Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka
5 (100%) 1 vote

Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka

1121314151

KAUNO KOLEGIJOS

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

TARPTAUTINĖS TEISĖS KURSINIS DARBAS

GINČŲ SPRENDIMO TARPTAUTINIUOSE KOMERCINIUOSE ARBITRAŽUOSE TVARKA

Kaunas 2003

TURINYSĮVADAS 3

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA 4

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS 5

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BUDAI 6

3.1. Bendrosios pastabos 6

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 7

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 9

4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI 13

5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS 15

6. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA 16

7. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE 18

8. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS 20

9. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS 22

10. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 23

IŠVADOS IR SIŪLYMAI 26

LITERATŪRA 28

priedai

ĮVADAS

Šiame darbe analizuosiu teisinių arbitražo pagrindų atsiradimą

Lietuvoje bei arbitražo vystymąsi per pastarąjį dešimtmetį, taip pat

apžvelgsiu Lietuvos komercinio arbitražo įstatymą bei arbitražo sąlygos

naudojimo praktiką komerciniuose kontraktuose.

Darbe sieksiu išanalizuoti bei palyginti naujas arbitražinių sprendimų

pripažinimo ir vykdymo tendencijas, jau nusistovėjusią užsienio arbitražų

sprendimų įgyvendinimo teisminę praktiką bei užsienio ir Lietuvos

Respublikos teisinių aktų, reguliuojančių arbitražo, teisinę padėtį.

Objektas. Tarptautiniai ginčų svarba, jų sudarymas, tvarka ir nauda

fiziniams ir juridiniams asmenims.

Darbo tikslas. Pateikti ir išanalizuoti ginčų tarptautiniuose

komerciniuose arbitražuose proceso stadijas.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be

arbitražo, kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų

sprendimo būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra

sprendžiami arbitraže, o ne teisme.

Sudarydamos tarptautinius komercinius sandorius ir pasirašydamos

kontraktus (sutartis), šalys paprastai neabejoja, kad jų prisiimti

įsipareigojimai bus įvykdyti nustatyta tvarka, tiksliai, laiku, ir ginčų

dėl jų nekils,. Tačiau praktiškai neretai būna kitaip – prievolės

nevykdomos ar neatitinkamai įvykdomos, ne laiku atsiskaitoma už teikiamas

prekes ar atliktus darbus. Ir tai ne visada priklauso nuo blogos šalių

valios. Todėl viena iš pagrindinių normalaus tarptautinio komercinio

bendradarbiavimo, sąlygų yra tikslus ginčų sprendimo tvarkos

sureguliavimas. To siekiant sandorių šalys dažniausiai iš anksto (rečiau

kilus ginčui) susitaria dėl potencialiai galimų (ar kilusių) ginčų

sprendimo tvarkos ir tą savo susitarimą įtvirtina atskiroje kontrakto

dalyje ar sutartyje. Jeigu susitariama dėl arbitražinio ginčų sprendimo

būdo, tai kontrakte įrašoma arbitražinė išlyga (klauzulė) arba (dažniausiai

dėl jau kilusio ginčo) sudaromas atskira arbitražinis susitarimas. Juose

nustatoma ginčų sprendimo tvarka, įvardijama konkreti arbitražo

institucija, kuriai patikim spręsti ginčą, aptariamos jo nagrinėjimo bei

sprendimo pagrindinės sąlygos.

Didžioji tarptautinių ginčų dauguma šiuo metu išsprendžiama

arbitražiniu būdu, pasirenkant nuolatinio ir vienkartinio (ad hoc)

arbitražo formą. O institucijos (trečiųjų teismai), kurios organizuoja

tarptautinių komercinių ginčų nagrinėjimą ir sprendimą, vadinamos

tarptautiniais komerciniais arbitražais arba tarptautinio komercinio

arbitražo teismais.

