Europos sajungos pletros kultura
5 (100%) 1 vote

Europos sajungos pletros kultura

112131

TURINYS

Įvadas 3

1. Svarbiausi kriterijai naujoms narėms stojant į ES. 4

2. „Europos“ žodžio reikšmė ES pavadinime 6

3. ES šalių vaidmuo ES ir jos plėtroje 7

4. Trys „naujokės“ iš šiaurės – pirmoji ES plėtra ir plėtros problemos 9

5. „Neutralų prisijungimas“ – trečioji ES plėtra ir problemos 11

6. „Žygis į rytus“ – didžiausia ES plėtra ir jos problemos 13

Išvados 15

Literatūra 16

ĮVADAS

Europos Sąjungos steigėjos buvo tik šešios valstybės, nuo 1950 m. iki šių dienų daug kas pasikeitė, nuolat vyko Europos Sąjungos plėtra ir šiandien Europos Sąjungą sudaro 25 valstybės. Šis iki šiol nematytas Europoje valstybių susivienijimas jungia labai skirtingus kraštus, todėl nenuostabu, kad tokiems unikaliems santykiams sukurti reikėjo nemažai laiko bei pastangų.

Europos Sąjungos plėtra vyko palaipsniui, šį procesą nuo Europos Sąjungos susikūrimo galima suskirstyti į 4-is etapus. Realiai suvokiame, kad kiekvienas plėtros etapas turėjo tam tikrų problemų, dėl to ši plėtra taip užsitęsė ir tęsiasi iki šiol. Kad numatyti pagrindines Europos Sąjungos plėtros problemas, tikslinga apžvelgti, kokiu keliu plėtra vyko iki šiol, su kokiomis problemomis susidūrė kiekviena Europos Sąjungoje šiuo metu esanti valstybė. Apžvelgus buvusias plėtros problemas, galėsime nustatyti, kokios problemos Europos Sąjungos plėtroje jau buvo ir gali laukti ateityje .

Darbo tikslas:

 supažindinti su kiekvienos Europos Sąjungos valstybės problemomis plėtros proceso metu

1. SVARBIAUSI KRITERIJAI STOJANT NAUJOMS NARĖMS Į ES

Kad regionai būtų stiprūs ir efektyviai funkcionuotų, juose turi būti sukurti tam tikri politiniai, ekonominiai, bei administraciniai gebėjimai:

 regione turi sudarytos sąlygos efektyviam demokratiniam politiniam procesui. Konkretaus regiono bendruomenės interesai turi atspindėti priimant sprendimus;

 regionui turi būti suteiktos bent minimalios ekonominės galimybės bei tam tikras autonomijos laipsnis. Regionas turi vykdyti regioninės plėtros politiką;

 regionai privalo sugebėti administruoti, priimti reikalingus sprendimus bei užtikrinti jų įgyvendinimą rinkos ekonomikos sąlygomis(ši nuostata pirmiausia taikytina planuojant bei realizuojant vidutinės trukmės ir ilgalaikes programas).

Politiniai Kriterijai

 Ar šalyse kandidatėse veikia demokratinės valdymo sistemos. Keliose šalyse vyko visuotiniai arba vietos rinkimai, kurie buvo laisvi ir teisingi;

 Teismų sistema, kuri yra pagrindinis veiksnys užtikrinant pagarbą teisinės valstybės principams ir veiksmingą acquis įgyvendinimą;

 Kova su korupcija, sukčiavimu ir ekonominiais nusikaltimais;

 Įstatyminės ir institucinės bazės stiprinimas, užtikrinančios lyčių lygybę;

 Šalyse, kuriose yra didelės romų bendruomenės, ar žengiama į priekį įgyvendinant nacionalinius veiksmų planus, skirtus šių bendruomenės narių padėčiai gerinti;

 Mažumų apsaugos teisinės ir institucinės bazės stiprinimas;

 Vaikų priežiūros įstaigų problemų sprendimas, situacijos gerinimas.

