Galilėjo galilėjaus gyvenimas ir atradimai
5 (100%) 1 vote

Galilėjo galilėjaus gyvenimas ir atradimai

Galilėjus gimė 1564 m. vasario 15d. Pizos mieste, Italijoje. Čia mokėsi, nepavyuks tapti kandidatu į vienuolius, Galilėjus įstojo į Pizos universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau persikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų.

Tai buvo nesausas, neužsidaręs mokslininkas, savo atradimus jis labai vaizdžiai bei įtikinamai propagavo knygose, viešose diskusijose, paskaitose ir laiškuose. Tai jam padėjo įveikti scholastus (t.y. prisiskaitėlius ir sausus teoretikus) ir atverti kelius naująjai fizikai. Galilėjus teigė, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba, kad griežtai vienareikšmiškai fizikos dėsningumus galima užrašyti tik matematinėmis formulėmis. Galilėjus atsisakė ambicingo, bet nevaisingo senojo mokslo tikslo iš karto ieškoti atsakymų į svarbiausius klausimus ir ėmė kelti realistiškesnius klausimus: kaip vyksta reiškiniai? kokie jų dėsningumai? To principo laikosis ir šiuolaikinė fizika. Daugeliu sėkmingų tyrimų Galilėjus įrodė šio metodo efektyvumą.

Galilėjo Galilėjus, Italų fizikas, mechanikas, astronomas. Nacionalinės Akyliųjų akademijos akademikas (1611), Pizos ir Florencijos un-tuose studijavo mediciną, filosofiją, matematiką. 1589-1592 ir nuo 1610 Pizos, 1592-1610 Paduvos un-to matematikos profesorius. Savo pirmąjį atradimą – švytuoklės svyravimo dėsnį – padarė dar jaunystėje. 1590 Galilėjus rašo traktatą “Apie judėjimą”, kuriame griežtai pasisako prieš Aristotelio teiginius ir atranda, kad kūnų laisvojo kritimo pagreitis nepriklauso nuo jų masės. Svarbiausias Galilėjaus pasiekimas dinamikoje buvo reliatyvumo principo sukūrimas, kuris tapo šiuolaikinės reliatyvumo teorijos pagrindu. Ryžtingai atmetęs Aristotelio teiginius apie judėjimą, Galilėjus priėjo išvados, kad judėjimas (turima mintyje tik mechaniniai procesai) yra reliatyvus, tai yra negalima kalbėti apie judėjimą, nepatikslinus, kokio “atskaitos kūno” atžvilgiu jis vyksta.

Pirmosios žinios apie Olandijoje išrastus žiūronus, Veneciją pasiekė jau 1609 metais. Susidomėjęs šiuo atradimu, Galilėjus žymiai patobulino prietaisą. 1610 metų sausio 7-osios naktį įvyko reikšmingas įvykis: nukreipęs į dangų savo sukonstruotą teleskopą (didinantį 30 kartų), Galilėjus pastebėjo prie Jupiterio planetos tris šviesius taškelius, tai buvo Jupiterio palydovai (vėliau Galilėjus aptiko ir ketvirtąjį). Po tam tikro laiko, jis įsitikino, kad palydovai sukasi aplink Jupiterį. Galilėjaus stebėjimai pro teleskopą, leido įsitikinti, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugybės žvaigždžių. Mėnulio paviršiaus tyrimas parodė, kad jį dengia kalnai, lygumos ir įdubos. Tai Galilėjus aprašė knygoje “Žvaigždžių žinynas” (1610). Vėliau atrado Veneros fazių kitimą, Saulės dėmes ir jų slinkimą viena kryptimi, kurį visiškai teisingai paaiškino Saulės sukimusi apie savo ašį, pastebėjo Saturno žiedus, bet negalėjo nustatyti jų tikros formos. Netgi šis trumpas atradimų sąrašas leistų priskirti Galilėjų prie didžiausių astronomų, tačiau jo vaidmuo buvo išskirtinis jau dėl to, kad jis sukėlė tikrą revoliucinį perversmą, davęs pradžią instrumentinei astronomijai.

Inkvizijos tribunolui 1616 uždraudus Mikalojaus Koperniko raštus ir teoriją, Galilėjus buvo verčiamas neginti ir neskleisti Koperniko idėjų. Dėl to tik 1623 išleista Galilėjaus knyga “Prabuotojas” apie 1618 pasirodžiusias 3 kometas, šilumą ir šaltį. Tikėdamas popiežiaus Urbono VIII palankumu, 1632 išleido knygą “Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas”. Šioje knygoje gynė Koperniko teorijos teisingumą, rašė apie inercijos principą ir klasikinį reliatyvumo principą. Joje aprašyta 1604 pastebėta nauja žvaigždė, Žemės judėjimas per metus, potvyniai ir atoslūgiai; pastarieji aiškinami neteisingai – Žemės judėjimo netolygumu.

