Es bendroji žemės ūkio politika1
5 (100%) 1 vote

Es bendroji žemės ūkio politika1

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS IR PREKYBOS KATEDRA

Kursinis darbas

“ ES Bendroji žemės ūkio politika”



KAUNAS 2002

Turinys

1. Įvadas ……………………………………………………………….. 3

2. Lietuvos žemės ūkio apžvalga………………………………………… 4

3. Europos Sąjungos žemės ūkio politikos raidos etapai ……………….. 5

4. Bendrosios Europos Sąjungos žemės ūkio politikos nuostatos ……… 7

5. Bendrosios žemės ūkio politikos formavimo laikotarpis ………….…. 9

6. Bendrosios žemės ūkio politikos reforma …………………………… 15

7. Darbotvarkė 2000 ir dabartinė ES agrarinė politika …………………. 17

8. Struktūrinė, kaimo vystymo ir aplinkos apsaugos politika …………… 20

9. Svarbiausios Europos Sąjungos agrarinės politikos raidos kryptys ….. 21

10. Išvados ………………………………………………………………… 25

Literatūra ………………………………………………………………….. 27

1. Įvadas

Narystė Europos Sąjungoje bei Bendrosios Žemės Ūkio politikos įgyvendinimas iš esmės pakeis žemės ūkiui keliamus reikalavimus bei tikslus ir sąlygos konkurenciją žemės ūkio produktų rinkoje. Žemės ūkio ir maisto produktų konkurencija verčia paspartinti ūkių struktūrinę plėtrą ir didinti kokybę bei gerinti gamybos sąlygas.

Kaimo plėtros plano strategija Lietuvoje – didinti ūkininkų ir kaimo žmonių užimtumą bei pajamas, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas kaime, keliant produktyvumą, kokybę, taikant higienos ir aplinkosaugos standartus. Tuo tikslu ūkininkai bus skatinami investuoti į gamybines patalpas ir įrengimus (pastatus, techniką, technologijas), tiekiant šioms investicijoms paramą iš Stojimo į ES programos (SAPARD) lėšų. Investicijos bus taikomos visuose šalies regionuose. Didesnė parama bus skiriama ūkininkaujantiems mažo našumo žemėse, jauniems ūkininkams bei užsiimantiems ekologine žemdirbyste.(7)

Darbo tikslas – susipažinti su Europos Sąjungos Bendrąja Žemės Ūkio Politika, trumpai apžvelgti situaciją Lietuvos žemės ūkyje.

Darbo uždaviniai:

· aptarti ES BŽŪP raidos etapus

· išsiaiškinti ES BŽŪP pagrindinius tikslus

· susipažinti su ES BŽŪP pagrindinėmis nuostatomis

· paanalizuoti programą “Darbotvarkė 2000”

· aptarti aplinkos apsaugos politiką

· patikti išvadas

2. Lietuvos žemės ūkio apžvalga

Žemės ūkis – viena svarbiausiu Lietuvos ekonomikos sričių. Beveik 31,8 % šalies gyventojų gyvena kaimo vietovėse (Europos Sąjungoje – 17,5 %), o 90 % jų susiję su žemės ūkiu. Lietuvoje žemės ūkyje dirba apie 20,8% visų dirbančiųjų, jie sukuria 12% BVP (ES šie skaičiai yra atitinkamai 1,7% ir 5%). Lietuvoje maisto produktams išleidžiama 50% šeimos pajamų, Europos valstybėse -15-20%. Šie ir daugybė kitų -rodiklių, kuriuos palygintumėme su ES, rodo, kad Lietuvos žemės ūkio potencialas yra tik dalinai panaudojamas. Todėl žemės ūkio reformos yra būtinos ir neatidėliotinos. Modernus ir galintis konkuruoti Lietuvos žemės ūkis yra ir vartotojų, ir ūkininkų gerovės pamatas. Tai galima pasiekti tinkamai naudojant tiek tiesioginę valstybės parama žemės ūkio produkcijos gamintojais, tiek ir didelius kapitalinius įdėjimus, skirtus žemės ūkio modernizavimui.

