Filosofijos kursas
5 (100%) 1 vote

Filosofijos kursas

I. Žmogaus susiorentavimas gyvenime. Filosofijos studijų prasmė.

Žmonės praeina tam tikrus gyvenimo periodus t.y. kūdikystė, vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda, senatvė. Kiekvienas iš šių gyvenimo periodų atspindi ir tam tikrą patirties lygį. Patirties kaupimas mus lydi visą gyvenimą. Patirtį galime įsisavinti arba įsisamoninti. Tuo žmonės ir skiriasi:

• Bando nuspėti pasekmes.

• Stengiasi kuo mažiau galvoti, daro taip, kaip visi.

• Vieni nuspėja savo ateitį, o kiti ne.

Žmogaus susiorentavimas gyvenime

Vieni žmonės turi sugebėjimą mąstyti, o kiti ne. Pagrindinis susiorentavimo gyvenime rodiklis yra organizuotumas.

Gyvenimo apmąstymas

Kiek yra žmonių, tiek yra ir tarpinių variantų. Žmonės skiriasi pagal sąmoningumo lygį, sielos bendrumą. Visa įvairovė yra įtraukta į sąvoką žmogus. Jaunos sielos žmonės suvokia save, kaip jėgos kultą, o senos sielos žmonės suvokia save dalimi pasaulio. Visi žmonės patyrę patirtis susimąsto, kad yra dar ir nepatirta patirtis (mirties, gimimo paslaptys). Kiekviena patirtis yra vienintelė ir unikali.

Egzistencijos formos: gyvenimiški klausimai

1. kas tai yra pasaulis ir gyvenimas?

2. kas tai yra žmogus? Žmogus kaip reiškinys. Individuali, unikali patirtis. Vieniem tai yra kūnas, kitiem daugiau nei kūnas, dar kitiem – dvasinis sutvėrimas. Jei suserga kūnas, suserga ir siela (kūnas tėra šešėlis).

3. žmogaus vieta gyvenime. Sujungia žmogų ir pasaulį. Atsakymas skiriasi nuo turimos patirties. Vieniem gyvenimas tai lyg ,,kabaretas“ – linksmybės ir t.t., kitiem gyvenimas yra kaip dvasinio augimo, tobulėjimo, švietimo vieta, dar kitiem – malonumo vieta.

Darnumas – nekonfliktuoti su aplinka, savimi. Gyvenimo prasmė yra pakelti savo darnos lygį.

Pirmoj gyvenimo pusėj gyvenimas trunka begalybę, o antroj – lieka daug neišpildytų vilčių, lūkesčių, norų ir t.t.

Trys pagrindiniai egzistenciniai klausimų atsakymai į klausimus nėra fiksuoti (status qua).

Skaudi patirtis stiprų žmogų tik užgrūdina, o silpną palaužia.

Žmogus nuo pat gimimo yra pasmerktas filosofijai.

Filosofija rodo žmogaus santykį su savimi ir pasauliu.

Gyvenimas yra menas.

Filosofija duoda:

• mąstymo kėlimas;

• informacijos kiekis;

• logiškumo ugdymas;

• nuoseklumas;

• kritinis mąstymas (nepasitikėjimas ką sako TV, radijas ir panašiai);

• didina mąstymo platumą ir gilumą;

• didina žmogaus erudiciją (išsilavinimą);

• orientavimasis žmonijos idėjų istorijoje.

Visos filosofijos atspindi tautos, visuomenės patirtį. Atspindi skirtingas patirtis (karo, taikos).

II. Filosofinio mąstymo prielaidos ir savybės. Savaiminis ir akademinis filosofavimas

Kiekviena besikartojanti patirtis formuoja žmogaus mąstymą, trafaretą. Dažniausiai patirtis būna susiijusi su žmogaus profesija.

Mąstymo būdai: emocionalus ir racionalus.

Mąstymo rūšys: filologinis, istorinis, cheminis, muzikinis, teologinis.

Kuo daugiau yra profesijų, tuo daugiau yra ir mąstymo rūšių. Šios mąstymo rušys taip pat aprėmia ir individo kasdieninį mąstymą.

