VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
Pedagogikos psichologijos fakultetas
Ikimokyklinės pedagogikos
I kurso magistrantės
Nijolės Smilinskienės
Egzistavimo būdo pasirinkimo sąlygos
Pagal G.W.Allportą ir E.Fromą
Dėst. R.Žukauskienė
Vilnius
2003m.Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………………3
Propriumas – egzistencijos pagrindas (pagal G.W.Allportą) ……………………4
Vertybių schemos ………………………………………………………………………………5
Egzistenciniai žmogaus poreikiai (pagal E.Fromą) …………………………………6
Turėjimas kaip egzistavimo būdas ………………………………………………………..7
Buvimas kaip egzistavimo būdas ………………………………………………………….9
Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………..11
Įvadas
Pažinimo teorijoje vertybės sąvoką atitinka reikšmingumo sąvoka, kuri apibūdina tikrovės objektų asmeninę, kultūrinę, socialinę svarbą. Žmogus gyvena ne tik daiktų pasaulyje, bet ir šių daiktų reikšmingumo jam ir žmonijai aplinkoje. Todėl žmogui reikalingos ne tik žinios, bet ir vertybės, ne tik kritinis mąstymas, bet ir dvasinė kultūra.
Vertybės – tai, ko trokštama ir siekiama. Troškimų raiška labai įvairi, todėl ir realybės objektai gali būti labai skirtingai vertinami: vieniems asmenims tas pats objektas yra vertybė, kitiems visiškai neaktualus, bevertis. Taip yra todėl, kad vertybės kinta, keičiantis socialinėms sąlygoms; tačiau įsitvirtinusios vertybės tampa socialinės tikrovės raidos determinantas. Todėl žmonija labai seniai ieško atsakymo į klausimą, ar egzistuoja objektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis būtų galima atpažinti tikrąją vertybę, tai yra nustatyti, ar egzistuoja objektyvi, absoliuti vertybė, nepriklausanti nuo subjektyvaus požiūrio į vertinamąjį objektą.
Asmenybės raidą tyrinėję psichologai taip pat ieško atsakymo, kas lemia vieną ar kitą vertybių pasirinkimą, o tuo pačiu ir asmenybės egzistavimo būdą. Šiame darbe bandoma atskleisti dviejų autorių – G.W.Allporto ir E.Fromo požiūrį į asmenybės pasirinkimo veiksnius ir pasirinktas vertybes, kurios nulemia jų egzistavimo būdą.
Propriumas – egzistencijos pagrindas
(pagal G.W.Allportą)
Pasak G. W. Allportą pagrindinis asmenybės egzistencijos dalykas yra propriumas, kuris savyje laiko visus vidinę vienovę skatinančius asmenybės aspektus. Šį asmenybės pagrindą sudaro: 1) kūniškasis jutimas, 2) asmeninis identitetas, 3) ego stiprinimas, 4) ego plėtra, 5) racionalusis veiksnys, 6) savivaizdis, 7) propriatus atsidėjimas, 8) žinotojas.
Allportas aiškina, kad kūniškąjį jutimą sudaro organizmo viduje kylantys pojūčių srautas, kurių paprastai žmonės nepatiria arba patiria labai nežymiai. Bet kartais tas srautas išryškėja, kai apima jutiminis pasitenkinimas arba skausmas. Kūniškasis jutimas visą gyvenimą išlieka tvirtas savęs įsisąmonino pagrindas ir tapsmo šerdis. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, nuo kurio priklauso tai, ką žmogus junta esant ypatingai sava.
Asmeninis identitetas pasak Allporto, tai yra savęs, kaip savarankiškos asmenybės suvokimas. Psichologas teigia, kad tam didelės reikšmės turi socialinis bendravimas, nes būnant tarp kitų yra suvokiama kuo pats žmogus skiriasi nuo kitų. Šeštaisiais metais galutinai susiformuoja suvokimas apie asmeninį identitetą.
Ego stiprinimas siejamas su reikme išlikti, nes savimeilė yra pakankamai ryški žmogaus prigimties savybė.
Ego plėtra. Žmogus augdamas pradžioje tapatinasi su tėvais, kurie praplečia ego ribas, vėliau jis tapatinasi su aplinka, tauta, savo daiktais, namais. Vėliau plėtojasi ištikimybės ir interesai. Allportas teigia: „Ir iš tiesų, žmogus tiek brandus, kiek jaučiasi esąs neabejingas abstraktiems idealams.“
Racionalusis veiksnys sugeba teikti teisingus sprendimus, tinkamus prisitaikymus, tikslų planavimą, tačiau, kaip teigia Allportas dažniausiai racionalusis ego tik paleidžia į darbą gynybos mechanizmus, kad sumažintų nerimą arba jo išvengtų.
Savivaizdis turi du aspektus: kaip žmogus vertina turimus sugebėjimus, statusą, vaidmenis, ir kuo jis norėtų tapti. Idealusis savivaizdis nustato priopriumo plėtros kryptį. Jis padeda suderinti požiūrį į dabartį ir požiūrį į ateitį.
Kai asmenybė pasiekia ego plėtros etapą, susikuria savivaizdį ir savęs tobulinimo vizijas, tada pasak Allporto: „turime postuluoti kito laipsnio, t.y. propriačias pastangas atspindinčius motyvus“.
Priopritus atsidėjimas, tai motyvacija, kuri skatina propriumo plėtrą. Atsidėjimas visada siejamas su ateitimi. Ši motyvacija skiriasi nuo kitų tuo, kad priartina asmenybės suvienijimą.
Žinotojas prižiūri visas priopriačias funkcijas. Tai jis reguliuoja, kad žmogus atpažįsta savo identitetą, mąsto apie savęs išplėtimą, savo racionalizacijas, interesus ir atsidėjimus. Jis apjungia visas šias funkcijas.
Visos priopriumo funkcijos yra svarbios ir nei vienos negalima išskirti ir teigti, kad ji yra svarbiausia ar pati nereikšmingiausia.
Vertybių schemos
Suaugęs žmogus vystosi
veikiamas vertybių schemų, kurios tų vertybių siekio įgyvendinimą laiko trokštamu dalyku, net jei to tikslo gal niekada nepavyks įgyvendinti. Laikydamasis tos schemos, žmogus atsirenka savo suvokimus, tariasi su sąžine, slopina nesvarbias ar priešingas elgesio kryptis, atmeta ar formuoja įpročių posistemes, priklausomai nuo to, ar jos dera prie jo įsipareigojimų. Kiek išsivysto aktyvios elgesio schemos, tiek jos dinamiškai veikia tam tikrą pasirinkimą. Tačiau net ir integraliausios asmenybės ne visuomet elgiasi nuosekliai pagal savo vertybių schemas. Nesuvaldomi impulsai, infantilizmo liekanos, grubus sąžinės balso neklausymas – tai veiksniai, su kuriais tenka susidurti kiekvienam žmogui. Dar daugiau, aplinka verčia mus susikurti daugybę egzistavimo sistemų. Jos padeda bendrauti su pasauliu, bet niekados netampa asmeninio gyvenimo dalimi. Reikalui esant žmonės dedasi tuo, kuo iš tikrųjų nėra, ir tas apsimetimas – tai lyg asmeninė kaukė.