Finansinė kontrolė.
Finansų kontrolė. Viena iš pagrindinių finansų funkcijų daugelis autorių išskiria kontrolinę funkciją. Būtent ji nusako FK turinį ir reikšmę. FK objektu yra finansinių resursų, tame tarpe ir visų nacionalinės ekonomikos grandžių piniginių fondų, formavimo ir panaudojimo metu susidarantys pinigų skirstymo procesai.
Priklausomai nuo FK vykdančių subjektų yra skiriama:
– valstybinė kontrolė;
– vidaus tvarkos kontrolė;
– visuomeninė (vieša) kontrolė;
– nepriklausoma (audito) kontrolė.
Vidaus tvarkos kontrolę vykdo ekonominės ar specialios kontrolinės – revizinės tarnybos pačiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose (buhalterija, finansų skyrius ir kt.). Čia kontrolės objektas yra pačios įmonės, įstaigos ar organizacijos finansinė veikla.
Viešą arba visuomeninę kontrolę vadovaudamiesi įstatymais vykdo atskiri asmenys ar grupės specialistų.
Nepriklausomą FK kaip taisyklė susitarimų pagrindu atlieka specializuotos audito firmos ir tarnybos.
Ypatingą vietą FK sistemoje užima valstybinė FK, kurią plačiau ir aptarsime. Valstybinę FK realizuojama per:
– bendravalstybinę FK ir
– žinybinę FK.
Bendravalstybinę FK vykdo valstybinės valdžios ir valdymo institucijos savo kompetencijos ribose. Ji nukreipta į organizacijas ir įstaigas, nepriklausomai nuo jų žinybinės priklausomybės. Bendravalstybinę FK atlieka spec. kontrolės institucijos arba organizacijos, kurių veiklą nustato valstybinės valdžios ir valdymo institucijos. Bendravalstybinę FK vykdo įstatymus leidžianti institucija – LR Seimas, vykdomosios valdžios institucijos, mokesčių ir kredito įstaigos, draudimo organizacijos, savivaldos institucijos ir pan.
Žinybinę FK atlieka ministerijų, žinybų, koncernų ir t.t. žinioje esantys kontrolės – reviziniai skyriai. Šios kontrolės rūšies objektu yra tai žinybai priklausančių įmonių įstaigų ir organizacijų finansinė ir gamybinė veikla.
Taigi, valstybinė FK – tai sisteminis procesas, kurį vykdo specialios institucijos ir organizacijos, kad būtų patikrinta kaip valstybinės valdžios ir valdymo institucijos efektyviai paskirsto valstybės finansus, kaip ekonominių santykių subjektai vykdo finansinius įsipareigojimus valstybei ir ar vadovaujasi įstatymais atlikdami finansines operacijas.
Valstybinės FK normos. Visų pirma, tai normos, kurios reguliuoja valstybinės valdžios ir valdymo institucijų kompetenciją FK srityje. Antra normų grupė – tai t.n., reglamentuojančios specialių kontrolės institucijų veiklą: jų funkcijas, uždavinius, teises ir pareigas, susijusias su 1) kitais finansinių santykių subjektais, 2) tarpusavio santykių su valstybinės valdžios institucijomis tvarka, 3) o taip pat tokių institucijų ir organizacijų funkcionavimo tvarka. Šiai grupei taip pat reikėtų priskirti normas, nustatančias valstybinės valdžios ir valdymo institucijų struktūrinių padalinių, valstybinių įstaigų, kuriom suteiktos kontrolinės teisės tam tiktoje valstybės finansų srityje (Centrinio LR banko vykdoma bankų reguliavimo ir priežiūros funkcija) darbo tvarką. Trečią FK normų grupę sudaro taip vadinami procedūriniai norminiai aktai, kuriuos priima specialios FK institucijos ir organizacijos savo kompetencijos ribose. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti LR Centrinio banko instrukcijas, Vilniaus m. valstybinės mokesčių inspekcijos instrukcijas, individualius norminius aktus (pranešimas apie piliečio mokesčio sumos sumokėjimą ir kt.). Visos paminėtos FT normų grupės formuoja LR bendravalstybinės FK sistemos pagrindą.
