Es struktūriniai fondai
5 (100%) 1 vote

Es struktūriniai fondai

ĮVADAS

ES struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos regioninės politikos finansavimo priemonė, skirta sumažinti skirtumus tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių regionų (arba valstybių).

Yra 4 ES struktūriniai fondai, kuriuos sudaro ES biudžeto lėšos:

1. Europos regioninės plėtros fondas (ERPF);

2. Europos socialinis fondas (ESF);

3. Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF);

4. Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI).

Šio darbo tikslas: išanalizuoti Europos Sąjungos struktūrinius fondus ir jų galimybes Lietuvoje. Ši tema tapo aktuali, kada Lietuva tapo ES nare, todėl norint pagerinti ekonominę situaciją, daugelis valstybės institucijų, įmonių ir viešųjų įstaigų teikia paraiškas ES struktūrinių fondų paramai gauti.

Tyrimų objektas: ES struktūriniai fondai, jų siūloma parama mažiau išsivysčiusioms šalims, veiklos sėkmingumo prielaidos Lietuvoje.

Pagrindiniai darbo uždaviniai: struktūrinių fondų paramos reikalingumas Lietuvai ir kitoms šalims. Mes nagrinėjome, kaip yra vystoma šių fondų politika, svarbiausiai atsižvelgėme i Lietuvos šiuometinę padėtį. Siekėme ištirti kiekvieno fondo tikslus ir efektyvumą ir tikslus.

Pirmoje dalyje pateikėme Europos Sąjungos trumpa istoriją ir pagrindines ES institucijas bei šiuometines nare ir pretenduojančias tapti ES narėmis.

Antroje dalyje mes pateikiame išsamią informaciją apie visus keturis fondus, jų atsiradimo priežastis ir tikslus bei ES struktūrinių fondų suteiktų lėšų panaudojimo ciklą. Lentelėje sutalpinome ES struktūrinių fondų finansuojamus sektorius.

Trečioje dalyje parinkome, mūsų manymu tris svarbiausius fondus. Tai Regioninės plėtros, Socialinis ir Sanglaudos fondai. Išanalizavome jų funkcijas, valdymo principus ir koncepcijas. Taip pat ištyrėme ir kelis svarbiausius ES bendradarbiavimo su kitomis šalimis instrumentus – SAPARD, ISPA IR PHARE. Išsamiau pažvelgėme ir Bendro programavimo dokumento struktūra ir struktūrinių fondų finansuojamų projektų rengimo metodika.

Mes naudojome literatūros analizę, statistinių duomenų analizę kaip tyrimo metodą, nagrinėjome ir pateikėme išvadas.

Pagrindiniai darbe naudoti šaltinai yra interneto svetainės, žurnalistiniai straipsniai ir naujausi leidiniai apie Europos Sąjungą.

1. Europos Sąjungos istorija

Netrukus po II-ojo pasaulinio karo kilo klausimas, kaip užtikrinti ilgalaikę taiką Europoje apjungiant visus resursus. Į šį klausimą atsakė Žanas Monė (Jean Monnet) ir Roberas Šumanas (Robert Schuman). Tai buvo 1951 metais, kuomet Europos Anglies ir Plieno Bendrija sujungė Prancūziją, Vokietiją, Italiją ir tris Beneliukso šalis (Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą).

Praėjus šešeriems metams, 1957-aisiais, šešios šalys pasirašė Romos sutartį, sukuriančią Europos Bendriją, turinčią 180 milijonų gyventojų, su viena rinka, užtikrinančią šių šalių pramonės, verslo augimą, o taip pat, dėl bendros politikos, sklandžiai besivystančią žemdirbystę.

1963-iaisiais metais Eliziejaus sutartis įteisino franko-vokiškąją sajungą. Nuo to laiko franko-vokiškasis variklis ir garsiosios jo poros de Golis-Adenaueris (de Gaulle-Adenauer), Žiskaras d‘Estengas-Šmitas (Giscard d’Estaing-Schmidt), Miteranas-Kolis (Mitterrand-Kohl) formavo stulbinantį Europos vystymąsi.

1973-iųjų ir 1995-ųjų metų Europa, kurią sudarė šešios šalys, tapo Europa iš penkiolikos šalių (6 Romos sutarties šalys bei Didžioji Britanija, Airija, Danija, Graikija, Ispanija, Portugalija, Austrija, Švedija, Suomija).

