Didysis vilniaus seimas 1905 m
5 (100%) 1 vote

Didysis vilniaus seimas 1905 m

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….3

1. Situacija Lietuvoje prieš sušaukiant Didįjį Vilniaus Seimą…………………………………………………….4

2. Vilniaus Didžiojo Seimo išvakarės……………………………………………………………………………………..5

3. Vilniaus Didysis Seimas ir jo nutarimai……………………………………………………………………………….6

• 3.1. Vilniaus Didžiojo Seimo posėdžiai………………………………………………………………………..7

3.1.1 Pirmasis posėdis………………………………………………………………………………………..7

3.1.2. Antrasis posėdis……………………………………………………………………………………….8

3.1.3. Trečiasis posėdis………………………………………………………………………………………8

3.1.4. Ketvirtasis posėdis……………………………………………………………………………………9

• 3.2. Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimai………………………………………………………………………10

I. Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje………………………………………………………10

II. Lietuvių autonomija…………………………………………………………………………………….10

III. Kokiu būdu iškovoti autonomiją…………………………………………………………………..11

IV. Valsčiai ir mokyklos ………………………………………………………………………………….11

4. Vilniaus Didžiojo Seimo vertinimas………………………………………………………………………………….12

5. Vilniaus Didžiojo Seimo reikšmė………………………………………………………………………………………13

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………15

Naudotų informacijos šaltinių sąrašas……………………………………………………………………………………16

Įvadas

Didysis Vilniaus Seimas buvo 1905 m. visoje Rusijos imperijoje kilusio revoliucinio sambrūzdžio padarinys. Vis stipriau caro valdžiai besipriešinančiai lietuvių tautai reikėjo politinės konsolidacijos. Tautos suvažiavimo, kuriame būtų aptartos Lietuvos problemos, idėja kilo įvairių politinių pažiūrų Vilniaus lietuvių būrelyje. Išrinktas suvažiavimo Organizacinis komitetas priėmė “Atsišaukimą į lietuvių tautą”, kuriame buvo suformuluota politinė suvažiavimo darbo programa. Atsišaukime buvo raginama iš kiekvieno valsčiaus ir parapijos atsiųsti atstovus į Vilnių. Šaukiamasis susirinkimas imtas vadinti Vilniaus arba lietuvišku Seimu. Suvažiavimas buvo organizuojamas be caro administracijos žinios.

1905 m. lapkričio 5 d. (18) d. Organizacinis komitetas patvirtino Memorandumą Rusijos Ministrų Tarybos Pirmininkui grafui S.J.Vitei. Tai buvo viešas ir legalus Lietuvos autonomijos reikalavimas. Lapkričio 9 (22) d. jis buvo įregistruotas Rusijos Ministrų Tarybos kanceliarijoje.

Didysis Vilniaus Seimas dirbo 1905 m. lapkričio 21 – 22 (gruodžio 4-5) dienomis Vilniaus miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija). Suvažiavime dalyvavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai didžiausiu lietuvių tautos priešu įvardijo Rusijos Vyriausybę ir nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu “visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo”. Šiam tikslui pasiekti buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas ir jungtis bendrai kovai su kitomis Rusijos tautomis, ignoruoti carinės valdžios įstaigas ir nepaklusti įstatymams. Suvažiavimo dalyviai taip pat pabrėžė lietuvių kalbos ir tautiško švietimo propagavimo svarbą. (2)

Taigi rašydama šį darbą siekiau:

• aprašyti susiklosčiusią situaciją Lietuvoje prieš Didįjį Vilniaus Seimą;

• aptarti patį Didžiojo Vilniaus Seimo procesą;

• nurodyti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus;

• bei panagrinėti Didžiojo Vilniaus Seimo priimtų nutarimų reikšmę.

1. Situacija Lietuvoje prieš sušaukiant Didįjį Vilniaus Seimą

Rusijai pradėjus karą su Japonija, itin paaštrėjo Lietuvos ir Rusijos ekonominis bei politinis gyvenimas.

XIX amžiuje kaip atkirtis rusų policiniam režimui, rusinimo politikai ir draudžiamai lietuviškai spaudai prasidėjęs Tautinis atgimimo sąjūdis vis labiau stiprėjo apimdamas didesnį visuomenės sluoksnį.