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA

Tuo atveju, kai tarptautinis ginčas kyla – kaip dažniausiai ir yra

– labiau dėl pažeidimų, padarytų ne tiesiogiai pačiai valstybei, bet dėl

pažeidimų, padarytų valstybės nacionalinis subjektams (fiziniams ir

juridiniams asmenims), paminėtini pora kitų preliminarių dalykų. Pirmasis

yra bendrosiose tarptautinės teisės principas, nustatantis, kad tik

nukentėjusio asmens pilietybės valstybė gali pateikti ieškinį dėl tokių

pažeidimų, ir antrasis, susijęs su pirmuoju principas, nustatantis, kad

tarptautinis ieškinys gali būti pateiktas tiki išnaudojus prieinamas vidaus

gynybos priemones valstybėje, padariusioje pažeidimą. Abu principai buvo iš

esmės pakeisti kai kurių tarptautinių tribunolų veikloje. Iš tikrųjų tie

pakeitimai yra vieni tarp svarbiausių revoliucinių pakitimų, įvykusių

tarptautinių ginčų sprendimo srityje.

Įvairiose tarptautinio – ūkinio bendradarbiavimo srityse galimi

iš esmės dvejopo pobūdžio ginčai bei nesutarimai: 1) komerciniai, kylantys

iš pelno (naudos) siekiančios veiklos, ir 2) deliktiniai, kylantys iš

žalos, nesusijusios su
komercine veikla, padarymo. Didžioji tarptautinių

komercinių ginčų dauguma kyla iš kontraktų, kuriais bendradarbiaujančios

šalys reguliuoja tarpusavio santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 str.

prie tarptautinio pobūdžio priskiriami ginčai:

➢ kai ginčo šalių komercinės įmonės, sudarant arbitražinį susitarimą,

buvo skirtingose valstybėse;

➢ kai arbitražo vieta, jeigu ji nenurodyta arbitražiniame susitarime ar

aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių,

kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje

šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai labiausiai su ginčo dalyku susijusi vieta yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai šalys susitaria, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs

daugiau nei su viena valstybe;

➢ kai viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos

investuotas užsienio kapitalas.

➢ Visais šiais atvejais šalių susitarimu ginčas gali būti perduotas

nagrinėti tarptautiniam komerciniam arbitražui.

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS

Tarptautinių komercinių ginčų priežastys būna įvairios.

Dabartinėmis, sparčiai didėjančios tarptautinės ekonominės

integracijos bei rinkos globalizacijos sąlygomis, kai komercinis

bendradarbiavimas aprėpia ne tik visas ūkinės, bet ir kitas žmonių veiklos

sritis, praktiškai tampa neįmanoma apsieiti be sudėtingo tą veiklą

reguliuojančio teisinio mechanizmo. Komercinio bendradarbiavimo dalyviams

dažnai sunku susiorientuoti teisės aktų, reguliuojančių komercinius

santykius, gausoje, įvairovėje, įsigilinti į juose nustatytų reikalavimų

esmę. Todėl daugelio tarptautinių komercinių ginčų priežastis būna

įstatymų, reguliuojančių komercinius-ūkinius santykius nežinojimas ar jų

nepaisymas. Dažni taip pat komerciniai ginčai dėl pačių įstatymų netobulumo

(pvz., neaiškiai sureguliuotų juose santykių), dėl netinkamo jų taikymo

praktikoje dėl skirtingų valstybių įstatymų kolizijų ir kitų su teisės

normų taikymu susijusių aplinkybių. Tačiau dažniausiai komerciniai ginčai

kyla dėl netinkamo kontraktų (sutarčių) įforminimo (ypač dėl netiksliai ar

neaiškiai juose suformuluotų sąlygų) ir dėl sutartinių įsipareigojimų

nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Net ir tobulai įformintas kontraktas

(sutartis) nėra visiška garantija, kad anksčiau ar vėliau nesusidarys

ginčui kilti sąlygos (pvz., dėl nenugalimos jėgos – force majeure

aplinkybių skirtingo aiškinimo, dėl kurios nors kontrahento netinkamo

poelgio ir kt.).

Turint visa tai galvoje, labai svarbu iš anksto įforminti kontrakte

potencialiai galimų ginčų sprendimo tvarką, pasirinkti tinkamą jų sprendimo

būdą ir instituciją, kuriai deleguojama ginčų sprendimo teisė.

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BŪDAI

3.1. Bendrosios pastabos

Suprantama, geriau, kai kilęs tarptautinis komercinis ginčas,

sureguliuojamas be teismo ar arbitražo, o neteisminio pobūdžio nesutarimų

šalinimo būdais: derybomis, tarpininkavimu ir kt. Tačiau ne visada

taikinamojo pobūdžio būdai ginčui sureguliuoti būna šalims priimtini arba

ne visada jie padeda pasiekti tikslą. Kartais dėl ginčo išsprendimo šalims

tenka kreiptis į institucijas, kurių sprendimai paremti valstybinės

prievartos galia.

