Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka
5 (100%) 1 vote

Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka

1121314151617181

KAUNO KOLEGIJOS

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

TARPTAUTINĖS TEISĖS KURSINIS DARBAS

GINČŲ SPRENDIMO TARPTAUTINIUOSE KOMERCINIUOSE ARBITRAŽUOSE TVARKA

Kaunas 2003

TURINYSĮVADAS 3

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA 4

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS 5

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BUDAI 6

3.1. Bendrosios pastabos 6

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 7

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 9

4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI 13

5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS 15

6. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA 16

7. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE 18

8. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS 20

9. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS 22

10. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 23

IŠVADOS IR SIŪLYMAI 26

LITERATŪRA 28

priedai

ĮVADAS

Šiame darbe analizuosiu teisinių arbitražo pagrindų atsiradimą

Lietuvoje bei arbitražo vystymąsi per pastarąjį dešimtmetį, taip pat

apžvelgsiu Lietuvos komercinio arbitražo įstatymą bei arbitražo sąlygos

naudojimo praktiką komerciniuose kontraktuose.

Darbe sieksiu išanalizuoti bei palyginti naujas arbitražinių sprendimų

pripažinimo ir vykdymo tendencijas, jau nusistovėjusią užsienio arbitražų

sprendimų įgyvendinimo teisminę praktiką bei užsienio ir Lietuvos

Respublikos teisinių aktų, reguliuojančių arbitražo, teisinę padėtį.

Objektas. Tarptautiniai ginčų svarba, jų sudarymas, tvarka ir nauda

fiziniams ir juridiniams asmenims.

Darbo tikslas. Pateikti ir išanalizuoti ginčų tarptautiniuose

komerciniuose arbitražuose proceso stadijas.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be

arbitražo, kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų

sprendimo būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra

sprendžiami arbitraže, o ne teisme.

Sudarydamos tarptautinius komercinius sandorius ir pasirašydamos

kontraktus (sutartis), šalys paprastai neabejoja, kad jų prisiimti

įsipareigojimai bus įvykdyti nustatyta tvarka, tiksliai, laiku, ir ginčų

dėl jų nekils,. Tačiau praktiškai neretai būna kitaip – prievolės

nevykdomos ar neatitinkamai įvykdomos, ne laiku atsiskaitoma už teikiamas

prekes ar atliktus darbus. Ir tai ne visada priklauso nuo blogos šalių

valios. Todėl viena iš pagrindinių normalaus tarptautinio komercinio

bendradarbiavimo, sąlygų yra tikslus ginčų sprendimo tvarkos

sureguliavimas. To siekiant sandorių šalys dažniausiai iš anksto (rečiau

kilus ginčui) susitaria dėl potencialiai galimų (ar kilusių) ginčų

sprendimo tvarkos ir tą savo susitarimą įtvirtina atskiroje kontrakto

dalyje ar sutartyje. Jeigu susitariama dėl arbitražinio ginčų sprendimo

būdo, tai kontrakte įrašoma arbitražinė išlyga (klauzulė) arba (dažniausiai

dėl jau kilusio ginčo) sudaromas atskira arbitražinis susitarimas. Juose

nustatoma ginčų sprendimo tvarka, įvardijama konkreti arbitražo

institucija, kuriai patikim spręsti ginčą, aptariamos jo nagrinėjimo bei

sprendimo pagrindinės sąlygos.

Didžioji tarptautinių ginčų dauguma šiuo metu išsprendžiama

arbitražiniu būdu, pasirenkant nuolatinio ir vienkartinio (ad hoc)

arbitražo formą. O institucijos (trečiųjų teismai), kurios organizuoja

tarptautinių komercinių ginčų nagrinėjimą ir sprendimą, vadinamos

tarptautiniais komerciniais arbitražais arba tarptautinio komercinio

arbitražo teismais.

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA

Tuo atveju, kai tarptautinis ginčas kyla – kaip dažniausiai ir yra

– labiau dėl pažeidimų, padarytų ne tiesiogiai pačiai valstybei, bet dėl

pažeidimų, padarytų valstybės nacionalinis subjektams (fiziniams ir

juridiniams asmenims), paminėtini pora kitų preliminarių dalykų. Pirmasis

yra bendrosiose tarptautinės teisės principas, nustatantis, kad tik

nukentėjusio asmens pilietybės valstybė gali pateikti ieškinį dėl tokių

pažeidimų, ir antrasis, susijęs su pirmuoju principas, nustatantis, kad

tarptautinis ieškinys gali būti pateiktas tiki išnaudojus prieinamas vidaus

gynybos priemones valstybėje, padariusioje pažeidimą. Abu principai buvo iš

esmės pakeisti kai kurių tarptautinių tribunolų veikloje. Iš tikrųjų tie

pakeitimai yra vieni tarp svarbiausių revoliucinių pakitimų, įvykusių

tarptautinių ginčų sprendimo srityje.

