Gynybinės sienos ir įtvirtinimai Lietuvos ir europos miestuose
5 (100%) 1 vote

Gynybinės sienos ir įtvirtinimai Lietuvos ir europos miestuose

TURINYS

I. ĮVADAS………………………………………………………………………………………………2

II. PIRMIEJI LIETUVOS ĮTVIRTINIMAI………………………………………………3

III. LIETUVOS MŪRINĖS PILYS XIV – XV a…………………………………………4

IV. MIESTŲ GYNYBINIAI ĮRENGINIAI XVI – XVIII a…………………………6

V. BASTIONINĖS PILYS……………………………………………………………………..10

VI. EUROPOS PILYS…………………………………………………………………………….12

VII. IŠVADOS…………………………………………………………………………………………13

VIII. LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………..14

ĮVADAS

Jau priešistorės laikais karyba buvo vienas iš visuomenės ir ekonomikos raidos stimulų. Gynybiniai įtvirtinimai gyvenvietėse ir miestuose – akivaizdūs senovės kovų ir karų liudytojai. Tai vieni iš įspūdingiausių Lietuvos kultūros paveldo paminklų. Jie apima piliakalnius ir piliavietės, mūrinės pilys ir miestų ginybinės sienos. Gausiausią šių paminklų grupę sudaro piliakalniai, kurių Lietuvoje saugoma beveik 1000. Mūrinės valdovų pilys pradėtos statyti XIII a. Nuo XVI a. pilis ir rūmus statydinosi jau ir Lietuvos magnatai. Tai buvo bastioninio tipo pilys, kurių prieigas saugojo didžiuliai žemės pylimai. Šiuo laikotarpiu didieji Lietuvos miestai taip pat buvo apjuosti gynybinėmis sienomis. Viduramžiais Lietuvos ir kitų Europos miestų gynybinę sistemą paprastai sudarė du pagrindiniai elementai: pilis ir miesto siena. Pilies mūrai supo valdovo rezidenciją, o miesto siena – amatininkų, pirklių ir miestiečių gyvenamuosius pastatus. Lietuvos teritorijoje šie du gynybiniai įtvirtinimai atsirado ne vienu laiku.

Referato tikslas – supažindinti su Lietuvos ir Europos gynybinėmis sienomis bei įtvirtinimais nuo seniausių laikų iki XVIII a. Referato uždaviniai: 1. Trumpai paminėti pirmuosius Lietuvos įtvirtinimus – piliakalnius, kurie ilgainiui virto tvirtomis gynybinėmis pilimis ir valdovų rezidencijomis. 2. Aptarti vieną iš gynybinės sistemos elementų – pilis: kada jos pradėtos statyti, koks buvo jų vaidmuo miestų gynyboje. 3. Supažindinti su miestų gynybiniais įrenginiais XVI – XVIII a. bei miestų gynybinėmis sienomis. 4. Aptarti bastioninių pilių ypatumus. 5. Atskleisti Europos pilių gynybines funkcijas.

I. PIRMIEJI LIETUVOS ĮTVIRTINIMAI

Pirmųjų įtvirtintų gyvenviečių, arba piliakalnių, dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado maždaug II – I tūkstanmečio prieš Kr. dažniausiai upių ir jų slėnių apsuptose kalvose, ežerų pusiasaliuose, rečiau atskirose kalvose . Jų atsiradimą lėmė pavienių gotų, hunų ar kitų klajoklių genčių siautėjimas Europoje, vikingų antplūdžiai. Lietuvos piliakalniai buvo tik laikinos slėptuvės ypatingo pavojaus atveju, ką rodo archeologiniai tyrimai. Juos saugodavo aukšti žemių pylimai ir mediniai įtvirtinimai.

Palaipsniui ėmė rastis ir naujo tipo piliakalnių, kurie vadinami “miniatiūriniais”. Jų nedidelės aikštelės būdavo apjuostos labai stipriais žemių pylimais.

Dėka šio laikotarpio įtvirtinimų, Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys ne tik atlaikė karus su kaimyninėmis gentimis ir kryžiuočiais, bet ir vienintelės iš visų baltų sukūrė savo valstybę.

