Es santykiai su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis
5 (100%) 1 vote

Es santykiai su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis

11213141

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ES santykiai su JAV 3

Santykiai saugumo ir gynybos srityje bei NATO formate 4

2. ES santykiai su Japonija 7

3. ES santykiai su Šveicarija 9

4. ES santykiai su Kanada 10

5. ES santykiai su Australija ir Naująja Zelandija 11

APIBENDRINIMAS 13

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS

Europos Sąjungos (ES) santykiai su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis yra labai plati ir įvairialypė tema, todėl šiame darbe jos pilnai išnagrinėti nėra įmanoma. Skirtingi autoriai įvairiai skirsto pasaulio šalis į išsivysčiusias ir besivystančias, remdamiesi ne vien ekonominiais, bet ir politiniais kriterijais, žmogaus teisių padėtimi šalyje ir kitais faktoriais. Skirtinguose tyrimuose, priklausomai nuo juose užsibrėžtų tikslų, šis suskirstymas taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, ginklų prekybos srityje tarp išsivysčiusių šalių patenka Rusija, nes ji yra viena pirmaujančių šioje srityje valstybių, nors tradiciškai ji nėra priskiriama prie išsivysčiusių šalių.

Prie išsivysčiusių šalių dažniausiai priskiriamos JAV, Kanada, Australija, Japonija, Naujoji Zelandija ir Vakarų Europos šalys. Kartais regioniniu pagrindu naudojamas visų ar daugelio Europos šalių priskyrimas išsivysčiusių šalių grupei yra nelabai tikslus ir sąlyginis dalykas. Jis galimas tik tam tikrais retais atvejais, nes tokias šalis kaip Albanija, Rumunija ar Baltarusija tikrai negalima priskirti išsivysčiusių šalių grupei.

Pastaruoju metu mokslinėje literatūroje tampa įprasta išskirti labiausiai išsivysčiusias ir industrializuotas pasaulio šalis. Dėl jų sąrašo didelių diskusijų praktiškai nekyla – tai jau minėtos JAV, Japonija, Australija, Kanada, Naujoji Zelandija bei Šveicarija ir dominuojančios ES šalys. Todėl šiame rašto darbe daugiausiai dėmesio bus skiriama būtent šių šalių santykiams su ES, labiausiai koncentruojantis į santykius su JAV, kaip turinčius didžiausią svarbą ES ekonominei ir politinei raidai bei gerbūviui. Santykiai su JAV labai svarbūs ir Transatlantinės partnerystės rėmuose, nes bendradarbiavimas NATO yra svarbus faktas, rodantis santykių gilumą politinėje, saugumo ir karinėje plotmėse. Likusių nagrinėjamų šalių atveju ES santykiai su jomis daugiausiai apsiriboja ekonominio pobūdžio bendradarbiavimu, todėl jiems apžvelgti užtenka glaustesnės analizės.

1. ES santykiai su JAV

JAV buvo ir išlieka neabejotinai svarbiausiu ES partneriu labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių segmente. ES ir JAV yra dvi didžiausios pasaulio ekonomikos. Jų prekybos apimtys sudaro beveik 40% pasaulinės prekybos prekėmis ir paslaugomis, Transatlantinės prekybos ir investicijų tarpusavio srautai sudaro maždaug 1 mlrd. eurų per dieną.

Politinių santykių srityje, Mastrichto (1992) ir Amsterdamo (1999) sutartys patvirtino, kad JAV vadovaujama NATO organizacija ir toliau išlieka svarbiausiu Europos saugumą garantuojančiu elementu.

1990 metais priimta Transatlantinė deklaracija, nustatanti gilesnio tarpusavio bendradarbiavimo ir konsultavimosi principus. Ji apėmė bendradarbiavimą ekonomikos, mokslo, kultūros ir kitose srityse. 1995 metais priimta Nauja Transatlantinė darbotvarkė ir ES – JAV Bendrų veiksmų planas, kurie nustatė bendradarbiavimą keturiose svarbiose srityse: 1) skatinant taiką, stabilumą, demokratiją ir vystymąsi visame pasaulyje; 2) atsakant į globalius pokyčius; 3) dėl indėlio įnešimo plečiant pasaulinę prekybą ir glaudesnių ekonominių ryšių skatinimo; 4) dėl įvairialypių Transatlantinių ryšių intensyvesnio puoselėjimo. Joje didesnis akcentas tenka jau JAV santykiams su ES, kaip kolektyvine organizacija, o ne su atskiromis jos šalimis. Tuo pripažįstama ES, kaip atskiro naujos politinės – saugumo architektūros centro Europoje, reikšmė.

