Finansai ir jo esme
5 (100%) 1 vote

Finansai ir jo esme

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Apskaitos ir finansų katedra

Žemės ūkio verslo vadybos specialybė

FINANSAI, JŲ ESMĖ

Referatas

Tikrino: dėst. V.Kaunienė

Akademija, 2002Finansų kilmė

Vargu rastume žmogų, kuris galėtų nuneigti finansų vaidmenį kiekvieno mūsų gyvenime. Finansų , vaidmuo toks didžiulis, kad jie tapo neatskiriama rinkos ekonomikos dalimi. Finansai – tai svarbus instrumentas, kuriuo valstybė įgyvendina savo ekonominę politiką.

Finansų išmanymas padeda rasti teisingus atsakymus į rūpimus klausimus. Šiandien svarbu žinoti, kaip stabilizuoti ekonominę situaciją, kaip užtikrinti efektyvų ūkį, kokiais metodais normalizuoti šalies ekonominę būklę, kaip sumažinti šalies biudžeto deficitą ir kt.

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti pagrindinį klausimą: kieno poreikiams tenkinti yra būtini finansai – valstybės ar tautos. Akivaizdu, kad nei tauta ir jos ūkio subjektai, nei valstybė be finansų egzistuoti negali. Taigi yra pagrindo teigti, kad finansai yra objektyviai būtini. To poreikio ekonominis pagrindimas – finansinių išteklių trūkumas, kuris yra objektyvus. Finansiniai ištekliai reikalingi tiek tautos ūkio subjektams, tiek valstybei, kad jie galėtų normaliai ir sėkmingai funkcionuoti.

Kad išsiaiškintume, kieno poreikiai sąlygoja finansų būtinumą, pirmiausia turime atsakyti į klausimą, kieno buvimas (valstybės ar tautos) sąlygoja finansų būtinumą. Sakykime, kad valstybė yra tautos poreikių produktas, o ne atvirkščiai. Tokiu atveju valstybės buvimas, o tautos ir jos visuomeniniai poreikiai sąlygoja finansų būtinumą. Remiantis tuo faktu, sureikšminti valstybės vaidmenį finansams teoriškai būtų ne tik neteisinga, bet ir žalinga. Sakykime, kad finansų būtinumą sąlygoja valstybės poreikiai. Kyla klausimas – kieno poreikis yra valstybė? Savaime aišku, kad valstybė yra tautos, ir laisvos, nepriklausomos tautos, poreikio produktas, nes atvirkščiai būti negali.

Taigi vienareikšmiškai galima teigti, kad finansų poreikio būtinumas kyla iš tautos ir jos visuomenės poreikių. O t ų poreikių finansinį pagrindą sudaro finansinių išteklių trūkumas. Savo ruožtu finansiniu išteklių trūkumas yra objektyviai natūralus dalykas,nes ekonomikos normalios raidos sąlygomis bet kuris tautos ūkio subjektas ir valstybė, norėdami patenkinti iškilusius naujus poreikius, visada susiduria su finansinių išteklių stygiumi. Finansų paskirtis ir yra tą stygių maksimaliai pašalinti. Visi šie veiksniai ir pagrindžia finansų būtinumą. Finansų kilmė vis dar lieka diskusijų objektu. Ekonomistai nesutaria, kur reikėtų ieškoti finansų kilmės vietos. Aišku viena, kad jų kilmės vieta turėtų būti ten, kur veikia finansų paskirstomieji ir perskirstomieji santykiai. Deja, ne visi ekonomistai su tuo sutinka. Juo nuomonės skiriasi tuo, kad finansų kilmės vietomis laikomos skirtingos išplėstinės reprodukcijos stadijos: gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas.

Taigi kyla klausimas, kurioje išplėstinės reprodukcijos stadijoje iš tikrųjų finansams yra būdingi paskirstomieji ir perskirstomieji santykiai. Paskirstymo ir perskirstymo santykiai yra būdingi išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijai. Vadinasi, ši išplėstinės reprodukcijos stadija ir turėtų būti laikoma finansų kilmės vieta, nes joje esantys paskirstomieji ir perskirstomieji santykiai atitinka pačią finansų prigimtį. O gamyboje, mainuose ir vartojime – būdingi finansams paskirstomieji santykiai? Tai yra diskusijų objektas.