Nuo XIII a. pagrindinis ir populiariausias pilies tipas buvo medinės pilys, kurios vyravo XIV a. pab. – XV a. pr. Tai buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir viduramžių. XIII – XIV a. medinės pilys dar buvo statomos gana primityviai – tik iš molio ir medžių, dažniausiai ant kalvų, supamų natūralių gamtinių kliūčių (vandens, pelkių ir kita) . Nepaisant to, kad pilys buvo medinės, jos buvo patikimi gynybiniai kompleksai, kurie ne kartą padėjo apginti Lietuvą nuo išorės priešų. Medines pilis paprastai saugodavo statūs šlaitai, neretai sutvirtinti plūkto molio sluoksniu. Kita vertus, priešui lengviau pasiekimas prieigas saugodavo pylimai, už kurių buvo iškasami nedideli grioviai. Kai kuriuos piliakalnius pylimai saugodavo iš visų pusių. Mediniai gynybiniai įtvirtinimai paprastai būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu, kad ne taip greitai užsidegtų. Reikia pažymėti, kad pilies aikštelėje be gynybinių sienų ir pylimų, neretai dar būdavo keturkampio formos rąstinės konstrukcijos pastatų, kurie stovėdavo vienas greta kito prišlieti prie pylimo . Toks konstrukcinis junginys kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Tai daugiau buvo būdinga didesnėms pilims, o mažesnių pilių kiemas paprastai būdavo visai tuščias. Svarbu pažymėti faktą, kad jau nuo XIII – XIV a. medinėse pilyse buvo įrengti stebėjimo postai su nuolatinėmis budėtojų įgulomis.

Apibendrinant, reikia dar kartą pažymėti, kad Lietuvą galima vadinti piliakalnių kraštu. Kaip jau minėta, dabartinėje Lietuvos teritorijoje būta apie 1000 piliakalnių, iš kurių apie 800 yra išlikę iki mūsų ir saugomi. Dalis jų taip ir liko tik piliakalniais, kita dalis – tapo pilimis ir valdovų rezidencijomis, kuriomis šalia gyvenusios
bendruomenės pavojaus metu naudodavosi kaip slėptuvėmis. Kita vertus, pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, medinės pilys buvo apleistos ir palaipsniui visai sunyko.

II. LIETUVOS MŪRINĖS PILYS XIV -_XV a.

Pilys – pastovūs gynybiniai įrengimai, statyti sunkiausiai prieinamose vietose. Jas statė ir panaudojo maždaug apie 2000 metų . Svarbu pažymėti, kad pilimis buvo vadinami ne tik mūrines sienas turintys vėlyvi įtvirtinimai, bet ir kai kurie piliakalniai, nes juose būta pilių. Šalia pylimo pilių gynybinius įtvirtinimus sudarė medinės ir mūrinės sienos, bokštai, sausi ar vandens prileisti grioviai, tvenkiniai.

Jau nuo XIII a. pab. atsiranda mūriniai pilių įtvirtinimai. Kaip rašo E. Gudavičius, sudėtingoje Lietuvos gynybos sistemoje, į kurią įėjo ne tik kalnas, bet ir jo papėdė, mūro įtvirtinimų ar bent svarbių mūro elementų buvo. Kita vertus, dar gausiai buvo statomos medinės pilys, ypač toliau nuo valstybės centro, arčiau priešo teritorijos. Medinių pilių statybą įtakojo tai, kad medines pilis buvo galima greičiau ir pigiau pastatyti, kadangi plytos tais laikais buvo brangios. Kaip bebūtų, rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos mūrinės pilys minimos tik nuo XIV a. antrosios pusės.

XIV a. paskutiniais dešimtmečiais, atsiradus galingesnėms apgulimo priemonėms ir parakiniams ginklams, sienas imta mūryti žymiai storesnes, o kampuose statyti bokštus.

XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvoje intensyviai buvo statomi gynybiniai įrengimai. Ties Nemuno, Neries, Nevėžio ir kitų upių brastomis buvo įrengtos užtvaros bei pastatyti gynybiniai bokštai. Kita vertus, daugiausiai dėmesio buvo skirta pilių stiprinimui. Vietoj medinių pilių imtos statyti mūrines pilis iš akmens ir plytų (Vilniaus Aukštutinė pilis, Gardino, Naugarduko pilys). Jų planas išliko toks pat kaip ir medinių pilių, t.y. netaisyklingas daugiakampis. XV a. pr. pilys atliko ne tik gynybinę, bet ir reprezentacinę funkcijas, tapo įtvirtintais teritorijos valdymo centrais.

XIV – XV a. Lietuvoje ir kitose Vakarų bei Vidurio Europos šalyse paplito aptvarinės pilys, kurias sudarė gynybinė siena, bokštais aptvertas netaisyklingos formos kiemas ir gyvenamieji bei kitos paskirties pastatai. Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, kitose Europos šalyse tai nebuvo vienintelis gotikinės pilies tipas. Antai, kryžiuočių ir kalavijuočių teritorijose buvo paplitusios konventinės pilys, kurios buvo pritaikytos ne tik gynybai, bet ir vienuoliams gyventi. Kita vertus, gotikos laikais patobulėjo Lietuvos pilių statybos tecnika ir konstrukcijos. Antai mūre pradėta naudoti daug daugiau plytų, maišant jas su lauko akmenimis. Dar viena svarbi šio laikotarpio naujovė ta, kad jeigu ankstyvosiose pilyse svarbiausias kompozicijos akcentas buvo aukštos akmens mūro sienos, tai XIV a. pab. – XV a. gynybiniuose pastatuose – monumentalūs, į sienų išorę išsikišę bokštai ir rezidenciniai rūmai.

