Es žemės ūkis Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Es žemės ūkis Lietuvoje

1121

Žemės ūkio politikaLLRI

„Laisvoji rinka“, 2000 Nr. 4

… pagrindinis žemės ūkio revoliucijos [JAV] šaltinis buvo privati iniciatyva, veikianti laisvoje, visiems atviroje rinkoje…

M. Friedman (1980)

… tikėtina [ES] Bendrosios žemės ūkio politikos reforma, kurios būtinumą sąlygoja Sąjungos plėtra į Rytų Europą, patvirtins pirminių siūlymų teisingumą. Parama žemės ūkiams įgaus pajamų palaikymo paramos statusą, o didžioji dalis jos naštos teks nacionaliniams biudžetams…

G. Majone (1998)

Žemės ūkio politikos Lietuvoje ir Europoje pasekmės

Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties metų Lietuvos žemės ūkio “reformų” pasekmės – tai iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Pastaruoju metu tapo akivaizdu, kad valstybė visiškai nepajėgi vykdyti prisiimtų paramos žemės ūkiui priemonių, kas sukėlė žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdyta žemės ūkio paramos politika yra ne tik netinkama dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet ir iš esmės neefektyvi ir ydinga.

Lietuvoje žemės ūkis yra tradicinė sritis, joje ir šiuo metu oficialiais duomenimis dirba virš 20 proc. darbo jėgos (tuo tarpu pagaminama tik apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto). Apskritai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama.

Požiūris į žemės ūkį kaip į išskirtinę ūkio šaką buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir bendroji žemės ūkio politika EB, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams pasiekti pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, “prekybiniai karai” su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Kaip ES bendrąją žemės ūkio politiką apibūdino žurnalas The Economist, ji “skatina sukčiavimo plitimą. Ji skatina pramoninę maisto gamybą nepriimtinomis priemonėmis. Be to, ji sukuria protestuoti linkusią ir prie subsidijų įpratusią žemdirbių kastą, kuri, nepaisant išmokų, gaunamų mokesčių mokėtojų sąskaita, linkusi nuolatos skelbtis esanti nuskurdusi ir vargšė”.

Šias bendrosios žemės ūkio politikos problemas pastaruoju metu dar aiškiau iliustruoja būsimasis naujų narių priėmimas į ES ir galimos tų pačių paramos taisyklių taikymo joms pasekmės. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Reformų būtinybe grindžiamos ir 1997 m. Europos Komisijos paskelbtos Darbotvarkės 2000 nuostatos, apibrėžiančios tolesnes ES raidos kryptis. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys yra tokios: didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą.

Pagrindinė tiesioginių išmokų ES ūkininkams paskirtis yra kompensuoti pajamų mažėjimą, atsirandantį dėl kitų paramos priemonių atsisakymo. Beje, tuo aiškinamas ir Europos Komisijos pasiryžimas netaikyti tiesioginių išmokų stojančiųjų šalių, tarp jų ir Lietuvos, ūkininkams. Šios tiesioginės išmokos yra siejamos su dirbamos žemės plotu ar auginamų gyvulių kiekiu. Nors jos sumažina rinkos iškraipymą, išmokų susiejimas su tokiais rodikliais taip pat iškreipia verslo žemės ūkyje paskatas.

Viena iš ekspertų siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių – palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis. Tai socialinės paramos ūkininkams būdas, kuris buvo siūlytas dar kuriantis EB. Jis sąlygotų “specifinio” žemės ūkio statuso panaikinimą, sudarytų sąlygas rinkai žemės ūkyje ir smarkiai sumažintų paramos kainą visuomenei.

Žemės ūkio reformų Lietuvoje kryptys

Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas ES reformas bei neigiamas plačios paramos žemdirbiams pasekmes ir suprasti, jog esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Finansinė parama, nors ir naudinga grupei ūkininkų, būtų teikiama visų kitų gyventojų sąskaita ir nebūtinai pagerintų gamybos efektyvumą. Tuo labiau jog kol kas neaišku, koks bus paramos žemės ūkiui dydis ir formos įstojus į ES.

Žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo
gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES.

Nors 1999 m. antrąjį pusmetį vyriausybės parengtoje Žemės ūkio strategijoje deklaruojamas siekis sukurti palankią aplinką ekonominei, socialinei, gamtosauginei bei etnokultūrinei kaimo plėtrai ir sudaryti prielaidas integracijai į ES, joje siūlomos priemonės tik iš dalies pakeistų dabartinę neefektyvią paramos politiką. Pirmiausia reikia įvardinti pagrindines žemės ūkio politikos nesėkmių priežastis. Tai – didelis valstybinis reguliavimas ir tiesioginis kišimasis į verslo santykius tarp ūkininkų, tarpinio perdirbimo įmonių bei galutinių produktų gamintojų. Minimalių žemės ūkio produktų supirkimo kainų nustatymas neleidžia susiformuoti ir funkcionuoti rinkos kainai ir supriešina ūkininkų ir jų produkcijos supirkėjų interesus. Pastarieji, pirkdami už didesnę nei rinkos kainą, nesugeba realizuoti perdirbtos produkcijos, negali jos eksportuoti už Lietuvos ribų ir tuo pačiu lieka įsiskolinę ūkininkams. Tuo tarpu ūkininkus, kurie grindžia savo veiklą nepagrįstais lūkesčiais, tokios priemonės stumia į bankrotą ir riboja verslo plėtrą.

Tokių ydingų paramos priemonių pavyzdys yra linų ūkio reguliavimas – viena vertus, subsidijuojami linų augintojai bei nustatomos linų auginimo kvotos bei supirkimo kainos, kita vertus, taikomi importo muitai įvežamam ilgam linų pluoštui. Dėl šių priemonių taikymo per keletą metų susiklostė nuostolingi santykiai tarp trijų linų ūkio proceso grandžių – auga pirminio perdirbimo fabrikų įsiskolinimas linų augintojams, o tekstilės fabrikams trūksta kokybiško ilgo linų pluošto, nes vietos augintojai šį poreikį gali patenkinti tik apie 50 proc. Nepaisant to, valstybės institucijos toliau linkusios investuoti į pasirinktus pirminio perdirbimo fabrikus, apsaugoti juos nuo įvežamo linų pluošto importo muitais, tikintis tokiomis priemonėmis įgyvendinti nepasiekiamą tikslą – sukurti efektyviai veikiantį linų ūkį. Šiuo metu planuojamos paramos priemonių reformos, pvz., linų supirkimo kvotų ir vienkartinių subsidijų atsisakymas, pereinant prie tiesioginių išmokų už pasėlių hektarą, tik pakeis rinkos iškraipymo pobūdį, bet nepanaikins žemės ūkio sunkumų priežasčių.

Panaši padėtis yra ir kitose žemės ūkio šakose – pieno, mėsos ir kitų produktų, kuriose taikomos priemonės nesudaro sąlygų efektyviai veiklai ir žemdirbių gerovės augimui. Nors sunki valstybės finansų situacija verčia palaipsniui mažinti valstybės vaidmenį žemės ūkyje, būtina imtis esminės žemės ūkio politikos pertvarkos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1185 žodžiai iš 2336 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.