Ep ir valstybių nacionaliniai parlamentai
5 (100%) 1 vote

Ep ir valstybių nacionaliniai parlamentai

11213141



EUROPOS PARLAMENTAS IR VALSTYBIŲ NACIONALINIAI PARLAMENTAI

referatas

Atliko:

Šiauliai, 2004

PLANAS

1. Įvadas 3

2. Europos Sąjungos institucijos 4

3. Europos parlamentas: 7

3.1. Funkcijos ir tikslai 7

3.2. Sudėtis 10

3.3. Sprendimų priėmimas 12

4. Europos parlamento ir nacionalinių parlamentų veiklos skirtumai 16

5. Išvados 19

6. Literatūros sąrašas 20

ĮVADAS

Kaip pažymėta 1957 m. Romos sutartyje, Europos Parlamentas atstovauja į Europos Bendriją susijungusių valstybių tautoms. Apie 375 milijonai Europos piliečių iš 15 šalių dalyvauja Europos integracijos procese per savo 626 atstovus Europos Parlamente.

Pirmą kartą tiesioginiai rinkimai į Europos Parlamentą buvo surengti 1979 metų birželio mėnesį, t.y. praėjus tik 34 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kadaise karo išskirtos Europos tautos susirinko prie balsavimo urnų, kad išrinktų vieno bendro parlamento narius. Europiečiai negalėjo sugalvoti geresnio susitaikymo simbolio.

Europos Parlamento, kuris įteisinamas tiesioginiais visuotiniais rinkimais ir renkamas kas penkis metus, įtaka ir galia nuolat augo daugelio sutarčių pagrindu. Šios sutartys, o ypač 1992 metais Mastrichto sutartis bei 1997 metų Amsterdamo sutartis, Europos Parlamentą, kuris buvo tik patariamoji asamblėja, pavertė įstatymus leidžiančiu parlamentu, turinčiu tokius pačius įgaliojimus kaip ir nacionaliniai parlamentai.

Šiame namų darbe kaip tik ir nagrinėjami Europos Parlamento darbo veiklos ypatumai, pateikiami palyginimai su nacionaliniais parlamentais. Darbe taip pat apžvelgiama Europos Sąjungos institucijų visuma ir jų hierarchija, kurioje egzistuoja ir funkcionuoja Europos Parlamentas, nagrinėjamos europarlamento funkcijos, esmė, sudedamosios dalys, lyginama tai su nacionaliniais parlamentais.

EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJOS

Ištisus amžius tautos ir valstybės ėmėsi ginklo ir kariavo, siekdamos iškovoti Europos žemyno valdymą. Dėl smukdančių dviejų kruvinų karų pasekmių ir Europos padėties pasaulyje susilpnėjimo išaugo supratimas, kad tik taika ir suderinti veiksmai leis įgyvendinti svajonę apie stiprią, vieningą Europą. Siekiant kartą ir visiems laikams sunaikinti praeities blogybes, pradžiai buvo sukurta Anglies ir plieno bendrija. Vėliau buvo prijungtos kitos ūkio šakos, tokios kaip žemės ūkis. Galiausiai buvo sukurta tikra vieninga rinka prekėms, asmenims, paslaugoms ir kapitalui, o 1999 m. dar įsteigta ir vieninga valiuta. Nuo 2002 m. sausio 1 d. euras taps kasdiene realybe 300 milijonų Europos piliečių.

Taip pamažu atsirado Europos Sąjunga. Iš pradžių ji buvo labiau pagrįsta ekonominiu ir techniniu bendradarbiavimu. Prieš 20 metų, kai įvyko pirmieji tiesioginiai rinkimai į Europos Parlamentą, buvo stipriai įtvirtintas Bendrijos demokratinis teisėtumas, kuris iki to reiškėsi tik per Tarybą. Per pastaruosius 10 metų pradėta kurti politinę sąjungą, ir buvo įsteigtas bendradarbiavimas socialinės politikos, užimtumo, prieglobsčio, imigracijos, policijos, teisingumo, užsienio reikalų ir bendrosios saugumo bei gynybos politikos klausimais.

Europos Sąjunga – sėkmingos iniciatyvos pavyzdys. Jau daugiau nei pusę amžiaus Europoje vyrauja taika. Sąjunga, stovinti vienoje gretoje su Šiaurės Amerika ir Japonija, yra viena iš trijų labiausiai klestinčių pasaulio dalių. Be to, savitarpio solidarumo ir naudos, gautos iš ekonominės raidos, teisingo paskirstymo dėka, gyvenimo lygis Sąjungos silpnesniuose regionuose milžiniškai pakilo, ir tie regionai išnaudojo savo naudai tą nepalankią padėtį, kurioje jie buvo.