Finansų kontrolės metodai – tai priemonės ir būdai naudojami jai (FK) įgyvendinti. Pagrindiniai FK metodai yra šie:
– priežiūra – stebėjimas;
– patikrinimas;
– ištyrimas;
– analizė;
– revizija.
Stebėjimas – tai bendras susipažinimas su kontrolės objekto finansinės veiklos būkle.
Patikrinimas – yra susijęs su pagrindiniais finansinės veiklos klausimais ir vykdomas vietoje tikrinant balanso, atsiskaitymo ir išlaidų dokumentus tam, kad būtų išaiškinti finansinės disciplinos pažeidimai ir pašalintos galimos ar esamos pasekmės.
Ištyrimas – vykdomas siekiant ištirti atskiras finansinės veiklos sritis ir yra tiriamas daug didesnis kiekis rodiklių, kas ir atskiria jį (ištyrimą) nuo patikrinimo. Ištiriant naudojamos tokios priemonės kaip apklausa ir anketavimas. Ištyrimo rezultatai, kaip taisyklė, naudojami įvertinant kontrolės objekto finansinę padėtį, būtinumą reorganizuoti gamybą ir t.t.
Analizė – kaip ir anksčiau minėtų metodų paskirtis yra išsiaiškinti finansinės disciplinos pažeidimus. Ji atliekama remiantis einamu ar metiniu atsiskaitymu. Skiriasi tuo, kad yra naudojamos tokios analitinės priemonės kaip vidutiniai ir santykiniai dydžiai, grupavimas, indeksacija ir kt.
Vienu iš svarbiausių FK metodų yra revizija. Įstatymai užtikrina R. privalomą ir reguliarų pobūdį. R. yra atliekama vietoje ir yra grindžiama pirminių dokumentų apskaitos registrų, buhalterinės ir statistinės atsiskaitomybės, faktiniu grynųjų pinigų kiekio tikrinimu. Esant reikalui R. neapsiriboja tik dokumentacijos tikrinimu, o gali būti papildoma faktiniu materialinių vertybių, likučio sandėlyje patikrinimu, taip pat dokumentinės apskaitos atitikimo faktinei patikrinimu, įvykdytų statybos darbų apimtimis, kontroliniais
apskaičiavimais ir kt.
Kaip taisyklė R. yra atliekama pagal iš anksto revizorių sudarytą darbo programą, kurioje nurodomas objektas, konkretūs kontrolės klausimai ir jos atlikimo terminai. R. rezultatai įforminami specialiu aktu, turinčiu įrodymo vertę tardyminėje ir teisminėje praktikoje. Šio akto pagrindu revizuojamai organizacijai iškyla pareiga imtis priemonių nurodytiems trūkumams pašalinti, o asmenys, dėl kurių kaltės buvo pažeista finansinė disciplina, turi būti patraukti atsakomybėn pagal galiojančius įstatymus.
Vykdant FK revizoriams yra suteikiamos plačios teisės, tarp kurių reikia paminėti šias:
– tikrinti revizuojamuose objektuose pirminius dokumentus, įrašus, buhalterinės apskaitos registruose statistinę ir buhalterinę atsiskaitomybę, planus ir sąmatas, grynuosius pinigus, vertybinius popierius, prekines – materialines vertybes;
– atlikti dalines arba pilnutines inventorizacijas, esant reikalui užantspauduoti sandėlius, kasos aparatus;
– tikrinti kreditinėse – finansinėse įstaigose, kitos žinybinės priklausomybės organizacijose dokumentų, susijusių su revizuojamo objekto operacijomis, tikrumą;
– kviesti specialistus ir ekspertus padėti atlikti R.;
– iš vadovaujančių ir materialiai atsakingų asmenų gauti raštinius paaiškinimus iškilusius R. metu ir kt.
Reikia pažymėti, kad atliekant R. tikrų dokumentų išėmimas pateisinamas jeigu negali būti garantuotas jų saugumas ar gali būti įvykdytas dokumentų padirbimas ar suklastojimas. Pirminiai dokumentai ir apskaitos registrai gali būti išimti, tik gavus kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ar teismo nutarimą. Revizoriaus išimti dokumentai apiforminami protokolu, kurio kopija pasirašytinai įteikiama revizuojamos įstaigos vadovui.
Revizijos programą sudaro dokumentinės ir faktinės kontrolės priemonių visuma.
