Fiskalinė politika Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Fiskalinė politika Lietuvoje

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..2

Pagrindiniai 1990-1999 metų

fiskalinės politikos bruožai………………………………………………………………………………..4

Konsoliduotas bendras šalies biudžetas……………………………………………………………….4

Mokesčių sistema…………………………………………………………………………………………….6

Mokesčių administravimas………………………………………………………………………………..8

Išlaidos……………………………………………………………………………………………………………9

Skolos valdymas……………………………………………………………………………………………..10

Svarbesnės pereinamojo laikotarpio pamokos…………………………………………………….11

Svarbiausios problemos…………………………………………………………………………………..13

Ribojimai ir pasirinkimo galimybės…………………………………………………………………..20

Išvados…………………………………………………………………………………………………………..23

Literatūra………………………………………………………………………………………………………..24

Įvadas

Fiskaline politika – tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstybės finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje.

Kaip disciplina, fiskalinė politika yra tokia pat sena, kaip ir valstybė. Iš pradžių ji buvo susijusi daugiausia su socialine politika, socialinio teisingumo ir vertybių klausimais. Buvo laikoma, kad fiskalinė politika – tai socialinės sutarties tarp pavaldinių ir jų valdovų finansinė pusė. Apie valstybės finansus buvo sprendžiama pagal tai, ar jie leido palaikyti stabilią socialinė pusiausvyrą. Klausimas, ar finansai tvarkomi efektyviai ir teisingai socialine prasme, nebuvo dėmesio centre.

Iki pirmojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio valstybės vaidmuo rinkos ekonomikoje buvo gana ribotas. Paprastai ji vykdė pagrindines gynybos, teisės ir tvarkos, valstybinių darbų ir privačios nuosavybės apsaugos funkcijas. Per pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį valstybės išlaidos išvystytose rinkos ekonomikos šalyse vidutiniškai sudarė apie 11-12 proc. bendrojo vidaus produkto. Daugiausia įplaukų į biudžetą patekdavo iš muitų ir transporto rinkliavų, t.y. valstybinės sienos ne tik žymėjo valstybės ribas, bet kartu buvo ir pagrindiniai vyriausybės pajamų surinkimo punktai.

Dvidešimtame amžiuje valstybės fiskalinis vaidmuo iš esmės pasikeitė. Industrializacija sudarė technologines galimybes pertvarkyti ir urbanizuoti agrarinę visuomenę, tačiau tam valstybinis sektorius turėjo mobilizuoti transporto ir energetikos sistemų modernizavimui reikalingus išteklius. Po dviejų pasaulinių karų reikėjo atstatyti Europą ir Tolimuosius Rytus, tačiau nebelikus privačių santaupų, kapitalo atsargas privalėjo atkurti valstybė. Didžiosios depresijos metu Amerikoje nedarbas šoktelėjo virš 50 proc., ir tai privertė gyventojus reikalauti, kad vyriausybė perskirstytų pajamas ir galimybes tarp laimingųjų ir bedalių. Nauji pasiekimai sveikatos apsaugos ir sanitarinės technologijos srityje vertė valstybę imtis veiksmų išnaikinti užkrečiamas ligas ir pagerinti visuomenės higieną. Nuo 1945 m. daugiau kaip 130 besivystančių ir postsocialistinių šalių gavo nepriklausomybę. Valstybėms teko kurti naują, nepriklausomą rinkos ekonomiką, o tai buvo sunki užduotis po ištisus amžius trukusios okupacijos. Septintajame dešimtmetyje atsisakius aukso standarto, makroekonomikos valdymo našta perėjo fiskalinei politikai, nes laisvai svyruojantis valiutų kursas susilpnino nepriklausomos pinigų politikos poveikį. Per pastaruosius du dešimtmečius naujosios informacinės technologijos ir rinkų globalizacija dar labiau sustiprino fiskalinės politikos ir finansinių rinkų ryšius. Valstybės priverstos stiprinti konkurencingumą, palaikyti
stabilumą ir diegti technologijos naujoves.