Europa vienu metu susiduria su dviem vienodo lygio išbandymais: vienu viduje, kitu už sienų.

Sąjungos viduje Europos institucijas reikia priartinti prie piliečių. Piliečiai, be abejo, remia plačiuosius Sąjungos tikslus, tačiau jie ne visada mato ryšį tarp tų tikslų ir kasdieninių Sąjungos veiksmų. Jie nori aiškaus supratimo dėl aplinkos apsaugos, klimato kaitos ir maisto saugos klausimų, trumpiau sakant, visų tarptautinių klausimų, kuriuos jie instinktyviai supranta, ir kurie gali būti išspręsti tik dirbant kartu. Taip pat kaip jie nori matyti aktyviau veikiančią Europą užsienio, saugumo ir gynybos srityse, kitaip sakant, jie nori matyti labiau ir geriau koordinuotus veiksmus sprendžiant sudėtingas situacijas Europoje, aplink ją ir likusioje pasaulio dalyje.

Tuo pačiu metu piliečiai taip pat jaučia, kad Sąjunga elgiasi per daug biurokratiškai eilėje kitų sričių. Koordinuojant ekonominę, finansinę ir fiskalinę aplinką, pagrindiniu klausimu turi ir toliau likti sklandus vidaus rinkos ir bendros valiutos funkcionavimas, nekeliant grėsmės šalių narių individualumui. Nacionaliniai ir regioniniai skirtumai dažnai kyla iš istorijos ir tradicijų. Jie gali ir praturtinti. Kitaip sakant, piliečių “gero valdymo” supratimas atveria naujas galimybes ir nesukuria tolesnės skiriamosios linijos. Jie tikisi daugiau rezultatų ir geresnės reakcijos į praktines problemas, o ne Europos supervalstybės ar Europos institucijų, besikišančių į kiekvieną gyvenimo sritį.

Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos yra:

Europos komisija, kuri prižiūri
Europos Sąjungos šalių tarpusavio sutarčių vykdymą, turi teisę inicijuoti ir įgyvendinti Europos Sąjungos teisę, tvarko biudžetą ir struktūrinius fondus, yra politikos vykdomasis organas;

Ministrų Taryba, kurioje atstovaujamos Europos Sąjungos valstybes – nares valstybes, vyriausybės vadovų (ES Taryba) ir ministrų (Ministrų Taryba) lygiu; joje priimami politiniai sprendimai, ji skelbia įstatymus, koordinuoja tarpvyriausybinį bendradarbiavimą; kiekviena šalis paeiliui pirmininkauja Taryboje po šešis mėnesius. Ministrų Taryba jungia visas Tarybas, kurios priima sprendimus savo kompetencijos srityse. Tarybas sudaro valstybių – narių atitinkamų sričių ministrai. Pavyzdžiui, sprendimus dėl aplinkos užterštumo sumažinimo priima Aplinkosaugos Taryba, sudaryta iš aplinkosaugos ministrų, sprendimai dėl mokesčių priimami Ekonomikos ir Finansų Taryboje (ES žargonu vadiname EcoFin), kurią sudaro finansų ministrai.

Ministrų Taryba skelbia norminius dokumentus, remdamasi Europos Komisijos pasiūlymais ir atsižvelgdama į Europos parlamento nuomonę. Ji taip pat sudaro sutartis su kitomis šalimis, nors gali įgalioti ir Komisiją vesti derybas dėl sutarčių sudarymo.

Tarybai pirmininkauja tos šalies, kuri tuo metu prezidentauja Europos Bendrijoje, ministras. Kiekviena valstybė narė prezidentauja šešis mėnesius (nuo sausio iki birželio arba nuo liepos iki gruodžio). Nuo 1996 m. liepos 1 d. yra taikomas rotacijos principas – valstybės narės pirmininkauja po šešis mėnesius tokia eilės tvarka: Airija, Olandija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija, Suomija, Portugalija, Prancūzija, Švedija, Belgija, Ispanija, Danija, Graikija ir Italija.

Europos Parlamentas- tiesiogiai renkamas ES valstybių piliečių nuo 1979 metų, atstovauja Bendrijos žmonėms, prisideda prie Europos Bendrijos įstatymų leidimo ir biudžeto sudarymo; stebi Komisijos ir Tarybos veiklą.

Atsižvelgiant į įstatymų pobūdį, Europos Parlamentas turi teisę patarti, teisę siūlyti pakeitimus siūlomuose įstatymuose, juos atmesti, teisę savo iniciatyva ruošti raportus.