Taigi ES santykiai su JAV ne tik išlieka svarbūs, bet dėl tarpusavio ryšių ir ekonomikų priklausomybės didėjimo jie tampa vis svarbesni jų abiejų gerbūviui. Vis tik dažname leidinyje galima rasti straipsnių apie buvusių sąjungininkų kivirčus dėl karo Irake, nesutarimus tarp pačių ES narių dėl karinių pajėgų statuso ir kitais klausimais. Čia bus pabandyta įrodyti, kad tokie ir panašūs nesutarimai tarp Vakarų Europos šalių ir Amerikos nėra naujiena ir Transatlantinei partnerystei negresia.

Santykiai saugumo ir gynybos srityje bei NATO formate

Iš 15 senųjų ES narių 11 NATO priklausančios valstybės (išskyrus Suomiją, Švediją, Austriją, Airiją); iš naujųjų 10 narių Aljanso narėmis jau tapo net 8 (išskyrus Kiprą ir Maltą); visos trys prie Europos Sąjungos besiruošiančios prisijungti šalys – Rumunija, Bulgarija ir Turkija taip pat NATO narės. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad NATO po įkūrimo 1949m. tapus kertine Europos saugumą užtikrinančia organizacija, nepaisant aktyvių diskusijų, tokia turėtų išlikti ir ateityje. Šito priežastis ne tik išaugęs narių skaičius iki 26 valstybių, iš kurių dauguma Europos šalys, bet ir tai, kad realių karinių pajėgumų, galinčių pilnai užtikrinti žemyno saugumą ES paprasčiausiai neturi. Diskusijos dėl Vakarų Europos Sąjungos (VES) ateities ir galimybės pakeisti NATO parodė, kad ES šalys nėra vieningos. Dalis palaiko JAV poziciją, kad greitojo reagavimo pajėgos turi veikti NATO rėmuose, kai kitos, su Vokietija ir Prancūzija priešakyje, laikosi tos pozicijos,
kad šios pajėgos turėtų būti pradžia nepriklausomų europietiškų pajėgų, atskirtų nuo NATO struktūros. Tad nepaisant Vokietijos ir Prancūzijos ,,politinio svorio” ES – šių remiama pozicija vargu ar susilauks galutinės sėkmės, nes tokiam planui įgyvendinti reiktų milžiniškų lėšų. Tam nepritaria ir nėra pasirengę ne tik Didžioji Britanija, Ispanija, Italija, bet ir visas dešimtukas naujų ES narių. Tad ES saugumo ir gynybos politika ir toliau, bent artimoje ateityje negali būti išsivaizduojama be JAV ir jos vadovaujamo NATO. Todėl pats įtikinamiausias scenarijus, kad esminis Europos saugumo elementas bus NATO, o VES ir ESBO bus pagalbinio pobūdžio institucijos.

Per Irako karą išryškėją JAV ir ES dalies šalių nesutarimai nėra naujas reiškinys, kaip tai dažnai mėginama pateikti ieškant kažkokios sensacijos. Pirmieji konfliktai pasireiškė jau XX a. aštuntajame dešimtmetyje, vėliau tęsėsi devintajame iki pat 1989m., kai griuvo Berlyno siena.