Įvairiose tarptautinio – ūkinio bendradarbiavimo srityse galimi

iš esmės dvejopo pobūdžio ginčai bei nesutarimai: 1) komerciniai, kylantys

iš pelno (naudos) siekiančios veiklos, ir 2) deliktiniai, kylantys iš

žalos, nesusijusios su
komercine veikla, padarymo. Didžioji tarptautinių

komercinių ginčų dauguma kyla iš kontraktų, kuriais bendradarbiaujančios

šalys reguliuoja tarpusavio santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 str.

prie tarptautinio pobūdžio priskiriami ginčai:

➢ kai ginčo šalių komercinės įmonės, sudarant arbitražinį susitarimą,

buvo skirtingose valstybėse;

➢ kai arbitražo vieta, jeigu ji nenurodyta arbitražiniame susitarime ar

aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių,

kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje

šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai labiausiai su ginčo dalyku susijusi vieta yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai šalys susitaria, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs

daugiau nei su viena valstybe;

➢ kai viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos

investuotas užsienio kapitalas.

➢ Visais šiais atvejais šalių susitarimu ginčas gali būti perduotas

nagrinėti tarptautiniam komerciniam arbitražui.

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS

Tarptautinių komercinių ginčų priežastys būna įvairios.

Dabartinėmis, sparčiai didėjančios tarptautinės ekonominės

integracijos bei rinkos globalizacijos sąlygomis, kai komercinis

bendradarbiavimas aprėpia ne tik visas ūkinės, bet ir kitas žmonių veiklos

sritis, praktiškai tampa neįmanoma apsieiti be sudėtingo tą veiklą

reguliuojančio teisinio mechanizmo. Komercinio bendradarbiavimo dalyviams

dažnai sunku susiorientuoti teisės aktų, reguliuojančių komercinius

santykius, gausoje, įvairovėje, įsigilinti į juose nustatytų reikalavimų

esmę. Todėl daugelio tarptautinių komercinių ginčų priežastis būna

įstatymų, reguliuojančių komercinius-ūkinius santykius nežinojimas ar jų

nepaisymas. Dažni taip pat komerciniai ginčai dėl pačių įstatymų netobulumo

(pvz., neaiškiai sureguliuotų juose santykių), dėl netinkamo jų taikymo

praktikoje dėl skirtingų valstybių įstatymų kolizijų ir kitų su teisės

normų taikymu susijusių aplinkybių. Tačiau dažniausiai komerciniai ginčai

kyla dėl netinkamo kontraktų (sutarčių) įforminimo (ypač dėl netiksliai ar

neaiškiai juose suformuluotų sąlygų) ir dėl sutartinių įsipareigojimų

nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Net ir tobulai įformintas kontraktas

(sutartis) nėra visiška garantija, kad anksčiau ar vėliau nesusidarys

ginčui kilti sąlygos (pvz., dėl nenugalimos jėgos – force majeure

aplinkybių skirtingo aiškinimo, dėl kurios nors kontrahento netinkamo

poelgio ir kt.).

Turint visa tai galvoje, labai svarbu iš anksto įforminti kontrakte

potencialiai galimų ginčų sprendimo tvarką, pasirinkti tinkamą jų sprendimo

būdą ir instituciją, kuriai deleguojama ginčų sprendimo teisė.

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BŪDAI

3.1. Bendrosios pastabos

Suprantama, geriau, kai kilęs tarptautinis komercinis ginčas,

sureguliuojamas be teismo ar arbitražo, o neteisminio pobūdžio nesutarimų

šalinimo būdais: derybomis, tarpininkavimu ir kt. Tačiau ne visada

taikinamojo pobūdžio būdai ginčui sureguliuoti būna šalims priimtini arba

ne visada jie padeda pasiekti tikslą. Kartais dėl ginčo išsprendimo šalims

tenka kreiptis į institucijas, kurių sprendimai paremti valstybinės

prievartos galia.