Ekonominiai kriterijai

Taikomi šie ekonominiai kriterijai šalims kandidatėms:

 Ekonomikos augimo tempai;

 BVP vienam gyventojui;

 Infliacija;

 Užimtumas;

 Bendrasis biudžeto deficitas;

 Prekybos ir einamosios sąskaitos deficitai;

 Ūkio privatizavimas, restruktūrizavimas;

 Finansinis tarpininkavimas. Bankininkystės sektoriaus efektyvumas ir stabilumas.

 Įėjimo į rinką ir išėjimo iš rinkos sąlygos. Nuosavybės teisė, bankroto įstatymai ir procedūros.

kandidačių ekonominės integracijos į ES laipsnis.

Kiekvienos šalies pažanga buvo vertinama pagal Kopenhagos ekonominių kriterijų subkriterijus – veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atlaikyti konkurencijos spaudimą bei rinkos jėgų veikimą Europos Sąjungoje.

Kiti narystės įsipareigojimai

 Vidaus rinka sektorius;

 Konkurencijos sritis;

 Vartotojų politikos sritis;

 Aplinkos apsaugos sritis;

 Transporto sritis;

 Energetikos sritis;

 Telekomunikacijų sritis;

 Socialinės politikos ir užimtumo sritis;

 Žuvininkystės sektorius;

 Teisingumo ir vidaus reikalų sritis;

 Mokesčių sritis;

 Užsienio santykių sritis;

 Muitinės sektorius;

 Žemės ūkio sektorius;

 Regioninės politikos sektorius;

 Finansų kontrolės sektorius.

2. „Europos“ žodžio reikšmė ES pavadinime

ES steigėjos buvo tiktai šešios valstybės, organizacijos pavadinime neatsitiktinai yra žodis Europos. Dar 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano deklaracijoje buvo sakoma, kad ši Europos bendrija bus atvira ir kitoms Europos valstybėms, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorėjo ar negalėjo būti tarp ES steigėjų.

Iš tikrųjų taip susiklostė, kad šeštajame dešimtmetyje į ES daugelis valstybių tiesiog negalėjo stoti, nuo Europos civilizacijos geležine uždanga buvo atkirsta visa Vidurio ir Rytų Europa. Bijodamos Sovietų Sąjungos nepasitenkinimo, į ES nestojo ir tokios neutraliomis pasiskelbusios šalys, kaip Austrija, Suomija, Švedija. Į ES negalėjo stoti ir tokios Pietų Europos šalys, kaip
Ispanija ar Portugalija, nes ją valdę diktatoriai nė neketino atkurti demokratinio valdymo. Pagaliau į ES nepanoro stoti Jungtinė Karalystė, nors ir buvo kviečiama. Britai gana skeptiškai žiūrėjo į pačią Europos vienijimosi problemą ir netikėjo, kad ji gali būti sėkmingai įgyvendinta. Britų nuomone, net jei ES įsteigimas vis dėlto pasiteisintų, tai būtų naudinga tik Prancūzijai ir Vokietijai. Tuo tarpu Britanija ir viena jautėsi pakankamai užtikrinta. Jos pavyzdžiu sekė ir su ja ekonomiškai susijusios Šiaurės šalys.

Pagrindinės plėtros problemos pirmajame ES įsikūrimo etape:

 valstybių priklausymas kitai sąjungai, neturint teisės į laisvą apsisprendimą bei autonomiją;

 diktatoriškas valstybių valdymas, be demokratinių teisių;

 baimė užsitraukti kitų valstybių nemalonę;

 skeptiškas požiūris į Europos vienijimąsi;

 asmeninės naudos nematymas ES;

 baimė prarasti autonomiją, didesnių valstybių šešėlyje;

 sekimas kitų valstybių apsisprendimu.