Filosofinis mąstymas skiriasi nuo kitų mąstymo būdų, nes turi savitas savybes, prielaidas.

1 Prielaida: ko reikia, jog būtų filosofinis mąstymas? Visa tai remiasi į žmogaus patirtį. Patirtis gali būti: kasdieninė, akademinė, teorinė, empyrinė (įgyjama per pojūčius).

Patirtis yra perduodama, jog išliktų gentis.

Patirties fiksavimas: žodžiais, skaičiais, natomis, emocijomis, spalvomis.

Patyrimo rūšių ir fiksavimo rūšių yra daug.

Jei žmogus neturėtų patirties, jis negalėtų filosofuoti. Per savo kasdieninę patirtį įgyjam pasaulio suvokimo modelį (kad laikas eina į priekį, jog yra jėgų herarchija).

2 Prielaida: stebėjimasis, nuostaba, naujumas, nežinojimas ir klausimai. Tai išskiria filosofinį mąstymą iš kasdienio gyvenimo. Kyla klausimai ten, kur paprastiem žmonėm jie nekyla. Matomas gyvenimo tėkmės unikalumas, nes niekas nesikartoja, tik dėsniai.

Stebėjimasis – nuostaba. Sugebėjimas pamatysi situacijos unikalumą. Jei ji yra visada unikali, tai kiekviena situacija yra pažinimo objektas ir klausimų kėlimas.

Kai kurie filosofai, suvokdami šitą prielaidą sako, jog klausimus kelia tie, kurie žino, bet ne iki galo. ,,Žinau, kad visko nežinau“ (Sokratas). Visada yra dalis to, kas yra nepažinta, nes žmogus negali visko žinoti. Pažinimas yra begalinis.

Kūribingumas – naujų pažinimų įjungimas į jau turimus. Kūribingi yra tie, kurie pripažįsta, kad visko nežino.

Filosofinis mąstymas – kūrybingas mąstymas, daug klausia, bet atsakymų nesulaukia.

Filosofavimas yra savitas mąstymo būdas.

3 Prielaida: abejojimas, kritika, skepticizmas. Abejojimas viskuo – filosofais, dėstytojais ir t.t. Kritinis mąstymas yra gilesnis, atsargesnis, darbštesnis. Šis mąstymo būdas stengiasi atrinkti pliusus ir minusus, pagal patirtį, pažinimą. Šita savybė dar yra vadinama schitizmu – nepasitikėjimu, abejojimu.

4 Prielaida: išankstinis beprielaidiškumas (neturėjimas prielaidų – bešališkumas), patirtinis buvimas pasaulyje. Būtina kritinio mąstymo prielaida naujiems teiginiams, nuostaboms, idėjoms, naujovėms.

5 Prielaida: mąstymo abstraktumas, mąstymas bendrybėmis. Mąstymas – kuo giliau, kuo bendriau, plačiau. Abstraktumo lygis traktuojamas tam tikrom situacijom. Abstraktaus mąstymo
jėga siejama su protu, galimybe pažinti pasaulio dėsnius. Filosofiniui mąstymui nerūpi skaičiai, faktai, dydžiai. Rūpi tik bendri dalykai.

6 Prielaida: 5 savybė: mąstymas, kuris orentuotas į visumą, mąstymas aplinkos kontekste. Mąstymas apie visas situacijas. Rūpi visos situacijos, visi aspektai. Tai ir yra filosofinio pažinimo imtis.

Mąstymas filosofijos kontekste siekia pažinti pasirinkto objekto esmę ir prasmę. Esmė – nekreipiama dėmesio į vertybes, bet žiūri į galutinius tikslus. Prasmė – vertybiniai aspektai, vertybinis pasaulis.

Didesnę dalį užima prasmės klausimai. Siekiama pažinti žmogaus santykį su viskuo (savimi, pasauliu). Svarbiausia pasaulio dalis yra žmogus. Kai yra gilinamasi į žmogų, tuomet imama ieškoti prasmės.

