Manote, kad, užregistravus įmonę tam tikru pavadinimu, atidarius sąskaitą banke, pasidarius antspaudą, užsirašius visokiose valdžios institucijose, galite ramiai atsipūsti ir užsiimti taip trokštama veikla?
Nieko panašaus. Jums dar reikia paties svarbiausio – įmonės „veido“, kuris neįsivaizduojamas be firminio ženklo, vizitinių kortelių, firminių blankų, vokų ir kitų reklaminių niekučių. Jį kurdami pasinaudokite pono Tado Vėbros, „Tado Vėbros dailės dirbtuvių“ savininko, patirtimi. Patikėkite, šis ponas savo amatą išmano!
Firminis ženklas – reklamai
Atsidarę kokios nors reklamos ir dizaino įmonės interneto puslapį, siūlomų paslaugų sąraše išvysite du atskirus pavadinimus: firminis ženklas ir logotipas. Kyla natūralus klausimas, kuo gi jie skiriasi? „Visų pirma logotipas – tai šriftinis pavadinimas“, – pradeda pokalbį ponas Vėbra. Kartais jis virsta įmonės firminiu ženklu, pvz., „Sony“, „Compaq“.
Įmonės savo produktams naudoja atskirus logotipus. Pavyzdžiui, „Berlin-Chemie“ yra įmonės firminis ženklas, tačiau pati įmonė gamina vaistus, kuriems sukuriamas naujas logotipas. Pastarasis yra užregistruojamas, kad kita įmonė negalėtų juo pasinaudoti. Šalia pavadinimo paprastai būna raidelės „R“ arba „TM“. „Gaminio logotipas ir gimsta, ir miršta kartu su juo. Įmonės logotipas mirs tik tuomet, kai bankrutuos įmonė“, – priduria pašnekovas.
Firminį ženklą galima susikurti ir paveiksliuko pavidalu. Tik svarbu, kad paveiksliuko apačioje ar kaip kitaip būtų įkomponuotas logotipas. Paveiksliukas ir logotipas kartu sudaro firminį ženklą.
Kokį ženklą kurti, turite nuspręsti patys. Svarbiausia, kad jis jums patiktų. Ypatingų firminio ženklo vertinimo kriterijų nėra. Privalote atsiminti, kad registruojant ženklą bus vertinama, kaip jis atrodo būdamas 5×5 cm ir 1,5×1,5 cm dydžio: ar įžiūrimas jo šriftas, ar nesusilieja į vieną visumą jo smulkios detalės. Juk norėsite jį panaudoti ne tik ant didelių reklaminių plakatų, bet ir ant mažo formato popieriaus.
„Jei norite, kad firminis ženklas patiktų ne tik jums, bet ir kitiems, – šypsosi ponas Tadas, – tarkitės su firmų dizaineriais, jie turi specialias kompiuterines programas, gamybos techniką ir galų gale darbo paslaptis.“ Jūs sakote savo pageidavimus, pateikiate eskizus, jei tokių turite, o dizaineris, kaip savo amato specialistas, jei ko ir nepasakote – atspėja. Firminį ženklą galite nusipiešti ir patys, ypač jei turite tam išlavintą akį ir ranką. Jei piešimas nesiseka, nebandykite likimo kantrybės.
O kai jau turėsite firminį ženklą, galėsite jį klijuoti, ant ko tik norite: tušinukų, puodelių, marškinėlių, žiebtuvėlių, cukrinių, automobilių ir net miegamojo sienos.
Vizitinė kortelė – pagarbos ženklas
Vizitinė kortelė, anot pono Tado, nėra mūsų dienų naujovė. Ja naudojosi dar didikai, siųsdami savo vizitines korteles vokuose kartu su pakvietimais į pokylį. Tai buvo gero tono ženklas, o kartu ir pagarbos išraiška.
Vizitinių kortelių bumas Lietuvoje atsirado po sovietmečio. Paprasčiausiai atsibodo žmonėms pasirašinėti ant popierėlių. Tad vizitinė visų pirma reikalinga patogumui. Pats kortelės pavadinimas sako, kad ji reikalinga vizitams, vadinasi – teikti informaciją.
Pateikdamas kortelę, jūs prisistatote. Joje privalo atsispindėti įmonės pavadinimas, asmens pavardė, vardas, pareigos, darbo adresas, telefonas, el. paštas. Neprivaloma, kad kortelėje matytųsi įmonės veiklos pobūdis, filialai, asmens namų telefonai. „Nebent nenorite ramybės namuose“, – šmaikštauja ponas Tadas.
Vizitinės kortelės standartinis formatas yra 4,5×9 cm arba 5×9 cm. Priklauso nuo to, kiek reikia pateikti informacijos. Paprastai nuo kraštų paliekama 0,5 cm balta juostelė. Kur ir kaip išdėstyti rekvizitus, nėra griežtai nustatyta, nors su tuo ir nesutiktų protokolo specialistai. Čia jūsų fantazijos ir kūrybos reikalas.
Pati prabangiausia kortelė – kurioje nėra telefonų, adresų, tik vardas ir pavardė. Tai gali sau leisti žinomi valstybės pareigūnai, na, dar jų žmonos. Tokia kortelė neteikia informacijos, ji yra pagarbos ženklas, ypač kai ant jos yra savininko parašas.
Paprasčiausia kortelė yra juodai balta. Paprastai tokias korteles turi diplomatai. Jūs savo korteles galite dažyti visų įmanomų spalvų spektru. Arba pasirinkti spalvotą popierių, kaip pagrindą, ant kurio rašysite savo koordinates. Tik nesugalvokite pasirinkti labai smulkaus šrifto, kad gavėjui nereiktų su lupa žlibinėti, kas gi ant tos kortelės parašyta.
„Stenkitės, kad jūsų kortelė išsiskirtų (tik ne per daug), taip lengviau ji bus pastebėta kortelių albume“, – pataria ponas Vėbra. Kokia turi būti kortelė: šaukianti ar kukli, priklauso nuo to, ką jūs norite ja pasakyti. Svarbiausia, kad galite „žaisti“, laikytis griežtų reikalavimų nėra būtina.