Fiskalinė politika
5 (100%) 1 vote

Fiskalinė politika

1121314151

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………… 2

Konstitucinės teisės sąvoka……………………………………………………… 3

Konstitucinės teisės samprata…………………………………………………… 4

Konstitucinės teisės normos……………………………………………………… 4

Konstitucinė teisės norma…………………………………………………… 5

Konstitucinės teisės normų ypatumai………………………………………. 5

Konstitucinės teisės normų samprata………………………………………. 5

Konstitucinės teisės normos struktūra……………………………………… 5

Konstitucinės teisės normų rūšys…………………………………………… 6

Normų klasifikavimo kriterijai……………………………………………… 6

Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai…………………………………………… 7

Romanų-germanų teisės sistema……………………………………………. 8

Anglo-amerikiečių teisės sistema…………………………………………… 9

Pagrindiniai konstitucinės teisės šaltiniai………………………………….. 10

Kitų teisės sistemų teisės šaltiniai………………………………..…………. 10

Konstitucinės teisės šaltinių sistema……………………………………………. 11

Išvados……………………………………………………………………………. 13

Literatūra………………………………………………………………………… 14

Įvadas

Konstitucinė teisė -visuma teisės normų, įtvirtinančių ir saugančių žmogaus teises ir laisves bei nustatančių valstybės valdžios ir organizavimo bei funkcionavimo pagrindus. Konstitucinė teisė suvokiama kaip viena iš viešosios teisės šakų. Tai pagrindinė viešosios teisės šaka. Valstybinė teisė ir Konstitucinė teisė – sinonimai. Konstitucinė teisė pagrindinės teisės šaka. Ji įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises ir pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį – administracinį suskirstymą ir t.t.

Konstitucinės teisės pagrindinis aktas – konstitucija. Ji yra tautos aktas, pagr. valstybės metodologinės ir valstybinės teisėkuros teisėtumo pagrindas.

Konstitucinė teisė – konkrečios šalies teisės normų sistema, reguliuojanti žmogaus teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos bei savivaldos pagrindus.

Konstitucinė teisė – tai nacionalinė teisės šaka. Savo konstitucinę teisę turi kiekviena valstybė (Lietuvos konstitucinė teisė, Prancūzijos konstitucinė teisė ir t.t.). Yra apie 200 valstybių, ir kiekviena iš jų turi savo konstitucinę teisę.

Konstinucinė teisė susideda iš 2 esminių dalių: 1. žmogaus teisės ir laisvės- įtvirtinimas, realizavimas. 2. Valdžios organizavimo, realizavimo mechanizmas.

Konstitucinės teisės sąvoka

Konstitucinės teisės sąvoka yra vartojama šiais aspektais:

1. kai kalbama apie asmens teises įtvirtintas konstitucijoje, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimą elgesį. Subjektinės teisės turinį sudaro: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą; galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę.

2. Konstitucinė teisė vartojama objektyviosios teisės tam tikrai sričiai apibūdinti. Tuomet konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma.

3. Kaip vienas iš teisės mokslų, tiriantis konstitucinės teisės normas, jų įgyvendinimo praktiką, konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.

4. Konstitucinė teisė reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais.

Konstitucinei teisei tenka ypatinga vieta teisės sistemoj – tai centrinė teisės sistemos sritis, reguliuojanti reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo principus. Ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sistemos sritims, todėl Konstitucinei teisei tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo. Toks Konstitucinės teisės pobūdis neleidžia jos įvardinti kaip vienos iš teisės šakų, turinčios griežtai apibrėžtą reguliavimo objektą. Konstitucinė teisė – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia:

1. Konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenimui.

2. Konstitucinės teisės svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausios galios šalies įstatymas, kuris yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas teisės aktas.

3. Konstitucinės teisės normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos
valdymo sistemą, valstybės sandarą, politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios inst.įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus

4. Šalies Konstitucinėje teisėje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės.

5. Konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus.

Konstitucinei teisei tenka centrinė vieta ir teisinėje sistemoje. Teisinės sistemos sąvoka yra platesnė, ji aprėpia teisėkūrą, teisės sistemą, teisės įgyvendinimą ir kt teisinius reiškinius.

Konstitucinė teisė gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme. Kai kalbama apie konstitucinį reguliavimą siaurąja prasme turime omenyje Konstitucijos teisė, t.y. jos pagrindiniai šaltiniai yra Konstitucija ir konstitucinį reguliavimą atskleidžiantys Konstitucinio Teismo nutarimai. Konstitucinė teisė plačiąja prasme sudaro ir Konstitucinė teisė siaurąja prasme, ir įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, kituose teisės šaltiniuose išdėstytos normos, reguliuojančios viešosios valdžios organizavimą ir veiklos, asmens ir valstybės santykius.

Teisės šakos reguliavimo objektas yra šios teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai. Konstitucinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius įvairiuose visuomeninio gyvenimo sferose: politinėje, ekonominėje ir kt. Bet reguliuoja ne plačiai, o tik nustato jų pagrindus. Konstitucinės teisės reguliuojamus visuomeninius santykius galima suskirstyti į dvi dideles sritis:

1. valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykius.

2. asmens ir valstybės santykius.

Papildomas teisės skirstymo į teisės šakas kriterijus – teisinio reguliavimo metodas, t.y. teisinio poveikio priemonės, kuriomis teisė veikia reguliuojamus visdinius santykius, kuriuos lemia reguliavimo objektas. Konstitucinėje teisėje taikomi įvairūs reguliavimo būdai. Konstitucinės teisės normos nustato teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą. Konstitucinės teisės normose įtvirtinami įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai. Konstitucinėje teisėje taikomas įpareigojimas, draudimas, leidimas. Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: imperatyvinis ir dispozityvinis. Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų. Dispozityviąjam.metodui būdinga teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių dalyvių savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. Konstitucinėje teisėje vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas.

Konstitucinės teisės paskirtis – suderinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, apginti asmens teises ir laisves, nustatyti tam tikrą svarbiausių reikalų tvarkymo sistemą, t.y. laiduoti konstitucinę tvarką visuomenėje. Konstitucinės teisės apibrėžtas įgaliojimų ribas turi atitikti visas teisinis reguliavimas, taip pat teisės normų įgyvendinimo praktika.

Konstitucinės teisės samprata

Konstitucinė teisė žinoma visose valstybėse. Ji nagrinėjama keliaias aspektais: 1) kaip savarankiška teisės šaka, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. 2) kaip savarankiška teisės šaka, tirianti konstitucinės teisės atsiradimą, veikimą ir perspektyvas.

Konstitucinė teisė yra teisinis reiškinys ir konstitucinės teisės doktrinoje yra naudojamos tokios savokos: 1) materialioji konstitucinė teisė 2) formalioji konstitucinė teisė.

Materialioji konstitucinė teisė – tai sistema teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens konstituciniu statusu valstybėje.

Formalioji konstitucinė teisė – teisės normų išskirta tam tikra privilegijuota jos dalis. Ši dalis sudaro visų teisės šakų pagrindą, apibrėžia pagrindinius teisinio reglamentavimo principus ir ribas.

Materialioji konstitucinė teisė yra neatsiejama nuo valstybės. Ji apima teisės normas, įtvirtintas ne tik valstybinėje konstitucijoje, bet ir kituose teisės šaltiniuse

Konstitucinės teisės normos

Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyveninimo pagrindus, o taip pat svrabiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius.

Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai:

1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai.

2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios institucijų statusas, šiomis
normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį.

3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos.

4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra išdėstylos Konstitucijoje – svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių šaltinyje“. Kitos konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.

5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės normos.

6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį. Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar lakoniškai suformuluotą taisyklę.

7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. Dispozicinių normų šioje teisės srilyje yra kur kas mažiau.

8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai, užsieniečiai ir t.t.).

Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka

Konstitucinės teisės norma – apibrėžta elgesio taisyklė, kuri suformuoja konstitucinių teisinių santykių dalyvių elgesį. Šios normos: 1) nustato dalyvių elgesį, 2) įpareigoja dalyvį ką nors atlikti.

Konstitucinės teisės normų ypatumai

Konstitucinės teisės normos yra specifinės, nes Konstitucinė teisė reguliuoja labai platų dalyką. Jos yra bendro pobūdžio: 1) šios normos sudaro nacionalinės teisės sistemos viršūnę, loginį ccntrą, 2) jos formuouja ne tik tik teises ir pareigas, bet ir numato to reguliavimo principus, konkrečius institutų įpatumus, 3) turi savo specifinę struktūrą: tik retkarčiais Konstitucinės teisės noma turi hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Dažniausiai šios normos neturi hipotezės arba sankcijos. Kadangi Konstitucinės teisės normos reguliuoja platų dalyką, tai jos dažniausiai yra kolektyvinė atsakomybė. Sankcijos- tai akto panaikinimas, apkaltos procesas, organo paleidimas, teisinė-politinė atsakomybė

Konstitucinės teisės normų samprata

Teisės norma yra pati smulkiausia teisės sistemos dalis. Teisės norma yra suprantama kaip visuotinai privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, kuri nustato visuomeninių dalyvių teises ir pareigas. Konst. teisės normos iš kitų teisės normų išsiskiria turiniu, t.y. jos reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens padėtimi valstybėje.

Konstitucinės teisės normos struktūra

Tai teisės normų vidinė sandara. Skiriami 3 teisės normų sandaros elementai (dalys):

1) Hipotezė;

2) Dispozicija;

3) Sankcija.