Savaiminis filosofavimas – visi žmonės, sąmoningai ar ne, bet filosofuoja. Didžiausi filosofavimai yra žmogaus pasirinkimai gyvenime. Vidinės filosofijos išraiška, kuri yra būdinga kiekvienam žmogui, kuri turi abstraktų mąstymą. Savybės:

• individo patirtis (šeimos, draugų). Patirtis plečiasi su informacijos srautu. Patirtis labai keičiasi. Prieš 100 metų žmogaus galimybė patirti buvo daug mažesnė.

• mąstymo abstraktumo negilumas. Filosofija po kažkokių patirčių (mirties, įstojimo ir t.t.). Sustoji gyvenimo tėkmėje ir sprendi ką daryti ir t.t.

Akademinis filosofavimas – autentiškas, profesinis filosofavimas. Filosofija ne profesija, bet savitas gyvenimo būdas. Akademinis filosofavimas apima visą žmogaus gyvenimo būdą. Filosofija viską apmąsto giliau, jautriau. Filosofuojama apie individo patirtį ir apie savo laikmečio, tautos patirtį (pvz.: karai, duoklės – būti drąsiam, sparčiam, paaukoti gyvybę už savo miestą). Kitaip filosofuojama taikos periodu. Filosofuojama remiantis visomis patirtimis. Tai yra nenutrūkstamas gyvenimo būdas.

Savaiminio ir akademinio filosofavimo skirtumai:

• Savaiminiame filosofavime visi žmonės gali filosofuoti, tai gali būti išreikšta veiksmais, žodžiais. Akademinis filosofavimas remiasi bendruomenės patirtimi, išreiškiamas tik žodžiais.

• Savaiminis (asmeninis) filosofavime kokybė nėra aukšta. Akademinis (neasmeninis) filosofavimas – kokybė yra aukštesnė.

Bendrumai:

• Ir savaiminis ir akademinis filosofavimas turi istorinius dėsnius. Kokia yra istorinė situacija, taip ir yra mąstoma.

Tarpusavio ryšiai

Tarp savaiminio ir akademino filosofavimo.

Įtaka

Savaiminis filosofavimas įtakoja akademinį ir atvirkščiai.

Filosofija yra patirties interpretavimas (vienoks, kitoks, trečioks). Filosofai leidžia patiem individam atsirinkti, pagal savo patirtį.

III. Išmintis – filosofijos siekinys

Išmintis – kažkas reto, įspūdingo, susiijusio su dvasiniais dalykais. Jos negalima įsigyti per trumpą laiko tarpą. Patirties kaupimas yra būtina sąlyga išminties gavimui. Filosofija reiškia išminties meilę.

Išminties siekimas yra begalinis, jos neįmanoma pasiekti. Tai yra begalinis procesas ne tik pažinimo, bet ir praktinio patyrimo. Išmintis yra ne tik žinojimas, bet ir darymas.

I dalis: praktika. Išmintingas gyvenimas yra susiijęs su charakterio savybėmis. Išmintis yra nepasakoma, bet gyvenama. Išmintimi žmogus nekalba, bet gyvena.

II dalis: patirtis. Išmintingas gyvenimas, siekimas tokio gyvenimo. Neužtenka vien patirties. Senyvo amžiaus žmonės būna išmintingesni.

Išminčiai yra reikalinga dvasios stiprybė, išsilavinimas (bet jis nėra būtinas).

Visas žinojimas yra skirstomas į: seklų (specialistų) – gilų, siaurą – platų (pats rečiausias, enciklopediškas, nepaviršutiniškas).

Išminčiai žino apie daug ką, nepaviršutiniškai, bet giliai. Išminčiai rūpi žmogus, gyvenimas ir tik tai.

Tikras gyvenimas yra gyvenimo gyvenimas.

Išmintis – šviesus, kilnus, nesavanaudiškas dalykas. Svarbi ne tik patirtis, bet ir sugebėjimas ją pajungti konstruktyviems dalykams.

Geranoriškumas – moralinis apibūdinimas. Tik dori žmonės gali būti išmintingi.

