Ekskursija į kuršių nerija programa
5 (100%) 1 vote

Ekskursija į kuršių nerija programa

TURINYS

1. Įžanga 3 psl.

2. Praktinė dalis 4 psl.

3. Teorinė dalis 16 psl.

4. Metodiniai nurodymai 21

ĮVADAS

Tikslas: Sudaryti ekskursiją į Kuršių neriją. Parengti ją pilnai sukomplektavus taip, kad kitas gidas galėtų pasinaudoti šita ekskursiją. Parodyti Kuršių neriją kaip ne tik kurortinį kampelį, bet ir kaip galimybę susipažinti su šio krašto vandens gyvūnija, susipažinti su šio krašto įžymių žmonių gyvenimu, aplankyti vietas, apipintas legendomis.

Uždaviniai:

1. Supažindinti su Kuršių nerijos ir atskirai su Smiltynės, Kopgalio, Juodkrantės, Pervalkos, Preilos, Nidos istorija;

2. Papasakoti apie Kopgalyje esantį Lietuvos jūrų muziejų, supažindinti su jūros gyvūnija, augalija (muziejaus gidas)

3. Kadangi ši teritorija yra įžymi savo kalvomis, supažindinti su raganų kalnu esančiu Juodkrantėje, bei joje esančiomis skulptūromis, aptarti jo struktūrą.

4. Apsilankyti Urbo kalne Nidoje, pamatyti ten atsiveriantį puikų vaizdą, bei iš arčiau pamatyti ant šio kalno stovintį švyturį.

5. Papasakoti apie Kuršių nerijoje esančių istorinių namų architektūrą, kuri buvo būdinga šio krašto žmonėms.

6. Supažindinti su rašytojo, gavusio Nobelio premiją Tomo Mano gyvenimu, jo sodyba esančia Nidoje, bei aplankyti viduje esantį muziejų.

7. Apžvelgti Nidą ir kaip pramogų “sostinę”, parodyti Lietuvos muzikantų šlovės taką.

Rašydamas šį darbą naudojau išties nemažai Literatūros šaltinių. Nemažą dalį informacijos radau internete, kuršių nerijos puslapyje. Rašydamas darbą rėmiausi Route 66 programa, taip nustačiau atstumo ilgį iki Kuršių nerijos.

PRAKTINĖ DALIS

Laba diena, mano vardas Donatas, šią dieną busiu kartu su jumis, papasakosiu bei parodysiu vieną iš įdomiausių vietų esančių Lietuvos pajūryje. Pabuvosime Kuršių Nerijoje, manau, tai Lietuvos pajūrio perlas. Kelionė iki Kuršių nerijos truks 2.30 valandos, per šį laiko tarpą darysime vieną sustojimą pailsėti, nueiti į tualetą. Trumpai sustoję ir pailsėję Smiltynėje, arkliukais nuvažiuosime į Kopgalį, aplankysime Lietuvos jūrų muziejų. Toliau grįšime į Smiltynę, o nuo šio gražaus miestelio keliausime gilyn į Kuršių nerijos istoriją, legendas, įžymias vietas, žmones. Šioje kelionėje turėsime progos susipažinti su neapsakomai gražia gamta bei vaizdais, kuriuos atskleidžia Nidos kopų pločiai, bei Kuršių marių ir Baltijos jūros toliai.

Na, o dabar turėdamas truputį laisvo laiko norėčiau trumpai supažindinti su Kuršių Nerijos struktūra, bei šiek tiek papasakoti apie jos lankytinas vietas.