Tarptautinėje komercijoje šiuo metu taikomas teisminis ir keli

alternatyviniai ginčų sprendimo būdai. Tarp pastarųjų savo reikšmingumu

išsiskiria arbitražinis ginčų sprendimo būdas.Teisminio ir arbitražinio

ginčo sprendimo būdai panašūs tuo, kad teismų ir arbitražų sprendimai

prireikus gali būti įgyvendinami pasitelkus valstybinę prievartą. Tačiau

kitais aspektais šie tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdai iš esmės

skiriasi.

Prie kitų alternatyvių tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdų

priskiriami: betarpiškos ginčo šalių derybos, tarpininkavimas – taikinimas,

mini teismas. Taikant bet kurį iš šių būdų, nesutarimu sureguliavimo

galimybės bei pasiektų susitarimų įvykdymas visiškai priklauso nuo šalių

geros valios. Valstybė savo prievartos galia jų įgyvendinimo neužtikrina.

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kilus ginčui, kuris turi būti sprendžiamas arbitražu, turi būti

pradedamas arbitražo procesas ir suformuojamas arbitražo teismas. Terminas

nuo ginčo kilimo, per kurį ieškovas turi inicijuoti arbitražą ir kuriam

pasibaigus ieškinys yra negalimas dėl (praleisto) termino, dažnai

nustatomas komerciniuose kontraktuose. Kai kurių valstybių įstatymai,

veikiantys kaip lex arbitri (taikytina teisė), gali vietiniams teismams

suteikti įgaliojimus pratęsti tokiuose
arbitražiniuose susitarimuose

numatytus terminus.Net ir tuo atveju, kai pačiame arbitražiniame susitarime

nėra nustatyta tokių terminų, sutartiniams įsipareigojimams taikytina teisė

gali, kaip materialinės teisės dalyką, nustatyti terminą ieškiniui

pateikti. Tokiu atveju tikėtina, kad arbitražo teismas jau inicijavus

arbitražą svarstys šalies pareiškimą, kad ieškinys negalimas, nes terminas

yra praleistas.te Komercinių sandorių dalyviai dažniausiai patys nustato,

kokiu būdu turi būti sprendžiami jų ginčai bei nesutarimai, ir tą savo

apsisprendimą įtvirtina kontrakte (sutartyje).Pasirinkus teisminį

komercinių ginčų sprendimo būdą, kontrakte (sutartyje) šalys nurodo

pavadinimą valstybės, kurios teismui jos deleguoja teisę spręsti ginčą. Tos

valstybės teisė tokiais atvejais dažniausiai pasirenkama ir kontrakto

vykdymui reguliuoti (taikomoji teisė). Galimos trys alternatyvinės

valstybinio teismo pasirinkimo galimybės: ieškovo šalies, atsakovo šalies

teismo ir trečiosios valstybės.

Įgalinimai trečiosios valstybės teismui spręsti ginčą dažnai

deleguojami tada, kai tarp kontrahentų ir tos (trečiosios) valstybės yra

koks nors dalykinis ryšys (pvz., jos teritorijoje yra kontrakto objektas),

arba kai šalims nepavyksta susitarti, kad ginčą spręstų kurios nors jų

nacionalinis teismas ar arbitražas. Žinotina, kad dėl tokio pasirinkimo

ginčo atveju gali susidaryti nemažų papildomų išlaidų dėl dokumentų vertimo

į teismo šalies valstybinę kalbą, dėl vertėjų ir vietinių advokatų samdos

ir kt. Be to, trečiosios valstybės teismas gali būti nekompetentingas

išspręsti tarp užsieniečių kilusį ginčą. Todėl visus šiuos aspektus būtina

įvertinti prieš perduodant ginčą spręsti trečiosios valstybės teismui.

