Feministinis politikos aiskinimas
5 (100%) 1 vote

Feministinis politikos aiskinimas

112131

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………….3

1. Feminizmo judėjimas……………………………………………………………….4

1.1 Feminizmo judėjimo pradžia, priežastys ir etapai………………………………..4

1.2 Pagrindinės feministinio judėjimo kryptys……………………………………….6

2. Feministinis politikos aiškinimas……………………………………………………8

2.1 Feministų požiūris į individo saugumą valstybėje …………………………….10

2.2 Liberaliųjų feministų požiūris į politiką ir visuomenę………………………….11

2.3 Radikaliųjų feministų požiūris į politiką ir visuomenę…………………………11

2.4 Socialistinio- marksistinio feminizmo požiūris į politiką ir visuomenę………..12

2.5 Postmodernistinio feminizmo požiūris į politiką ir visuomenę…………………12

Išvados…………………………………………………………………………………..14

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………….15

Įvadas

Šiame rašto darbe naudojant aprašomąjį bei palyginamąjį metodus bus stengiamasi paaiškinti, kaip feminizmas ir skirtingi jo judėjimai aiškina politiką. Feminizmas iš pradžių gali pasirodyti visai nesusijęs su politika ir valsybės valdžia. Tačiau feministų judėjimai labai daug pasiekė veikdami būtent dalyvaujant politikoje ir per įvairias institucines organizacijas. Rašydama šį rašto darbą rėmiausi knygomis, kuriose yra susietos tiek feminizmo pagrindinės idėjos, tiek jų santykis su politika bei jos teorija. Daugiausia šiomis temomis rašė Valerie Bryson savo knygose Feminist political theory bei Feminist debates: issues of theory and political practise. Taip pat didelį dėmesį feminizmo tarptautiniams santykiams skyrė Christine Sylvester ir Jill Steans.

Rašydama šį darbą noriu išaiškinti, ar tikrai politika įtakoja feminizmo doktrinas ir kaip feministiniai judėjimai įtakojo bei kaip aiškina politiką.

1. Feminizmo judėjimas

1.1. Feminizmo judėjimo pradžia, priežastys ir etapai

Feminizmo judėjimą galima suprasti skirtingai. Plačiąja prasme kaip socialinių ir idėjinių santykių revoliuciją, kuri iš esmės pakeitė požiūrį į lyčių skirtumus bei į politinius, ekonominius ir socialinius santykius tarp vyrų ir moterų. O siaurąja kaip organizuotus moterų judėjimus už lygias teises su vyrais . Kitaip tariant, feminizmas yra judėjimas už lygias vyrų ir moterų teises, už tai, kad lytis nebūtų pagrindinis faktorius, iš anksto sudarantis vaizdą apie žmogaus tapatybę ir jo galimybes.

Sunku būtų tiksliai apibrėžti feminizmo judėjimo datą, nes čia vėlgi iškyla du klausimai: kiek laiko egzistuoja feminizmas, kaip moterų judėjimas, skelbiantis moterų problemas ir teises, ir kada istoriškai užfiksuota feministinio judėjimo pradžia. Turbūt galima sakyti, jog feminizmas egzistuoja tiek pat, kiek pačios moterys . Nes moterų socialinė, ekonominė ir politinė padėtis visuomet visose kultūrose buvo žemesnė nei vyrų, pradedant Antikos laikais tai tęsiasi ir iki mūsų dienų. Feminizmo ištakos yra XV a.- XIX a. Pavienių moterų veikla: XV a. Prancūzų rašytoja C. De Pisan savo knygoje „A Medieval Woman’s Mirror of Honour: the Treasury of the City of Ladies” atvirai pareiškė apie moterų ir vyrų nelygybę bei išdėstė moterų politinių teisių reikalavimus. Tačiu daugelis vieną iš pirmųjų darbų, kurį galima būtų pavadinti feministine filosofija laiko anglų rašytojos M.Wollstonecraft veikalą „A Vindication of the Rights of Woman” (1792m.) . Šios knygos pasirodymas turėjo didelę įtaką Vakarų feministinės teorijos atsiradimui, kuri pradėjo plėtotis XVIII a. Anglijoje . Feminizmo judėjimo istorijoje yra išskiriamos trys pagrindinės bangos. Ankstyvosios feministės ir pagrindiniai feministiniai judėjimai dažnai yra vadinami pirmąja feminizmo banga, kuri kilo XIX a. ir truko iki XX a. vidurio. Tai buvo judėjimas už balsavimo teisės suteikimą moterims, moterų teisę į išsilavinimą, privatinę nuosavybę .

