yra giliai įleidęs šaknis į šiuolaikines Vakarų visuomenes. Tai lemia ekonomiškai stipriausių šiandienos šalių makroekonominę politiką. Bet iš tikrųjų ekonominė plėtra yra žymiai platesnė ir gilesnė negu vien ekonominis augimas. Jos šaknys glūdi gerokai už ekonomikos sferos. Todėl turėjo prabėgti dar 3-4 dešimtmečiai, kol pasaulis prakalbo apie ekologiškai darnią (stabilią, subalansuotą, besitęsiančią, harmoningą, tvarią) plėtrą. 1987 m. Jungtinių Tautų Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija (WCED) pateikė pranešimą pavadinimu „Mūsų bendra ateitis“ (Our Common Future, 1987). Jame nurodyta, kad būtina siekti subalansuotos socialinės- ekonominės plėtros, įvertinančios ir ekologinius veiksnius. O tam reikia kokybiškai naujo ekonomikos augimo- spartaus ir kartu socialiai bei ekologiškai subalansuoto.

Darnios plėtros filosofija siekia tiek žmonių, tiek visuomenės ir gamtos tarpusavio santykių harmonijos. Sutinkama, kad realių pajamų augimui turi būti teikiama pirmenybė, bet pažymima, kad šis augimas bus nedarnus, jeigu bus pasiektas didelėmis žalos aplinkai sąnaudomis. Tuo pačiu stipri aplinkosauginė politika
laikoma būtina ilgalaikės ekonominės politikos sąlyga. Artimiausiais dešimtmečiais ekonominės politikos pagrindu turėtų tapti ekologiškai darnios plėtros (environmentally sustainable development) koncepcija, gimusi kaip reakcija į minėtus naujus socialinės- ekonominės plėtros poreikius. Ši koncepcija neprieštarauja klasikinei ekonominio augimo teorijai. Juk kadangi ekonominis augimas, kaip taisyklė, yra susijęs su gamtos išteklių naudojimu, logiškai kyla klausimas, kiek daug augimo yra būtina šiandien, kad nepaliktume ateities kartų su išeikvotomis ir suniokotomis gamtos išteklių atsargomis. Taigi darniai ekologinei plėtrai būtina ir nauja ekonomika, garantuojanti ekonominės ir ekologinės sistemų pusiausvyrą bei darnumą.

Bet ir toliau didėjant ekonominės veiklos mastams, bendru atveju, augo ir ūkinės veiklos neigiamas poveikis aplinkai- vien per devintąjį dešimtmetį bendras pasaulinis produktas padidėjo 4,5 trilijono JAV dolerių, t.y. globalaus ekonominio produkto augimas per šį trumpą laikotarpį (dešimtajame dešimtmetyje tam prireikė jau tik trijų metų- nuo 1995 m. iki 1998 m.) buvo didesnis, negu per dešimt tūkstančių metų nuo civilizacijos (žemdirbystės) pradžios iki 1950 metų imtinai (Folke et al, 1993). Akivaizdu, kad jeigu aplinkos teršimas ir degradavimas augs tokiu pat dydžiu kaip ir ekonomika, viso to rezultatas bus baisus aplinkos užterštumas ir žala. Todėl, kaip viso to alternatyva, ekologiškai darni plėtra yra priešpriešinama mechanistiniam požiūriui į ekonominį augimą bei duoda galimybę teisingesnei socialinei plėtrai.

Kalbant apie darnios ekonominės plėtros turinio istorinę raidą, vertėtų pažymėti, kad teiginys, jog „darnios plėtros koncepciją sukūrė Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija 1987 metais“, neatitinka tiesos. Pats terminas plėtra yra pokarinių laikų fenomenas. Pačios diskusijos apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį yra ilgametės, sudėtingos ir greičiausiai iš esmės neišsprendžiamos. Šių ginčų pradžia, nors ir siejama su 1776 m. pasirodžiusiu Adam Smith‘o (1723-1790) veikalu „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“, vis tik dažnai yra nukeliama į Thomas Robert Malthus (1766-1834) idėjas, išdėstytas jo žymiajame veikale „Apybraiža apie gyventojų skaičiaus principą, kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį“ (1798). T. Malthus idėjos ryškiai prieštaravo Adam Smith‘o „Tautų turte“ išsakytoms idėjoms apie būtinybę užtikrinti ekonominio augimo nepertraukiamą procesą. T. Malthus, sukūręs savąją gyventojų skaičiaus teoriją, teigiančią, jog gyventojų skaičiaus dinamiką riboja mažėjantis naudojamų išteklių rezultatyvumas, tvirtino, kad gyventojų gausėja geometrine progresija, o pragyvenimo reikmenų- geriausiu atveju tik aritmetine. T. Malthus buvo teisus spėdamas, kad gyventojų skaičius augs geometriškai, bet klydo, teigdamas, kad maisto produktų gamyba didės aritmetiškai, nes nenumatė žmonijos galimybių geometriškai patobulinti žemės ūkyje naudojamas technologijas bei nesuprato, kad mažėjančio rezultatyvumo ekonominis dėsnis galioja tik esant nekintamai technologijų būklei. Be to, T. Malthus savo modelyje nenuspėjo demografinių pokyčių, t.y. gimstamumo laipsnio mažėjimo gerėjant žmonių gyvenimui ir plėtojantis ekonomikai, bei neįvertino žmonių priklausomybės nuo aplinkos sudėtingumo. Taigi, nors T. Malthus pateikė stiprų modelį, bet jo paprastumas ribojo jo tinkamumą politinių sprendimų priėmimui.