Neringos kurortas – tai beveik visa mūsų Respublikai priklausanti Kuršių nerijos dalis (94.4 kv.km.), skalaujama Kuršių marių bei Baltijos jūros. Tai vienas iš jauniausių miestų, įkurtas 1961 metais, herbo skydas padalytas į 6 juodus sidabrinius laukus, simbolizuoja Neringos gyvenvietes, sujungtas į miestą, taip pat senuosius, užpustytus žvejų kaimus. Skydo apačioje sidabrinė N raidė mėlyname fone – vietovardžio pirmoji raidė. Toks Neringos heras patvirtintas 1997 metais. Neringa turi ilgiausią centrinę gatvę – apie 50 km. Ilgio kelią, prie kurio išsidėsčiusios Kuršių nerijos gyvenvietės: Juodkrantė, Pervalka, Preila ir Nida. Į vieną administracinį vienetą – Neringos miestą jos sujungtos 1961 metais, o Kuršių nerijai suteiktas landšaftinio draustinio, 1991 metais – nacionalinio parko statusas. Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija žymiai didesnė už Neringos miesto teritoriją. Nacionaliniam parkui priklauso dideli Kuršių marių ir Baltijos jūros plotai. Bendras parko plotas 26474 ha, iš kurių tik 9774 ha – sausuma. Parkui priklauso ir Smiltynė, kurią administruoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Kuršių nerija – tai kone 100 kilometrų siauras (nuo pusės iki 4 km.) smėlio pylimas, kokių pasaulyje maža. Tai jūros, vėjų, gamtos ir žmogaus sukurtas gamtos stebuklas. 2000 metais UNESCO (Jungtinių Tautų, švietimo, mokslo ir kultūros organizacija ) įrašė Kuršių neriją į pasaulio paveldo vertybių sąrašą. “Kuršių nerija” yra prūsų kilmės pavadinimas. “Nerija” atsiradusi iš žodžio nerti – nerija išnyra iš jūros. O “kuršių” todėl, kad čia, aptikę daug žuvies, kažkada šalia senųjų gyventojų prūsų apsigyveno kuršiai – žvejai iš Kuršo (dabartinės Latvijos pajūrio).

Graži legenda aiškina senovinį Neringos – dabartinį kurorto pavadinimą. Esą dar tais neatmenamais laikais, kai nerijos nebuvo, o jos vietoj virš vandens kyšojusi tik salų grandinė, vienoje iš jų gimusi mergina, kurią tėvai pavadinę Neringa.

Geltonkasė gražuolė išaugusi į milžinę. Ji visaip padėdavusi žmonėms: Gelbėdavusi žvejus, jūros nuneštus toli nuo kranto, varydavo žuvis į tinklus. O kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įsisiautėjęs, kad jūra nenurimusi kiaurus metus. Tada žmonės ėmė prašyti Neringos Apsaugoti nuo Siautulingų bangų. Ši paklausiusi ir ėmusi semti į prijuostę smėlį ir pilti jį tarp salų. Kur pylusi – matyti iki šiol – ten aukštesnė kopa pūpsanti. Taip ji supylusi pylimą, kuris nuo jūros atskyręs ramų užutekį. Jame žvejai galėję gaudyti žuvį nesibaimindami, kad bus nunešti toli į jūrą. Tą smėlio
pylimą žmonės iš dėkingumo milžinės vardu pavadinę.

Štai jau visai netoli Kuršių nerija, į ją turėsime keltis keltu, nes nuo Klaipėdos Neriją skiria kuršių marios. Persikelsime į Smiltynę nuo kurios judėsime į Kopgalį, kur dabar įsikūręs Lietuvos “Jūros muziejus”.

Na, turbūt jus domina kuo įdomi ši gyvenvietė? Smiltynė (seniau Sandkrug),

gyvenvietė atsirado kaip tranzitinio kelio Karaliaučius – Klaipėda taškas. Gyvenama vietovė vadinta Sandberg (Smėlio kalnu) jau minima 1429m. Ledonešio, audrų metu keliautojai, paštininkai, pasiuntiniai, prekių pervežėjai, kariai turėjo laukti kol bus perkelti per marias po kelias dienas ar net savaites. Šioje vietoje veikė karčema, kurioje jie galėjo apsistoti. Augant srautui, didėjo šio punkto reikšmė. Nuo XVIa. vieta imta vadinti Sandkrug (Smėlio karčema). Šiuo vardu ji žinoma iki 1945m. 1629m. karčemą sudegino švedų samdyti raiteliai. 1696m. kurfiursto įsaku pastatytas naujas karčemos pastatas. Jis smarkiai nukentėjo rusų okupacijos metu (1757 – 1763m.). 1764m. naujasis karčemos laikytojas atstatė pastatus. Tačiau po kurio laiko jiems ėmė grėsti užpustymo smėliu pavojus. 1782 – 1786m. dėl smėlio puolimo karčema buvo perkelta į kitą vietą, tačiau apie 1800m. smėlis pradėjo užpilti ir ją. 1804m. karčemos laikytojas Drake dar kartą perkėlė trobesius. 1837m. pastatai sudegė. Šį sklypą įsigydavo vis kiti savininkai. 1862m. Sandkrug su apylinkėmis nusipirko Klaipėdos miestas.