Mastricto sutartis, pasirašyta visų šalių narių 1992 -aisiais metais, davė pradžią Naujosios Europos formavimui, – Europos Sąjungai. Nuo 1979-ųjų metų Europos Parlamentas, išrinktas visuotiniu balsavimu, posėdžiauja Strasbūre ir užtikrina kontrolę vykdomajam Sąjungos organui – Europos Komisijai, kuri dirba Briuselyje. Net dvi prancūzės buvo išrinktos prezidentavimui Parlamente, tai Simona Veil (Simone Veil), ėjusi prezidentės pareigas nuo 1979-ųjų iki 1982-ųjų metų ir Nikolė Fonten (Nicole Fontaine), dirbusi nuo 1999-ųjų iki 2002-ųjų metų.

Europos Komisijos rūpestis ir veiklos kryptis yra teikti direktyvas ir jas įgyvendinti. Šios direktyvos koncentruojamos į šalies vadovų ir penkiolikos vyriausybių, sudarančių Tarybą bei turinčių vienodą sprendžiamąjį balsą, pripažinimą. Prancūzas Žakas Delor (Jacques Delors), buvęs Komisijos prezidentu nuo 1985-ųjų iki 1995-ųjų metų, padarė lemiamą įtaką Europos formavimui.

1997-aisiais metais Mastrichto sutartį papildė Amsterdamo sutartis, skatinanti socialinio solidarumo būtinybę. Ši sutartis, pagal vykdomą užsienio politiką, formuoja ir bendrą gynybą.

2000-aisiais metais Nicos sutartis pritarė Sąjungos plėtimuisi nuo Centrinės iki Rytų Europos ir nustatė sąlygas instituciniam šių šalių pasiruošimui.

Europos plėtimosi procesas galėtų apjungti net 25 šalis, priklausančias Sąjungai. Šiuo periodu vyksta debatai dėl tolesnio didžiulės organizacijos formavimo ir plėtimosi.

1.1 ES pagrindinės institucijos

Europos viršūnių taryba

ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas, turintis
aukščiausią politinės ES vadovybės statusą.

Funkcijos ir tikslai

Sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires.

Europos Sąjungos Taryba

Pagrindinė ES institucija, vykdanti ES įstatymų leidimo funkciją.

Funkcijos ir tikslai

Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėlvisose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė; Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.

Europos Komisija

Pagrindinė ES institucija, atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už ES politikos įgyvendinimą.

Funkcijos ir tikslai

Inicijuoja ES politiką ir atstovauja bendriems ES interesams; prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą; įgyvendina ES politiką ir veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas.

Europos Parlamentas

Pagrindinė ES institucija, susidedanti iš 626 tiesiogiai ES valstybių piliečių išrinktų atstovų, kurių pagrindinis tikslas – Sąjungoje atstovauti ES piliečių interesus.

Funkcijos ir tikslai

Remdamasis keturiomis įsatymų priėmimo procesūromis dalyvauja įsatymų leidimo srityje; tvirtina ir kontroliuoja vykdomąją valdžią.

Teisingumo Teismas

Pagrindinė ES institucija, aiškinanti ES teisės aktus ir sprendžianti ginčus dėlES sutarčių vykdymo ir laikymosi.

Funkcijos ir tikslai

Užtikrinti, kad Bendrijos teisės aktų interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų Europos Bendrijų steigimo sutartims.

Šiuo metu yra 25 ES narės: Airija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija.

Narystės siekiančios šalys: Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Turkija.

2. Europos sąjungos struktūriniai fondai

Yra 4 ES struktūriniai fondai:

1. Europos regioninės plėtros fondas (ERPF);

2. Europos socialinis fondas (ESF);

3. Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF);

4.Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI).

Kodėl atsirado struktūriniai fondai ?

Skirtumų tarp Europos Bnebdrijos regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys – atsiliekantys Italijos pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms šalims, kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų BVP skirtumas siekia 3,5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų. Tokių regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos ES raidos skirtumas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių – regioninės politikos – tikslas.

Es regioninę politiką galima laikyti struktūrinės politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą.

Ko siekia struktūrinė politika?

Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams, prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės veiklos.

Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Tačiau Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (darbo našumas ir pan.)

Europos Sąjungos Struktūriniai fondai:

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:

• Investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;

• Investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

• Investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus;

• Darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai );

• Technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines(pirmiausia užimtumo ) problemas. Finansuoja :

• Švietimą ir profesinį mokymą;

• Paramą įsidarbinant;

• Mokslinius tyrimus bei technologijų plėtrą( specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose );

• Socialinius ir ekonominius projektus ( padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas);

• Švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikacija ).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas.