Per pastarąjį dešimtmetį vykstanti žemės ūkio reforma, paremta žemės restitucija, lėmė žemės ūkio gamybos struktūrų smulkumą. Šiandien Lietuvoje pirminėje žemės ūkio gamyboje vyrauja smulkūs privatūs ūkiai. Šiuo metu Ūkininkų ūkių registre įregistruota 67,4 tūkstančių ūkių, kur vidutinis ūkio dydis yra 12,5 ha. Smulki ūkių struktūra neleidžia specializuoti gamybos, kaupti kapitalo modernioms gamybos technologijoms. Dėl šių priežasčių vyrauja santykinai dideli gamybos kaštai, prasta gaminamų produktų kokybė, ir tai sudaro kliūtis konkuruoti ES Vidaus rinkoje.

Prioritetas paramai gauti yra teikiamas siekiantiems investuoti į pirminę pieno gamybą. Per 2000-2006 metus 63,6 proc. public expenditure yra numatoma skirti pirminei pieno gamybai remti. Pieno gamyba yra viena svarbiausių žemės ūkio gamybos struktūroje. 1998 m. ji sudarė 18 proc. šalies bendrosios žemės ūkio bei 43 proc. gyvulininkystės gamybos apimties.Vykstant žemės ūkio reformai formavosi nepalanki pieno gamybos struktūra, stambūs ūkiai suskilo į daugybę smulkių. 1999 metais 97.5 proc. ūkių laikė 1 – 5 karves, todėl apie 70 proc. pieno pagamina smulkūs pieno gamintojai. Pastaraisiais metais pieno gamintojams buvo teikiam investicinė parama iš nacionalinio Kaimo rėmimo fondo. Dėl to pradėjo gerėti pieno ūkių struktūra, kūrėsi specializuoti pieno gamybos ūkiai. Nuo 1999 m. beveik penktadaliu išaugo ūkių, kuriuose yra daugiau kaip 6 karvės, skaičius. Didėja pieno primilžis iš karvės – kontroliuojamų karvių produktyvumas yra 4250 kg per metus.

Nepaisant palankių struktūros pokyčių, 2000 metais tik trečdalis pristatyto į pienines pieno atitiko ES kokybės reikalavimus. Pieno kokybę sąlygoja nedidelės karvių
bandos, tai, kad nėra melžimo ir šaldymo įrangos, prasta pašarų, ypač siloso, kokybė. Investicijos šioms sritims bus teikiamos iš SAPARD programos.

Žalio pieno kokybės atitikimas ES standartams užtikrintų pieno produktų konkurencingumą ES vidaus rinkoje, kadangi apie 90 proc. 2000 metais pristatyto pieno į pienines perdirbama ES veterinarinius sertifikatus turinčiose pieno perdirbimo įmonėse.

Pastaraisiais metais grūdų bei linų gamyba telkėsi našiausiose Vidurio Lietuvos žemėse, kur kuriasi specializuoti ūkiai. Todėl parama bus teikiama specializuotiems ūkiams, įsigyjant grūdų bei linų nuėmimo kombainus ir galvenų bei grūdų džiovyklas.

Mėsos sektoriuje vyrauja smulkūs ūkiai. Siekiama remti tuos, kurie specializuojasi augindami kiaules. Siekiant gerinti gaminamos mėsos kokybę, parama iš nacionalinio KRF bus teikiama veislininkystės programoms, o pastatų, pašarų technologijoms bus teikiama iš SAPARD lėšų. Paukštininkystės srityje bus remiamos tos investicijos, kurios susijusios su gyvulių gerovės užtikrinimu.