Tuometinė Europos Bendrija (EB) dažnai laikėsi skirtingo nei JAV politinio kurso, tai yra vykdė savarankišką politiką, o ne tokią kokios reikalavo Amerika. Didžiausias nesutarimų kurstytojas ir EB nepriklausomos politinės ir globalios rolės šalininkas buvo Prancūzijos tuometinis vadovas Šarlis de Golis. Ir tada nesutarta dėl Artimųjų Rytų konflikto sprendimo būdų. EB politinis dialogas su Arabų šalimis, kuris paliko JAV ir Izraelį nuošalyje, negalėjo tenkinti JAV. EB šalys vertė JAV atsižvelgti ir į palestiniečių reikalavimus, nors Venecijos deklaracija taip ir netapo konkrečių veiksmų ir sprendimų pradžia. Vis tik prezidento Dž. Karterio administracija priešinosi EB šalių iniciatyvai ir bandė jai sutrukdyti. Vėliau nesutarimai iškilo 1979m., kai Irane buvo paimtas įkaitais visas JAV ambasados personalas. EB narės tada tik nenoriai ir atidėliodamos sprendimą kelis mėnesius, galiausiai paskelbė ekonomines sankcijas Iranui. Tais pačiais metais SSRS įsiveržus į Afganistaną, JAV šiai nutraukė grūdų tiekimą ir to paties reikalavo iš EB. Bet EB narių užsienio reikalų ministrai nesusitarė dėl grūdų tiekimo sovietams uždraudimo. Sprendimas buvo paliktas EB Komisijai, kuri jį, nors ir pavėluotai priėmė. Taip pat EB šalys nepasekė JAV pavyzdžiu ir neboikotavo 1980m. Maskvoje surengtų olimpinių žaidynių ir etc.

Įtampa toliau didėjo (1980 – 1988) R. Reigano prezidentavimo metais. EB šalys buvo susirūpinę dėl JAV vienašališkų sprendimų priėmimo tendencijos, klausimais, kurie buvo tiesiogiai susiję su Europos saugumu. Iš kitos pusės Vakarų Europos elitas baiminosi, kad JAV gali pasitraukti nuo Europos gynybos reikalų. Didelio atgarsio sulaukė ir vadinamieji ginčai dėl galimo branduolinio karo ir supratimo, kad batalijų lauku taptų Europos žemynas. Juos pagilino nesutarimai dėl JAV sprendimo gaminti neutroninę bombą, o sprendimas Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio branduolines raketas sukėlė milijonines demonstracijas. Reigano administracijos Strateginės Gynybos Iniciatyva taip pat nebuvo populiari, nes suvokta, kad supervalstybių galimo konflikto atveju labiausiai nukentėtų mažiau apsaugota Europa. Apibendrinant situaciją, galima teigti, kad Vakarų Europos šalių vyriausybės buvo sudėtingoje situacijoje: jos bijojo anti – amerikietiškų nuotaikų visuomenėje įsivyravimo, kurios galėjo priversti arba pasitraukti iš NATO, arba užimti Aljanse žymiai savitesnę europietišką poziciją, kas dar labiau supriešintų su Vašingtonu. JAV vienašališkų veiksmų baimė buvo gana pagrįsta. Tai puikiai iliustruoja 1987 m. R. Reigano ir M. Gorbačiovo derybų pavyzdys, kai JAV vadovas buvo visai arti to, kad pažadėti SSRS visiškai iškelti amerikiečių Europoje dislokuojamas raketas, net nepasitarus su EB šalių lyderiais.

Nesutarta ir dėl reagavimo į regionines krizes. Lenkijoje 1981 m. pabaigoje generolui Jeruzelskiui įvedus karo padėtį, JAV rėmė sankcijas skirtas Jeruzelskio veiksmus rėmusiai SSRS, o EB jiems prieštaravo. Dar daugiau, EB nutarė skirti ekonominę pagalbą, siuntė maistą, kaip paskatinimą elgtis ne taip griežtai. Kaip ir dažnai būna, labiausiai vieningomis Vakarų sąjungininkės tapo baigiantis šaltajam karui ir iš esmės keičiantis pasaulio geopolitinei sanklodai. 1989 m. griuvus Berlyno sienai tapo aišku, kad pokyčiai jau nėra prognozuotini ir bus toli siekiantys. Taip su Šaltojo karo pabaiga iki pat 2003m. Irako karo buvo pats vieningiausias periodas EB (vėliau ES) ir JAV pastarųjų dešimtmečių santykių istorijoje. Vašingtoną ir Vakarų Europos sąjungininkes vienijo baimė dėl SSRS branduolinio arsenalo kontrolės, naujai nepriklausomų valstybių galimo nestabilumo, chaotiškos Rusijos padėties ir kt. Galiausiai potencialios problemos dėl nekontroliuojamos imigracijos, nestabilių sienų, branduolinio terorizmo, narkotikų kontrabandos formavo naujus ES – JAV santykius.

