Dievo įrodymai
5 (100%) 1 vote

Dievo įrodymai

1.Tomo Akviniečio Dievo įrodymai.

Tomas Akvinietis laikomas žymiausiu viduramžių sistematiku. Jis itin nusipelnė sujungdamas aristotelizmą ir Augustino pradėtąją krikščioniškąją tradiciją.

Realizmo ir moninalizmo ginče žymiausias Tomas Akvinietis užėmė palyginti nuosaikią poziciją. Jo nuomone, sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankiškos esybės (substancijos), nors jų savarankiškumas, aišku, santykinis, kadangi visi jie sukurti Dievo. Bendrybės egzistuoja daiktuose. Tačiau, kita vertus, jos egzistuoja dar ir Dievo bei žmogaus prote. Universalijos (tai bendros sąvokos, giminės, rūšys), egzistuodamos Dievo prote, aišku, yra pirmesnės už daiktus, todėl tokią Tomo Akviniečio poziciją galima pavadinti nuosaikiuoju realizmu.

Tomas Akvinietis yra ne Platono, o Aristotelio sekėjas. Nors 8a. jo pažiūros daugeliui amžininkų atrodė ginčytinos ir prabėgus vos trejiems metams po jo mirties netgi oficialiai pasmerktos, vėliau Bažnyčia pradėjo jas labai vertinti, o jį patį 1323m. paskelbė šventuoju. 16a. popiežius Pijus 5 pavadino Tomą Akvinietį vienu iš didžiųjų Bažnyčios mokytojų, 19a. jo mokymas buvo įteisintas kaip oficiali Katalikų bažnyčios doktrina, ir tik 20a. tomizmo įtaka oficialiajai katalikybei ėmė mažėti.

Tomas Akvinietis, kai ir bene visi viduramžių mąstytojai,buvo ir teologas, ir filosofas. Tiek teologiniu, tieks filosofiniu požiūriu svarbiausi jo veikalai yra du sąvadai (arba sumos): “ Suma prieš pagonis” ir “ Teologijos suma “. 19a. šie kūriniais buvo paskelbti krikščioniškosios filosofijos pagrindu.

Žmogiškojo proto galią šv. Tomas vertino labiau negu Eriugena. Jo pažiūrose kur kas mažiau misticizmo. Tačiau ir Tomas Akvinietis nemano, kad filosofas gali išsamiai pažinti Dievą.

Žmogaus išgyvenimui, be filosofijos mokslų, kurie remiasi žmogaus protu, buvo reikalingas tam tikras mokslas, pagrįstas dieviškuoju Apreiškimu. Tai buvo būtina pirmiausia dėl to, kad žmogus santykiauja su Dievu kaip su tam tikru savo tikslu. O reikia, jog tikslas būtų iš anksto žinomas žmonėms, kad jie suderintų su juo savo pastangas ir veiksmus. Tai rodo, jos žmogui būtina dėl savo išganumo žinoti kažką tokio, ko nesuvokia jo protas, bet ką atskleidžia dieviškasis Apreiškimas.

Šv. Tomas buvo šalininkas teizmo, t. y. požiūrio, kad Dievas yra protinga asmeninė ir antgamtinė esybė, sukūrusi pasaulį, bet su juo nesutampanti.

Skirtingai nuo Platono ar Aristotelio, Tomas Akvinietis teigė, kad Dievas yra ne tik tobuliausia, bet ir vienintelė amžina esybė. Pasak jo, materija, kurią abu Antikos mąstytojai laikė amžina, yra taip pat sukurta kaip ir pasaulis. Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Tik Dieve būtis ir esmės sutampa. Dievo būtis yra tobulybė pati savaime, tokia, kad dėl jos paprastumo nebeįmanoma prie jos ką nors pridėti ar iš jos ką nors atimti. Dievas visą kūriniją laiko jos būtyje

Tarp Dievo ir sukurto pasaulio būties hierarchijos nėra tokios tarpinės grandies kaip Platono idėjų pasaulis. Dievas kūrė pasaulį pagal savo idėjas. Sukūręs pasaulį, Dievas pasak šv. Tomo, ir toliau jam vadovauja, įgyvendindamas šventąjį planą. Todėl pasaulyje viešpatauja protingumas ir tikslingumas. Jame egzistuoja didžiulė Dievo kūrinių įvairovė, kuriai jis išreiškia savo esmę, bet žymesnės dalys tarnauja aukštesnėms ir viskas tarnauja Dievui, kuri yra ne tik pasaulio kūrėjas, bet ir jo tikslas.

Aiškindamas žemesniųjų ir aukštesniųjų dalių santykį, Tomas Akvinietis daugiausia remiasi Aristoteliu, išdėstydamas jas taip: elementarios stichijos, sudėtingi neorganiniai kūnai, augalai, gyvūnai, žmogus. Pastarajame vertingiausia dalis yra siela. Būties hierarchijoje esybės išdėstomos pagal jų tobulumą ir artumą Dievui. Remdamasis Biblija, Tomas Akvinietis tarp žmogaus ir Dievo į hierarchinius būties laiptus įtraukia dar vieną pakopą – angelus, kurie yra grynai dieviškos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas būtybės. Sukurtos dvasios (angelai) skiriasi nuo Dievo, nes jų būtis jau skiriasi nuo jų esmės, nors pastaroji ir neturi materijos. Prisidėjus materijai, randasi individualios, skirtingos substancijos, kuriose būtis ir esmė, forma ir materija nesutampa.

Nemateriali, nemirtinga žmogaus siela individualumą išlaiko todėl ,kad ji ,kaip gyvo kūno forma, ir atsiskyrusi nuo kūno išlaiko individualumo apibrėžtį. Tačiau jis yra visiškai tikras, kad Dievo egzistavimą galima įrodyti grynai racionaliais argumentais. Jie būtini, nes, pasak šv. Tomo, Dievo egzistavimas nėra akivaizdus dalykas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 743 žodžiai iš 1455 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.