Orientavimo dalis taikoma ES struktūrinės ( o ne bendrosios žemės ūkio ) politikos dalimi, nes teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse ( pvz., kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas remia naujų metodų diegimą bei ekonominės

perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas. Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo) reikalavimai. Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo pagalbą gauna keturios ES šalys : Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

2.1 Struktūrinių fondų tikslai

ES reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrs tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo metu nustatyti 3 priorinetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:

1. skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75% ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosiuos, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.

2. remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.

3. teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

Struktūrinių fondų principai

1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai:

1. Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.

2. Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000-2006 m. planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama keletas programinio planavimo stadijų.

3. Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp Europos Komisijos struktūrų ir šalių narių nacionalinių, regioninių bei vietinių institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės veiklos planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).

4. Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nebūtų naudojama kaip dingstis buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis. Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo vykdomos politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų finansavimą.

Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo (pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutarties. Remiantis šiuo principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi (ši nuostata siejasi su partnerystės principu).

Struktūriniai fondai ir kultūra

Vadovaujantis Struktūrinių fondų reglamentais, Lietuvos Bendrajame programavimo dokumente kultūra nėra išskiriama kaip atskiras prioritetas, todėl ir LR Kultūros ministerijos nėra tarp vadinamųjų tarpinių institucijų, kurios tiesiogiai atsakingos už priskirtų BPD priemonių įgyvendinimą. Tačiau Kultūros ministerija dalyvauja rengiant Bendrąjį programavimo dokumentą bei jo priedą (formuluočių, potencialiai atvirų kultūros projektams, priežiūra), renka informaciją apie Struktūriniams fondams teiktinus su kultūra susijusius projektus, stebi ir vertina Struktūrinių fondų įsisavinimo tendencijas kultūros sektoriuje.

Šiuo metu Kultūros ministerija rengiasi siūlyti Struktūrinių fondų paramai tokius projektus:

1. Kultūros vertybių registro sukūrimas;

2. Regioninių bibliotekų pritaikymas informacinės visuomenės poreikiams (bibliotekų kompiuterizavimas);

3. Žymiausių regionų kultūros objektų pritaikymas bendruomenės ir turizmo reikmėms, įsteigiant regionų kultūros centrus.

Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai

Yra 3 pagrindiniai alternatyvaus struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai: nacionalinės iniciatyvos, bendrijos iniciatyvos ir inovacinės priemonės.

Nacionalinės iniciatyvos. Jų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90 % viso struktūrinių fondų biudžeto. Pagrindinius planavimo dokumentus, susijusius su ES paramos pasiskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės. Galimos
procedūros:

1. didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju, remiantis nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu, bendrai su Europos Komisija yra parengiami Bendrosios paramos metmenys (Community Support Framework – CSF), jų pagrindu sudaromos veiklos programos (Operational Programmes – OP), kurioms įgyvendinti ruošiami konkretūs projektai.

2. alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento (Single Programming Document – SPD), suderinto su Komisija, priėmimas, kurio pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais konkrečių projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.

Bendrijos iniciatyvos (community initiative). Tai struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi didesnių Europos Komisijos vaidmeniu. Planavimo laikotarpiu yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų ir Europos Komisija parengia specialias gaires (Commission udelines) kiekvienai iš jų. Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos metmenimis, rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri paramos objektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką atlieka nacionalinės institucijos.

2000 – 2006 m. laikotarpiui numatyta vykdyti keturias Bendrijos iniciatyvas, joms įgyvendinti skiriama apie 5,35 % viso struktūrinių fondų biudžeto:

• INTERREG III – bendradarbiavimas abipus sienos (finansuojama iš ERDF);

• LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);

• URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš ERDF);

• EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESP).

Apie 0,5% struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms priemonėms (Innovative Measures). Planuojant ir administruojant inovacines priemones, nesilaikoma partnerystės principo :pati Europos Komisija numato konkrečias priemones ir atrenka projektus įgyvendinti.

ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo ciklas

Grafiškai supaprastinta tipinė projektų atrankos, finansavimo ir atsiskaitymo schema atrodytų taip (pagrindiniai veikėjai):

1 paveikslas



1. Projektų rengėjai teikia paraiškas.

2. Gavusi paraišką įgyvendinančioji institucija (Darbo birža, Nacionalinė mokėjimo agentūra, SVV agentūra, TID, kt), sprendžiama apie jos atitikimą formaliems reikalavimams:

– atitikimą Bendrajam paramos dokumente (ar numatyta tokius projektus remti?);

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2443 žodžiai iš 8120 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.