Tarptautinėje komercijoje šiuo metu taikomas teisminis ir keli

alternatyviniai ginčų sprendimo būdai. Tarp pastarųjų savo reikšmingumu

išsiskiria arbitražinis ginčų sprendimo būdas.Teisminio ir arbitražinio

ginčo sprendimo būdai panašūs tuo, kad teismų ir arbitražų sprendimai

prireikus gali būti įgyvendinami pasitelkus valstybinę prievartą. Tačiau

kitais aspektais šie tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdai iš esmės

skiriasi.

Prie kitų alternatyvių tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdų

priskiriami: betarpiškos ginčo šalių derybos, tarpininkavimas – taikinimas,

mini teismas. Taikant bet kurį iš šių būdų, nesutarimu sureguliavimo

galimybės bei pasiektų susitarimų įvykdymas visiškai priklauso nuo šalių

geros valios. Valstybė savo prievartos galia jų įgyvendinimo neužtikrina.

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kilus ginčui, kuris turi būti sprendžiamas arbitražu, turi būti

pradedamas arbitražo procesas ir suformuojamas arbitražo teismas. Terminas

nuo ginčo kilimo, per kurį ieškovas turi inicijuoti arbitražą ir kuriam

pasibaigus ieškinys yra negalimas dėl (praleisto) termino, dažnai

nustatomas komerciniuose kontraktuose. Kai kurių valstybių įstatymai,

veikiantys kaip lex arbitri (taikytina teisė), gali vietiniams teismams

suteikti įgaliojimus pratęsti tokiuose
arbitražiniuose susitarimuose

numatytus terminus.Net ir tuo atveju, kai pačiame arbitražiniame susitarime

nėra nustatyta tokių terminų, sutartiniams įsipareigojimams taikytina teisė

gali, kaip materialinės teisės dalyką, nustatyti terminą ieškiniui

pateikti. Tokiu atveju tikėtina, kad arbitražo teismas jau inicijavus

arbitražą svarstys šalies pareiškimą, kad ieškinys negalimas, nes terminas

yra praleistas.te Komercinių sandorių dalyviai dažniausiai patys nustato,

kokiu būdu turi būti sprendžiami jų ginčai bei nesutarimai, ir tą savo

apsisprendimą įtvirtina kontrakte (sutartyje).Pasirinkus teisminį

komercinių ginčų sprendimo būdą, kontrakte (sutartyje) šalys nurodo

pavadinimą valstybės, kurios teismui jos deleguoja teisę spręsti ginčą. Tos

valstybės teisė tokiais atvejais dažniausiai pasirenkama ir kontrakto

vykdymui reguliuoti (taikomoji teisė). Galimos trys alternatyvinės

valstybinio teismo pasirinkimo galimybės: ieškovo šalies, atsakovo šalies

teismo ir trečiosios valstybės.

Įgalinimai trečiosios valstybės teismui spręsti ginčą dažnai

deleguojami tada, kai tarp kontrahentų ir tos (trečiosios) valstybės yra

koks nors dalykinis ryšys (pvz., jos teritorijoje yra kontrakto objektas),

arba kai šalims nepavyksta susitarti, kad ginčą spręstų kurios nors jų

nacionalinis teismas ar arbitražas. Žinotina, kad dėl tokio pasirinkimo

ginčo atveju gali susidaryti nemažų papildomų išlaidų dėl dokumentų vertimo

į teismo šalies valstybinę kalbą, dėl vertėjų ir vietinių advokatų samdos

ir kt. Be to, trečiosios valstybės teismas gali būti nekompetentingas

išspręsti tarp užsieniečių kilusį ginčą. Todėl visus šiuos aspektus būtina

įvertinti prieš perduodant ginčą spręsti trečiosios valstybės teismui.

Dažnai kontraktuose (sutartyse) ginčų sprendimo teisė deleguojama

šalies-atsakovės valstybiniam teismui, o taikomąja teise pasirenkami tos

valstybės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių teisminis ginčų sprendimo būdas tarptautinėje

komercijoje praktikuojamas palyginti retai. Tačiau būna atvejų, kai tik

šiuo būdu ir galima išspręsti kilusį ginčą. Į valstybinį teismą tenka

kreiptis dėl ginčo išsprendimo šiais atvejais:

1) kai kontrakte (sutartyje) ginčų sprendimo būdas iš anksto

nebuvo aptartas (įformintas), o vėliau kilus ginčui, nepavyksta šalims

susitarti dėl jo perdavimo spręsti arbitražui;

2) kai arbitražinė išlyga kontrakte (sutartyje) suformuluota

netinkamai (pvz., neįvardyta arbitražo institucija), o kilus ginčui šalis –

atsakovė atsisako ją tikslinti;