Antroji feminizmo banga buvo kur kas aktyvesnė, moterys įgavo daugiau drąsos, pradėjo kurti feministines teorijas. Jos suprato, jog pirmojoje bangoje pasiekti teisių įteisinimai nepakeitė visuomenės požiūrio į moterį. Feministinio judėjimo atstovės suprato, jog būtina iš esmės keisti visuomenės požiūrį į vyro ir moters santykius tiek šeimoje, tiek politikoje . Ši banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo.Buvo pradėtos kurti įvairios institucijos, prižiūrinčios lyčių lygybę visuomenėje, buvo siekiamas lesbiečių bei etninių mažumų moterų diskriminacijos panaikinimas. Antroje feministinio judėjimo bangoje susiformavo pagrindinės feminizmo atmainos: liberalusis, radikalusis, marksistinis socialistinis ir postmodernistinis feminizmas . Taip pat tuo metu Jungtinės Tautos įkurė tarybą, ginančią moterų teises. Antroji feminisčių banga aktyviai veikia ir dabar. Tačiau praėjusiame dešimtmetyje pradėjo ryškėti trečioji feminizmo banga. Ji išsiskiria savo radikalumu ir yra
gerokai nukrypusi nuo esminių feminstinio judėjimo principų ir vertybių. Radikalumas itin pasireiškia, kai siekiama, jog būtų įteisinti homoseksualūs santykiai, skelbiama teisė darytis abortus. Iš šių siekių matome, jog trečioji feminizmo banga yra „išsigimusi“, jos pagrindiniais principais tampa egocentrizmas ir egoizmas . Kai teisės moterims yra iškovotos, moterys nebediskriminuojamos, feministinis judėjimas tampa fanatišku, dabar feministės siekia moterų dominavimo prieš vyrus. Yra pabrėžiama, jog moteris gali laisvai rinktis kuo būti, ką daryti, moters negali riboti visuomenės nustatytos normos.

1.2. Pagrindinės feministinio judėjimo kryptys

Kaip jau anksčiau minėjau, pagrindinės feminizmo kryptys( liberalusis, radikalusis, marksistinis socialistinis ir postmodernistinis) susiformavo antroje feminizmo bangoje. Feministės turi labai skirtingus požiūrius, kaip lyčių santykiai yra susiklostę, kaip jie turėtų būti keičiami ir kaip pasiekti moterų visapusiškos laisvės bei kokiais būdais ir sprendimais ją pasiekti .