Dokumentinės kontrolės metodinių priemonių klasifikacija:
– formalus dokumentų patikrinimas, turint tikslą patikrinti kontroliuojamų dokumentų užpildymo (surašymo) teisingumą;
– aritmetinis dokumentų patikrinimas tikrinant dokumentuose nurodytų paskaičiavimų ir tarifų teisingumą;
– dokumentuose įformintų ūkinių operacijų teisėtumo patikrinimas, atliekamas tam, kad būtų galima nustatyti dokumentuose užfiksuotų operacijų atitikimą galiojantiems įstatymams bei jų ekonominį tikslingumą;
– loginis patikrinimas, atliekamas tam, kad patikrinti ūkinių operacijų užfiksuotų dokumentuose objektyvų galimumą;
– priešpriešinis patikrinimas, kai yra sutikrinami revizuojamos įmonės pirminiai dokumentai ar sąskaitos su atitinkamais įmonės, su kuria revizuojamoji turi ūkinius ryšius, dokumentais ar sąskaitomis;
– palyginimas, kai lyginami kontrolės objektai, turint tikslą nustatyti tapatumus ir skirtumus tarp jų;
– prekių ir materialinių vertybių judėjimo balansinis derinimas (atitikimas), kai lyginama gautos inventorizuojamu periodu atskirų rūšių vertybės su jų pardavimu (išleidimu) ir likučiu per tą laiką iki R. dienos;
– kt. metodinės priemonės.
Faktinė kontrolė apima tikrinamų objektų faktinę būklę juos apžiūrint. Naudojamos šios priemonės:
– inventorizacija – tikrinami pagrindinių lėšų, prekių bei materialinių vertybių, piniginių lėšų faktiniai likučiai su sąskaitomis, jų atitikimas buhalterinės apskaitos duomenims, konkrečiai dienai;
– ekspertinis įvertinimas – kvalifikuotų specialistų atliekamos ekspertizės nustatant: atliktų darbų kokybę ir apimtį, panaudotų materialinių vertybių ir gautos produkcijos atitikimą ir kt.
– vizualinis stebėjimas – ištyrimas vietoje ar teisingai yra saugomos materialinės vertybės sandėliuose, ar teisingai atliekama kontrolė įvežant ir išvežant medžiagas ir gautą produkciją ir kt.
Dokumentinė ir faktinė kontrolė egzistuoja neizoliuotos viena nuo kitos, o papildo viena kitą. Už teisingai užpildytų dokumentų ir vedamos apskaitos gali slėptis grobimai ir piktnaudžiavimai. Tai paaiškina faktinės kontrolės reikalingumą, savo ruožtu faktinė kontrolė negali būti viską apimanti dėl nepertraukiamo gamybos proceso pobūdžio ir greitos ūkinės situacijos kaitos ir todėl būtina dokumentinė kontrolė.
Pagal paskyrimo būdą R. gali būti planinė ir neplaninė. Šios R. skiriasi tuo, kad neplaninė R. skiriama pareikalavus tardymo institucijoms. Tokios R. yra ne tik FK vykdymo metodas, bet ir įrodymų šaltinis baudžiamosiose bylose, susijusiuose su grobimais ir piktnaudžiavimu.
Pagal revizuojamų duomenų lygį yra skiriamos vientisa (tikrinami visi dokumentai ir materialinės vertybės) ir atrankinė (tikrinamas ne visas objektas, o jo dalis).
Pagal revizuojamų duomenų apimtį gali būti skiriama pilna, dalinė, kompleksinė ir teminė R.
Pilna R. apima visos dokumentacijos tikrinimą, per visą revizuojamą laikotarpį.
Dalinė R. taip pat apima visą dokumentaciją, tačiau apsiriboja mažesniu laiko periodu.
Kompleksinė R. apima kompleksą tarpusavyje susijusių gamybinės ir finansinės ūkinės veiklos elementų. Jose dalyvauja skirtingų profilių specialistai – technologai, buhalteriai, finansininkai ir kt. Kompleksinių R. išskirtinumas yra ištisiniai patikrinimai, vienu metu apimantys valstybinio valdymo ir jai žinybingai priklausančios įmonės ar organizacijos finansinės ūkinės veiklos kontrolę. Tai padeda įvertinti atskiros įmonės ir
šakos finansinės ūkinės veiklos efektingumą, kas leidžia pilniau atskleisti darbo našumo ir finansų ekonomikos resursų vidaus ūkio rezervuose pobūdį.