Dž. Bušo tėvo prezidentavimo metais EB atidavė JAV dominuojantį vaidmenį Persijos įlankos kare, nes jis vyko po JT vėliava. JAV įtraukė Prancūziją ir Jungtinę Karalystę į Izraelio – Arabiškų šalių konflikto sprendimo procesą ir tt. B. Klintono administracija skirtingai nei jo pirmtako daug daugiau dėmesio skyrė JAV vidaus problemų sprendimui, o tai europiečių lyderius vertė vėl baimintis dėl galimo JAV pasitraukimo nuo senojo
žemyno saugumo reikalų. Pavyzdžiui, šito ženklu galima laikyti Klintono bandymą patikėti vadovavimą EB/ES beprasidedančiame Jugoslavijos kare. Tik nepavykus EB/ES sustabdyti karo užsienio politikos priemonėmis, kariniam konfliktui spręsti buvo pasitelktos jau NATO pajėgos. Šito išdavoje 1995 m. pabaigoje pasirašytas Dayton taikos susitarimas. Vis tik kariniai veiksmai mėginti sustabdyti nuo 1992 m. iki 1995 m., o VES ir JT kartu su NATO aktyviai dalyvavo konflikto sureguliavime. Karo metu paaiškėjo, kad europiečiai be JAV nesugebėtų atlikti panašios apimties operacijų. Tam tiesiog neturima atitinkamų karinių pajėgumų.

Šiuo laikotarpiu abu partneriai veikė labiau bendradarbiaudami saugumo klausimuose ir dėl to, kad daug dažniau per taikos palaikymo, taikos užtikrinimo operacijas buvo panaudojamos daugiašalės organizacijos kaip NATO ir JT. Minėtas ES neturėjimas atitinkamų pajėgumų jas vykdyti – garantavo žymiausią vaidmenį JAV. Taip pat buvo sutariama dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių demokratizacijos reformų, o vėliau ir dėl jų integracijos į Euroatlantines struktūras. Bendri rimti tikslai ir iššūkiai sutelkė ir suvienijo, bet ilgalaikėje perspektyvoje vis tik išaiškėja skirtingi interesai Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, kurie dažniausiai sąlygojami pačių ES ir JAV skirtingumų. Dar daugiau – tai daugiau primena broliškus kivirčus, kai yra žinoma, kad galiausiai teks susitaikyti, nes bendros vertybės ir ekonomikos tarpusavio didžiulė priklausomybė kitokios išeities net ir nepalieka. ES reikalinga JAV ir atvirkščiai, kad tai pagrįsti bus pateikiami bendradarbiavimo kitose srityse pavyzdžiai.

ES – JAV bendradarbiavimas ekonomikos ir prekybos srityje

Kaip jau minėta rašto darbo pradžioje ES ir JAV yra didžiausi prekybos partneriai, nes jų tarpusavio prekyba sudaro apie penktadalį nuo visos prekybos. 2003 m. ES eksportas į JAV siekė €240 mlrd. (24.2 % viso ES eksporto), o importas iš JAV buvo vertas €175 mlrd. (17.7 % viso ES importo).

Investicijų srityje jų sąsajos dar didesnės: ES ir JAV yra viena kitos didžiausios investuotojos. Bendrosios dvišalės investicijos siekia per €1.1 trilijoną, o kiekviena iš partnerių yra įdarbinusi po maždaug 4 milijonus viena kitos žmonių. ES investicijos į JAV 1998-2001 metais sudarė per 52% visų ES tiesioginių užsienio investicijų (TUI), o JAV investicijos į ES siekė daugiau nei 61% visų TUI įplaukų. Todėl abiejų ekonomikų tarpusavio priklausomybė yra neabejotinai labai aukšto lygio. Transatlantinių ryšių efektyvumas formuoja ir globalią ekonomiką, nes ES arba JAV yra ir daugumos likusių pasaulio šalių didžiausios prekybos ir investicijų partnerės. Derybos ir nesutarimai Pasaulio Prekybos organizacijos (PPO) formate yra normalus reiškinys, kai abi pusės siekia kuo didesnės ekonominės naudos ir savo interesų įgyvendinimo. ES atvirai išsako, kad pasirinko PPO, kaip forumą ginti savo ekonominiams interesams. JAV, pagal naujausius duomenis, yra penkis kartus sulaužiusi PPO nustatytas taisykles, bet pažeidimams ištaisyti veiksmų nesiėmė. Keletas su prekyba susijusių nesutarimų, nors yra plačiai afišuojami, daro poveikį tik labai menkai ES ir JAV prekybinių santykių daliai.