3) kai kontrakto arbitražinėje išlygoje numatomas arbitražas ad hoc,

tačiau vėliau šalis – atsakovė atsisako jį sudaryti arba paklusti jo

jurisdikcijai;

4) kai spręsti ginčą arbitražiniu būdu draudžia vienos ar kitos ginčo

šalies nacionaliniai įstatymai, Pvz., pagal Lietuvos Respublikos komercinio

arbitražo įstatymo 11 straipsnį arbitražui negali būti perduoti: 1) ginčai,

susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu;

2) ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė,

įstaiga ar organizacija, jeigu tam nebuvo gautas išankstinis šios įmonės,

įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas; 3) ginčai, kylantys iš

vartojimo sutarčių ir kai kurie kiti. Kai kuriu užsienio šalių įstatymai

draudžia spręsti arbitražiniu būdu ginčus dėl vekselių, čekių, kai kurių

rūšių sandorių.

Visais šiais atvejais ginčas gali būti išspręstas tik teisminiu būdu.

Galima nurodyti ir kelis atvejus, kai teisminis tarptautinių

komercinių ginčų sprendimo būdas turi tam tikrų privalumų, palyginti su

arbitražiniu. Valstybinio teismo galia ir kompetencija kai kada gali būti

veiksmingesnė už arbitražo kompetenciją, kai turima reikalo su nesąžiningu

atsakovu, sąmoningai įvairiais būdais siekiančio išvengti arbitražinio

proceso arba sutrukdyti ar užvilkinti sprendimo priėmimą ar įvykdymą. Nors

šiuolaikiniuose komercinio arbitražo įstatymuose ir jų pagrindais įsteigtų

arbitražo institucijų reglamentuose yra nuostatos, ribojančios atsakovo

galimybes blokuoti, vilkinti arba kitaip trukdyti arbitražinį nagrinėjimą,

tačiau to kai kada gali nepakakti. Arbitražinis teismas neturi fizinės

galios priversti nesąžiningą atsakovą atlikti kai kuriuos svarbius

procedūrinius veiksmus (pvz., pateikti reikiamus dokumentus, užtikrinti

dalyvavimą arbitražinio teismo posėdyje ir kt.). Turto areštas ir kitos

priverstinės ieškinio užtikrinimo priemonės tegalimos tik valstybinio

teismo nutartimi, priimta pagal arbitražinio teismo prašymą. Valstybiniam

teismui suteikta prievartos galia tokiais atvejais gali palengvinti ar

pagreitinti ginčo išsprendimą.

Teisminis komercinių ginčų sprendimo būdas gali būti veiksmingesnis ir

bylose, kuriose reikalingi nemaži praktiniai tikrinimai, liudytojų

parodymai, ekspertų išvados. Ekspertų (taip pat ir liudytojų) dalyvavimas

arbitražinėse procedūrose nėra privalomas. Tik pagal kai kurių
(pvz.,

JAV) įstatymus liudytojai gali būti prievarta atvesdinami į arbitražinio

teismo posėdį. O ekspertų paslaugos visais atvejais galimos tik laisvo

susitarimo pagrindais. Todėl, kilus tarptautiniam komerciniam ginčui,

kuriam išspręsti reikalinga kokia nors prievarta, valstybinio teismo

kompetencijos privalumai yra didesni.

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kai kurie teigiami tarptautinių komercinių ginčų sprendimo

valstybiniuose teismuose bruožai negali prilygti privalumams, kuriuos

teikia jų nagrinėjimas arbitražiniu būdu. Svarbiausieji arbitražinio būdo

privalumai yra šie:

1. Pasirinkus arbitražą kaip ginčo sprendimo būdą, šalys turi galimybe

pasirinkti ir jo rūšį (institucinį ar ad hoc) bei konkrečią arbitražo

instituciją. Jeigu pasirenkamas institucinis arbitražas, tai turi būti

pasirinkta ir konkreti arbitražo institucija. Ji turi būti įvardyta

kontrakto (sutarties) arbitražinėje išlygoje arba atskirai sudarytame

arbitražiniame susitarime. Pastarajame gali būti aptarta ir arbitražinio

teismo sudarymo tvarka, arbitrų skaičius, jų kvalifikacija bei kitos

esminės bylos nagrinėjimo arbitražiniame teisme sąlygos. Toks pasirinkimas

neįmanomas taikant teisminį ginčo sprendimo būdą.