Išminties ir proto santykis

Protas yra reikalingas, bet tai nėra išmintis. Protas yra laisvesnis vertybine prasme. Jis yra paslankesnis, bet neturi humanitarinių saugiklių. Vadovaudamasis protu gali sulaukti ir neigiamo grįžtamojo ryšio, o išminties – ne.

Išmintis yra tolerantiškesnė ir saugesnė. Išminties neįmanoma prisiskaityti. Knygos gali tik prisidėti prie išminties kaupimo, tačiau priklauso ir nuo to, kokius kūrinius skaitome. Išminties perduoti negalima, nes ji yra sukaupiama per visą gyvenimą.

Išmintingi pasakymai turi prasmę, jei žmogus turi kažką panašaus patyręs.

Kokiomis žmogaus charakterio savybėmis pasireiškia išmintis?

• Paprastumas (žmogus turi būti prieinamas).

• Saikingumas (emociškai ramus).

• Buvimas savimi (daug kas turi psichologines kaukes, patys to nesuvokdami).

Išmintis – žinojimas apie žmogų ir gyvenimą. Ji yra pagrindinis gyvenimo meno orientyras ir siekinys.

Patyrimas – žinojimo ir praktikos vienovė.

IV. Fislosofijos esmė. Filosofinio pažinimo objektas ir metodas

Filosofija – išminties siekimas per būties pažinimą ir aiškinimą.

Filosofijos esmė

Filosofija yra sudaryta iš dviejų dalių:

1. filosofinis pažinimas; Jis yra susijęs su žmogaus praktika ir siejasi su mokslu;

2. praktinė filosofija; Ji priklauso nuo filosofinio pažinimo.

Praktinė filosofija yra
etika.

Filosofija siekia parodyti žmogui jo adekvatesnią vietą pasaulyje, kad žmogus suprastų ką keisti ar nekeisti savo gyvenime. Sąmoningai arba nesąmoningai su kiekvienu pažinimu žmogus keičiasi. Praktinė filosofija – tai pažinimo realizavimas gyvenime.

Pažinimo objektas

Filosofijos pažinimo objektas suvokiamas kaip platus, gilus, bendras – t. y. viskas (žmogus, gamta, kosmosas, mikro ir makro pasaulis, pagal graikus – ir dievų pasaulis). Būtis arba esatis aprėpia absoliučiai viską, kas turi buvimo reikšmę. Būtį sudaro: daiktai, būtybės, reiškiniai (būtybės apskritai). Iš būties kiekvienas mokslas išskiria konkretų pažinimo objektą. Filosofija priešingai, pažinimo objekto neapibrėžia, t. y. Jos pažinimo aobjektas yra būtis (viskas kas yra) . Taip pat filosofija abejoja savo objektu (ko nėra kituose moksluose), ji abejoja būtimi. Filosofija abejoja, ar būtis, kokia ji pažinta, yra tikra (ar tai ne žmonių vizija ir t. t.).

Būtis formuluojama kaip pačiausias pažinimo objektas, nieko plačiau nėra. Kodėl ne kažkas, o ne priešingai – nieko? Kodėl yra viskas, o ne priešingai – nieko? Kodėl yra būtis, o ne priešingai – nieko? Tai pavyzdžiai, kaip filosofija abejoja savo objektu.

Išvados:

1. filosofija nagrinėja savo išskirtus klausimus visumos kontekste;

2. toks nagrinėjimas reiškia, kad filosofijai būdingi visi pažinimo aspektai;

3. filosofijos pažinimo objektas – būtis, apibūdinama kaip plačiausia, giliausia, bendriausia.

Plačiausias – bandymas suvokti visumą kaip sistemą. Dalis atspindi visumą! Biosfera, norosfera (viskas, ką sukūrė žmogus) ir t. t. Nėra dviejų vienodų dalių, nėra dviejų vienodų situacijų!

Giliausias – tai priežasties dėsnis. Viskas turi savo priežastį, dažnai priežastis būna ne viena. Viskas yra pasekmė begalybės priežasčių ir t. t. Viskas viskame ir visame.

Bendriausias.