To meto nuotaikas gerai atskleidžia žodžiai parašyti viename LSDP atsišaukime, kuris kvietė: “……taisykime ginklus, renkimės kovai, bet ne kovai su japonais, o su tikraisiais savo priešais ir skriaudėjais….. numeskime nuo savo sprandų maskolių valdžią ir įveskime pas save daug geresnę – žmonių valdžią, nepriklausomą Lietuvos Respubliką”

Rusija siekdama išlaikyti esamas valdžios pozicijas, bei norėdama numalšinti gresiančius
sukilimus Lietuvoje, 1904 m. gegužės 4 d. paskelbia dekretą dėl lietuviškosios spaudos laisvės.

Panaikinus beveik 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą (1864 m. birželio 17 d. generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, nuo lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius (1)), pradėjo kurtis laikraščiai. 1904 m. gruodžio mėn. išėjo pirmas legalus laikraštis – dienraštis “Vilniaus žinios” (ėjo iki 1909 m. kovo 17 d. ).

Laikraštis „Vilniaus žinios“ jau pirmojoje 1905 m. pusėje tampa lietuvius telkiančiu centru ir tautinės sąmonės ugdytoju. Ir dėl tiražo, ir dėl medžiagos apimties su pirmuoju lietuvišku laikraščiu negalėjo konkuruoti nei socialdemokratinė periodinė spauda, nei varpininkų liberalieji žurnalai. „Vilniaus žinių“ tiražas 1905 m. siekė 6–7 tūkstančius egzempliorių. (7)

Tiesa pasakius, spauda ir toliau nebuvo visiškai laisva, bet pats faktas, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių ir sudarė palankias sąlygas tolimesniam tautiškosios sąmonės ugdymui.

Vien tik spaudos atgavimas netenkino visuomenės, ji siekė daugiau… Tam idealias sąlygas sudarė vis labiau blogėjanti Rusijos padėtis kare su Japonija Tautinis judėjimas darėsi vis aršesnis. Buvo rašomos peticijos carui, kuriose buvo reikalaujama: lietuvių kalbos mokyklose, lietuvių mokytojų, lietuvių tarnautojų administracijose, policijoje bei teisme, o svarbiausia buvo reikalaujama sušaukti Vilniaus seimą, kuris nepriklausomai nuo Rusijos dūmos spręstų šio krašto reikalus. Visus šiuos reikalavimus galima sukonkretinti kaip vieną- buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos.

Visuomenė savo nepasitenkinimą reiškė ne vien peticijomis, visoje Lietuvoje prasidėjo ir įvairių demonstracijų bei mitingų banga, kurios neretai baigdavosi susidūrimais su policija ir kariuomene. Revoliucija nusidažė tautinėmis spalvomis: žmonės atstatydavo rusų valdininkus, mokytojus, skirdami į jų vietas savus, lietuvius.

2. Vilniaus Didžiojo Seimo išvakarės

Prasidėjus 1905 įvykiams socialdemokratai ir demokratai iškėlė idėją sušaukti visų politinių jėgų pasitarimą. P. Vileišis šia idėja pasidalino su J. Basanavičium, kurio iniciatyva spalio 19 „Vilniaus žinių“ redakcijoje sušauktas pasitarimas išrinko 15 žmonių suvažiavimo organizavimo komitetą. 1905 lapkričio 11 „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas J. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas (3):

„PUBLIKACIJA

Lietuviai ir Lietuvės!

Pastarojo laiko atsitikimai visoje Rusijoje, kaip ir tos atmainos, kurios vidurinėje rusų viešpatystės politikoje įvyksta su apgarsinimu Caro manifesto, nuo Spalių 17(30) d. š. m, suteikia mums, lietuviams, šiek tiek lengvesnes politinio gyvenimo sąlygas, sulygina mus maždaug eilioje kitų kulturiškų tautų, leidžia mums patiems, nors iš dalies, viešai apie savo reikalus rupintis ir dalyvauti bendruose visos rusų viešpatystės dalykuose.

Atėjo dabar, kaip matome, laikas, kad po ilgo tylėjimo galima kiek balsiau prakalbėti: kurie troško savo kraštui geresnės, laimingesnės ateities, už tai vargo, kentėjo, buvo persekiojami – dabar iškovojo šiokius tokius palengvinimus, iš kurių galės pasinaudoti visi.