Nuo 1900m. Smiltynė ėmė formuotis kaip miesto poilsinė zona. Buvo pastatytas kurhauzas, greta jo atsidarė lauko kavinės, įrengtos lauko pavėsinės. Čia išaugo keli miestiečių vilų kvartalai. Juose įsikūrė pasiturinčių klaipėdiečių, valdininkų, pirklių šeimos. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą kopose prie jūros veikė didelis liaudiško stiliaus restoranas. 1903 – 1945m. Smiltynė buvo administraciškai priskirta Kopgaliui. Po Antrojo Pasaulinio karo dalis vilų sunyko. Kitose apsigyveno miškininkų bei uosto darbininkų šeimos. Iki šiol Smiltynė tebėra Klaipėdos miesto dalis. Joje gyvena apie 100 žmonių.

Tik ką persikėlėme keltu ir jau esame Kuršių Nerijoje, tiksliau Smiltynėje, apie kurią jums tik ką pasakojau. Šioje aikštelėje mūsų lauks autobusas, čia galite nueiti į tualetą bei pavalgyti.

Už 20 minučių patrauksime Link Kopgalio, kur aplankysime “Jūrų muziejų”, šio muziejaus gidas paaiškins bei aprodys visas muziejaus grožybes, bei gyvūnus, kurie gyvena šitame muziejuje.

Ką gi, tikiuosi pailsėjote, bei esate pasiruošę aplankyti Kopgalį, kuriame yra muziejus. Na, o prieš ten einant, kadangi autobusas pasiliks aikštelėje, šiek tiek apie Kopgalį. 1795m. Kopgalio kaimas pradėjo kurtis šalia esančios balasto aikštės. Joje burlaiviai atsikratydavo bei pasipildydavo balastu, kuris buvo reikalingas nepakrauto tuščio laivo stabilumui išlaikyti audringoje jūroje. Valdžia, siekdama nuolatinės hidrotechninių įrenginių (molo, būnų, krovos tiltelių) priežiūros, balasto iškrovimo darbų pagerinimo bei smėlio nerijos smailumoje pažabojimo stengėsi įkurdinti Kopgalyje nuolatinius gyventojus. 1805m. dokumentuose minima sargo pašiūrė. Dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų žmonės ilgai vengė apsistoti šiose vietose.

Tik Prūsijos valdžiai suteikus dideles lengvatas, Kopgalyje apsigyveno pirmieji naujakuriai. 1821m. čia stovėjo jau 7 sodybos. Gyventojai krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo, augino bulves. Dauguma jų persikėlė iš Klaipėdos priemiesčio Bomelsvitės. Gyvenvietės ryšiai su šia Klaipėdos dalimi išliko iki 1944m. 1829m. Kopgalio kaimas smarkiai nukentėjo nuo audros, kuomet išsiliejusios marios nuplovė naujakurių sklypus, išardė kopų sutvirtinimus, sunaikino alksnynų želdinius. 1831m. kopgaliečiai persikėlė atokiau nuo marių. Kaimo gyventojų ir sodybų skaičius kito netolygiai: 1902m. užrašyta 70, 1905m. – 113, 1926m. – 21, 1940m. – 17 gyventojų. Nuo XIXa. 6-tojo dešimtmečio kaime apsigyveno kariškių, valdininkų, tarnautojų šeimos. Netoli Kopgalio pastatytuose barakuose apsistojo darbininkai. Apie 1887m. greta jų įrengiamas lazaretas ir karantino uostas. Čia buvo tikrinami įtariami infekcinėmis ligomis užsikrėtę laivų įgulos nariai bei keleiviai. Vėliau lazaretas peraugo į (iki Antrojo Pasaulinio karo veikusią) Karantino stotį. Nuo 1879m. dirbo Forto mokykla. 1900m. ji perkelta į kaimą. 1916 – 1925m. vaikai pradėjo lankyti mokyklas Klaipėdos mieste. Netoli kaimo išsiskyrė 1865 – 1890m. pastatytas Neringos fortas. 1903 – 1945m. Kopgalio valsčius administraciškai jungė Kopgalį, Smiltynę, Meškadaubio viensėdiją. Kopgalis – pati pirmoji poilsio vieta Kuršių nerijoje. 1835m. jo paplūdimiuose pradėjo veikti moterų ir vyrų pliažai.

