Europos sąjunga ir trečiasis pasaulis bendradarbiavimo kryptys ir perspektyvos
5 (100%) 1 vote

Europos sąjunga ir trečiasis pasaulis bendradarbiavimo kryptys ir perspektyvos

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………….3

Pasaulio europizacijos pasekmės………………………………………………….5

„Trečiojo pasaulio“ šalių bruožai………………………………………………….7

Globalizacija – „Trečiojo pasaulio“ problema………………………………..9

Civilizacijų skirtumai – nesusikalbėjimo priežastis…………………………11

Imigrantai Europoje…………………………………………………………………..12

Išvados……………………………………………………………………………………..14

Naudota literatūra……………………………………………………………………….16

Įvadas

Trečiojo pasaulio (tiers monde) sąvoką 1952 m. įvedė prancūzų demografas Alfred Sauvy kaip analogiją „trečiajam luomui“ Prancūzijos revoliucijos metu. Kai Francas Fanonas 1961 m. savo kūrinyje „Šios žemės prakeiktieji“ Trečiąjį pasaulį prilygina kolonizuotam, neišsivysčiusiam pasauliui ir šią sąvoką įveda į tarptautinį naudojimą, prancūziškai kalbančiose šalyse ši sąvoka jau buvo įprasta. Iki XX a. 9-to dešimtmečio „trečiojo pasaulio“ sąvoką komplikavo tai, kad „trečiuoju pasauliu“ buvo vadinamos tiek visos ekonomiškai atsilikusios nuo Vakarų šalys, tiek tos šalys, kurios demonstravo savo neprisijungimo prie karinių-politinių blokų politiką.

„Trečiojo pasaulio“ šalims šiuo metu priskiriamose valstybėse gyvena apie 80% pasaulio gyventojų ir ši santykinė dalis turi tendenciją didėti. 73 šalys priklauso trečiajam pasauliui (1995m). Tai buvo paskaičiuota pagal gaunamą vidinį produktą. Nestabilūs „trečiojo pasaulio“ režimai, ypač po to, kai neteko konkuruojančių Rytų ir Vakarų paramos, tampa vienu svarbiausių nestabilumo tarptautiniuose santykiuose šaltiniu.

Dažniausiai „Trečiuoju pasauliu“ vadinamos ekonomiškai neišsivysčiusios daugiausia Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys, beveik visos buvusios kolonijos.

„Trečiajam pasauliui“ taip pat buvo priskiriamos visos valstybės, kurios nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų arba Tarybų Sąjungos sąjungininkais ar bent jau atvirai nestojo vienos iš jų pusėn. Pačios trečiojo pasaulio šalys priėmė šią sąvoką per „neprisijungusiųjų“ šalių organizaciją, kuriai ilgą laiką vadovavo Jugoslavija, Indonezija ir Egiptas.

„Trečiojo pasaulio“ esmė pasidarė žymiai aiškesnė po Rytų ir Vakarų konfrontacijos pabaigos. Nustojus dėl „trečiojo pasaulio“ konkuruoti Vakarams ir Rytams, jis tapo tam tikra prasme „užmirštas“ ir sulaukia vis mažiau dėmesio. Šiuo metu „trečiuoju pasauliu“ vadinamos besivystančios (t.y. nepasiekusios Vakarų ekonominio išsivystymo) pasaulio šalys, o pasaulis pradėtas skirstyti ne į Rytus ir Vakarus, o į Šiaurę ir Pietus. Dažnai „trečiajam pasauliui“ priskiriamos ir buvusios socialistinės šalys (ar bent jų dalis), praradusios savo socialistinį statusą pasauliniuose ekonominiuose ir politiniuose santykiuose.

„Trečiasis pasaulis“ yra zona, kur valstybės veikia pagal savo normas. Šios valstybės neturi jokio paveldo, jos perėmė vakariečių politiką ir kultūrą.

Jau nuo XVI-XIXam vyko klaskinė Europinė politinė ir ekonominė modernizacija, kuri padėjo pagrindus, pagal kuriuos galima nagrinėti kitas šalis. Modernizacija – tai perėjimas nuo tradicinių istorinių visuomenių į modernų visuomeninį būvį. Skirtingai nuo Europos, kur vyko pirminė modernizacija, „Trečiasis pasaulis“ turi tris bruožus: tai antrinė ir atsiliekanti nuo viso pasaulio dalies modernizacija; ta modernizacija turi besivejantį pobūdį, seka išvystytų šalių rezultatais, o ne ieško kažko savo; modernizacija turi imitacinį pobūdį – išvystytų šalių struktūros, technologijos, institucijų kopijavimas.