Tardymais ir gąsdinimu kankinimais, inkvizicija 1633 privertė Galilėjų viešai išsižadėti savo raštų ir Koperniko teorijos. Jau garbaus amžiaus, Galilėjus buvo priverstas gyventi inkvizicijos priežiūroje (iš pradžių Romoje, vėliau savo viloje Arčetryje). 1637 apako. Jo “Dialogas” buvo uždraustas iki 1835, ir tik 1992 popiežius Jonas Paulius II paskelbė inkvizicijos teismo sprendimą klaidingu ir reabilitavo Galilėjų.

1638 Leidene (Olandija) išleista Galilėjaus knyga “Pokalbiai ir matematiniai įrodinėjimai apie dvi naujas mokslo šakas – mechaniką ir vietinį judėjimą”. Pirmojoje knygos dalyje kalbama, kad šviesos greitis turi ribą, įrodoma, kad tuštumoje visi kūnai krinta vienodu greičiu. Kitos dalys skirtos dinamikai.

Galilėjus buvo eksperimentinio metodo gamtai pažinti kūrėjas. Jo darbai padėjo sugriauti geocentrinį Visatos supratimą, įrodė, kad pasaulis egzistuoja objektyviai, jis begalinis, materija amžina. Laikydamasis mechanistinio materialistinio požiūrio, Galilėjus teigė, kad vienintelė ir universali materijos judėjimo forma yra mechaninis judesys.

Padaręs kulkų iš nevienodo tankio daiktų – švino, vario, akmens, medžio, vaško, ir užlipęs ant bokšto visas kulkas vienu metu žemyn paleido, stebėdamas, kada kuri ant žemės nukris. Visos kulkos buvo vienodo apvalumo, tačiau jų
svarumas buvo labai skirtingas. Jos visos ant žemės nukrito beveik vienu metu. Menkas per kurį jos nukrito negalėjo skirtumas laiko priklausyti nuo skirtingo jų svorio, kuris buvo labai žymus. Kartodamas tą patį tyrinėjimą vandenyje su kulkomis, padarytomis iš medegos, kurių tankis didesnis už vandens, Galilėjus pamatė, jog ten kritimo greitis buvo kitoks. Tuo jis įsitikino, jog vienintelė priežastis, kad esti nevienodas greitis krintant daiktams – tai aplinkos, kurioje krenta daiktas, pasipriešinimas. Galilėjus, tirdamas nustatytą jo kitimo tolygumą, įžvelgė, kad tai yra priemonė konkrečiam judėjimui suprasti. Patį greitėjimą pavadinęs pagreičiu, jis apibūdino jį kaip pastovų greičio didumo kitimą. Jeigu kūną paliktume judėti į begalybę, jis judėtų atitinkamai greitėdamas. Štai iš kur tokia begaline kūnų judėjimo greičių įvairovė! Bet tiesiaeigis judesys gamtoje nedažnas. Kaipgi atsiranda netiesiaeigis? Jeigu judėdamas tiesiaeigiu judesiu, kūnas sutinka kitą kūną, krypsta jo link. Galilėjus, apibūdindamas pagreitį, prideda: pagreitis yra greičio dydžio arba krypties kitimas. Ištyrinėjęs judesius apskritimu, jis nustato, kad judėjimas apskritimu — tai pagreitis centro link.Tad jam pirmajam pavyko suformuluoti dėsnį, tvirtinantį, kad skirtingos masės kūnai, veikiami Žemės traukos, juda tuo pačiu pagreičiu. Mokslo istorikai ilgai spėliojo, kada ir kaip jam atėjo ši idėja, leidusi pirmąkart paneigti Aristotelio sukurtą judėjimo teoriją. Judėjimas yra toks sudėtingas, kad iš tiesų gali atrodyti, jog jam diriguoja, jį valdo kokia nors aukštesnė galia. Tuo tarpu visi kūnai, jeigu juos paleisime kristi beorėje erdvėje, kris vienodu greičiu — ar plunksna, ar švino gabalėlis — greitėdami kas sekundę 9,8 m. Tas pastovus kritimo vakuume greitėjimas parodė, kad daiktai, nepriklausomai nuo jų konkrečių pavidalų, iš tiesų yra pavaldūs vienam fundamentaliam santykiui, vėliau pavadintam gravitacijos santykiu ir Niutono išreikštam visuotiniu traukos dėsniu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1119 žodžiai iš 3550 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.