Vaisių ir daržovių sektoriaus plėtra siejama su užimtumo didinimu kaimo teritorijose pereinant nuo tradicinės žemės ūkio gamybos (pieno, mėsos, grūdų) prie daugiau darbo sąnaudų reikalaujančios gamybos. Taip pat siekiama patenkinti vietinės rinkos poreikius vaisiams ir daržovėms. Lietuvoje užaugintos daržovės tenkina tik 30 proc. vietos rinkos poreikių. Ypač menkai yra išvystytos derliaus nuėmimo technologijos, trūksta vaisių ir daržovių saugyklų, pakavimo įrangos bei gabenimo šaldytuvų. SAPARD investicinė parama bus teikiama šiai technikai įsigyti. (9,25)

Stambiems ūkiams skaldantis į smulkius privačius ūkius, ypač aktualios tapo aplinkosaugos problemos. Buvusi mėšlo valymo bei utilizavimo įranga nebetinka smulkiems ūkiams. Siekiant išspręsti šias problemas, SAPARD programos paramą gaunantys asmenys privalės laikytis Geros žemdirbystės kodekse patvirtintų rekomendacijų.

Kitas svarbus aspektas – gyvulių gerovės reikalavimų tenkinimas. Paramos gavėjai investuojantys į pirminę žemės ūkio gamybą, kartu turės užtikrinti gyvulių gerovės reikalavimus.

3. Europos Sąjungos žemės ūkio politikos raidos etapai

Europa – tai konglomeratas tautų, kurioms būdinga sava istorija, savitas vertingumo ir nepriklausomybės jausmas. Valstybės nevienodai ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusios, skirtingai supranta vertybes, dalykinius ryšius, skiriasi geografine padėtimi, gamtos turtais, kalba, tradicijomis, religija, kultūra, valdymo forma. Europos istorija – tai valstybių varžybų, imperijų iškilimo ir žlugimo, karų istorija.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europoje daug kas pasikeitė. Jos teritorija buvo padalyta į 38 valstybes. Europa pateko į dviejų supervalstybių – Rusijos ir Amerikos -santykinę priklausomybę. Vakarų Europa, dėl augančios Tarybų Sąjungos galios, stengėsi rasti būdus, kaip atsispirti didėjančiam jos kariniam potencialui. Anot karo metų britų lyderio V.Čerčilio, atsirado poreikis kurti “tam tikro tipo Europos Jungtines Valstijas”. 1957 m. Romos sutartimi įkuriama Europos ekonominė bendrija (EEB), nuo 1993 m. žinoma Europos Sąjungos (ES) pavadinimu.

Žvelgiant į praeitį, dabartinės ES kūrimosi istoriją, matome, kad kiekviena šalis – pretendentė turėjo savo motyvus tapti Europos Bendrijos nare. Vienos šalys prioritetą teikė politiniams motyvams. Taip jos galėjo išvengti politinės izoliacijos ir dalyvauti Europos politiniame valdyme. Kitoms narystė Europos Bendrijoje užtikrino demokratijos teisių laikymąsi jų šalyse. Valstybėms, kurių jungimosi prioritetai buvo grindžiami ekonominio pobūdžio motyvais, narystė sudarė geresnes sąlygas panaudoti savo potencines galimybes, išplėsti prekybą, tuo būdu sukuriant papildomas darbo vietas, užtikrinant aukštesnį pajamų lygį gamintojams. (15, 52)

Valstybių, buvusių už TSRS įtakos zonos ribų, integracija iš pradžių suformavo du valstybių susivienijimus. Pietų Europoje 1957 m. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vakarų Vokietija įkūrė valstybių sąjungą – Europos Bendriją (Bendrąją rinką). Bendrijos tikslai, jos ekonominiai ir socialiniai pasiekimai skatino stoti ir kitas valstybes: 1973 m. į ją įstojo Airija, Danija ir Jungtinė karalystė, 1981 m. nare tapo Graikija, 1986 m. – Ispanija ir Portugalija. Nuo 1993 m. reorganizuota į Europos Sąjungą. 1995 m. ES narėmis tapo Austrija, Suomija ir Švedija. Dabar ES vienija 15 valstybių, kuriose gyvena per 370 milijonų gyventojų. Tai yra didžiausias pasaulyje prekybinis blokas .

Šiuo metu ES narėmis siekia tapti 12 valstybių – Bulgarija, Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija, su kuriomis jau vyksta oficialios derybos, bei Turkija, turinti kandidatės statusą, tačiau derybų dar nepradėjusi. (12,32)

Žemės ūkis, vienas iš kertinių Europos Sąjungos „akmenų“, vaidina labai svarbų vaidmenį Europos Sąjungos gyvenime. Žemės ūkį reguliuoja didžiausia Europos Sąjungos teisinių aktų dalis, jam skiriama daugiau nei pusė visų Europos Sąjungos biudžeto išlaidų.

Tokį didžiulį dėmesį galima paaiškinti dvejopai. Pirma, užtikrinti maisto produktų tiekimą tradiciškai yra viena iš pagrindinių bet kurios valstybės
sričių. Vienintelis būdas tai padaryti – sukaupti didesnes ar mažesnes maisto atsargas. Kaupimas būtinai susijęs su perprodukcija, leidžiančia prasimaitinti nederliaus metais. Antra, žemės ūkis yra ypatingas gamybos sektorius, nes labai priklauso nuo žmogaus nekontroliuojamų sąlygų: klimato, grunto, ligų. Dėl to atsirandantys dideli derliaus svyravimai neišvengiamai veikia ūkių pajamas. Šeimyninių ūkių pragyvenimas ir gerovė užtikrinti tik tada, kai pajamos pakankamai didelės. Priešingu atveju, smulkūs ūkininkai paliks žemę ir ūkius. Todėl žemės ūkio politika yra pajamų, įdarbinimo, struktūrinės, regioninės ir gyventojų prieaugio politikos dalis.

Dėl esminės žemės ūkio politikos svarbos visos Europos Sąjungos žmonių gerovei į Europos Ekonominės Bendrijos sutartį turėjo būti įrašytos bendrosios žemės ūkio rinkos kūrimo ir organizavimo taisyklės. Bet jos buvo sulaikytos, kad leistų laipsniškai suvienodinti valstybių kontrolės mechanizmus.

4. Bendrosios Europos Sąjungos žemės ūkio politikos nuostatos.

Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos nuostatos buvo užfiksuotos 1958 m. liepos mėnesį Stresoje (Italija) specialiai sukviestoje konferencijoje iš karto po to, kai įsigaliojo Ekonominės Europos Bendrijos sutartis. Jos remiasi trimis pagrindiniais principais:

• bendra žemės ūkio produktų rinka;

• Bendrijos preferencija, t.y. pirmenybė ir privilegijos, teikiamos EB gamintojams;

• Finansinis solidarumas BŽŪP finansuojama bendromis lėšomis per EB biudžetą.

Rinkos vienybė. Iki Ekonominės Europos Bendrijos sukūrimo beveik visos valstybės-narės turėjo įvedusios rinkos apribojimus žemės ūkiui apsaugot. Kuriant bendrą žemės ūkio produktų rinką, minėtus valstybinius apribojimus turėjo pakeisti vieninga rinkos sistema. Tai vienintelis būdas sukurt vieningą rinką bei užkirsti kelią konkurencijos sukeltiems nukrypimams, neigiamai atsiliepiantiems tam tikrų šalių ar regionų ūkininkams arba tiems, kas specializuojasi gaminant ypatingus produktus. Laipsniškai buvo sukurtos Europos rinkos organizacijos, kontroliuojančios 98 proc. visų žemės ūkio gaminių.