Liberalusis feminizmas yra glaudžiai susijęs su pirmąja feminizmo banga, kuri siekė iškovoti balsavimo teisę moterims.Jis kyla iš liberaliosios politinės filosofijos, kuri skelbia individo laisvę, pareigas ir teises, teigia pilietinių teisių ir lyčių lygybę. Liberaliojo feminizmo šalininkai skelbia, jog itin didelių skirtumų tarp moterų ir vyrų nėra, todėl ir teisės jų turi būti visiškai lygios . Kai liberaliojo feminizmo siekiai buvo įpusėję įgyvendinti, ėmė formuotis radikaliojo feminizmo kryptis, kuri absoliučiai skiriasi nuo liberaliojo. Radikaliuoju jis vadinamas, nes bando pakeisti šiuolaikinės visuomenės požiūrį į individą, vyrų ir moterų santykius, tačiau šis tikslas turi ir neigiamą pusę- kai kurios feministės iškelia moteris aukščiau vyrų. Tačiau pagrindinė radikaliojo feminizmo mintis yra priešinga liberaliajam: radikalieji skelbia, jog moterys nėra ir negali būti visiškai lygios vyrams, jie pritaria moterų separatizmo idėjai . Marksistinis socialistinis feminizmas taip pat pasirodė kaip kritika liberaliajam feminizmui. Jis atspindi kapitalizmo politines, socialines ir ekonomines idėjas. Socialistiniai feministai stengiasi „išlaisvinti“ moteris iš hierarchinės visuomenės gniaužtų, patriarchalinio pasaulio rėmų bei kapitalizmo sistemos, kuri pavergia ir išnaudoja moterį. Jie atkakliai tvirtina, kad vienintelis būdas priespaudai panaikinti yra sunaikinti kapitalistinę sistemą . Postmodernistai feministai, dar kitaip vadinami prancūziškaisiais, teigia, jog lyčių nelygybė negali būti suprantama kaip natūralus, visuotinai pripažįstamas reiškinys, susiklostęs istorijos eigoje. Jie skatina toleravimą lyčių skirtingumui, taip pat vienu iš pagrindinių principų išlieka tai, kad individas turi turėti pasirinkimo laisvę .



Jei žiūrėsime į feminizmą, kaip į moterų išsakomas problemas dėl savo nelygios padėties su vyrais ir kaip į kovą dėl lygių teisių, tai feminizmas egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pačios moterys. Tačiau formaliai šio judėjimo pradžią galime laikyti XIX a. pabaigą- XX a. pradžią, kai moterys pradėjo aktyviai veikti agituojant reikalauti balsavimo teisės. Feministinis judėjimas yra skirstomas į tris etapus pagal jo stikslus ir veiklą, dabar vis dar veikia antroji feminisčių banga, tačiau iniciatyvą jau perima trečioji banga.

Taip pat dėl skirtingo požiūrio į tai, kokia turėtų būti moters padėtis visuomenėje ir kaip pasiekti lygių moterų teisių su vyrais, feminizmas išsišakoja į kelias skirtingas šakas. Tačiau kad ir kaip skirtųsi feministinės doktrinos, jos vis tiek turi tą patį pagrindinį tikslą- kaip įmanoma labiau padidinti socialinį moters vaidmenį. Tik šį tikslą įgyvendina skirtingomis priemonėmis, skirtingai skverbdamiesi į politiką ir į viešąjį valstybės gyvenimą. Kituose skyriuose bus aptariama tai ,kaip feministinis judėjimas įtakoja ir aiškina politiką.

2. Feministinis politikos aiškinimas

Daug yra ginčų apie tai, kas yra politikos mokslas ir, ar išvis tai yra mokslas. Todėl nenuostabu, kad kyla nesutarimų ir tyrinėjant šį mokslą, ir sprendžiant, kokius analizės metodus naudoti tyrinėjimuose. Nors yra tyrinėjamas tas pats dalykas, tačiau skirtingi mokslininkai siūlo naudoti skirtingas teorijas, kurios neretai prieštarauja viena kitai. Feministinė politikos tyrinėjimo teorija yra kur kas abstraktesnė nei kitos bei palyginus nauja- įsitvirtino tik 1970 metais. Feministinė teorija pasitarnavo praplėsdama suvokimą apie politikos mokslą, tačiau jos indėlis į politiką yra neaiškus .

Feministai dažniausiai naudoja kokybinius tyrinėjimo metodus, nes jiems žmogus rūpi kaip socialinė ir sąmoninga būtybė, o ne tiek rūpi faktai ir skaičiai. Pagrindinis jų siekis politikoje ir valstybės valdyme yra praplėsti politikos sąvoką bei kuo daugiau įtraukti moterį į visuomeninį ir politinį gyvenimą . Feministai į moterų priklausomybę vyrams žiūri iš dviejų perspektyvų, jiems tai yra ir opus klausimas, kurį reikia išspręsti, bet kartu ir galimybė į realybę pažvelgti kitomis akimis ir tikslingiau veikti norint išvengti šios priklausomybės .