Pažinimo metodas

Pažinimo metodo pagrindas – abstraktus mąstymas, mąstymas bendrybėmis. Siekia iškelti klausimą visuotinumo kontekste. Filosofinis pažinimas labai skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Filosofijos tikslas – pasaulio ir žmogaus santykio išreiškimas. Metodas – patirties interpretavimas.

V. Filosofiniai klausimai ir jų ištakos

Filosofinių klausimų tipai:

1. empyriniai klausimai – tie klausimai, kurie remiasi žmogaus pojūčiais;

2. teoriniai, bendri, abstraktūs klausimai;

3. konkretūs klausimai.

Galima išskirti daug daugiau klausimų.

Visi filosofiniai klausimai pagal kriterijus dalijami:

1. pažintiniai – atspindi filosofijos pažinimo dalykus, gilinasi į esmę;

2. normatyviniai – atspindi su praktika susijusius dalykus, ieško prasmės.

Trys grupės situacijų, kurios verčia mąstyti, filosofuoti:

1. kraštutinės neviltys; gyvenimo baigtinumo, beprasmybės klausimai;

2. kraštutinis džiaugsmas;

3. kraštutinis nuobodulys; cinizmas, nihilizmas, pesimizmas.

VI. Filosofijos prasmė ir vertė žmogui

Filosofijos prasmė ir vertė žmogui susijusi su tuo, kiek ji gali duoti žmogaus vidiniams ir išoriniam pasauliui.

Filosofijos reikšmė žmogaus vidiniam pasauliui:

1. pastoviai iš naujo susisteminti savo įgytą patirtį.

2. filosofija padeda susivokti savo unikalią pažinties sistemą – autonomiją (žmogaus atsparumas dogmatizacijai);

3. filosofija gali padėti kritiškai suvokti pasaulį;

4. susikurti racionalų pasaulio vaizdą ir susiorientuoti jame;

5. filosofija gali padėti ieškoti tikslo ir prasmės;

6. filosofija gali padėti besąlyginių vertybių kontekste (žmogus gali rinktis vertybių sistemą pagal nepakartojamą patirtį);

7. filosofija saugo žmogų nuo išorės manipuliacijų, suformuodama vertybinę orientaciją ir vertybių sistemą, kuri atitinka unikalią individo patirtį.

Filosofijos reikšmė žmogaus išoriniam pasauliui:

1. mąstymo kokybės gerinimas: nuoseklumas, neprieštaringumas – logiškumas; argumentavimo gerinimas;

2. savikritiškumo suvokimas (lyginant savo pažiūras su filosofų pažiūromis);

3. mastymo logiškumo ir abstraktumo (bendrumo, gilumo ir platumo) išlavinimas, pasireiškiantis visose studijų ir gyvenimo srityse.

4. erudicijos išplėtimas per pažintį su žmogaus patirties istoriją (minties istorija, filosofijos istorija).

VII. Filosofijos paskirtis tautos ir visuomenės gyvenime. Filosofijos elitiškumas ir masiškumas

1. Filosofijos reikšmė pagalbinė, atlieka pažintinę – susiorientavimo funkciją.

2. Filosofija tiekia erudiciją, atlieka kūrybinį vaidmenį sprendžiant problemas (filosofija neturi sprendžiamojo balso, ji yra tik patarėja). Filosofijos vaidmuo sprendžiant problemas yra stimuliuojantis, kūrybiškas, novatoriškas ir t. t.

Elitiškumas ir masiškumas

1. Filosofinis elitiškumas yra kokybiškas filosofavimas (turiningas, platus, gilus). Elitiškoji filosofija sunkiai suprantama, jos maža auditorija.

2. Filosofijos masiškumas (literatūra, kinas, filosofijos populiarinimo veikalai). Šios filosofijos pliusai: didelė auditorija. Minusai: turinys, kuris supaprastinamas netenka gilumo, platumo, turtingumo, jis yra iškraipomas. Masiškumas leidžia totalitarinėms sistemoms pasitelkti šį filosofijos sparną. Taip vykdoma žmonių masinė manipuliacija.