1) Hipotezė – tai teisinės normos dalis, nurodanti faktines aplinkybes, kuriomis atsiradus galioja teisės normos. Hipotezė nurodo, kokių reikia realių sąlygų, kad atsirastų pareigų. Svarbiausia teisės normų dalis – dispozicija.

2) Dispozicija – įtvirtinta elgesio taisyklė, nurodyta subjektų teisė ir pareigos, nustatyti draudimai ir ribojimai.

3) Sankcija – joje numatomi neigiami dariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nurodytų reikalavimų nepaisymą. Sankcija nurodo poveikio priemones, kai nesilaikoma teisės normų reikalavimų. Atsižvelgiant į poveikio rūšį, sankcijos gali būti baudžiamosios, administracinės, turtinės.

Šių ryšių atsakomybė taikoma pagal baudžiamąjį rinkimų įstatymą.

Konstitucinės teisės normų rūšys

Klasifikuojant konstitucinės teisės normas, gali būti taikomi materealieji ir teisiniai klasifikavimo kriterijai. Materealiojo kirterijaus santykius reguliuoja teisės normos. Konstitucinės teisės normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias. Bendrosios nenustato konkrečių teisinių dalyvių ir konkrečių teisių bei pareigų. Bendrosiose teisės normose yra formuluojami teisės principai, įtvirtinami valstybiniai tikslai, apibrėžiami simboliai. Konkrečios – nustato
konkrečius jų dalyvius ir konkrečias jų teises ir pareigas. Pagal teisės normų turinį, konstitucinė teisė skirstoma į materealiąją ir procesų.

Atsižvelgiant į galiojimo teritoriją, konstitucinės teisės normos skirstomos į bendras ir vietines. Bendros galioja visoje valstybės teritorijoje. Galiojimo laiko požiūriu konstitucinės teisės normos skirstomos į:

1) nuolatines ir pastovias;

2) laikinosios;

3) išimtinės (jos galioja tik nepaprastosios padėties ar karo sąlygomis)

Konstitucinės teisės normoms būdingi ypatumai:

1) pasižymi spec. turiniu, t.y. jos reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius;

2) konstitucinės teisės normos nustato konstitucinės teisės subjektų teises ir pareigas;

3) konstitucinės teisės normoms būdingas spec. įgyvendinimo pobūdis. Konstitucinėje teisėje yra nemažai normų, kurios įgyvendinamos netiesiogiai, kad būtų galima jas igyvendinti kitų teisės normų konkretinant šių normų turinį.

4) konstitucinės teisės normų specifika reiškiasi ir jų struktūra, dauguma konstitucinės teisės normų turi tik aiškiai išreikštą dispoziciją, hipotezė numatoma.

Normų klasifikavimo kriterijai:

1. Pagal skrstymą į konstitucinę teisę siaurąją ir plačiąja prasme:

a) Konstitucinės teisės siaurąja prame normos;

b) Kitos konstitucinės teisės normos;

2. Pagal teisės šaltinius:

a) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje;

b) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais;

c) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais;

d) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais;

3. Pagal galiojimo trukmę:

a) Pastovios;

b) Laikinosios (galioja iki tam tikro laiko);

c) Išskirtinės (galioja tik nepaprastosios arba karo padėties atveju);

4. Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą:

a) Imperatyvusis;

b) Dispozityvusis;

5. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme:

a) Materialiosios (reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas);

b) Proceso (įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendimo ir gynybos tvarką, taip pat valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarką);

6. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius:

a) Reguliacinės (nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas);

b) Apsauginės (saugančios reguliacines teisės normas);

7. Pagal teisės normose išdėstytų taisyklių pobūdį:

a) Įpareigojamosios;

b) Draudžiančios;

c) Įgalinančios;

8. Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį:

a) Bendrosios (tiesiogiai neformuluoja teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų, o formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius);

b) Konkrečiosios (tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas);

9. Pagal įtvirtinimo pobūdį:

a) Statutinės;

b) Paprotinės;

c) Precedentinės;

Konstitucinė teisė naudojama trimis sampratomis:

Konstitucinė teisė kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės svarbiausius visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus, visuomenės bei valstybės santykiais.

Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie konstitucinės teisės normas, jų realizavimą, konstitucinės teisės santykius. Studijuojami konstitucinės teisės normų ypatumai, sistema, realizavimo mechanizmas, konstitucinės teisės reguliuojami santykiai. Išoriškai konstitucinės teisės šaka ir konstitucinės teisės mokslas sutampa, bet ne visiškai, nes mokslas analizuoja normas ir t.t. Konstitucinės teisės kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, kategorijas. Mokslas platesnis už šaką, nes kuria teorijas, kurių gali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas. Tačiau tarp teisės šakos ir mokslo yra glaudus ryšys. Mokslo suformuluotos teorijos padeda formuluoti naujas normas. Taigi yra abipusis ryšys.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2646 žodžiai iš 5096 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.