Feodalizmas – visuomeninė santvarka, kurios pagrindas – silpnesniojo pasidavimas stipresniojo globai. feodalas turi žemės nuosavybę ir gali ribotai disponuoti nuo jo priklausomais valstiečiais. Feodalizmo bruožai: imunitetinės teisės, vasaliniai ryšiai, valstiečių įbaudžiavinimas, stambios feodalinės žemėvaldos susidarymas. feodalizmo pradžia datuojama VIII a. Su feodaliniais santykiais Europoje iškyla trys luomai: dvasininkija, bajorija, valstietija.
Luomas – socialinė gyventojų grupė, turinti paveldimas, papročių ar įstatymų nustatytas teises, pareigas ir privilegijas (susijusias su mokesčiais, teismais , tarnavimu kariuomenėje ir pan.). Feodalinėje visuomenėje išskiriami trys luomai: bajorų, dvasininkų ir miestiečių. Tai nebuvo visiškai uždaros socialinės grupės.
Feodalinių santykių piramidė:
• Karalius – monarchinės valstybės valdovo titulas. Paprastai paveldimas, bet gali būti renkamas (iki gyvos galvos).
Karūnavimas – karaliaus ar imperatoriaus titulo suteikimas žengiant į sostą. Rašomas simbolinis aktas, kuriuo valdovui suteikiama karališkoji ar imperatoriškoji valdžia.
• Markizas – paveldimas feodalinės diduomenės titulas.
• Grafas – pareigūnas, karaliaus ar imperatoriaus įgaliotinis, turintis administracinę, teisminę ir karinę valdžią.
• Senjoras (siuzerenas) – ponas, globėjas, šeimininkas. Viduramžiais Vakarų Europoje – stambus žemvaldys, senjorijos savininkas,turėjęs savo valdžioje grupę vasalų. Senjoro įsipareigojimai: saugoti vasalą, globoti ir niekam neleisti jo skriausti
• Vasalas – feodaliniuose santykiuose – asmuo, pasidavęs kito globai, asmeniškai nuo jo priklausomas, atliekantis prievoles, dažniausiai karinę tarnybą, už kurią gaudavo valdyti dvarą. Vasalo įsipareigojimai: prisiekti ištikimybę, patarti, pagelbėti karo ar finansų srityje, ginti nuo priešų ir atlikti jam patikėtą tarnybą.