Vakarų civilizacija yra ir vakarietiška, ir moderni. Nevakarų civilizacijos pabandė tapti modernios, netapdamos vakarietiškomis — iki šiol tai pavyko tik Japonijai. Nevakarų civilizacijos ir toliau sieks gauti turtų, technologijų, įgūdžių, ginklų, technikos — to, ko reikia būti moderniems. Jų galia, palyginti su Vakarais, didės. Taigi pastarieji vis labiau turės stengtis prisitaikyti prie šių civilizacijų. Tam reikės, kad jie išlaikytų ekonominę ir karinę galią.

Dėl savo dydžio ekonomikos, prekybos ir finansų požiūriu Europos Sąjunga užima svarbią vietą pasaulyje. ES yra sudariusi dvišales ir daugiašales sutartis su dauguma pasaulio šalių ir regionų. Turėdama didžiausias prekybos apimtis ir antrą stipriausią valiutą pasaulyje, ES kas mėnesį paramos projektams visuose penkiuose žemynuose išleidžia po 500 milijonų eurų.

Europos Sąjunga baigia sukurti bendrą užsienio ir saugumo politiką, kad jos narės galėtų veikti išvien skatindamos stabilumą, bendradarbiavimą ir supratimą pasaulyje. Tuo pat metu ES didina savo gynybinius pajėgumus ir jau ėmėsi pirmųjų savo taikos palaikymo misijų. Ji taip pat kovoja su terorizmu. Prisidėdama prie saugumo ir stabilumo kūrimo visame pasaulyje, ES užtikrina saugesnį gyvenimą savo piliečiams. Tarptautinių santykių arenoje ES ypač
aktyviai gina žmogiškuosius aspektus, kaip antai solidarumą, žmogaus teises ir demokratiją.

Šio darbo tikslai: parodyti dėl ko atsirado „Trečiasis pasaulis“ ir jo problemos; kas būdinga „trečio pasaulio“ šalims; aptarti globalizacijos įtaką ir skirtumą tarp Europos šalių ir „Trečiojo pasaulio“; apžvelgti civilizacijų susidūrimą; imigrantų iš „trečiojo pasaulio“ būvį Europoje.

Darbo metodika: periodikos analizė; mokslinės literatūros analizė; techninis surinktos medžiagos apdorojimas.



Pasaulio euoropizacijos pasekmės

Globalizacija plėtojosi prieš tūkstantį metų: romėnai, actekai, kinai niekada nesusisiekė ir vystėsi atskirai. Tačiau šios civilizacijos turėjo supratimą, kad egzistuoja dar ir kitos. Jos bendravo tik per pirklius. Skirtumai tarp civilizacijų buvo labai gilus (jie dar ir dabar yra, bet nepalyginsi su istoriniais).

Kolonializmas – vienų šalių ekspansija prisijungiant kitų šalių ir tautų teritorijas (pvz., dėl resursų, vergų, strateginės padėties, tokios kaip svarbios upės žiotys arba greta svarbaus sąsiaurio, ar didesnio ploto). Kolonializmo šalininkai teigia, jog kolonializmas kolonizuotoms tautoms yra naudingas, nes vystoma ekonominė ir politinė infrastruktūra, reikalinga modernizavimui ir demokratijai. Kaip pavyzdžius jie nurodo tokias buvusias kolonijas kaip JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Honkongas bei Singapūras. Kita vertus, šios šalys nėra tipiški kolonializmo pavyzdžiai, nes formavosi kaip naujakūrių visuomenės arba prekybiniai miestai.

Priklausomybės teorijos (dependency theory) šalininkai teigia, kad kolonializmo sistemoje turtas yra perkeliamas iš kolonizuotų šalių į metropolijas, o kolonializmas stabdo sėkmingą ekonominį vystymąsi.

Neokolonializmo koncepcijų šalininkai teigia, kad kolonijinė sistema išlaikoma ir buvusioms kolonijoms formaliai tapus nepriklausomomis, taikomi tik kitokie poveikio būdai.

Palankios sąlygos kolonializmui susidarė vėlyvųjų viduramžių ir renesanso sandūroje, kuomet laivybos technologijos įgalino plaukti didelius atstumus per vandenynus. Viena pagrindinių kolonializmo prielaidų yra Didieji geografiniai atradimai: Amerikos atradimas skatino galingų Europos šalių skverbimąsi į ją, nes tenai valstybės buvo silpnos, o gamtinių išteklių (pvz., aukso) – daug; jūrų kelio į Indiją aplink Afriką atradimas skatino šias šalis steigti atramos punktus Afrikos pakrantėse ir salose aplink ją, o taip pat ir pačioje Indijoje. Kai Kolumbas atvėrė naujas erdves, europiečiai ėmė formuoti pasaulinę sistemą. Pradžioje buvo išsidalinta Amerika, Afrika (išskyrus Transvalį, Oranžiją, Etiopiją ir Liberiją) išsidalinta iki XX amžiaus pradžios. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Persija, Kinija, Siamas nebuvo oficialiai prijungtos, bet išsidalintos į įtakos zonas.