Reaguojant į besikeičiančias aplinkybes ir vis didėjančius gyventojų reikalavimus, valstybės vaidmuo vis didėjo ir didėjo. Iki 1990 m. industrializuotuose kraštuose valstybės išlaidos jau buvo padidėjusios vidutiniškai iki 45 proc. bendro vidaus produkto. Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą.

Stabilizavimas – tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas – tai bendro naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatus sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat įeina ir valstybės kišimasis stengiantis ištaisyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas – tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Fiskalinės politikos pobūdį ir formą, valstybei atliekant šias tris funkcijas, apsprendžia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos keičiasi. Joms keičiantis, atitinkamai, keičiasi ir fiskalinės politikos praktika.

XX amžiaus pabaigoje fiskalinė politika retai vertinama pasitelkiant tokias filosofines sąvokas kaip teisė, atsakomybė, laisvė ar teisingumas. Vertinant fiskalinės politikos sprendimų tinkamumą šiuo metu paprastai remiamasi ekonominių ir finansinių priemonių efektyvumu. Tačiau objektyvesnių fiskalinės politikos vertinimo priemonių atsiradimas nedaug teprisidėjo, kuriant vieningą nuomonę apie tai, kokia turėtų būti “tinkama” fiskalinė politika.

Nesutarimus dėl fiskalinės politikos kelia jau pati jos prigimtis, nes ji yra susijusi su vertybėmis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja tris pagrindinius klausimus, būtent:

·         Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė?

·         Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstybės išlaidas?

·         Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją?

Šiuolaikinės fiskalinės politikos sprendimų istorija atspindi šių trijų iš seno paveldėtų fiskalinės politikos klausimų diskusijas. Sukurti nauji metodai ir priemonės šiems klausimams spręsti. Bet vis dėlto, priklausomai nuo aplinkybių, supratimo ir patirties, daromos labai skirtingos išvados.

Referate apžvelgiama per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sukaupta fiskalinės politikos patirtis ir iškeliamos svarbiausios problemos, su kuriomis fiskalinė politika gali susidurti artimiausią dešimtmetį. Per pastaruosius dešimt metų fiskalinę politiką daugiausia lėmė pereinamojo laikotarpio uždaviniai. Kitą dešimtmetį fiskalinės politikos reikšmė privalės palaipsniui didėti, nes ji bus tas valstybės valdymo instrumentas, kurio dėka bus siekiama plėtoti šalies ekonomiką ir įgyvendinti visuomenės tikslus. Daugelyje valstybės finansų sričių būtina atlikti esmines reformas. Šiame referate pagrindinis dėmesys sutelktas ekonominėms, finansinėms ir institucinėms problemoms nagrinėti bei svarbesnėms struktūrinėms permainoms, paveiksiančioms fiskalinę politiką.

Pagrindiniai 1990-1999 metų

fiskalinės politikos bruožai

Per pastarąjį dešimtmetį fiskalinėje politikoje įvyko daug labai svarbių permainų. Vertinant per šį laikotarpį pasiektą pažangą, galima padaryti daug išvadų, reikšmingų numatant būsimą plėtrą. Apibendrindami svarbiausią pastarojo laikotarpio fiskalinės politikos patirtį, galėtume pasakyti, kad geriausiai veikti sparčiu tempu, ypač kai ginčijamus klausimus būtina spręsti neatidėliojant.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo visose Lietuvos valstybės finansų sistemos grandyse atlikta esminė pertvarka. Įvestas fiskalinis valdymas, tinkantis rinkos sąlygoms. Mokesčių reforma iš esmės pakeitė valstybės pajamų sandarą. Valstybės finansų išlaidų sąranga buvo pakeista perskirstant funkcijas tarp įvairių valdymo lygių ir skolos valdymas iškilo kaip visai nauja viešųjų finansų sritis.

Vertindami pagrindinių rodiklių dinamiką, galime pasakyti, kad fiskalinės politikos dėka pirmiausiai buvo stengiamasi atkurti makroekonomį stabilumą. Nuo 1992 metų kasmet infliacijos lygis krito. Pasiekus žemesnį infliacijos lygį, 1995 metais buvo užfiksuotas ekonominis augimas. Infliacijos pažabojimas ir ekonominio augimo atnaujinimas buvo paremtas fiskalinėmis ir struktūrinėmis reformomis.