Teminė R. atliekamos tada kai tikrinamas atskiros įmonės ar organizacijos veiklos kryptys, pavyzdžiui, uždarbio apmokėjimo fondų panaudojimo (išleidimo) teisingumas (teisėtumas), kapitalinio remonto finansavimas ir kt.
4 Tema. Valstybės pajamos ir išlaidos.
Mokesčiai yra valstybės ar teritorinės valdžios nustatyti įstatyminių aktų pagrindu privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą bei biudžetinius fondus. Už privalomuosius mokėjimus jokia paslauga tiesiogiai mokėtojui neteikiama, t.y. už įmokas nėra atlyginama.
Mokesčių socialinis- ekonominis vaidmuo pasireiškia jų funkcijose. Svarbiausios funkcijos yra dvi: fiskalinė ir reguliavimo.
Bet kuri valstybė atlieka daug svarbių funkcijų. Valstybės gyvavimo pradžioje jos funkcijos apsiribojo ginti savo piliečius nuo išorės priešų ir palaikyti vidaus tvarką. Dabartiniu metu valstybės svarbiausios funkcijos yra tokios: apsaugos, vystymo (švietimas, mokslas, menas), komercinės ir gamybinės funkcijos, administracinės funkcijos. Šių funkcijų vykdymui reikalingi dideli finansiniai ištekliai. Finansinių išteklių svarbiausias šaltinis yra mokesčiai. Jeigu išlaidų padengimui šio šaltinio nepakanka, tai valstybė priversta imti paskolas ir kartu daryti papildomas išlaidas, t.y. mokėti palūkanas.
Vadinasi, mokesčiai yra būtini, nes jie yra bet kurios valstybės ekonominio gyvavimo pagrindas.
Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad valstybinio biudžeto pajamos formuojamos, remiantis šalies mokesčių sistema.
Mokesčiai dažniausia suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis. Tačiau mokesčiai yra ir galingas ekonominis įrankis valstybės rankose. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį vystymą arba stagnaciją ir smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis ekonominis reguliavimas, taikant mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai ir yra patikima priemonė.
Visuma mokesčių rūšių, nustatytų įstatyminiais aktais, sudaro valstybės mokesčių sistemą.
Kiekvienas mokestis susideda iš tokių elementų: subjekto, objekto, šaltinio, apmokestinamųjų vienetų, mokesčių tarifų arba kvotų.
Fiziniai ar juridiniai asmenys, privalantys mokėti įstatymais nustatytus mokesčius yra vadinami tam tikro mokesčio subjektais arba mokesčio mokėtojais.
Mokesčio objektais laikomi daiktai, darbai bei vertė, paslaugos bei vertė, kurie yra įstatymais apmokestinami. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamos, turtas bei nejudamas turtas, tam tikrų prekių vertė, tam tikros veiklos rūšys, vertybinių popierių finansinės bei kreditinės operacijos, teisė naudotis gamtos ištekliais, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, produkcijos, darbų ir paslaugų pridėtinė vertė bei kiti objektai.
Mokesčių šaltiniai yra subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, procentai), iš kurių mokami mokesčiai. Kartais mokesčių šaltiniai ir objektai gali sutapti. Pavyzdžiui, korporacijų pelnas apmokestinimo vienetu yra laikomas objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio – aras ar hektaras ir pan.
Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamo objekto vienetą. (dažniausia išreiškiamas procentais).
Pagal tai į kokį biudžetą (valstybė ar savivaldybės) mokesčiai yra mokami, jie klasifikuojami į tris kategorijas:
1)Mokesčiai mokami į valstybės biudžetą;
2)Mokesčiai mokami į savivaldybių biudžetus;
3)Mokesčiai mokami ir į valstybės, ir į savivaldybių biudžetus (daliniai mokesčiai).