Bendrijos pirmenybė. Pirmenybės principu Bendrijos žemės ūkio produktams siekiama suteikti pirmenybę, lyginant su importuojamais gaminiais. Tai Europos Sąjungos ūkininkams užtikrina pragyvenimo šaltinį. Be šio protekcionistinio principo daugelis fermerių jau seniai būtų metę ūkininkauti, palikę kaimą ir išėję ieškoti geriau apmokamo ir lengvesnio pramonės darbo. Didžiausią pavojų sudaro importinės prekės iš šalių, kuriose pigesnė gamyba arba ūkininkai gauna didesnę valstybės paramą. Siekiant užtikrinti, kad žemės ūkio produktai, pagaminti Bendrijai nepriklausančiose valstybėse, nebūtų pardavinėjami žemesnėmis už Bendrijos nustatytas kainas, įvestas specialus įvežant mokamas muito mokestis, kuris pradinę produkto kainą pakelia iki Bendrijos kainų lygio.

Finansinis solidarumas. Vienas iš svarbiausių Bendrosios rinkos įrankių yra finansinis solidarumas sudarant bendrą biudžetą. Iš rinkos narių sudėtų lėšų remiami bet kurioje valstybėje esantys ūkininkai. Pagal finansinio solidarumo principą visos valstybės – narės kartu moka privalomuosius rinkos organizacijų mokesčius. Įsteigus pirmąsias šias organizacijas, finansinėms lėšoms kaupti ir skirstyti buvo sukurtas Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas. Jį sudaro du skyriai: Valdymo skyrius finansuoja struktūrines priemones, o garantijų skyrius, kuriam priklauso didžiausia išlaidų dalis, moka bendrų rinkos organizacijų mokesčius.

Augant ir plėtojant ES, sudėtingesne tapo ir jos agrarinė politika. Išskiriami tokie ES bendrosios žemės ūkio politikos formavimo etapai (2,233):

Pirmasis etapas – tai į pajamas orientuota kainų politika (1962 – 1977 m.). Buvo parengti bendrieji rinkotvarkos principai, sutarta dėl rinkų ir kainų politikos, orientuotos į ūkininkų pajamų didinimą. Šiame etape veikė kainų subsidijavimo politika. Žemės ūkio įmonių pajamų augimo, skaičiuojant vienam žmogui, procentai, jų lyginimas su kitų gyventojų grupių pajamomis, galėjo pateisinti tokią agrarinę politiką.

Antrasis etapas – tai žemės ūkio produktų kainų politikos reguliavimas, atsižvelgiant į pajamų tikslus ir biudžetinius apribojimus (1978 -1984 m.). Gausėjant žemės ūkio produktų, didėjant jų pertekliui ir rinkotvarkos išlaidoms, Europos Bendrijos biudžeto apribojimai tapo svarbiu agrarinės politikos veiksniu. Teko tapti taupesniems ir kurį laiką laikytis atsargesnės kainų rėmimo politikos. Tai pradėjus daryti, Bendrijos biudžetas ėmė atsigauti. Tai leido vėl sparčiau didinti kainas.

Trečias etapas – tai pieno kvotų reguliavimas ir ribojanti kainų politika (1984 -1988 m.). Didėjančios žemės ūkio įmonių išlaidos ir nepatenkinama žemės ūkio pajamų situacija 1984 m. privertė keisti agrarinės politikos sistemą. Valstybių – narių žemės ūkio ministrų derybose buvo sutarta dėl pieno garantuotų kiekių reguliavimo sistemos, taip pat dėl ilgalaikės ribojančios kainų politikos visiems kitiems žemės ūkio produktams, ypač grūdams.

Pieno kvotų nustatymas reiškė bendrosios agrarinės politikos sistemos keitimą, nes buvo sukurta žemės ūkio produktų kiekybės valstybinio reguliavimo
sistema.