Stabilizavimas – tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas – tai bendro naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatus sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat įeina ir valstybės kišimasis stengiantis ištaisyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl
privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas – tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Fiskalinės politikos pobūdį ir formą, valstybei atliekant šias tris funkcijas, apsprendžia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos keičiasi. Joms keičiantis, atitinkamai, keičiasi ir fiskalinės politikos praktika.

Konsoliduotas bendras šalies biudžetas

Per pastarąjį dešimtmetį konsoliduotas bendras šalies biudžetas[1] sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Po 1993 metų valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 procento iki 32,5 procento BVP, tuo pat metu visos išlaidos sudarė 28-34 procentus BVP. Mažiausios pajamos buvo 1992 metais, kai bendro šalies biudžeto mokestinės pajamos sudarė 26 procentus BVP. Skirtingai nei kai kurios kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrė nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio.

Bendrojo šalies biudžeto išlaidos Lietuvoje 1994 metais sudarė 32,5 proc. BVP, 1995 m. – 31,8 proc., 1996 m. – 30,5 proc. ir 1997 m. – 32,6 proc. Nedidelis valstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais ekonomikai metais demonstruodavo šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti finansinius išteklius gerinant pajamų, išlaidų ir skolinimosi politikos įgyvendinimą.

Per pastarąjį dešimtmetį matėme didelius fiskalinės būklės pasikeitimus. 1991 metais konsoliduoto centrinio šalies biudžeto fiskalinis perteklius siekė 1,4 procento BVP, tačiau 1992 metais buvo užfiksuotas paskutinis fiskalinis perteklius. Tai buvo pasiekta sekvestruojant išlaidas, naikinant subsidijas įmonėms, sustabdant dideles viešojo sektoriaus investicijas ir nutraukiant mokėjimus. 1993 metais fiskalinė būklė staiga tapo ekspansyvi. Sumažėjus pajamoms, išlaidos buvo sumažintos nuo 33 iki 27,7 procento BVP, tačiau konsoliduotas fiskalinis deficitas dėl nebiudžetinių perskolinimo operacijų pasiekė beveik 5 procentus BVP.

Konsoliduotas centrinis šalies biudžetas

Milijonais litų



1991

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1

Visos pajamos ir dotacijos

133,8

2693,6

4034,1

5661,1

7157,3

10198,6

11474,9

2

Visos pajamos

133,3

2688,1

4031,9

5661,1

7128,8

10198,3

11474,9

3

Einamosios pajamos

132,3

2598

3990,3

5639,2

7111,9

10114,6

11457,8

3.1.

Mokestinės pajamos

121,5

2337

3822,2

5431,5

6849,1

9748,6

10915,5

3.2.

Nemokestinės pajamos

10,9

261

168,1

207,7

262,8

366

542,3

4

Pajamos iš kapitalo

90,1

41,6

21,9

16,9

83,7

17,1

 

Visų pajamų patikslinimas

0,9



5

Dotacijos

0,5

5,5

2,2

28,5

0,3

5.1.

Paprastosios,

0,5

5,5

2,2

28,5

0,3

5.2.

Investicinės,



6

Visos išlaidos ir paskolos, atėmus grąžinamas sumas

128

3387,8

4831,1

6812,6

8302,4

10934,4

11658,6

7

Visos išlaidos

120

2475,3

4292,1

6079,1

7894,1

10515

13037,6

8

Paprastosios išlaidos

95,8

2212,4

3943,6

5487

7280

9594,5

11693,8

9

Nepaprastosios išlaidos.

24,3

263,1

348,8

592,1

614,1

920,5

1343,8

10

Paskolos, atėmus grąžinamas sumas

8

912,5

539

733,5

408,3

419,4

-1379,1

11

Bendras deficitas/perteklius (1-6)

5,7

-694,2

-797

-1151,5

-1145,1

-735,8

-183,6

12

Finansavimas (D,I arba E,I) (=-11)

-5,7

694,2

797

1151,5

1145,1

735,8

183,6

13

Užsienio finansavimas (D,II arba E,III)

,,,,

622,8

278,8

733,6

1006,4

284,2

757,7

14

Vidaus finansavimas (D,II arba E,II)

,,,,

71,4

518,2

417,9

138,7

451,6

-574,1

BVP

414,7

11589,6

16904,2

24102,8

31568,9

38340,3

42768



Nuo 1994 iki 1997 metų kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1.8 procento BVP 1997 metais daugiausia sąlygojo perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų bei įplaukų didinimas.