Galiausiai svarbu pažymėti, kad ES – JAV bendradarbiavimas yra pagrįstas teisiškai, taip pat dažniausiai yra nustatyti aiškūs mechanizmai bendradarbiavimui, pastoviai vyksta įvairaus lygio susitikimai tarp atitinkamo rango ES ir JAV pareigūnų. Tad galima daryti išvada, kad ES ir JAV bendradarbiavimas dar ilgam išliks kertiniu jų dominavimo pasaulyje dalyku.

2. ES santykiai su Japonija

ES santykiai su Japonija daugiausiai remiasi išimtinai prekybiniais – ekonominiais santykiais. Pavieniai bandymai atrasti dialogą saugumo ir gynybos srityje ženklesnių praktinių rezultatų neatnešė.

Prekybiniai santykiai pastaraisiais metais turi tendencijų vis labiau intensyvėti. Japonijos eksportas į ES laikotarpyje nuo 1993 iki 2001 metų padidėjo 40% iki €72.3 mlrd., o ES – į Japoniją beveik padvigubėjo ir 2001 m. siekė €53.7 mlrd. Japonija yra trečia pagal eksporto vertę ES rinka (po JAV ir Kinijos) ir antras pagal pagal dydį importo šaltinis. Pagal Pasaulio banko 2002 m. vertinimus Japonija yra antra pagal dydį pasaulio nacionalinė ekonomika, kurią lenkia tik JAV. Todėl ekonominio bendradarbiavimo su ES svarba yra labai didelė.

Bendresnes pozicijas pasaulyje vykstančių svarbesnių įvykių klausimais mėginta derinti XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Bandymai praktinių rezultatų neatnešė. Tik 1990 m. EB pradėjo rimtai svarstyti užsienio politikos koordinavimo su Japonija galimybę. Šį pokytį atspindėjo sekančiais metais priimta Jungtinė EB – Japonijos deklaracija. Joje tarp kitų sutartų dalykų itin svarbus nutarimas įsteigti reguliaraus tarpusavio bendradarbiavimo užsienio politikos klausimais mechanizmą, kur EB turėjo atstovauti EB Tarybos prezidentas, Komisijos prezidentas ir vadinamoji EB užsienio ministrų ,,troika”. Taip pat sutarta kartu dirbti siekiant sustiprinti JT ir palaikant demokratiją, žmogaus teises, rinkos ekonomikų kūrimą bei paremti besivystančias šalis; siekti stabilumo Centrinėje ir Rytų Europoje ir Azijos – Ramiojo vandenyno regione bei kovoti su branduolinių ginklų platinimu, tarptautiniu nusikalstamumu ir tt. Vis
reguliarus bendravimas neatnešė lauktos bendradarbiavimo efektyvumo ir praktiškai vienintelė realiai įgyvendinta iniciatyva – Konvencinių (įprastinių) ginklų registro prie JT įkūrimas. Situacija mėginta taisyti, kai 1995 m. EB palaikė Japonijos siekį tapti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare ir 2001 m., kai švęstas jau aptartos deklaracijos dešimtmetis, kas įmantriai įvardyta, kaip Japonijos ir Europos bendradarbiavimo dešimtmetis. Realiai ir vėl apsiribota deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais, išsakančiais tarpusavio palaikymą Artimųjų Rytų taikos procese, Korėjos pusiasalyje, Rytų Timore, Balkanuose ir dėl kovos su nelegalia prekyba lengvaisiais ginklais ir dėl biologinių ginklų konvencijos.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2502 žodžiai iš 4777 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.