2. Taikomosios teisės pasirinkimo galimybės – taip pat nemažas

patogumas kontrakto šalims, kai jos susitaria iškilusius tarp jų

nesutarimus spręsti arbitražo būdu. Vien dėl to, kad valstybiniuose

teismuose, nepaisant tarptautinio ginčų pobūdžio, jie nagrinėjami ir

sprendžiami vadovaujantis iš esmės tik teismo šalies įstatymais, užsienio

partneriams toks bylinėjimosi būdas paprastai tampa nepriimtinas.

3. Arbitro pasirinkimo laisvė – kitas ženklus arbitražinio ginčų

sprendimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme

teisėjai skiriami konkrečiam ginčui išspręsti nepriklausomai nuo šalių

valios. Tuo tarpu Arbitražiniame (trečiųjų) teisme ginčo šalys visada turi

galimybę pasirinkti po vieną (ar iš viso vieną) arbitrai kuriems jos patiki

ir kuriuos laiko tinkamais (kompetentingais) ginčui išspręsti. Tai suteikia

arbitražiniam teismui ir jo priimamiems sprendimams didesnę bešališkumo

reputaciją, autoritetą bei pasitikėjimą.

4. Arbitražinio teismo kompetencija – dar vienas ginčų sprendimo

arbitražiniu būdu pranašumas, palyginti su teisminiu. |Bylas arbitraže

paprastai imasi nagrinėti bei spręsti tik specialistai. Tai gali būti ne

tik teisininkai, žinantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bet ir

įvairių verslo sričių praktikai, turintys komercinės veiklos patirtį bei

teorinių žinių, reikalingų kvalifikuotai ir visapusiškai įvertinti

ginčijamus klausimus (įskaitant teisinius, techninius, ekonominius,

komercinius ir kitus jų aspektus). Prireikus dėl ginčo išsprendimo šalys

gali kreiptis į specializuotą arbitražą arba pasirinkti arbitrais tam

tikros (reikiamos) kvalifikacijos ar siauros veiklos srities specialistus –

profesionalus. Viso to praktiškai neįmanoma pasiekti nagrinėjant ginčą

valstybės teisme.

5. Sprendimų neskundžiamumas – taip pat nemažas arbitražinio ginčų

nagrinėjimo būdo pranašumas (palyginti su teisminiu), žymiai sutrumpinantis

sprendimo įgyvendinimo ir ieškininių reikalavimų patenkinimo laiką. Dėl

aukštos arbitrų kvalifikacijos ir jiems suteikiamos specialios

kompetencijos arbitražiniai sprendimai paprastai laikomi neskundžiamais ir

turi būti nedelsiant bei besąlygiškai įvykdyti. Arbitražinėse išlygose

dažnai tiesiogiai nurodoma, kad arbitražo sprendimas yra galutinis,

privalomas abiem ginčo šalims ir neskundžiamas valstybės teisme.

Tarptautiniuose teisiniuose aktuose ir valstybių įstatymuose numatytos

labai ribotos teismų kišimosi į arbitražų veiklą galimybės, iš esmės tik

esminių procedūros taisyklių pažeidimo atvejais.

6. Greitumas (operatyvumas) – dar vienas reikšmingas arbitražinio

ginčų nagrinėjimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme

civiliniai-teisiniai ginčai nagrinėjami vadovaujantis teismo šalies

civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodeksai –

sudėtingi teisiniai aktai, kuriuose įtvirtinta daug įvairių procedūros

taisyklių. Dėl įvairių formalumų civilinis procesas gali trukti ilgai.

Arbitražinis procesas žymiai mažiau formalizuotas, yra paprastesnis ir

lankstesnis negu teisminis procesas. Visos institucinių tarptautinių

komercinių arbitražų procedūros taisyklės telpa keliolikos puslapių

reglamentuose, kuriuos tvirtina šių institucijų steigėjai – įvairios ūkio

subjektų asociacijos, prekybos rūmų ar prekių biržų valdybos ir kt. Juos

visada galima iš anksto įsigyti, išstudijuoti, be specialistų paramos

suvokti juose nustatytus procedūros reikalavimus. Arbitražo ad hoc

taisykles komerciniam ginčui išspręsti gali sukurti ir patvirtinti pačios

ginčo šalys.

Vadovaujantis arbitražo reglamento taisyklėmis, ginčas gali
būti

išnagrinėtas bei išspręstas per labai trumpą laiką, žymiai greičiau, nei tą

padaryti leidžia valstybinių teismų civilinio proceso taisyklės,

numatančios sprendimų kasacinio bei apeliacinio apskundimo teisę ir

kitokius procedūrinius formalumus, kurie sudaro priimtų sprendimų vilkinimo

galimybes.