3. ES ŠALIŲ VAIDMUO ES IR JOS PLĖTROJE

Prancūzija

Prancūzija yra viena iš svarbiausių ES valstybių, be kurios iniciatyvos ES egzistavimas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau nepaisant Prancūzijos bendros paramos integracijai, jos požiūris į ES plėtrą nėra paremtas vien ne savanaudišku idealizmu ir gerais norais. Jos vyriausybės politika grindžiama gerai pasvertais nacionaliniais interesais, kurie ne visada yra laisvi nuo savotiško „didybės komplekso“ ir noro matyti savo šalį neginčijama politine ir moraline visos Europos lydere. Ši nuostata buvo ypač ryški, kai Prancūzijai 1958 – 1969 m vadovavo prezidentas Šarlis de Golis. Jis buvo linkęs netgi pakeisti jau sukurtą ES pobūdį, padaryti ją labiau priklausomą nuo valstybių narių vyriausybių ir galbūt netgi pertvarkyti jas į Prancūzijos vadovaujamą valstybių sąjungą. Taip pat prezidentas priešinosi ES plėtimui.

Kiti Prancūzijos lyderiai buvo gerokai nuosaikesni ir labai prisidėjo prie ES plėtros. Prancūzijos iniciatyva nuo 1974 m Europos integraciją globoja ir iš esmės jai vadovauja iš valstybių politinių lyderių sudaryta Europos viršūnių taryba. Prancūzija taip pat nuosekliai rėmė bendrosios rinkos sukūrimo programą ir bendrų pinigų įvedimą. Todėl kartais sakoma, kad Europos integracija iš esmės yra ne savarankiškas procesas, o Prancūzijos politikos Europoje ir pasaulyje projekcija.

Vokietija

Vokietija, tiksliau tiktai Vakarų Vokietija, buvo viena iš valstybių – ES pradininkių bei steigėjų ir viena iš nuosekliausių Europos vienijimosi ir ES plėtros šalininkių bei rėmėjų. Narystė ES Vokietijai buvo labai naudinga, ji šaliai padėjo atsigauti po karo, užmegzti draugiškus santykius su kitomis valstybėmis, bei tapti kone turtingiausia ES nare.

Aštuntajame dešimtmetyje Vokietija ėmė darytis politiškai įtakingesnė ir pradėjo siekti, kad ne tik ji rūpintųsi Europos integracija, bet ir Europos integracija labiau derintųsi prie Vokietijos interesų.

Italija

Italija visada reiškėsi kaip nuosekliausia Europos integracijos šalininkė. Ji buvo tarp valstybių ES steigėjų ir nuolat rėmė visas reformas, kuriomis siekta gilinti ES plėtrą ir stiprinti Europos tapatybę.

Tačiau Italijos politika nėra pakankamai nuosekli, valstybėje nuolat keičiasi vyriausybės, o biurokratijai trūksta organizuotumo ir drausmės. Italija tarp ES valstybių „pirmauja“ pagal Europos Teisme iškeltų bylų dėl pernelyg lėto Europos teisės įgyvendinimo ir taikymo skaičių. Dėl Italijos atsilikimo dažnai susidaro konfliktinės situacijos.

Nyderlandai

Šiandieninė Olandija ES plėtros kontekste turi nuoseklios ES plėtros šalininkės reputaciją, jie ne kartą ėmėsi iniciatyvos ir kitoms valstybėms siūlė įvairius stojimo į ES projektus.

Vis dėlto ne vienas stebėtojas yra pastebėjęs, kad olandų entuziazmas kyla ne tiek iš idealizmo ir atsidavimo Europos vienybės idėjai, kiek iš pragmatiškų išskaičiavimų. Vos paaiškėjus, kad dėl ES plėtros atsiranda grėsmė Olandijos interesams, jos pozicija gali lengvai pasikeisti. Olandija ilgai skeptiškai žiūrėjo į ES valstybių galimybes bendradarbiauti užsienio politikos ir gynybos srityse. Dabar yra pagrindo baimintis, kad jos entuziazmas ES plėtros atžvilgiu gali būti labai ribotas, nes ši labai turtinga valstybė daugiau sumoka į ES biudžetą, nei pati iš jo gauna.