Europos Teismas, kurį sudaro 13 teisėjų bei pastariesiems talkinantys 6 generaliniai advokatai, kurie prižiūri kaip laikomasi Europos Bendrijos teisės;

Komitetai, iš kurių svarbesnieji yra Ekonominis ir socialinis komitetas bei Regionų komitetas.

Europos komisija

Europos Komisiją sudaro 20 Komisijos narių ir 24 Generaliniai direktoratai, kuriuose dirba apie 17 000 pareigūnų.

Komisiją sudaro po 2 atstovus iš kiekvienos didesnės valstybės – narės (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės) ir po 1 atstovą iš kitų 10 – narių.

Komisijos narius skiria valstybių- narės penkeriems metams. Jam padeda patarėjų komanda, vadinama kabinetu.

Europos Sąjungos Taryba

Sudėtis: kiekvienai iš 15 valstybių narių atstovaujantys ministrai, atsakingi už svarstomą klausimą.

EUROPOS PARLAMENTAS

Europos Parlamentas yra viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, kurios pagrindinis tikslas yra atstovauti Europos Sąjungos piliečių interesus. 626 vietų visų 15 valstybių narių piliečių išrenkamas Parlamentas atlieka demokratinę visos Europos Sąjungos veiklos kontrolę.

”Piliečių advokatas”, “keliaujantis cirkas”, ”idėjų mugė”, “dramblių kapinės”, ”perspektyvių politikų kalykla” – tai epitetai, skirti vienai Europos Sąjungos institucijai – Europos Parlamentui.

FUNKCIJOS IR TIKSLAI

Kaip ir visi parlamentai, Europos Parlamentas turi tris pagrindines galias:

– įstatymų leidyba: 1957 metų Romos sutartis suteikė Parlamentui tik patariamąjį vaidmenį; Komisija siūlydavo, o Ministrų Taryba priimdavo teisės aktus. Vėlesnės sutartys padidino Europos Parlamento įtaką. Dabar Europos Parlamentas gali keisti ir net tvirtinti daugelio sričių teisės aktus – taigi jis dalijasi sprendimų priėmimo teise su Taryba. Įstatymų leidyba įgyvendinama pagal keturias skirtingas procedūras atsižvelgiant, į teisės akto turinį: egzistuoja konsultacijos, pritarimo, bendradarbiavimo ir bendro sprendimo procedūros. Paskutiniąją procedūrą išplėtė ir supaprastino Amsterdamo sutartis. Ši procedūra taikoma daugelyje sričių, tarp jų ir kultūroje, ir tokiais atvejais priimant teisės aktus Parlamento ir Tarybos galios susilygina. Įstatymų projektus rengia Generaliniai direktoratai, kuruojami Komisijos narių ir jo kabineto. Generaliniai direktoratai derina dokumentų tekstus tarpusavyje. Dokumentai politiniu lygmeniu aptariami Komisijos narių kabinetų, vėliau Komisijos nariai balsuoja dėl jo ir oficialiai teikia Tarybai ir Parlamentui

– biudžetas: Europos Parlamentas tvirtina ir kontroliuoja biudžetą. Nuo 1970 m. biudžetas finansuojamas iš nuosavų išteklių, dėl kurių po konsultacijų su Europos Parlamentu susitarė valstybės narės. Šiuo metu lėšos yra ribojamos iki 1,27% bendrojo nacionalinio produkto. Šiuo metu nuosavus išteklius sudaro:

1. Sąjungos pasienyje surinkti muitų mokesčiai;

2. importo mokesčiai, taikomi žemės ūkio produktams, įvežamiems iš valstybių, nesančių narėmis;

3. 1% PVM nuo parduotų prekių ir paslaugų Sąjungos teritorijoje;

„ketvirtasis šaltinis“, apskaičiuojamas atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės turtingumą (jos bendrąjį
nacionalinį produktą). Parlamentas yra viena iš dviejų biudžetinės valdžios šakų, tvirtinančių Bendrijos biudžetą (kita šaka yra Europos Taryba); Komisijos parengto išankstinio biudžeto projekto pagrindu Europos Sąjungos Taryba sudaro projektą ir pateikia jį Europos Parlamentui pirmajam svarstymui. Europos Parlamento biudžeto komitetas ir atskiros specializuotos komisijos svarsto biudžeto projektą ir rengia keitimų siūlymus (dėl privalomų išlaidų- daugiausia žemės ūkio srityje ir dėl išlaidų, skirtų tarptautinių susitarimų su trečiosiomis šalimis vykdymui) ir papildymui (dėl visų kitų išlaidų).kiekvienais metais Europos Parlamentas priima ES biudžetą. Jis taip pat gali atmesti viso biudžeto projektą. Biudžetinė procedūra leidžia Parlamentui teikti pataisas Europos Komisijos siūlymams ir šalių narių pozicijai, patvirtintai Tarybos. Taryba gali pati nuspręsti dėl išlaidų žemės ūkiui ir išlaidų, atsirandančių pagal tarptautinius susitarimus (vadinamosios privalomosios išlaidos). Tuo tarpu vadinamąsias neprivalomąsias išlaidas (institucijų veiklos ir Europos Sąjungos biudžeto operacines išlaidas, pvz., kreditus kultūrai, švietimui, regionų fondams ir t.t.) nustato Europos Parlamentas, glaudžiai bendradarbiaudamas su Taryba.