VIII. Filosofijos kilmė. Žodžio “filosofija” kilmė ir prasmių raida

Žodžio “filosofija” kilmė

“Filosofija”:
philein + sophia = išmintis + meilė = išminties meilė. Išminties meilė, išminties siekimas – filosofija. Žodis “filosofija” kilęs iš graikų kalbos.

Pirmoji “sophia” reikšmė: tai žinios, kaip išgyventi amatų pagalba. Žinios išsiplėtė, apėmė daugiau sričių ir galų gale “sophia” ėmė reikšti žinojimą apie visą gyvenimą – aukštesnysis žinojimas.

Pirmoji “sophos” reikšmė – žmogus, kuris išmano kaip gyventi., o antroji – žmogus išmanantis visą gyvenimą – išminčius. Pirmieji šį žodį pradėjo vartoti Pitagoras ir Heraklitas iš Efeso. Pirmasis žodį “filosofija” aiškino Sokratas. Pagal jį filosofas – žmogus, siekiantis išminties. Vėliau šį žodį išplėtojo Platonas. Filosofija Graikijoje gyvavo kaip mokytojo ir mokinio perdava (Sokratas, Platonas, Aristotelis – Akademija, Licėjus).

Šiuo metu filosofija turi dvi reikšmes:

1. akademinės filosofija;

2. gyvenimo nuostatų visuma, vertybinė filosofija.

Mokslo ir filosofijos tapatinimas pasireiškė XVII – XVIII Europoje. Tuo metu visi mokslininkai vadinti filosofais, nes iš filosofijos kilo visi mokslai (VI – V a. pr. Kr. sandūroje).

IX. Filosofijos kilmė: pasaulėžiūrinės, istorinės, socialinės ir pažintinės priežastys

Pirmieji filosofijos fragmentai aptinkami Rytuose (~7 – 5 tūkst. pr. Kr., Indijoje ir Kinijoje, randami eiliuotuose šventuosiuose raštuose). Graikams filosofija buvo mokslas apie žmonių ir dievų pasaulį. Filosofija, kaip savarankiškas mokslas, išsiskyrė Graikijoje VII a. pr. Kr. Filosofija suformavo:

1. senąją graikų filosofiją;

2. romėnų teisę;

3. krikščionybę.

Pasaulėžiūros priežastys:

• mitologinė aplinka; karai (svarbu išlikti tarp žmonių ir karų); gyvenimo mieste patirtis; mitologijos krizė (iššaukta pasikeitusio gyvenimo aplinkos);

• naujos pasaulėžiūros atsiskyrimas nuo amatų žinių;

• filosofijos atsiskyrimas nuo mitų, religijos; mito ideologizavimas;

Istorinės priežastys:

• pragmatinis požiūris į dievus priveda prie mitologijos krizės;

• užkariavimai ir kultūriniai ryšiai.

Socialinės prežastys:

• žmonių kėlimasis iš kaimų į miestus – senovės Graikijos socialinės sanklodos ypatumas (mitologija netenka reikšmės);

• susiformavo klasikinės graikų vertybės (saikas, išmintis, teisybė);

• demokratijos užuomazgos, didesnės minties laisvės atsiradimas.

Pažintinės priežastys:

• astronomija, geometrija, aritmetika;

• prekyba ir statyba.

Dalykai plečiantys sąmonę:

• Astrologija – žvaigždynai. Parodo, jog yra kažkas amžino.

• Aritmetika. Vartotojiškas, prekybinis supratima. Yra ir kitoks skaičių supratimas:didžiausias skaičius yra 1, nes jis lygus vienam pasauliui. 2 – žymi priešybes (diena, naktis), kuris skyla iš 1.daoizmas – šviesos ir tamsos jėgos. Per dvejetą yra aiškinamas vienetas. 3 – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. 4 – ugnis, oras, vanduo, žemė tai yra simboliai universalių jėgų. 5 – eteris, ugnis, oras, vanduo, žemė arba medis, metalas. Yra kalbama apie pasaulio problemas per skaičius ; abstraktus mąstymas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2738 žodžiai iš 8974 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.