VALSTYBĖS
• Pelno mokestis
• Pridėtinės vertės mokestis
• Akcizai
• Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
• Konsulinis mokestis
• mokestis už valstybinius gamtos išteklius
• Naftos ir dujų išteklių mokestis
• Mokestis už aplinkos teršimą
• Atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti
• Atskaitymai nuo pajamų pagal LR miškų įstatymą
• Baltojo cukraus virškvočio mokestis
• Cukraus mokestis
• Prekių apyvartos mokestis
• Įnašai į Valstybinio socialinio draudimo fondą
• Įnašai į sveikatos draudimo fondą
Dalomosios mokestinės pajamos.
Dalomosios mokestinės pajamos yra pajamos iš mokesčių, kurių viena dalis atitenka savivaldybėms, o kita lieka valstybei. Dalomieji mokesčiai tai fizinių asmenų pajamų mokestis,juridinių asmenų pelno mokestis, žyminis mokestis, pridėtinės vertės mokestis. Kiekvienais metais valstybė sprendžia, kokį procentą savivaldybės teritorijoje gautų pajamų skirti savivaldybei;
Valstybės nemokestinės pajamas, pagal LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, sudaro šios biudžeto įplaukos:
1. Lietuvos Banko likutinis pelnas;
2. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
3. Palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą;
4. Gautos palūkanos už paskolas ūkiniams subjektams;
5. Dividendai už akcijas;
6. Pajamos iš baudų ir konfiskacijos;
7. Mokestis už aplinkos teršimą;
8. Valstybės institucijų ir kontroliuojančių organizacijų
specialiųjų lėšų įmokos ;
9. Kitos lėšos.
Nemokestinės pajamos sudaro apie 10% visų biudžeto pajamų. Reikia pastebėti, kad skirtingais finansiniais metais nemokestinių biudžetinių pajamų rūšys gali keistis.
1. Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro:
1) mokestinės pajamos;
2) nemokestinės pajamos;
3) dotacijos. . Savivaldybių biudžetų mokestinių pajamų sudėtis
Savivaldybių biudžetams priskiriamos šios mokestinės pajamos:
1) fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal Sveikatos draudimo įstatymą skirtas lėšas;
2) žemės mokestis;
3) valstybinės žemės ir valstybiniam vandenų fondui priskirtų vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis;
4) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
5) žyminis mokestis, nustatytas Žyminio mokesčio įstatyme;
6) prekyviečių mokestis;
7) paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;
8) kitos įstatymų nustatytos mokestinės pajamos. Savivaldybių biudžetų nemokestinių pajamų sudėtis
Savivaldybių biudžetams priskiriamos šios nemokestinės pajamos:
1) pajamos iš savivaldybių turto (nuosavybės);
2) baudos ir pajamos iš konfiskacijų įstatymų nustatyta tvarka;
3) vietinės rinkliavos pagal Vietinių rinkliavų įstatymą;
4) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;
5) kitos pajamos:
a) pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;
b) pajamos už išnuomotus ir parduotus nustatyta tvarka ne žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus;
c) kitos įstatymų nustatytos nemokestinės pajamos.
Dotacijos savivaldybių biudžetams
Jų dydį Savivaldybių biudžetai gauna dotacijas, kurių apskaičiavimo, tvirtinimo ir pervedimo tvarka nustatyto 1997 m. liepos 2 d. LR savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas Nr. VIII-385. Šio įstatymo 9 straipsnis nustato valstybės biudžeto bendrosios dotacijos savivaldybių biudžetams nustatymo tvarką. Ši tvarka yra tokia:
Finansų ministerija valstybės biudžeto bendrosios dotacijos (D), skiriamos savivaldybių biudžetams, dydį apskaičiuoja pagal formulę D=A – B – C, kur:
1) A – prognozuojamas planuojamų biudžetinių metų visų savivaldybių biudžetų išlaidų dydis. Prognozuojamos visų savivaldybių biudžetų išlaidos nustatomos kaip valstybės ir savivaldybių biudžetų bendrų išlaidų dalis procentais;
2) B – prognozuojamas planuojamų biudžetinių metų visų savivaldybių biudžetų mokestinių ir nemokestinių pajamų dydis. Nemokestinių pajamų dydis nustatomas kaip fiksuota mokestinių pajamų dalis procentais;
3) C – planuojamų biudžetinių metų specialios tikslinės dotacijos iš valstybės biudžeto.
Savivaldybių biudžetams gali būti skiriamos šios specialios tikslinės dotacijos: