Egzistavimo būdo pasirinkimo sąlygos
5 (100%) 1 vote

Egzistavimo būdo pasirinkimo sąlygos

1121

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

Pedagogikos psichologijos fakultetas

Ikimokyklinės pedagogikos

I kurso magistrantės

Nijolės Smilinskienės

Egzistavimo būdo pasirinkimo sąlygos

Pagal G.W.Allportą ir E.Fromą

Dėst. R.Žukauskienė

Vilnius

2003m.Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………………………3

Propriumas – egzistencijos pagrindas (pagal G.W.Allportą) ……………………4

Vertybių schemos ………………………………………………………………………………5

Egzistenciniai žmogaus poreikiai (pagal E.Fromą) …………………………………6

Turėjimas kaip egzistavimo būdas ………………………………………………………..7

Buvimas kaip egzistavimo būdas ………………………………………………………….9

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………..11

Įvadas

Pažinimo teorijoje vertybės sąvoką atitinka reikšmingumo sąvoka, kuri apibūdina tikrovės objektų asmeninę, kultūrinę, socialinę svarbą. Žmogus gyvena ne tik daiktų pasaulyje, bet ir šių daiktų reikšmingumo jam ir žmonijai aplinkoje. Todėl žmogui reikalingos ne tik žinios, bet ir vertybės, ne tik kritinis mąstymas, bet ir dvasinė kultūra.

Vertybės – tai, ko trokštama ir siekiama. Troškimų raiška labai įvairi, todėl ir realybės objektai gali būti labai skirtingai vertinami: vieniems asmenims tas pats objektas yra vertybė, kitiems visiškai neaktualus, bevertis. Taip yra todėl, kad vertybės kinta, keičiantis socialinėms sąlygoms; tačiau įsitvirtinusios vertybės tampa socialinės tikrovės raidos determinantas. Todėl žmonija labai seniai ieško atsakymo į klausimą, ar egzistuoja objektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis būtų galima atpažinti tikrąją vertybę, tai yra nustatyti, ar egzistuoja objektyvi, absoliuti vertybė, nepriklausanti nuo subjektyvaus požiūrio į vertinamąjį objektą.

Asmenybės raidą tyrinėję psichologai taip pat ieško atsakymo, kas lemia vieną ar kitą vertybių pasirinkimą, o tuo pačiu ir asmenybės egzistavimo būdą. Šiame darbe bandoma atskleisti dviejų autorių – G.W.Allporto ir E.Fromo požiūrį į asmenybės pasirinkimo veiksnius ir pasirinktas vertybes, kurios nulemia jų egzistavimo būdą.

Propriumas – egzistencijos pagrindas

(pagal G.W.Allportą)

Pasak G. W. Allportą pagrindinis asmenybės egzistencijos dalykas yra propriumas, kuris savyje laiko visus vidinę vienovę skatinančius asmenybės aspektus. Šį asmenybės pagrindą sudaro: 1) kūniškasis jutimas, 2) asmeninis identitetas, 3) ego stiprinimas, 4) ego plėtra, 5) racionalusis veiksnys, 6) savivaizdis, 7) propriatus atsidėjimas, 8) žinotojas.

Allportas aiškina, kad kūniškąjį jutimą sudaro organizmo viduje kylantys pojūčių srautas, kurių paprastai žmonės nepatiria arba patiria labai nežymiai. Bet kartais tas srautas išryškėja, kai apima jutiminis pasitenkinimas arba skausmas. Kūniškasis jutimas visą gyvenimą išlieka tvirtas savęs įsisąmonino pagrindas ir tapsmo šerdis. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, nuo kurio priklauso tai, ką žmogus junta esant ypatingai sava.

Asmeninis identitetas pasak Allporto, tai yra savęs, kaip savarankiškos asmenybės suvokimas. Psichologas teigia, kad tam didelės reikšmės turi socialinis bendravimas, nes būnant tarp kitų yra suvokiama kuo pats žmogus skiriasi nuo kitų. Šeštaisiais metais galutinai susiformuoja suvokimas apie asmeninį identitetą.

Ego stiprinimas siejamas su reikme išlikti, nes savimeilė yra pakankamai ryški žmogaus prigimties savybė.

Ego plėtra. Žmogus augdamas pradžioje tapatinasi su tėvais, kurie praplečia ego ribas, vėliau jis tapatinasi su aplinka, tauta, savo daiktais, namais. Vėliau plėtojasi ištikimybės ir interesai. Allportas teigia: „Ir iš tiesų, žmogus tiek brandus, kiek jaučiasi esąs neabejingas abstraktiems idealams.“

Racionalusis veiksnys sugeba teikti teisingus sprendimus, tinkamus prisitaikymus, tikslų planavimą, tačiau, kaip teigia Allportas dažniausiai racionalusis ego tik paleidžia į darbą gynybos mechanizmus, kad sumažintų nerimą arba jo išvengtų.

Savivaizdis turi du aspektus: kaip žmogus vertina turimus sugebėjimus, statusą, vaidmenis, ir kuo jis norėtų tapti. Idealusis savivaizdis nustato priopriumo plėtros kryptį. Jis padeda suderinti požiūrį į dabartį ir požiūrį į ateitį.

Kai asmenybė pasiekia ego plėtros etapą, susikuria savivaizdį ir savęs tobulinimo vizijas, tada pasak Allporto: „turime postuluoti kito laipsnio, t.y. propriačias pastangas atspindinčius motyvus“.

Priopritus atsidėjimas, tai motyvacija, kuri skatina propriumo plėtrą. Atsidėjimas visada siejamas su ateitimi. Ši motyvacija skiriasi nuo kitų tuo, kad priartina asmenybės suvienijimą.

Žinotojas prižiūri visas priopriačias funkcijas. Tai jis reguliuoja, kad žmogus atpažįsta savo identitetą, mąsto apie savęs išplėtimą, savo racionalizacijas, interesus ir atsidėjimus. Jis apjungia visas šias funkcijas.

Visos priopriumo funkcijos yra svarbios ir nei vienos negalima išskirti ir teigti, kad ji yra svarbiausia ar pati nereikšmingiausia.

Vertybių schemos

Suaugęs žmogus vystosi
veikiamas vertybių schemų, kurios tų vertybių siekio įgyvendinimą laiko trokštamu dalyku, net jei to tikslo gal niekada nepavyks įgyvendinti. Laikydamasis tos schemos, žmogus atsirenka savo suvokimus, tariasi su sąžine, slopina nesvarbias ar priešingas elgesio kryptis, atmeta ar formuoja įpročių posistemes, priklausomai nuo to, ar jos dera prie jo įsipareigojimų. Kiek išsivysto aktyvios elgesio schemos, tiek jos dinamiškai veikia tam tikrą pasirinkimą. Tačiau net ir integraliausios asmenybės ne visuomet elgiasi nuosekliai pagal savo vertybių schemas. Nesuvaldomi impulsai, infantilizmo liekanos, grubus sąžinės balso neklausymas – tai veiksniai, su kuriais tenka susidurti kiekvienam žmogui. Dar daugiau, aplinka verčia mus susikurti daugybę egzistavimo sistemų. Jos padeda bendrauti su pasauliu, bet niekados netampa asmeninio gyvenimo dalimi. Reikalui esant žmonės dedasi tuo, kuo iš tikrųjų nėra, ir tas apsimetimas – tai lyg asmeninė kaukė.