LDK mūrinės pilys pagal planą, statybos techniką ir kitus požymius skirstomos į keletą tipų. Tradiciškai seniausiomis mūro pilimis laikomos vadinamos aptvarinės arba gardinės pilys (Kauno, Medininkų, Krėvos ir Lydos). Kiek vėlesnės yra netaisyklingo plano pilys, pastatytos kalvos viršuje, arba ežero saloje įrengtos pilys, turinčios gynybinių bokštų sistemą. Tokios pilys buvo Vilniuje (Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas), Trakuose (Pusiasalio ir Salos pilys).

Tipiškiausias aptvarinės pilies pavyzdys Lietuvoje – atstatyta Kauno pilis. Ant pirmosios pilies pamatų sumūrytos naujos, daug storesnės aptvarinės sienos, pastorintos į išorę. Pastorintoje pamatų dalyje kloti išilgai sienų ąžuoliniai rąstai. Apvado sienos mūrytos beveik vien tik iš lauko akmenų. Spėjama, kad iš plytų mūryta tik viršutinė sienų dalis. Pilies kampuose buvo įrengti bokštai, kurių paskirtis buvo nevienoda; naudoti tiek gynybai, tiek ūkiniams reikalams. Atstatant pilį taip pat buvo praplatintos perkasos. Ties pietryčių bokštu buvo pastatyta žema pusapskritė bastėja. Tokio tipo bastėjos XVI a. buvo statomos daugelio Europos šalių, tarp jų ir Lenkijos bei Livonijos pilyse. XIII a. antroje pusėje pastatyta Kauno pilis, nuolat atstatinėjama ir modernizuojama, per visą laiką išlaikė pirmykštį keturkampį aptvarinį planą.

Kitas aptvarinės pilies pavyzdys – Vilniaus aukštutinė pilis, kuri kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi jau XIV a. sudarė vientisą gynybos kompleksą. Žemutinės pilies aptvaro siena, kilusi stačiais kalno šiaurės ir pietų šlaitais, įsijungė į Aukštutinės pilies gynybinę aptvarą. Aukštutinė Vilniaus pilis buvo pailgo daugiakampio plano su išsikišusiu bokštu vakarinėje pilies dalyje. Bokšte buvo įrengtos šaudymo angos.

Gardino pilyje po gaisro XIV a. buvo vietoj medinių įtvirtinimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Aptvarinių pilių sienos siekė 8 – 10 m. aukščio ir 290 m. ilgio . Aptvarą sustiprino penki masyvūs kvadratinia bokštai, kurie buvo nevienodo dydžio. Pilis buvo netaisyklingo trikampio plano. Pilies vartų apsaugą sustiprino šalia pastatytas į išorę išsikišęs apskritas bokštas. Įdomu pažymėti, kad pietinėje aptvaros pusėje buvo slaptas išėjimas į Nemuno šlaitą. Aptvarines 2,6 – 3 metrų storio sienas išorėje vienodais tarpais rėmė kontraforsai.

Naugarduko pilies mūrinė 2,5 m. storio
su bokštais pradėta statyti XIV a. pab. Nuo XV a. pr. iki XVI a. pr. rytinėje ir šiaurės vakarų bei pietinėje kalno pašlaitėse buvo pastatyti kvadratiniai gynybiniai bokštai, kuriuos jungė sienos.

Nors Kauno, Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys išlaikė senuosius savo plano kontūrus, bet laikui bėgant įgijo naujų fortifikacinių įrenginių: sienas, flanginius bokštus.

Trakų pusiasalio pilį iš pradžių XIV a. pirmoje pusėje juosė gynybinė pilis be bokštų, o vėliau pusiasalis iš pietvakarių, šiaurės vakarų ir pietryčių aptvertas gynybine siena su bokštais. Sumūrijus aptvarinę sieną su bokštu šiaurės vakarų pusėje, buvo užbaigta netaisyklingo keturkampio plano pilies statyba. Pusiasalio pilis apie XIV a. vid. turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejose buvo vartai. Reikia pažymėti, kad Trakų pusiasalio pilis savo planu, statybos technika ir konstrukcijomis nesiskyrė nuo kitų ankstyvųjų keturkampių aptvarinių pilių. XIV a. antroje pusėje pridėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1711 žodžiai iš 5422 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.