Nuo XXa. pr. iki 1943m. kaime poilsiautojus aptarnavo H. Zaborowskio restoranėlis – kavos sodas. Po Antrojo Pasaulinio karo Kopgalio kaime apsigyveno kariškiai, uosto darbininkai, elektrinės žūklės laboratorijos darbuotojai. Jame įsikūrė pasienio užkardos štabas. Kopgalio apylinkėse buvo įvestas sustiprinto saugumo režimas. Kaimas buvo traktuojamas kaip Klaipėdos miesto dalis. Paskutinis Kopgalio kaimo namas buvo nugriautas apie 1978m., jo nebeliko gyvenviečių sąrašuose. Lietuvos jūrų muziejus įsikūrė šiauriausiame Kuršių nerijos taške
Kopgalyje. XIX amžiaus antroje pusėje čia buvo pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė, kurios fortifikacinę sistemą sudarė redutas (skirtas įgulai gyventi), gynybinis griovys, pylimai bei po jais esantys kazematai, parako saugyklos.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tvirtovė buvo apgriauta (susprogdintas centrinis redutas) ir ilgą laiką stovėjo nenaudojama. 1979 m. atlikus tvirtovės restauraciją, joje buvo atidarytos pagrindinės Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijos. Atstatytame centriniame redute įrengti akvariumai su Lietuvos gėlavandenėmis, Baltijos ir tropinių jūrų žuvimis, preparuotos jūrų faunos ekspozicija.

Lauko baseinuose prie akvariumo pastato apgyvendinti pingvinai, Baltijos ruoniai, Šiaurės jūrų liūtai. Kazematuose po tvirtovės pylimais, buvusiose parko saugyklose, įrengta lietuviškosios laivybos istorijos ekspozicija, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse, išstatyta senovinių ir šiuolaikinių inkarų kolekcija.

Ant Kuršių marių kranto, senojo Kopgalio žvejų kaimo vietoje, pastatyta etnografinė pajūrio žvejo sodyba, o šalia jos – žvejybos laivų, pramoninės žūklės Lietuvoje pradininkų, aikštelė. Visos ekspozicijos plotas apie 85 000 m² (patalpose – 2466m², po atviru dangumi – 30 558 m²). Bendras eksponatų skaičius 60 062 vnt.1994 m. atidarytas delfinariumas – vienintelis rytinėje Baltijos pakrantėje. Jis užbaigė Lietuvos jūrų muziejaus kompleksą, apimantį visas žmogaus santykių su jūra sritis.

Tikiuosi jums patiko apsilankyti “Jūrų muziejuje” , bei susipažinti jūros gyvūnų, bei jų aplinka, kuri betarpiškai įeina į kuršių Nerijos gyvenimo raidą bei egzistenciją. Siūlyčiau grįžti į autobusą, ir judėti gilyn į Neringos miesto teritoriją bei jo istorijos tėkmę.

Važiuojame į Juodkrantę, kur aplankysime įžymųjį Raganų kalną bei iš arčiau patyrinėsime kuršių marių grožį. Prieš apsilankant Juodkrantėje norėčiau jus artimiau supažindinti su šios gyvenvietės istorija. Juodkrantė, kaip mokesčius mokanti vietovė, minima jau 1429m. Tuomet ji buvo arčiau jūros, apie 2,5 km nutolusi į šiaurę nuo dabartinės vietos. 1539m. čia gyveno 14 žvejų, 2 pusiau žvejų ir 2 kampininkų šeimos. Dėl vargo, skurdo, pustomo smėlio gyventojų vis mažėjo. 1593m. čia gyveno tik 6 kampininkų šeimos. 1599 – 1600m. trylikos sodybų kaimas buvo beveik užpustytas. 1603m. maras nusinešė daug gyvybių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1931 žodžiai iš 6136 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.