Dažnai kontraktuose (sutartyse) ginčų sprendimo teisė deleguojama

šalies-atsakovės valstybiniam teismui, o taikomąja teise pasirenkami tos

valstybės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių teisminis ginčų sprendimo būdas tarptautinėje

komercijoje praktikuojamas palyginti retai. Tačiau būna atvejų, kai tik

šiuo būdu ir galima išspręsti kilusį ginčą. Į valstybinį teismą tenka

kreiptis dėl ginčo išsprendimo šiais atvejais:

1) kai kontrakte (sutartyje) ginčų sprendimo būdas iš anksto

nebuvo aptartas (įformintas), o vėliau kilus ginčui, nepavyksta šalims

susitarti dėl jo perdavimo spręsti arbitražui;

2) kai arbitražinė išlyga kontrakte (sutartyje) suformuluota

netinkamai (pvz., neįvardyta arbitražo institucija), o kilus ginčui šalis –

atsakovė atsisako ją tikslinti;

3) kai kontrakto arbitražinėje išlygoje numatomas arbitražas ad hoc,

tačiau vėliau šalis – atsakovė atsisako jį sudaryti arba paklusti jo

jurisdikcijai;

4) kai spręsti ginčą arbitražiniu būdu draudžia vienos ar kitos ginčo

šalies nacionaliniai įstatymai, Pvz., pagal Lietuvos Respublikos komercinio

arbitražo įstatymo 11 straipsnį arbitražui negali būti perduoti: 1) ginčai,

susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu;

2) ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė,

įstaiga ar organizacija, jeigu tam nebuvo gautas išankstinis šios įmonės,

įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas; 3) ginčai, kylantys iš

vartojimo sutarčių ir kai kurie kiti. Kai kuriu užsienio šalių įstatymai

draudžia spręsti arbitražiniu būdu ginčus dėl vekselių, čekių, kai kurių

rūšių sandorių.

Visais šiais atvejais ginčas gali būti išspręstas tik teisminiu būdu.

Galima nurodyti ir kelis atvejus, kai teisminis tarptautinių

komercinių ginčų sprendimo būdas turi tam tikrų privalumų, palyginti su

arbitražiniu. Valstybinio teismo galia ir kompetencija kai kada gali būti

veiksmingesnė už arbitražo kompetenciją, kai turima reikalo su nesąžiningu

atsakovu, sąmoningai įvairiais būdais siekiančio išvengti arbitražinio

proceso arba sutrukdyti ar užvilkinti sprendimo priėmimą ar įvykdymą. Nors

šiuolaikiniuose komercinio arbitražo įstatymuose ir jų pagrindais įsteigtų

arbitražo institucijų reglamentuose yra nuostatos, ribojančios atsakovo

galimybes blokuoti, vilkinti arba kitaip trukdyti arbitražinį nagrinėjimą,

tačiau to kai kada gali nepakakti. Arbitražinis teismas neturi fizinės

galios priversti nesąžiningą atsakovą atlikti kai kuriuos svarbius

procedūrinius veiksmus (pvz., pateikti reikiamus dokumentus, užtikrinti

dalyvavimą arbitražinio teismo posėdyje ir kt.). Turto areštas ir kitos

priverstinės ieškinio užtikrinimo priemonės tegalimos tik valstybinio

teismo nutartimi, priimta pagal arbitražinio teismo prašymą. Valstybiniam

teismui suteikta prievartos galia tokiais atvejais gali palengvinti ar

pagreitinti ginčo išsprendimą.

Teisminis komercinių ginčų sprendimo būdas gali būti veiksmingesnis ir

bylose, kuriose reikalingi nemaži praktiniai tikrinimai, liudytojų

parodymai, ekspertų išvados. Ekspertų (taip pat ir liudytojų) dalyvavimas

arbitražinėse procedūrose nėra privalomas. Tik pagal kai kurių
(pvz.,

JAV) įstatymus liudytojai gali būti prievarta atvesdinami į arbitražinio

teismo posėdį. O ekspertų paslaugos visais atvejais galimos tik laisvo

susitarimo pagrindais. Todėl, kilus tarptautiniam komerciniam ginčui,

kuriam išspręsti reikalinga kokia nors prievarta, valstybinio teismo

kompetencijos privalumai yra didesni.