Tačiau ekonominės plėtros ribos visada rūpėjo žmonijai. Jau dauguma ekonomistų klasikų, tvirtai besilaikiusių idėjos, kad visuomenė iš prigimties vystosi (T. Malthus, D. Ricardo, J. Mill), aiškiai suprato žmonijos turimų gamtos išteklių ribotas galimybes ir to poveikį ekonominės veiklos mastams ir todėl laikė ilgalaikį ekonomikos augimą nerealiu (Goodland, 1995). Tiesa, ryškiu pesimistu ekonominės minties apie gamtinius išteklius istorijoje buvęs David Ricardo (1772-1823) sukūrė antrąjį ekonominės veiklos sąryšio su aplinka modelį ne todėl, kad buvo susirūpinęs aplinkos degradacija ar žmonijos išlikimu, bet tam, kad parodytų, kodėl žemvaldžiai gaudavo rentą iš savo žemės nuosavybės, ir jo numatyta stacionari pusiausvyros būklė nebuvo labai patraukli (1926). D. Ricardo ekonominio augimo modelyje centrinė vieta tenka požiūriui, kad ekonominis augimas privalo galiausiai baigtis dėl gamtinių išteklių ribotumo, kurie jo laikais buvo žemė ir jos gebėjimas tiekti maistą. Vis tik, nežiūrint pradinių D. Ricardo ketinimų, neturėjusių nieko bendro su aplinkos problemomis, jo modelis, parodantis kaip žemės ūkio veikla kopijuoja žemę reaguojant į gyventojų skaičiaus augimą ir maisto kainų pokyčius, yra esminis mūsų sudėtingų sąryšių tarp žmonių išlikimo ir ekologinių gyvybę palaikančių sistemų supratimui.

Be to, ir suformuluotas „Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis“ rodo, kad tuo metu gamtos ištekliai ar žemė buvo pagrindinis ekonominių diskusijų objektas. Remdamasis šiuo dėsniu John Stuart Mill (1806-1873) 1848 m. savo veikale „Politinės ekonomijos pagrindai ir kai kurie jų pritaikymo socialinei filosofijai aspektai“ priėjo išvadą, kad ekonominis augimas, kaip ir bet kuris kitas augimas, yra galimas tik ribotoje pasaulio dalyje, po kurio neišvengiamai seks
stagnacija, arba, geriausiu atveju, dinaminė stacionari būklė. Praktiškai tai yra tik kitais žodžiais išsakytas teiginys, kad darni plėtra gali būti pasiekta tik turint omenyje stacionarią būklę. J. Mill vienas iš pirmųjų pasisakė už būtinumą saugoti bioįvairovę.

Vis dėl to diskusijose apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį ilgą laiką dominavo pesimistinis požiūris, ką geriausiai atspindi pagarsėjęs D. Meadows ir bendraautorių pranešimas Romos klubui „Augimo ribos“ (1972). Pranešimo tikslas buvo išsiaiškinti gamybos plėtojimo ir gyventojų daugėjimo ribas, o išeities taškas- bauginantis eksponentinis žmonių skaičiaus ir ekonomikos augimas. Mokslininkų padarytos išvados buvo neguodžiančios: žmonija neišvengiamai eina į globalinę katastrofą, jeigu augimo tendencijos išliks nepakitusios. „Augimo ribos“ įnešė naują mąstymą, garsiai prabilo apie globalinės pusiausvyros užtikrinimo būtinumą.

Kiti mokslininkai (pvz., Paul Ehrlich ir Anne Ehrlich (1970)) vėlgi akcentavo ribas, susijusias su gyventojų skaičiaus augimu. Jie, pratęsdami pesimistinių T. Malthus idėjų tradicijas, teigė, kad nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas pažeis Žemės gyvybę palaikančias funkcijas, o tai sukels aplinkos, socialines ir ekonomines nelaimes. Priešingai rūpinimuisi fiziniais apribojimais, amerikiečių ekonomistas Fred Hirsch (1976) savo knygoje „Socialinės augimo ribos“ sutelkė dėmesį į perteklinio vartojimo šiuolaikinėje visuomenėje bei socialinių augimo ribų išryškinimą, tuo pat metu pastebėdamas, kad ekonominis augimas atnaujino klausimų apie paskirstymą aštrumą ir svarbą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1711 žodžiai iš 5531 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.