Po 1970 m. ir 1975 m. Liuksemburgo sutarčių, įteisinusių Bendrijos nuosavus išteklius, pasirašymo Europos Parlamentas ir Taryba tapo dviem biudžeto valdymo įrankiais, kitaip sakant, šios institucijos pasidalijo biudžeto valdymo galią.

Parlamentas taria galutinį žodį finansiškai remiant regionus (Europos regioninės plėtros fondas), kovojant su nedarbu, ypač jaunų žmonių ir moterų (Europos socialinis fondas), įgyvendinant kultūrines ir švietimo programas, tokias kaip “Erasmus” bei “Socrates”, ir gali padidinti išlaidas iki suderintų su Taryba ir Komisija ribų. Parlamentas naudojasi savo galiomis didindamas lėšas, skiriamas humanitarinės pagalbos ir pabėgėlių programoms. Finansinės paramos žemės ūkiui srityje Parlamentas gali siūlyti pataisas, tačiau galutinį sprendimą priima Taryba.

Jeigu Parlamentas ir Taryba nesusitaria dėl išlaidų sumos po dviejų biudžeto projekto svarstymų nuo gegužės iki gruodžio mėnesio, Parlamentas turi teisę atmesti visą biudžetą, o procedūra turi būti pradedama iš naujo. Biudžetas įsigalioja tik po to, kai jį pasirašo Europos Parlamento Pirmininkas.

Priėmęs biudžetą, Parlamentas per Biudžeto kontrolės komitetą taip pat stebi, ar tinkamai naudojamos bendro biudžeto lėšos. Tai reiškia, kad jis kruopščiai kontroliuoja lėšų valdymą, nuolat tobulina sukčiavimo prevencijos, atskleidimo ir kovos su juo priemones, įvertina gautus Bendrijos finansinės paramos rezultatus. Kasmet Parlamentas pateikia Komisijos lėšų panaudojimo įvertinimą prieš patvirtindamas, kad ji įvykdė biudžetą. 1999 m. Parlamentas atsisakė patvirtinti, kad Komisija įvykdė 1996 metų biudžetą dėl netinkamo valdymo ir skaidrumo stokos.

– vykdomosios valdžios kontrolė: Parlamentas kontroliuoja politinę vykdomąją valdžią, kurią sudaro Komisija ir Ministrų Taryba. Jo vaidmuo yra svarbus kas penkeri metai skiriant Komisijos narius ir jos pirmininką. Europos Parlamento nariai taip pat gali pateikti Komisijai klausimus žodžiu ir raštu; komisarai reguliariai atsiskaito Parlamento nariams „klausimų valandos“ metu. Europos Parlamentas gali atstatydinti Komisiją, išreikšdamas jai nepasitikėjimą.

Vykdomosios valdžios kontrolė vykdoma per šias Europos Parlamento teises:

• skirti Komisijos pirmininką ir jo narius, tvirtinti Komisijos sudėtį, reikšti nepasitikėjimą ir net atstatydinti Komisiją.

• pirmininkavimo pradžioje išklausyti ir susipažinti su Tarybos pirmininko parengta savo šalies programa, o pirmininkavimo pabaigoje- ataskaitą už pasiektus rezultatus.

• pristatyti kiekvieno Europos viršūnių tarybos susitikimo pradžioje Europos Parlamento poziciją pagrindiniais svarstytinais klausimais (pristato Europos Parlamento Pirmininkas);

• gauti Europos viršūnių tarybos susitikimo pirmininkaujančios valstybės ataskaitą apie prezidentavimą bei metinius pasiekimus;

• svarstyti užsienio politikos ir saugumo klausimus Parlamento užsienio reikalų, saugumo ir gynybos politikos komitete;

• kartu su Europos viršūnių tarybai pirmininkaujančia šalimi reguliariai aptarti bendrą užsienio ir saugumo politikos esmines problemas bei pagrindines kryptis.