7. Konfidencialumas – svarbi ginčo nagrinėjimo sąlyga, kai viena ar

abi ginčo šalys siekia išsaugoti komercines paslaptis. Civilinės bylos

valstybiniuose teismuose sprendžiamos vadovaujantis proceso viešumo

principu. Bylos svarstymas paprastai būna atviras. Jo metu reikalaujama,

kad šalys pateiktų įrodymus, taigi atskleistų ir savo ūkinės veiklos

specifiką. Posėdžiai protokoluojami, o motyvuoti sprendimai viešai

skelbiami. Dėl viso to komercinės paslapties išsaugojimo galimybės yra

labai ribotos.

Visai kitaip nagrinėjamas bei sprendžiamas ginčas arbitražiniame

teisme. Arbitražinės bylos nagrinėjimas visada vyksta uždaru būdu.

Pašaliniai asmenys gali dalyvauti posėdyje tik abiem ginčo šalims sutikus.

Proceso eiga ir pateikiami įrodymai gali būti nefiksuojami, sprendimai

viešai neskelbiami. Tai leidžia ginčo šalims išsaugoti savo komercines ar

gamybines paslaptis bei firmų gerą reputaciją. Ypač patikima

konfidencialumo išsaugojimo požiūriu yra ad hoc arbitražo forma, nes apie

jo sudarymą, veiklą ir priimtą sprendimą prireikus gali būti žinoma tik

ginčo šalims ir arbitrams.

8. Arbitražo vietos, laiko ir procesinės kalbos pasirinkimo galimybė

taip pat teikia šiam ginčų nagrinėjimo bei sprendimo būdui nemažų

privalumų. Kadangi ginčo nagrinėjimo arbitraže tvarka priklauso nuo šalių

valios, joms susitarus ir arbitražui neprieštaraujant, bylos nagrinėjimas

gali vykti bet kurioje vietoje (šalies viduje ar užsienyje), bet kuriuo

suderintu ir šalims palankiu laiku (galima paankstinti bylos nagrinėjimą

arba nukelti vėlesniam laikui), o diskusijos proceso metu gali vykti bet

kuria tarp šalių ir arbitražo suderinta darbine kalba.

9. Arbitražų sprendimų vykdymas užtikrinamas vadovaujantis 1958 m.

Niujorke pasirašyta „Konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų

pripažinimo ir vykdymo“. Šią konvenciją Lietuvos Seimas ratifikavo 1995 m.

sausio 17 d. (VŽ, 1995, 10/208). Šiuo metu yra 116 valstybių – konvencijos

dalyvių. Taigi visose jose tarptautinių komercinių arbitražų sprendimų

įvykdymas faktiškai yra užtikrintas. Tuo tarpu valstybinių teismų

sprendimai civilinėse bylose iš esmės įvykdomi tik tose šalyse, tarp kurių

sudarytos sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinės

bylose. Lietuva tokias sutartis šiuo metu yra sudariusi tik su Rusija,

Moldova, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija, Kazachija ir Turkija.

10. Pagaliau gana svarbus ir arbitražinių išlaidų klausimas.

Arbitražinės rinkliavos nustatomos priklausomai nuo ieškininio reikalavimo

sumos ir paprastai svyruoja nuo 0,05 proc. iki 5 proc. Mažiau gali

kainuoti, ginčo šalims pasirinkus arbitražą ad hoc, nes šiuo atveju joms iš

esmės tereikia tik atlyginti arbitrams už jų suteiktas paslaugas. Be to, ir

institucinio, ir arbitražo ad hoc atvejais viena ar abi ginčo šalys kartais

privalo atskirai apmokėti liudytojų, ekspertų, vertėjų, arbitrų kelionės,

apgyvendinimo ir kitas išlaidas. Dėl viso to ginčų nagrinėjimas

tarptautiniame komerciniame arbitraže taip pat nėra pigus. |Tačiau,

palyginti su bylos nagrinėjimo išlaidomis užsienio teismuose (ypač ten, kur

privalu samdyti vietinį advokatą ) arbitražinis procesas vis dėlto yra

gerokai pigesnis. Pvz., Vokietijoje teisminės rinkliavos sudaro 10 proc.

ieškinio sumos, o arbitražinės – vidutiniškai tik 2-3 proc. Arbitražinės

išlaidos sumažėja, jeigu ginčui išspręsti pasirenkamas vienas arbitras arba

mažiau pripažinta tarptautinio komercinio arbitražo institucija.

