Dhumeo ir ikanto priežastingumo samprata lyginamoji analizė
5 (100%) 1 vote

Dhumeo ir ikanto priežastingumo samprata lyginamoji analizė

ĮVADAS

Penki metai po D.Humo mirties pasaulį pasiekia pirmoji I.Kanto kritika: „ Kritik der reinen Vernuft “. Penki metai nėra ilgas laiko tarpas, tačiau Kantas gali tyliai prisipažinti: aš nugalėjau tai, ko nesugebėjo įveikti, amžiną jam atilsį, Davidas. Z.Froidas ir visa psichoanalitikų draugija mus yra įtikinusi, kad kartais šešėliai būna ryškesni už daiktus. Yra netgi toks paros metas, kai šešėliai ir daiktai beveik sutampa. Tai arba vidurdienis, arba vidurnaktis. Kantas mato tą šešėlį ir, būdamas sąžiningas filosofas, pripažįsta, kad Humo žodžiai jį pažadino iš vidurnakčio snaudulio. Kartu būdamas ir drąsus, Kantas bando išsiaiškinti, kodėl tas Davido šešėlis toks trumpas.

Šiandien pabandysiu išdėstyti, kur aptinku tą ploną ( tik nežinau ar raudoną ) penkių metų liniją, skiriančią I. Kanto ir D.Humo priežastingumo teorijas. Jau pats mąstytojų filosofinis charakteris – anglo skeptiko ir vokiečio idealisto – lemia patrauklią ir nenuobodžią kelionę.

HUMO PUSĖ

Kartais netgi sunku pritarti, kad Humas turi pozityvią priežąstingumo teoriją. Jis abejoja pačiu priežastingumo būtinumu, laikydamas jį ( priežastingumą ) išvestiniu iš faktų, kurie savo prigimtimi yra atsitiktiniai. Kaip mes siejame įvairius faktus ? Koks proto judesys leidžia tarti, kad iš A seks B ? Juk žinome, kad tai nėra būtina. Vadinasi, priežastingumas – metafizinė iliuzija. Tačiau Humas bando atrasti tos iliuzijos kilmę ir įsitikina, kad jos šaltinis protas , arba proto tikėjimas, kad iš vieno seks kita, jei jau taip yra buvę. Kadangi jau pačiu patyrimo momentu mes kuriame ir matome priežastis ir padarinį, tai neišvengiamai tampa įpročiu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad priežasties ir padarinio santykis atrandamas a priori. Ir didžiausiam kvailiui aišku, kad mąstydami vandenį ( sąvoką ), analitiškai neišmąstysime jo šlapumo. Kad vanduo yra šlapias aišku iš patyrimo. Kas yra šlapia, mes pajuntame tik prisilietę prie daikto, turinčio šią savybę, tačiau kitą kartą mums nereikės kišti rankos į vandenį, kad galėtumėm pasakyti – jis šlapias. Protas jaučia, kad taip bus. Šis jausmas yra įpročio pasekmė. Įprotis suriša sąvokas. Vanduo gali būti šlapias. Ugnis – karšta. Humas teigia, kad dėl nuolatinio vaizdinių ėjimo kartu ar vienas po kito, žmogaus sąmonė sukuria priežasties ir padarinio ryšį. Priežastinis ryšys iš esmės yra grįžtamasis. Koks nors laukinis ( čia jūsų idėja ), prisilietęs prie įjungtos elektrinės viryklės, turbūt savo kalba sušuks „laužas“ ar „ugnis“, nors akivaizdu, kad viryklė nėra laužas. Galbūt tokiu pačiu principu šlapia ir skysta degtinė indėnams yra “ ugninis vanduo“. Priežastinis ryšys yra asociacija: karštis asociojuojasi su ugnimi, drėgmė su vandeniu. Jis tėra savybių priskyrimas daiktams. D. Humui vis dėlto priežastinis ryšys nėra chimera, kuri mums pravarti kurti iliuzijas ir fikcijas. Realius ( patyrimą atitinkančius ) vaizdinių sąryšius nuo fantastinių prasimanymų padeda atskirti vidinis jausmas, kurio dėka mes pritariame tam tikrų savybių jungimui ir asociavimui. Jis veikia kaip instinktas. Šis jausmas yra pasitikėjimo proto judesiu, lemiančio įprotį jungti tam tikrus vaizdinius, sąlyga, tačiau Humui jis ( jausmas ) yra lydintis susidūrimą su patyrimu, pastarojo nuspręstas. Ir, kai tik protas bando pirmiau patyrimo daryti išvadas, neišvengiamai įklimpsta. Protas negali suprasti objektų ( kaip sąvokų ) ryšių, todėl vienintelis jo vadovas – patyrimas.

Humo teorija palieka žmogų pakankamai keblioje ir keistoje situacijoje: žinodamas, kad priežastinis ryšys nėra analitinis: iš objektų neaišku, kaip jie santykiaus ( iš tikrųjų, kaip objektai, jie galbūt net nesantykiauja ) , kartu žmogus suvokia, kad be tos klaidos ( priežasties ir padarinio siejimo ) jis negalės gyventi. Kas per gyvenimas, kai nesitiki, kad vanduo bus vanduo, o ne rūgštis ? Bet tai ne mokslinis argumentas. Humui nelieka nieko kito, kaip palikti šį klausimą atvirą vėlesnėms kartoms.

I.KANTO PUSĖ

Kantas mato, kad Humas išmušė patikimą pagrindą iš po empirikų kojų, tačiau jo ( Humo ) teorijos perspektyvoje pažinimas lieka neaiškiu, dar kontūrų neįgavusiu statiniu: pasikliauti įpročiu: kažin ar to norėtų pažinimo siekėjas? Humas pasako, kad daiktai mums neteikia priežastinio ryšio. Santykis tarp daiktų nėra būtinas esmės požiūriu. Taigi ir priežastinis ryšys nėra būtinas. Dar tiksliau: daiktai mums yra reiškiniai. Kantas klausia toliau: ar tai, kad daiktai yra pažinūs tik kaip reiškiniai, neišvengiamai veda prie humiško skepticizmo ? O gal yra kita problemos sprendimo variacija ? Turime tris Humo priežastingumo analizės išvadas: a) daiktų mes nepažįstame esmės požiūriu, b) jie neteikia priežastingumo koncepcijos, c) mums nėra aišku, kaip jie bendrauja ir įtakoja vieni kitus, d) mes turime priežastingumo supratimą, kuris yra sąlygotas įpročio.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 835 žodžiai iš 1599 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.