Vis dėlto, nepaisant visų konfliktų, žmonės kuria savitą egzistavimo stilių. Kai kurie šio stiliaus bruožai slypi paviršiuje, jie reikalingi prigimčiai užmaskuoti, tačiau tuo pat metu egzistavimo stilius formuojasi iš popriumo į išorę ir negali neatskleisti vertybių schemų. Asmeniškas stilius – tai būdas pasiekti savivaizdžio ir santykių su kitais žmonėmis apibrėžtumo ir veiksmingumo, tas stilius randasi pamažu, kai yra pasirenkama nuosekli veiksmų kryptis ir jos laikomasi.

Egzistenciniai žmogaus poreikiai

(pagal E.Fromą)

Ė.Fromas išskiria tokius egzistencinius žmogaus poreikius: susietumą, transcendenciją, vienybę, identiškumą, pažiūrų sistemą ir ištikimybę.

Susietumas – kaip siekimas susijungti su artimu žmogumi, būti jo dalimi, kam nors priklausyti. Dažnai žmogus turi neįsisąmonintą troškimą išlaikyti tokius santykius, kokius išgyveno su motina. Bet žmogus negali grįžti į motinos įsčias, ir reikia transformuoti to susietumo siekimą į kitus santykius. Jį patenkina tarpusavio santykiai, grindžiami meile, pagarba, atsakomybe. Bet žmogus įvairiai sąveikauja, ir ne visada konstruktyviai. Jei laisvės siekimas nepakankamai išsivystęs, žmogus bando tapti kito žmogaus dalimi arba kitą žmogų padaryti savo dalimi.

Tenkindamas transcendencijos poreikį, žmogus siekia pakilti virš savo pasyviosios gyvuliškos prigimties, kad taptų aktyviu ir kūrybiškų savo gyvenimo kūrėju. Optimalus sprendimas įmanomas per kūrybą, kuri leidžia žmogui pakilti virš atsitiktinio ir pasyvaus egzistavimo, ir tuo pačiu pasiekti laisvės ir savo vertingumo, reikšmingumo jausmą. Kai žmogui nepavyksta patenkinti šio poreikio, tai gali tapti destrukcijos priežastimi.

Vienybės poreikis. Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmogaus, kaip rūšies, egzistavimo sąlygose ir yra vienas iš stipriausių elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, žmogiškosios būtybės, prarado pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtų visiškos izoliacijos žmonės privalo surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta. Šis žmogaus poreikis jausti vienybę su kitais patiriamas įvairiai: kaip simbiozės ryšys su motina, su stabu, su savo gentimi, klase, savo nacija, religija. Žinoma, šie ryšiai dažnai susipina, dažnai įgauna ekstatišką formą. Troškimas patirti vienybę su kitais pasireiškia ir žemiausiais poelgiai, t.y. sadizmo ir griovimo aktais, ir aukščiausiais – solidarumu, kuris paremtas bendru idealu ar įsitikinimu. Jis yra svarbiausia poreikio prisitaikyti priežastimi, nes žmonės mirti bijo mažiau negu būti atstumtais. Kiekvienai visuomenei lemtinga problema yra tai, kokios rūšies vienybę ir solidarumą ji skatina ir kokią ji gali remti tam tikros socioekonominės struktūros sąlygomis.

Žmonėms reikia jaustis pasaulio dalimi. Fromas manė, kad šis poreikis ima reikštis, kai nutrūksta biologinis ryšys su motina. Vaikystės pabaigoje kiekvienas žmogus atsisako nuo tos globos, nuo to saugumo, kurį vaikui sutikia tėvai. Senatvėje žmogus susiduria su išėjimo iš gyvenimo realybe, kai artėja mirtis. Todėl visą gyvenimą žmogus jaučia poreikį turėti tam tikrą pagrindą, stabilumą, kurie jam užtikrintų saugumą, panašų į tą, kurį jam anksčiau suteikė motina. Tačiau tie asmenys, kurie nenutraukia simbiozinio pobūdžio ryšių su savo tėvais, namais, bendruomene, kaip tokio stabilumo pagrindą, neįgyja savo individualumo ir laisvės.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1401 žodžiai iš 2702 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.