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kai kurie teigiami tarptautinių komercinių ginčų sprendimo

valstybiniuose teismuose bruožai negali prilygti privalumams, kuriuos

teikia jų nagrinėjimas arbitražiniu būdu. Svarbiausieji arbitražinio būdo

privalumai yra šie:

1. Pasirinkus arbitražą kaip ginčo sprendimo būdą, šalys turi galimybe

pasirinkti ir jo rūšį (institucinį ar ad hoc) bei konkrečią arbitražo

instituciją. Jeigu pasirenkamas institucinis arbitražas, tai turi būti

pasirinkta ir konkreti arbitražo institucija. Ji turi būti įvardyta

kontrakto (sutarties) arbitražinėje išlygoje arba atskirai sudarytame

arbitražiniame susitarime. Pastarajame gali būti aptarta ir arbitražinio

teismo sudarymo tvarka, arbitrų skaičius, jų kvalifikacija bei kitos

esminės bylos nagrinėjimo arbitražiniame teisme sąlygos. Toks pasirinkimas

neįmanomas taikant teisminį ginčo sprendimo būdą.

2. Taikomosios teisės pasirinkimo galimybės – taip pat nemažas

patogumas kontrakto šalims, kai jos susitaria iškilusius tarp jų

nesutarimus spręsti arbitražo būdu. Vien dėl to, kad valstybiniuose

teismuose, nepaisant tarptautinio ginčų pobūdžio, jie nagrinėjami ir

sprendžiami vadovaujantis iš esmės tik teismo šalies įstatymais, užsienio

partneriams toks bylinėjimosi būdas paprastai tampa nepriimtinas.

3. Arbitro pasirinkimo laisvė – kitas ženklus arbitražinio ginčų

sprendimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme

teisėjai skiriami konkrečiam ginčui išspręsti nepriklausomai nuo šalių

valios. Tuo tarpu Arbitražiniame (trečiųjų) teisme ginčo šalys visada turi

galimybę pasirinkti po vieną (ar iš viso vieną) arbitrai kuriems jos patiki

ir kuriuos laiko tinkamais (kompetentingais) ginčui išspręsti. Tai suteikia

arbitražiniam teismui ir jo priimamiems sprendimams didesnę bešališkumo

reputaciją, autoritetą bei pasitikėjimą.

4. Arbitražinio teismo kompetencija – dar vienas ginčų sprendimo

arbitražiniu būdu pranašumas, palyginti su teisminiu. |Bylas arbitraže

paprastai imasi nagrinėti bei spręsti tik specialistai. Tai gali būti ne

tik teisininkai, žinantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bet ir

įvairių verslo sričių praktikai, turintys komercinės veiklos patirtį bei

teorinių žinių, reikalingų kvalifikuotai ir visapusiškai įvertinti

ginčijamus klausimus (įskaitant teisinius, techninius, ekonominius,

komercinius ir kitus jų aspektus). Prireikus dėl ginčo išsprendimo šalys

gali kreiptis į specializuotą arbitražą arba pasirinkti arbitrais tam

tikros (reikiamos) kvalifikacijos ar siauros veiklos srities specialistus –

profesionalus. Viso to praktiškai neįmanoma pasiekti nagrinėjant ginčą

valstybės teisme.

5. Sprendimų neskundžiamumas – taip pat nemažas arbitražinio ginčų

nagrinėjimo būdo pranašumas (palyginti su teisminiu), žymiai sutrumpinantis

sprendimo įgyvendinimo ir ieškininių reikalavimų patenkinimo laiką. Dėl

aukštos arbitrų kvalifikacijos ir jiems suteikiamos specialios

kompetencijos arbitražiniai sprendimai paprastai laikomi neskundžiamais ir

turi būti nedelsiant bei besąlygiškai įvykdyti. Arbitražinėse išlygose

dažnai tiesiogiai nurodoma, kad arbitražo sprendimas yra galutinis,

privalomas abiem ginčo šalims ir neskundžiamas valstybės teisme.

Tarptautiniuose teisiniuose aktuose ir valstybių įstatymuose numatytos

labai ribotos teismų kišimosi į arbitražų veiklą galimybės, iš esmės tik

esminių procedūros taisyklių pažeidimo atvejais.

6. Greitumas (operatyvumas) – dar vienas reikšmingas arbitražinio

ginčų nagrinėjimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme

civiliniai-teisiniai ginčai nagrinėjami vadovaujantis teismo šalies

civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodeksai –

sudėtingi teisiniai aktai, kuriuose įtvirtinta daug įvairių procedūros

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2699 žodžiai iš 8974 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.