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas ir Vyriausybė visada teikdavo pirmenybę neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio. Jeigu metų viduryje faktinės biudžeto įplaukos būdavo mažesnės nei numatyta įstatyme, ir taip atsitikdavo kiekvienais metais, išskyrus 1997 metus (kai pajamų planas buvo viršytas), tai metų viduryje valstybės biudžetas visada būdavo tikslinamas. Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant deficito. Konsoliduoto biudžeto deficitas (neįtraukiant Privatizavimo fondo) 1998 metais buvo apie 1.8 procento, nes mažesnės pajamos į nacionalinį biudžetą buvo gautos dėl neigiamo Rusijos krizės poveikio. Privatizavimo fondo sąmata buvo didelė 1998 metais ir fondo lėšos buvo panaudotas indėliams kompensuoti, specialioms išlaidų programoms finansuoti bei perskolinimui.

Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privataus sektoriaus nuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolos susidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinės naudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazės plėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias
mokesčius administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 metais Seimas patvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanoma padaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas iš paskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei, Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžeto griežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskalinio balanso 2000 metais. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybės mokestinių įplaukų nuosmukis 1999 metais atidėjo tolesniam laikui fiskalinio sugriežtinimo planus.

Per pastarąjį dešimtmetį nacionalinis biudžetas sudarė vis mažesnę dalį bendrojo šalies biudžeto. Nacionalinio biudžeto išlaidos 1994-1995 metais sudarė 25 – 26 procentus BVP, 1996 metais – 23,7 procento, 1997-1999 metais – 22-23 procentus. Nebiudžetiniai fondai kartu su Valstybinio socialinio draudimo fondu (toliau VSDF) didėjo: 1994 metais jie sudarė 9,7 procento BVP, 1997 metais – 13,7 procento.

1992 metų pradžioje, buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir 1998 metais išaugo iki 30 fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir šios lėšos nėra įtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip yra sukurti nebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruose nebiudžetiniuose fonduose gamtosaugos finansavimo bei kitais tikslais. Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis, taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kad nebiudžetiniai fondai privalo būti subalansuoti, tačiau tai negalioja skolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms iš paskolų.

Kuriant naujus fondus, kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybė argumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių išteklių paskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčio įplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad toks paskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tam tikrose srityse. Iš tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastu Vyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvo suteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus.

Mokesčių sistema

Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pasikeitė per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą pastūmėjo dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privataus sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtinės vertės mokesčio įvedimas.

Akcizais buvo nuspręsta apmokestinti degalus, tabaką, alkoholinius gėrimus taikant specifinius tarifus (t. y. mokesčio dydis nustatomas nuo prekių kiekio ar kitų prekių savybių) bei kelias prekių rūšis, įplaukos už kurias nėra didelės. Vieninteliai likę atskaitymai į Kelių fondą nuo realizavimo pajamų dar primena ankstesnę mokesčių sistemą. Pagal 1998 metais Vyriausybės patvirtintą Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programą šis mokestis privalo būti panaikintas artimiausiu metu.

Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus, kiekvienais metais nuolatos didėjo. Netiesioginiai mokesčiai teikė didžiąją dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją. Žinoma, netiesioginius mokesčius yra lengviau administruoti negu pajamų bei pelno mokesčius. Pridėtinės vertės mokestis nėra taip atvirai išreikštas mokestis mokesčio mokėtojui kaip, pavyzdžiui, turto mokesčiai. Dėl šios priežasties PVM buvo priimtas santykinai lengvai, jeigu lygintume su kitomis apmokestinimo rūšimis. Šios priežastys suteikė papildomą postūmį sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2596 žodžiai iš 8593 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.