XX amžiuje, kadangi galingų valstybių nevaldomų teritorijų iš esmės nebeliko (išskyrus Ameriką, kurios šalis ginti pasižadėjo JAV), kolonializmas sulėtėjo. Teritorijų trūkumas – viena pirmojo pasaulinio karo prielaidų. Po šio karo teritorijos buvo perdalintos, pralaimėjusių šalių kolonijos atiduotos nugalėjusioms šalims valdyti tiesiogiai arba kaip Tautų Sąjungos mandatinės teritorijos, susikūrė daug naujų nepriklausomų valstybių. Antrasis pasaulinis karas darsyk perbraižė sienas, naujų valdų įgijo Tarybų Sąjunga. Pokariu prasidėjo dekolonizacija, kolonijas išlaikyti tapo nebenaudinga, tad jų imta atsisakyti. Prancūzija bei Jungtinė Karalystė kolonijų atsisakė dažniausiai taikiai, tuo tarpu Portugalija dėl jų kovojo.

Iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio dauguma kolonijų tapo laisvomis (išskyrus Tarybų Sąjungos užimtas teritorijas), bet tarp kai kurių buvusių kolonijų prasidėjo tarpusavio konfliktai ir vienos jų užėmė kitas (Marokas užėmė Vakarų Sacharą, Indonezija – Rytų Timorą ir kt.). Šiuo metu dar yra kolonijų, tačiau tai jau nebe dideles pasaulio dalis užimantys plotai, o nedidelės salos ar retai apgyvendintos teritorijos, dažniausiai turinčios nedaug gyventojų arba išvis negyvenamos.

Tos šalys, kurios buvo kolonizuotos europiečių, turėjo didelę istoriją, tad Europa nelabai turėjo ką pasiūlyti joms. Kolonializmas nėra europiečių atradimas, bet kokia atsiradusi valstybė siekė plėstis savo kaimynų atžvilgiu, o vėliau tiek, kiek leidžia valstybės jėgos. Europa kolonizuodama pasaulį nesiekė perimti tų šalių istorinės patirties, o stengėsi įdiegti europnę prigimtį. Europiečiai skaitė, kad neša pažangą į atsilikusias šalis. Ši kolonializacija turėjo tokį pobūdį, kad Europos valstybės pavertė kolonijas savo vystymosi struktūra ir tai buvo kapitalizmo atsiradimo pagrindas.

Europietiška civilizacija nešė krikščionybę, bet lemiamą vaidmenį kolonijų įsisavinimui suvaidino technologijų įtaka, kuri padarė nebegrįžtamą poveikį kolonijų vystymuisi. Kolonijos ir metropolijos sanglauda davė kolonijai pilną apsaugą iš valdančios valstybės. Europinis kapitalizmas savo vystymosi tempais aplenkė Rytų šalis, kurios liko žemės ūkio lygio, nes jis turėjo užjūrio teritorijų. Kinijoje ir Indijoje europiečiai sunaikino industrinius pagrindus.

Kolonializmo palikimas – vergvaldystė uždėjo antikolonijinius išsišokimus. Atsirado nacionalinio išsivadavimo judėjimai
tarptautiniu ir tautiniu mąstu. (Tas tautinis išsivadavimas nėra užsibaigęs. Yra apie 4 tūkstančiai etninių grupių, kurios gali pretenduoti į valstybę.) Tarptautiniu mąstu antikolonializmas reiškiasi organizacijose, jungtinėse tautose, sutarčių lygmenyje, realizuojamas per technologijų atnaujinimą ir panašiai.

Tačiau tęsiasi buvusių kolonijų eksplotacija (neokolonializmas) per gamtos turtus, geografinę padėtį ir t.t. Nes tos šalys yra politiškai silpnos ir nestabilios. Nacionalinis interesas turi globalinį pobūdį: sąjungos tarp įvairių valstybių ir darbo pasiskirstymo galimybės.

Tai, kas buvo suardyta kolonializmo, jau nebeįmanoma atkurti po antikolonializmo. Atsiradusi postkolonializmo pakraipa išreiškia naujo modernaus socialinio, kultūrinio ir politinio identiteto paieškas. Kaip suderinti šiuolaikinio pasaulio universalius bruožus su vietos specifika, unikalumu ir vertingumu.

„Trečio pasaulio“ valstybės yra priklausomos nuo išsivysčiusių, nes jos labai silpnos ekonomiškai ir negali išsiversti be paramos iš išorės. Tai verčia ne vystyti pramonę, o tik importuoti gamtos išteklius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1611 žodžiai iš 5364 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.