Tarkime, kad finansai veikia ne tik išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijose, bet ir gamybos, mainų bei vartojimo stadijose. Tuomet būtų teisinga, be paskirstomųjų ir perskirstomųjų santykių, finansams priskirti ir kitus santykius: gamybinius (kilmės vieta laikant gamybos stadiją), mainų (kilmės vieta laikant mainų stadiją) ir vartojimo (kilmės vieta laikant vartojimo stadiją). Kyla klausimas: ar finansų kilmės vieta galima laikyti gamybos stadiją? Jei gamybos stadiją laikytume finansų kilmės vieta, tuomet finansams turėtume priskirti ir gamybinius santykius. Ar gamybiniai santykiai yra būdingi finansams? Kad atsakytume į tą klausimą, pirmiausia turime išsiaiškinti, kokį vaidmenį privalo atlikti ir atlieka finansai gamyboje. Gamyboje kuriama nauja pridėtinė vertė. Kas yra tos vertės kūrėjas – finansai ar žmogus (nesvarbu fizinį ar protinį darbą dirbantis)? Be abejo, žmogus kuria naują vertę gamindamas produktą, kuris yra ne kas kita kaip dalis visuminio produkto vertės. O kiekvieno žmogaus sukurta pridėtinė vertė sudaro bendrąjį nacionalinį produktą.

Ar įmonėje be finansinių išteklių darbininkas gali pagaminti naują produktą? Žinoma, ne. Taigi pelno dydis ar naujai sukurtos produkto vertės dydis gamyboje priklauso ne nuo paskirstomųjų ar perskirstomųjų santykių, o nuo finansų vaidmens aprūpinant darbo vietą finansiniais ištekliais. Finansai gali skatinti arba neskatinti naujų ir papildomų finansinių išteklių atsiradimą naujam produktui pagaminti. Jeigu jie skatina, tai atlieka stimuliuojantį, bet ne paskirstomąjį ar perskirstomąjį vaidmenį. Vadinasi, ši stadija neturėtų būti laikoma finansų kilmės vieta. Kaip jau buvo minėta, esama ir kitokių nuomonių. Mainų stadijoje perkant ir parduodant, yra būdingi tik mainų santykiai, o
kaupimo santykiai – vartojimo stadijai. Mainų stadijoje finansų vaidmuo būtų tik aprūpinanti prekių cirkuliacijos procesą pinigais, o vartojimo stadijoje – skatinti įvairių kaupimo ir vartojimo fondų sukūrimą tautos visuomenei. Šiose stadijose taip pat finansams galima priskirti stimuliuojantį, skatinantį vaidmenį, kad būtų atlikti mainų santykiai pinigais ir sukurti įvairūs kaupimo fondai. Taigi galima daryti išvadas, kad mainų ir vartojimo išplėstinės reprodukcijos stadijos taipogi nėra finansų kilmės vietos.

Finansų apibrėžimas

Į klausimą “Kas yra finansai?” atsakymas būtų: Mokslo požiūriu – tai bendriausia mokslo kategorija, o ekonominiu požiūriu – tai savarankiškas instrumentas, kuriuo tauta, jos ūkio subjektai ir valstybė atlieka paskirstomuosius ir perskirstomuosius santykius bei vykdo kontrolės funkciją. Be jų nebūtų įmanomas aktyvus bendrojo vidaus produkto (BVP) paskirstymas ir perskirstymas bei kontrolė. Todėl finansai yra visuma objektyviai sąlygojamų ekonominių santykių, kylančių iš išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijos, turinčių piniginę išraiškos formą, paskirstomąjį pobūdį, finansinį atributą (specifinį požymį) materializuoti paskirstomuosius ir perskirstomuosius santykius į finansinius išteklius, kad būtų kuo greičiau patenkinti maksimalūs valstybės ir tautos bei jos ūkio subjektų poreikiai.

Finansų paskirtis

Finansų paskirtis yra realizuojama jų funkcijomis. Finansų atliekamos funkcijos atskleidžia ir finansų esmę. Kyla klausimas – kokiomis funkcijomis realizuojama finansų paskirtis? Pirmiausia finansų paskirtis yra realizuojama dviem jų vykdomosiomis funkcijomis – paskirstomąja ir perskirstomąja. Finansų paskirstomoji funkcija – tai pirminio paskirstymo funkcija. Šios funkcijos objektas – sukurto visuminio produkto vertė. Pirminiu paskirstymu yra paskirstoma ūkio subjektų pridėtinė vertė ir jiems sukuriami piniginiai (finansiniai) fondai. Piniginiai fondai – tai nuo pridėtinės vertės atskirta arba išskirta tam tikra piniginių lėšų dalis į piniginį fondą, suteikiant jam tikslinę paskirtį ir santykinai savarankišką funkcionavimą tam tikroje įmonėje.