Lai buna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę! Dabar pasinaudodami naujai įgytomis laisvėmis: žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų, susispieskime kruvon visi, kam rupi prikėlimas Lietuvos iš miego, iš neturto, iš tamsos, iš nužeminimo!

Lietuvės ir lietuviai! Darbo laukas, kuris mųsų tautai ateityje bus prieinamas, labai platus, užduotįs, kurias mes išpildyti turėsime, norėdami pasiekti tautos gerovę, yra labai skaitlingos, labai painios ir pilnos įvairių kliučių, politiškasis tautos idealas, prie kurio mums ateityje žengti pridera yra tolimas ir ne visiems musų tautiečiams aiškus, pagalios ir keliai, kuriais mums, kaipo tautai, reikės eiti, kaip arčiausiame laike, teip ir tolymesnėje ateityje, nėra dar visų bendrai paskirti.

Šitų priežasčių dėlei Vilniaus lietuvių komitetas išrinktas sukviesti į Vilnių lietuvius apsvarstyti politiškąjį Lietuvos padėjimą

1) patsai neturėdamas reikalingos autorizacijos rodyti tautai kelią, kuriuo ji žengti turėtų, norėdama pasiekti savo idealą; 2) negalėdamas pats vienas ant savęs imtis perdaug sunkios atsakomybės prieš visuomenę šiame didžiai svarbiame dalyke ir dėlto 3) geisdamas, idant apsvarstyme savo ateities dalyvautų kuo-didžiausias skaičius prakilnesniųjų Lietuvos sųnų – nutarė:

I pakviesti Lietuvos sostapilėn, Vilniun, lietuvių susirinkti iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos, nors po vieną žmogų, kaip ir visus Lietuvos inteligentus ir visus tuos, kurie prie lietuvystės prisipažinsta, neskiriant lyties, luomų ir politiškų pažvalgų, idant jie butinai teiktųsi dalyvauti tarybose, kurios bus atliktos panedėlyje ir utarninke lapkričio 21–22 (Gruodžio 4 ir 5) dieną dėlei šito dalyko;II duoti kuo plačiausią garsą tam nutarimui per laikraščius ir plakatas.

Šitą nutarimą apgarsindamas, komitetas pasitiki ant lietuvių ne kartą jau apsireiškusios tėvynės meilės ir prašo visų tų tautiečių, kuriems yra svarbus ir brangųs Lietuvos
reikalai, idant jie neatsisakytų Vilniun ant paskirtos dienos atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mųsų tautos ateitis.

Butų geistina, idant kviečiamieji lietuviai ar lietuvės patįs Vilniun ant pirmojo, teip svarbaus mųsų tautos gyvenime susirinkimo atvyktų; tečiaus tie, kurie, kokios nors svarbios priežastės dėlei, atvykti neįstengtų, gali per raštą, ar telegramą, ant vardo organizacijos Komiteto pirmininko, arba ką kitą iš Vilniaus lietuvių įgalioti, per „Vilniaus Žinių“ redakciją, jųjų vardan susirinkime juos pavaduoti (reprezentuoti). Balsavimo tiesą turės tik Vilniun atvykusieji.

Susirinkime tarp kito ko, bus svarstomi: 1) paminėtasis Caro manifestas, 2) rinkimai į seimą, 3) valsčių, parapijų, mokyklų reikalai, 4) įvairųs mokesčiai, 5) žemės (agrariški) ir miškų klausimai, 6) žemiečių įstaigos, 7) Lietuvos luomų ir tautų klausimas, 8) išeivystė ir kiti klausimai, kuriuos pagal dienos eilią, kiekvienas iš atvykusių Vilniun gali pakelti.

Susirinkimo vieta Vilniuje taps apgarsinta savo laiku per laikraščius ir mieste išlipdytus plakatus.

Lai gyvuoja, auga ir žydi Lietuva ir jos žmonių gerovė.

Vilniuje, 22 spalių mėn. (4 lapkričio) 1905 m.

Organizacijos komiteto vardu:

D-ras J. Basanavičius, pirmininkas.

Jonas Kriaučiūnas, sekretorius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1497 žodžiai iš 4983 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.