Ypatingais savo privalumais (palyginti su arbitražu ad hoc) išsiskiria

institucinis tarptautinis komercinis arbitražas. Neabejotinas šios rūšies

arbitražo privalumas tas, kad tik jis gali pasiūlyti ginčo šalims iš anksto

parengtas bylos nagrinėjimo procedūros taisykles (reglamentą),

rekomenduojamų arbitrų – kvalifikuotų specialistų sąrašą (iš kurio ginčo

šalys gali pasirinkti tinkamus asmenis savo ginčui spręsti), arbitražinių

rinkliavų taisykles, arbitravimo įkainių lenteles (iš kurių suinteresuotas

asmuo gali tiksliai žinoti bylinėjimosi išlaidas) bei įvairias

aptarnaujamojo pobūdžio paslaugas. Viso to nėra, pasirinkus arbitražą ad

hoc.

Nemažas institucinio arbitražo privalumas ir tas, kad bylos

nagrinėjimas kuruojamas administracijos, kuri turi šios veiklos tam tikrą

patirtį, o pati institucija yra daugiau ar mažiau pripažinta tarptautiniu

mastu. Dėl to arbitražo institucijų organizuojamų teismų sprendimai yra

įtikinamesni (taigi ir lengviau įvykdomi) nei, pvz., tie, kuriuos priima

niekam nežinomi vienkartiniai (ad hoc) arbitražiniai teismai. .

Pagaliau – kai kuriose tarptautinio komercinio arbitražo
institucijose

arbitražinių teismų (tribunolų) sprendimai papildomai peržiūrimi specialaus

organo, siekiant garantuoti, kad jie visiškai atitinka juridinius formos ir

turinio reikalavimus Pvz., Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio

arbitražo teismas tikrina ir tvirtina visus jo kuruojamų arbitražinių

teismų sprendimus, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų įstatymu

reikalavimus. Tai suteikia sprendimui didesnį patikimumą ir daugiau

garantijų, kad jis nebus panaikintas atsakovo šalies kompetentingos

institucijos.

Dėl išvardytų privalumų tarptautinis komercinis arbitražas (ypač

institucinis) įgyja vis didesnį pripažinimą ir vis plačiau praktikuojamas

įvairiuose verslininkų sluoksniuose. Net apie 90 proc. tarptautinių

komercinių ginčų šiuo metu sprendžiama arbitražinių būdu.

Kaip tam tikrą institucinio arbitražo trūkumą (lyginant su arbitražu

ad hoc) galima paminėti tai, kad čia nagrinėjant ginčą, šalys yra labiau

suvaržytos procedūros reikalavimų. Kai kurie sprendimai procedūriniais

klausimais gali būti priimti net prieš kurios nors šalies valią. Be to,

bylos nagrinėjimas instituciniame arbitraže yra brangesnis nei, pvz., ad

hoc arbitraže dėl institucijos išlaikymui renkamų rinkliavų.

4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI

Kilus komerciniam ar deliktiniam ginčui, kai šalims nepavyksta jį

sureguliuoti iki gražiniais nesutarimų šalinimo būdais, suinteresuota šalis

(ar abi kartu) įgyja teise pateikti kontrakte (sutartyje) įvardytam

arbitražui ieškininį pareiškimą paprašyti išspręsti ginčą šioje

institucijoje nustatyta tvarka. Ieškininis pareiškimas įforminamas raštu ir

ta kalba, kuria šalys pagal bendrą susitarimą vykdė susirašinėjimą, arba

kokia nors kita tarp ginčo šalių ir arbitražo institucijos suderinta kalba.

Ieškininiame pareiškime paprastai nurodoma:

1)arbitražo, kuriam įteikiamas pareiškimas, pavadinimas ir nuoroda į

atitinkamą arbitražinę išlygą, arbitražinį susitarimą ar kitą dokumentą,

suteikiantį arbitražiniam teismui kompetenciją spręsti ginčą;

2)ieškovo (ar jo atstovo) vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba

firmos-ieškovės pavadinimas ir būstinės adresas;

3)atsakovo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba firmos-atsakovės

pavadinimas ir būstinės adresas. Kai tiksli atsakovo gyvenamoji vieta

nežinoma, ieškininiame pareiškime gali būti nurodyta paskutinioji žinoma jo

gyvenamoji vieta arba jo komercinės įmonės ar turto buvimo vieta;

4)klausimai (materialiniai – teisiniai santykiai), dėl kurių kilo

ginčas ir ginčo aplinkybes patvirtinantys įrodymai (dokumentai, liudytojai

ir kt.);

5)ieškovo reikalavimai (įskaitant ieškinio kainą) ir teisiniai

pagrindai, kuriais grindžiami tie reikalavimai;

6)siūlymas dėl arbitražinio teismo sudėties (jeigu šis klausimas

anksčiau nebuvo išspręstas), pasirinkto arbitro ar ir alternatyvių arbitrų

vardai bei pavardės arba prašymas, kad ieškovo vardu arbitras būtų

paskirtas institucijos reglamento nustatyta tvarka;

7)pridedami dokumentai (jų sąrašas).;

Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovo

paduodamo pareiškimo pridedamas įgaliojimas ar kitoks jo įgalinimus

patvirtinantis dokumentas.