• gauti iš Tarybos informaciją, susijusią su bendradarbiavimu teisingumo bei vidaus reikalų srityse, teikti Tarybai savo rekomendacijas, aptarti šiose srityse pasiektus rezultatus.

• Plėtoti bendradarbiavimą su Afrikos, Karibų bei Ramiojo vandenyno (ACP) šalimis.

Pradėdamas pirmininkauti Tarybos pirmininkas pristato Parlamentui pirmininkavimo programą, o užbaigdamas atsiskaito už pasiektus rezultatus. Ministrai dalyvauja plenariniuose posėdžiuose, „klausimų valandose“ ir svarbiuose svarstymuose; jie taip pat turi atsakyti į klausimus raštu.

Europos Parlamento plenarinės sesijos vyksta vieną savaitę kiekvieną mėnesį Strasbūre. Tarp kiekvienos mėnesio sesijos viena savaitė skirta politinių frakcijų susitikimams, o dvi savaitės – nuolatinių komitetų posėdžiams Briuselyje. Visi Europos Parlamento nariai dirba kuriame nors iš 20 komitetų (tarp jų ir Kultūros,
Švietimo, Žiniasklaidos ir Sporto komitetuose).

Anksčiau Europos Parlamentas vaidino labiau patarėjo vaidmenį nei įstatymų leidėjo. Iki 1978 metų, kai buvo priimtas Suvestinis Europos aktas, Europos Parlamentas teturėjo teisę konsultuoti, o Taryba galėjo ignoruoti jo nuomonę. Europos Parlamentas galėjo atmesti biudžeto projektą arba kai kuriose srityse daryti jame pataisas.

Sukūrus Bendrąją Rinką bei padarius pakitimus Europos Bendrijos sutartyse, Europos Parlamento galios išsiplėtė. Išaugo bendradarbiavimo procedūros poreikis. Remiantis šia procedūra, Europos Parlamentui absoliučia balsų dauguma antru skaitymu atmetus pateiktą projektą, Taryba gali priimti nutarimą dėl minėto projekto tik vienbalsiu sprendimu.

1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos steigimo (Mastrichto) sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų galių:

1. Kartu su Taryba leisti kai kuriuos Bendrosios Rinkos įstatymus. Europos Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus;

2. Europos Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse;

3. Europos Parlamentas gali sudaryti laikinus tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę;

4. Europos Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgaliotą priimti skundus dėl Europos Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Europos Parlamentui.

Europos Parlamentas turi teisę reikalauti ir keisti tam tikrus išlaidų punktus; teisę atmesti Bendrijos biudžetą ir kt. Europos Parlamentas turi teisę teikti klausimus Tarybai ir Komisijai bei stebėti jų darbą; teisę atleisti Komisiją iš pareigų, jeigu už tai balsuoja 2/3 Parlamento narių; teisę apskųsti Komisiją ar Ministrų Tarybą Europos Teismui už neveiklumą.

Parlamentui suteiktas svarbus vaidmuo Europos Centrinio Banko (ECB), kaip EPS dalies, atžvilgiu..

Bankui suteikta visiška nepriklausomybė priimant sprendimus, susijusius su pinigų politika. Jis vienintelis gali nustatyti trumpalaikes palūkanų normas ir naudoti kitus piniginius instrumentus euro stabilumo palaikymui.

Tačiau ECB veiksmų nepriklausomybei atsvara yra jo atskaitomybė Europos Parlamentui. Parlamento procedūros taisyklės aiškiai apibrėžia jo vaidmenį skiriant ECB prezidentą, viceprezidentą ir kitus Valdybos narius. Po svarstymų komitetuose Parlamentas turi patvirtinti kandidatus, ir tik tada juos gali skirti Taryba.

SUDĖTIS

Europos Parlamentas yra vienintelis pasaulyje demokratiškai ir tiesiogiai piliečių išrinktas įvairių šalių atstovus buriantis parlamentas. Jo nariai, tiesiogiai bendraudami su rinkėjais, yra tarpininkai tarp piliečių ir Europos Sąjungos institucijų.

Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta jo plenarinės sesijos. Dvi savaites per mėnesį parlamentiniai komitetai posėdžiauja Briuselyje, savaitė skiriama darbui politinėse frakcijose, ketvirtoji savaitė- plenarinėms sesijoms Strasbūre. Plenarinės parlamento sesijos vyksta ir Briuselyje. Centrinis parlamento sekretoriatas įsikūręs Liuksemburge.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2600 žodžiai iš 5104 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.