Belgija

1951 – 1957m Belgija buvo tarp ES steigėjų. Belgijos vyriausybė laikėsi nuostatos, kad ekonominė Europos plėtra ilgainiui turėtų peraugti į politinę Europos valstybių sąjungą.1960 m Belgija buvo ES plėtros šalininkė ir pritarė tam, kad į jos gretas būtų priimta Jungtinė Karalystė ir kitos to pageidaujančios šalys. Be to, būdama nedidelė valstybė Belgija ne kartą reiškė susirūpinimą dėl to, kad Prancūzija ir Vokietija pernelyg neįsigalėtų ES ir priimant svarbiausius sprendimus balsą turėtų ir mažosios valstybės.

Labai reikšmingas narystės ES padarinys Belgijai yra tai, kad jos sostinėje Briuselyje beveik visos svarbiausios ES valdžios institucijos: Europos Komisija, ES Taryba, iš dalies Europos Parlamentas. Briuselis tapo visos ES politinis bei administracinis centras.

Liuksemburgas

Liuksemburgas yra viena iš ES „sostinių“, nes čia įsikūrusios tokios svarbios ES
institucijos, kaip Europos Parlamento sekretoriatas ir Europos Teismas. Šiandieninis Liuksemburgas yra pati turtingiausia ES valstybė.

Peržvelgus ES valstybių, kūrėjų vaidmenis sąjungoje, taip pat galima įžvelgti priežastis, dėl kurių ES plėtra gali būti ribojama:

 didžiųjų valstybių dominavimo baimė

 ES valstybių noras siekti naudos tik sau

 pačių ES valstybių nenoras priimti naujų narių.

4.TRYS „NAUJOKĖS“ IŠ ŠIAURĖS – PIRMOJI ES PLĖTRA IR PLĖTROS PROBLEMOS

Pirmosios valstybės panorusios įstoti į jau sukurtą ES, 1961 m buvo Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija. Tačiau pirmasis ES plėtros etapas truko labai ilgai, net iki 1973 m. Tiek laiko šalims kandidatėms laukti prireikė todėl, kad tuometinis Prancūzijos vadovas, prezidentas Šarlis de Golis vetavo Jungtinės Karalystės narystės paraišką. Atsisakius į ES priimti Britaniją paraiškas atsiėmė ir airiai bei danai, nors jų narystei de Golis neprieštaravo. Britams netrūko užsispyrimo ir jie 1967 m kartu su danais, airiais ir prie jų prisijungusiais norvegais nusprendė dar kartą pamėginti įstoti į bendriją. Tačiau de Golis buvo nuoseklus – jis leido suprasti, kad ir toliau priešinsis britų narystei. Realios derybos su šalimis kandidatėmis prasidėjo tik po to, kai de Golis 1969 m atsistatydino iš Prancūzijos prezidento pareigų.

Aišku, de Golis britų narystei priešinosi norėdamas, kad Prancūzija ir toliau dominuotų ES, tačiau ir formaliai jo reiškiamas priekaištas buvo pakankamai svarus. Pasak jo, Jungtinės Karalystės politika nerodė, kad ji yra pasirengusi priimti visus su naryste ES susijusius įsipareigojimus. Taip de Golis suformulavo vieną iš svarbiausių narystės ES sąlygų, t. y. kad stojančioji šalis negali pakeisti jau egzistuojančių ES taisyklių, priešingai – ji turi su visomis jomis besąlygiškai sutikti.

Taigi, 1973 m įvyko pirmasis ES plėtimasis šiaurės link. Į ES buvo priimtos Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija. Tuo tarpu Norvegija, nors ir sėkmingai baigusi derybų maratoną, vis dėlto liko už ES ribų, nes 1972 m dauguma jos piliečių referendume balsavo prieš šalies narystę ES.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1890 žodžiai iš 3765 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.