Feministų nuomone,
valstybės valdžia turėtų intensyviai skverbtis į įvairių grupių veiklą ir ją prižiūrėti, taip pat visos tarpusavyje besivaržančios grupės turi turėti lygias teises įtakoti valstybės valdžią ir įstatymų leidybą. Tačiau toks feministų požiūris dažnai susiduria su opozicija ir tai trukdo pasiekti svarių rezultatų įtakojant įstatymų leidimą . Feministai mano, jog valstybės skverbimasis į įvairias grupes, jų veiklą nevaržo individų laisvės, o yra tik priemonė nustatyti, ar visuomenėje paisomos lyčių lygybės normos, lygios teisės.

Feministai ypač dažnai pasilieka ties ekonominės nelygybės, mažėjančio gimstamumo problemomis, tačiau labiausiai jų nagrinėjama sritis išlieka vis didėjanti feminizmo įtaka valdžiai . Pasak feminizmo teoretikų, lyčių nelygybė ir hierarchinė tvarka valstybėse yra nusistovėjusi dėl valstybės struktūros bei valstybės institucijų veikimo, nukreipto prieš moterų dalyvavimą vidaus ir užsienio valstybės reikaluose . Šitoks institucijų veikimas, nukreiptas prieš moteris, susiformavo per ilgą istorijos tarpsnį ir todėl yra itin sunku pakeisti visuomenės požiūrį, kuris jau yra tapęs norma. Tačiau feministai nenuleidžia rankų ir toliau aktyviai kovoja už moterų veiklą politikoje ir viešųjų reikalų tvarkyme. Valerie Bryson teigia, jog dauguma moterų feminisčių mano, jog pasiekti lygių teisių su vyrais, lygaus ir aktyvaus dalyvavimo valstybės politikoje jos gali tik per oficialų veikimą politinėje sistemoje. Ir tai tampa pagrindiniu šių dienų feminisčių politiniu tikslu . Jų pastangos nelieka bevaisės: kuo toliau, tuo daugiau moterų dalyvauja formalioje ir oficialioje politinėje veikloje bei jų nuomonę kur kas labiau yra pripažįstama politikų vyrų. Pasak Shirley Williams, kai kurie politikai netgi mano, jog moterų atstovavimas parlamente teikia daugiau vilčių, jog bus atsižvelgta į tokias socialines problemas, kaip rūpybos kokybės problemos, motinystės atostogos .

Tai, kad palyginus nedaug moterų dalyvauja viešuose politikos reikaluose visai nereiškia, jog jos nesidomi politika ir nieko neišmano apie ją. Kaip teigia Yasmin Ali, dauguma moterų žiūrėdamos televizijos laidas, netgi skaitydamos paprastus žurnalus moterims, gali daug sužinoti apie šalies ir užsienio politiką. Taip jos tarsi dalyvauja „paralelinėje“ politikoje . Tačiau tokios politikos pasiekimus ir siekius tradicinė politika( su vyrais priešakyje) yra linkusi ignoruoti. Moterys yra linkusios aktyviai dalyvauti vietinių bendruomenių, savanorių, labdaringose organizacijose bei įvairiuose protestų judėjimuose, visa tai ir gali būti apibūdinta, kaip neoficiali politika. Kad ir kokia nerimta veikla tai atrodytų iš pirmo žvilgsnio, tačiau įvairūs moterų institutai ir panašios įstaigos gali suteikti daug vertingų ir svarbių politinių įgūdžių, žinių bei pasitikėjimo savimi ir savo atliekama veikla . Feminisčių ir paprastų moterų aktyvi veikla „paralelinėje“ politikoje turi gana nemažą įtaką ir formaliajai politikai, kuri yra priversta atsižvelgti į feministų reikalavimus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1957 žodžiai iš 3728 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.