Pirminis paskirstymas vyksta per valstybės įstatymais nustatytą laikotarpį. Pirminio paskirstymo metodas – atskaitymai į piniginį fondą. Teigiama, kad kuo daugiau finansai turės paskirstomųjų funkcijų, tuo daugiau bus piniginių fondų. Taigi būtina tobulinti paskirstomąją finansų funkciją, kad būtų sukurta kuo daugiau piniginių fondų. Kartu reikia tobulinti paskirstymo metodą – atsiskaitymus, tam kuo dažniau naudoti tokius šio metodo požymius kaip kaina, finansai, darbo užmokestis, kreditas ir kt. Pirminiu paskirstymu piniginiai fondai paskirstomi finansinės sistemos grandyse, t.y. įmonių, įstaigų ir organizacijų bei visuomeninių susivienijimų. Pridėtinė vertė finansais yra paskirstoma ūkio subjektams detaliai nekonkretizuojant tikslinio panaudojimo.

Antriniu paskirstymu (perskirstymu jau paskirstytų lėšų) valstybė sudaro biudžetinius ir nebiudžetinius fondus finansinės sistemos sferose, t.y. tarp materialinės ir nematerialinės gamybos ekonomikos šakų, šalies teritorijų, nuosavybės formų, atskirų grupių ir gyventojų. Svarbus antrinio pasiskirstymo gautas produktas yra centrinis biudžetinis fondas (nacionalinis biudžetas). Ne mažiau svarbus ir kitas antrinio pasiskirstymo produktas – nebiudžetinis fondas. Nebiudžetinių fondų formavimo ir panaudojimo principas leidžia finansais pilniau materializuoti finansinius išteklius šalies finansinei būklei pagerinti. Taigi antrinio paskirstymo metu kiekvienas ūkio subjektas gauna jam priklausančią visuminio produkto vertę pagal tikslinę paskirtį. Perskirstymo metu vertės tikslinis panaudojimas konkretizuojamas.

Finansų ištekliai, sudėtis ir struktūra

Finansų išteklių atidėjimas per gamybos ir mainų metinį ciklą, palyginus jį su investuota suma, rodo finansinę grąžą. Jie patys yra įmonės efektyvios rezultatas. Įsigyjant, paskirstant ir naudojant finansų išteklius dalyvauja šie finansiniai elementai: materialiniai ir finansiniai ištekliai, išlaidų apimtys, einamųjų atsiskaitymų rodikliai, mokėjimų balanso rodikliai. Finansų išteklių efektyvinimo būdai yra efektyvus finansinių fondų sudarymas, racionalus pelno ir išlaidų paskirstymas, racionalių proporcijų sudarymas, rizikos apsidraudimas, naudingiausias laisvų finansų išteklių panaudojimas pelnui didinti, operacinio ciklo trumpinimas, mokėjimų subalansavimas laiku akumuliuojant savas, pasitelktas (ar skolintas) lėšas ir taikant naudingą atsiskaitymų sistemą.

Finansų ištekliai – tai materialūs finansinių santykių reiškėjai. Mikroprasme – tai finansų ištekliai, skirti išplėstinei reprodukcijai (gamybai, paskirstymui, mainams ir vartojimui), o makroprasme – tai finansų ištekliai, skirti šalies gynybai, valstybės valdymui ir kt. Finansų ištekliai – tai įmonių, įstaigų ir valstybės sukaupti piniginių lėšų fondai, piniginės pajamos, sukaupimai ir patiekimai. Įmonėse sudaromi piniginių lėšų fondai yra decentralizuoti, o valstybės sudaromi piniginių lėšų fondai yra bendravalstybiniai, t.y. centralizuoti. Tiek decentralizuotų (įmonių), tiek ir centralizuotų (valstybės) finansinių išteklių fondų sudarymą reglamentuoja specialūs įstatymai
(įmonių, akcinių bendrovių ir kt.) biudžetinės sandaros ir biudžeto (kasmetinis įstatymas), valstybinio socialinio draudimo fondo ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1522 žodžiai iš 5026 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.