Be to, pieno gamyba kvotų ribose buvo subsidijuojama. Šiuo keliu einant, buvo galima prilaikyti produkcijos gamybos augimą ir iš dalies mažinti jos perteklių. Tai rodė, kad kainų kėlimo ir pajamų subsidijavimo veiksmų erdvė yra ribota, jeigu nenorima susitaikyti su realizavimo mažėjimu ir tolesniu kvotų mažinimu.

Ketvirtasis etapas – tai vidutinės trukmės nustatyto politinio reguliavimo mechanizmo įvedimas (1988 – 1992 m.). “Stabilizacinis reguliavimas” rėmėsi ir atskirų žemės ūkio produktų rinkotvarkos, ir žemės ūkio įmonių išlaidomis. Svarbiems žemės ūkio produktams buvo nustatytos tvirtos gamybos ribos, kurias peržengus, įmonėms kitais metais buvo automatiškai mažinamos kainos. Iš pradžių ši taisyklė buvo nustatyta 5 metų laikotarpiui. Taip pat buvo sutarta dėl žemės ūkio išlaidų augimo apribojimo Bendrijos bendrojo biudžeto ribose. Reikėjo pasistengti, kad į ribojančią kainų politiką neįsibrautų subsidijų didinimas. Taip pat buvo imtasi papildomų šalutinių priemonių, kurios turėjo remti gamybos priderinimą prie kintamų sąlygų ir skatinti struktūrinius pokyčius.

Penktasis etapas – tai ES bendrosios žemės ūkio politikos reforma (nuo 1992 m.). Ši reforma nutolsta nuo iki tol darytų. Reformos koncepcijos pagrindas – rinkos ir kainų politika nuosekliai orientuojama rinkos reikalavimų linkme, pajamų tikslų ir visuomeninių politinių tikslų norima siekti kitomis priemonėmis.

ES Ministrų taryba priėmė atitinkamus dokumentus (reformos paketą). Jais siekė: toliau tęsti ligšiolinę agrarinę politiką, t.y. siekti nuolatinio kainų mažėjimo, dar labiau plėsti kontigentavimą, susiejant jį su aukštomis grūdų ir aliejinių augalų kainomis, įvesti kitoms agrarinio sektoriaus dalims bemaž neišvengiamą plačią valstybinę biurokratinę reguliavimo sistemą. Minėtasis paketas numatė daug priemonių šiems tikslams įgyvendinti. 1992 m. agrarinė reforma dar pateikė ir tiksliai apibrėžtą laiko grafiką, kuris iš anksto nustatė svarbiausiųjų žemės ūkio produktų administruojamų kainų mažinimo terminus. Taikant visas šias priemones, ES bendroji žemės ūkio politika ir po reformos išlieka sudėtinga.

5. Bendrosios žemės ūkio politikos formavimo laikotarpis

Bendroji žemės ūkio politika – nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Bendrijos politika, kurios svarbiausia paskirtis – iš Bendrijos biudžeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių.

Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pagrindas yra sudėtingas daugelio žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo mechanizmas, palaikantis kainas, didesnes nei pasaulinės žemės ūkio produktų kainos. Tai sukelia nuolatines perprodukcijos krizes ir labai daug kainuoja. Šiai politikai iki šiol tenka didžiausia EB biudžeto dalis. Po nuoseklių reformų ji mažėja, tačiau iki šiol vis dar sudaro apie pusę visų ES išlaidų.

Pirmaisiais pokario metais agrarinė politika Europoje sprendė maisto problemą. Tuo metu vyravo dvi nuomonės. Pirmoji laikėsi pozicijos, kad turi būti liberali laisvoji prekyba, antroji – rėmėsi kieta intervencine pozicija savo krašto žemės ūkiui apsaugoti. Pastaroji nuomonė buvo įsitvirtinusi Vakarų Vokietijoje, turėjo reikšmės jos vėlesnei agrarinei politikai ir Europos Bendrijos agrarinės politikos formavimui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2671 žodžiai iš 8737 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.