Paprastai arbitražui pateikiama tiek ieškininio pareiškimo ir kitų

dokumentų egzempliorių (ar jų kopijų), kiek jų reikia, kad būtų aprūpinti

visi atsakovai, pati institucija ir arbitražinis teismas.

Į arbitražą dėl ginčo išsprendimo gali kreiptis ir abi šalys kartu.

Tokiais atvejais joms pakanka pateikti bendrą ieškininį pareiškimą,

pridėjus prie jo kitus ginčui išspręsti reikalingus dokumentus. Pvz., pagal

Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo reglamento 11 str. prie

ieškininio pareiškimo turi būti pridedama:

➢ kontrakto (sutarties), dėl kurio nuostatų taikymo ar aiškinimo

kilo ginčas, kopija;

➢ arbitražinio susitarimo (jeigu kontrakte ar sutartyje neįrašyta

arbitražinė išlyga) kopija;

➢ kiti dokumentai, kuriuos ieškovas mano esant susijusius su

byla;

➢ raštas, nurodantis dokumentus ar kitus įrodymus, kuriuos

ieškovas pateiks vėliau;

➢ sumokėtos registravimo rinkliavos dokumento kopija.

Vieną ieškininių dokumentų komplektą arbitražo institucija nedelsiant

siunčia atsakovui (bendraatsakoviams), jeigu to nepadaro pats ieškovas.

Laikoma, kad ieškininis pareiškimas, kaip ir bet kuris kitas rašytinis

pranešimas yra atsakovo gautas, jeigu jis įteiktas jam asmeniškai,

pristatytas į jo komercinę įmonę ar gyvenamąją vietą arba pagal jo nurodytą

pašto adresą. Kai neįmanoma nustatyti nė vienos iš išvardytų vietų,

laikoma, kad ieškininis pareiškimas atsakovo yra gautas, jeigu jis

išsiųstas registruotu laišku ar kita įteikimo faktą fiksuojančia priemone.

Arbitražinio nagrinėjimo procedūra paprastai laikoma pradėta tą dieną,

kurią atsakovas gavo ieškininį pareiškimą. Nuo tos dienos per
šalių

suderintą ar procedūros reglamente nustatytą terminą jis tampa įpareigotu

pateikti arbitražo institucijai (arba ieškovui) savo pareiškimą dėl jam

pareikšto ieškinio, nurodant savo argumentus, pasirinkto arbitro (ar ir

atsarginio arbitro) vardą bei pavardę arba pareikšti, kad jo vardu arbitras

būtų paskirtas arbitražo institucijos reglamento nustatyta tvarka. Prie

savo atsiliepimo (prieštaravimų) pareiškimo atsakovas gali pridėti

dokumentus (ar jų kopijas), kuriais jis remia savo gynybą, ir nurodyti

dokumentus bei kitus įrodymų šaltinius, kuriuos pateiks vėliau. Atsakovo

atsisakymas pateikti atsiliepimo dėl jam pareikšto ieškinio pareiškimą arba

jo nepateikimas per nustatytą terminą nelaikoma savaiminiu ieškovo

reikalavimų pripažinimu ir nėra arbitražiniam teismui kliūtis pradėti bylos

nagrinėjimą.

5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS

Beveik visada procesas daugiau ar mažiaus išsamiai nustatomas iš

anksto. Pirmiausia reikia nustatyti arbitražo sąlygas compromis. Dažniausia

compromis identifikuos šalis, nustatys ginčo pobūdį ir apimtį , arbitražo

teismo sudarymo būdą ir arbitražo vietą, procedūrą, kuriai turi vadovautis

arbitražas, ginčo esmei taikytiną teisę, sprendimo formą ir tam tikras

nuostatas dėl išlaidų ir mokesčių.

Dauguma ginčų susiję daugiau su nesutarimais dėl faktų, nei dėl

teisės, ir dauguma teisinių ginčų kyla iš susitarimų, kurių galiojimas

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4493 žodžiai iš 8974 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.