BUITINIS STILIUS
Turinys:
Kalbama apie nesudėtingus dalykus, aplinkos daiktus, pasakojama apie save ar pažįstamus, perpasakojamos girdėtos istorijos, prašoma, kviečiama, dėkojama, skundžiamasi, liepiama ir pan.
Funkcijos:
Svarbiausia šio stiliaus funkcija – parasto bendravimo. Kasdieninėse situacijose žmonės kalbasi ne todėl, kad reikia pateikti dalykinę informaciją, o norėdami papasakoti kokius nors būtinus dalykus ar šiaip pasišnekėti, išsikalbėti. Tose situacijose neretai pinasi visos svarbios kalbėjimo funkcijos: bendravimo, pranešimo, poveikio.
Buitinio stiliaus ypatybės:
Įprastinės šio stiliaus reiškimosi forma yra sakytinė. Rašytine forma jis gyvuoja privačiuose (artimų žmonių) laiškuose, kai kuriuose laikraščio interviu, grožinių kūrinių buitiniuose dialoguose; pastarasis atvejis nėra grynas buitinis stilius, o stilizacija to stiliaus imitavimas.
Ryški buitinio stiliaus ypatybė – neoficialumas. Neoficialaus bendravimo aplinkoje kalbėti galima laisviau, čia paprastai nėra kada rūpestingai apgalvoti žodį. Šiame stiliuje atsiranda lyg ir netikslių, nelogiškų pasakymų, bet šičia nepaleidžia to stiliaus normų, yra įprasti pateisinami.
– Na sveikutė! Kaip atšventei savo gimtadienį? – klausia Inga.
– Labutis! O, gimtadienis… viskas buvo puiku, susirinko daug draugų, visi buvo linksmi ir energingi, todėl blūdijom iki paryčių.
– Tai šaunumėlis! O, gaila, kad aš negalėjau atvykt.
– O, kodėl negalėjai?
– Matai, mano močiutė susirgo, todėl turėjau ją slaugyti.
– Na, užjaučiu. Mums tikrai tavęs trūko. Bet, aišku, kad močiutės sveikata brangesnė.
PUBLICISTINIS STILIUS
Turinys:
Svarbiausios šio stiliaus vartojimo sritys yra laikraštis, radijas ir televizija, kitaip tariant žiniasklaida. Kroniką bei žinutė, komentaras, probleminis straipsnis, reportažas, viešas laiškas, interviu, recenzija, feljetonas, apibrėžia – būdingi laikraštiniai (laikraščių ir žurnalų) žanrai. Publicistinio stiliaus turinį sudaro politikos, ekonomikos, moralės, kultūros ir kt. temos.
Funkcijos:
Apima literatūrą aktualiaisiais visuomeniniais politiniais dabarties klausimais. Čia autorius stengiasi paveikti skaitytoją tiek logine argumentacija, tiek emocinės išraiškos priemonėmis. Publicistinis stilius — tai ir mokslinio, ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje spaudoje, radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais.
Publicistinio stiliaus ypatybės:
Kalbos ypatybės susijusios su tarpine publicistinio stiliaus padėtimi tarp dalykinės ir meninės raiškos, su dviem jo funkcijomis, todėl dalykiškumas, tikslumas, glaustumas pinasi su emociniu tam tikru vaizdingumu. Kurių ypatybių daugiau, kurių mažiau, priklauso nuo žanro.
Šiandien sukanka lygiai 450 metų, kai išėjo pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Pirmosios lietuviškos knygos sukakčiai skirti renginiai prasideda Vilniaus universiteto bibliotekoje. Čia, kur saugoma vienintelė Lietuvoje Martyno Mažvydo „Katekizmo“ knyga, atidaroma Lietuvos senųjų knygų ekspozicija. („Lietuvos rytas“, 1997 01 08)
MOKSLINIS STILIUS
Turinys:
Su moksliniu stiliumi susiduriame nuo pat pirmųjų dienų mokykloje: šiuo moksliniu stiliumi parašyti mokykliniai vadovėliai, juo, nors ir kiek paįvairindami, mokslo dalykus mums dėsto mokytojai, juo objektyvią mokslo tiesą kartojame patys, kai prie lentos įrodinėjame teoremą.
Funkcijos:
tiksliai, sistemingai išdėstyti problemą bei ją pagrįsti. Labiausiai akis jis kreipia į loginę dalyko pusę, todėl kalba įgyja tam tikra „akademišką“ pobūdį. Joje apstu abstrakcijų. Mat, čia daugiausia vartojami žodžiai — sąvokos: gausu daiktavardžių, reiškiančių protu tesuvokiamas, t.y. atitrauktines sąvokas, būdvardžių, reiškiančių abstrakčius požymius, veiksmažodžių, turinčių abstrakčių procesų bei abstrakčių būsenų reikšmę. Kadangi moksliniame straipsnyje ar darbe labai svarbu kuo tiksliau perteikti mintį, tai žodžiai vartojami aiškiai apibrėžtomis reikšmėmis, yra vienareikšmiai;
Mokslinio stiliaus ypatybės: