1. Įžanga
Vieningos Europos idėja turi gilias istorines šaknis. Užuomazgas galima aptikti jau Erasmuso
raštuose ir Romos imperijos laikų dvasioje. Menų ir kultūros srityse Europoje visada buvo jaučiamas bendrumas, bet nei valstybių užkariavimai, nei utopinės mintys nepadėjo įgyvendinti vieningos Europos idėjos. Užkariavimai tik dar labiau pagilindavo priešiškumą ir susiskaldymą.
Utopinės mintys pamažu pradėjo tapti tikrove tik po Antrojo pasaulinio karo. Procesas tęsiasi ir šiandien. Europos valstybės ir toliau vienijasi. Suprantama, kad ne viskas vyksta sklandžiai ir sparčiai. Šiame , integraciniame procese dalyvauja ir Lietuva – uždarinėdama , vieną po kito , vis naujus derybų skyrius. Derybų sudėtingumą lemia keletas veiksnių. Pirmiausia Europos Sąjungos taisyklių ir principų įgyvendinimo Lietuvoje ekonominės, politinės ir socialinės pasekmės. Kuo daugiau kainuoja prisitaikyti prie Europos Sąjungoje galiojančių normų, tuo svarbiau, įvertinus narystės pasekmes,išsiderėti tinkamiausius pereinamuosius laikotarpius. Ekonominės pasekmės priklauso nuo Europos Sąjungoje ir Lietuvoje galiojančių standartų skirtumų, taip pat ūkio struktūros skirtumų.
Didžiausi skirtumai egzistuoja šiose srityse:
– aplinkosaugos;
– transporto;
– energetikos;
– žemės ūkio.
Šioms sritims modernizuoti reikės ir laiko, ir kitų išteklių. Investuoti į šių normų įgyvendinimą reikia greitai, o investicijų nauda atsiskleis tik praėjus tam tikram ilgesniam laikotarpiui.
Kai kurie derybų skyriai yra sudėtingesni, nes konkrečias sritis reglamentuoja daug ES teisės aktų. Kuo daugiau normų taikoma konkrečiai sričiai, tuo daugiau išteklių reikia jų įgyvendinimui Lietuvoje. Tuo ypatingai išsiskiria žemės ūkis.
Atsižvelgiant į tai, kad stojimas į ES turi aiškų politinį pobūdį, derybininkams reikia netik susitarti dėl ES normų, bet ir įvertinti savo visuomenės reakciją, nes yra klausimų, į kuriuos jautriai reaguoja ir stojančiųjų valstybių visuomenė, ir ES visuomenė.
2. Konkurencija, kas tai ?
Laisvosios konkurencijos principas yra Europos Bendrijos ekonominės tvarkos šerdis. Daugelis EB Sutarties nuostatų tiesiogiai ar netiesiogiai yra skirtos laisvos konkurencijos sąlygoms kurti ir palaikyti.
Konkurencijos politikos tikslas – sukurti ir išlaikyti sistemą, kuri sudarytų sąlygas neiškreiptai konkurencijai tam tikrose ekonomikos srityse. Siekiama užtikrinti rinkas, kuriose konkurencijai sudarytos nepriekaištingos sąlygos, bei užkirsti kelią monopolijų ir oligopolijų , galinčių diktuoti kainas pirkėjų nenaudai, atsiradimui. Monopolijos leistinos tik išskirtiniais atvejais, siekiant garantuoti svarbią visuomeninę reikšmę turinčių prekių patikimą tiekimą ir paslaugų teikimą. (Valstybinių monopolijų ES yra transporto, pašto, telekomunikacijų srityse)
Priemonės. ES naudojasi įvairiomis konkurencijos politikos priemonėmis:
– Uždrausti kartelius Europos bendrojoje rinkoje;
– Uždrausti piktnaudžiavimą viešpataujančia padėtimi rinkoje;
– Užtikrinti valstybinių ir privačių įmonių lygias teises;
– Įvesti susiliejimų kontrolę;
– Prižiūrėti subsidijų panaudojimą.
Vykstant ekonomikos globalizacijos procesams, Europos Sąjungai vis aktualesnė tampa konkurencijos išlaikymo Europos bendrojoje rinkoje suderinimo su Europos įmonių konkurencija pasaulio rinkose problema.
Teisinis veiklos pagrindas: EAPB sutarties 4, 5, 65, 66 str., EB sutarties 3 straipsnio g dalis, 5, 85 – 94 straipsniai.
3. Konkurencijos politika Europos Sąjungoje
Europos Komisija laiko save konkurencijos sergėtoja ES viduje ir už jos ribų. Veikloje galima išskirti tris bendriausias prasmes, kuriomis grindžiama konkurencijos politika:
– integracija;
– teisingumas ir sąžiningumas;
– efektyvumas.
Integracija – kiekvienos valstybės narės ekonomikos atvirėjimo viena kitos atžvilgiu procesas. Siekiama šalinti kliūtis laisvai prekybai, įmonės skatinamos plėsti savo veiklą kitose valstybėse narėse ir naudotis iš to gaunama nauda.
Konkurencijos taisyklės draudžia įmonėms trukdyti integracijai – susitarimai tarp skirtingų valstybių narių konkuruojančių įmonių neprekiauti viena kitos teritorijoje draudžiami. Taip pat uždrausti susitarimai tarp stambaus tarpnacionalinio tiekėjo ir jo prekybinių atstovų skirtingose valstybėse narėse dėl to, kad šie atstovai patys neprekiaus už savo valstybės ribų ir neparduos prekių tam, kuris jas perparduotų užsienio valstybėse.
Teisingumas ir sąžiningumas t.y. vienas pagrindinių konkurencijos politikos tikslų. Komisija išskyrė tris šio tikslo prasmes:
– galimybių lygybė;
– smulkių ir vidutinių įmonių apsauga;
– vartojimo plačiąja prasme progresas.
Politika siekti galimybių lygybės numatoma remiantis šiais trim dalykais:
– valstybės pagalba;
– santykiais tarp privataus ir valstybinio ekonominio sektoriaus,
– vienodo teisinių aktų taikymo ne EB įmonėms veikiančioms EB teritorijoje.
Valstybės pagalbą stengiamasi užtikrinti, kad nacionalinės vyriausybės neglobotų savo šalies įmonių – neteiktų finansinių ar kitokių privilegijų akivaizdžiai konkuruojančioms įmonėms , iš kitų valstybių narių, kurios tokios pagalbos negauna.
Santykiuose tarp
valstybinių ir privačių įmonių stengiamasi užtikrinti, kad valstybinės įmonės negautų finansinių ir kitų privilegijų, lyginant su jų konkurentais.Komisija, be kitų priemonių, reikalauja valstybės ir valstybinių įmonių finansinio skaidrumo santykiuose, kad būtų galima lengvai patikrinti, ar valstybinė įmonė su savo privačiais konkurentais konkuruoja lygiais pagrindais.