MŪSŲ GYVENIMO IR MIRTIES PRASMĖ
O juk viskas tik iliuzija… Tik mūsų didžiulis noras tai pastebėti… Didžiulis noras gyventi… O kas kas iš tiesų tai yra niekas negali pasakyti. Niekas nežino kada tai prasidės ir kada viskas baigsis. Niekas nepaskys kodėl čia ir būtent dabar?! Bet argi tai svarbu? Argi męs neturime svarbesnių reikalų? Na pavyzdžiui gyvenimo kurimas? Nors iš tiesų ka to reikia? Kam visą to reikia? Kodėl mes taip dažnai be priežasties einam pirmyn? O kai suvokiame ką darome, sustojam. Kodėl mes nematom to kas aplink? Nematom gėlių, gyvūnų, paukščių, medžių ir savęs? Mes nematom nieko, išskyrus tikslą. Ar tai jau taip svarbu? Kodėl ęs taip skubam? Kur mes taip bėgam? Gyventi? Bet juk be mūsų gyvenimo tiesiog nėra.Gal pagaliau pats laikas būtų ieškoti savęs ir palikti tas lenktynes į niekur? O gal mes tada visai pamestume save?
Klausimas. Kam gyventi? Juk gyvenimas toks sunkus. Jame tiek daug vargo ir skausmo. Kam mums viso to reikia? Kam? Tuoj visi pradės įrodinėti savo gyvenimo tiesas ir prasmę. Bet ar kiekvienam jos tiks? Aišku, kad ne. Paklausite: „ kodėl? “. O todėl, kad žmonių yra begalo daug ir jie visi tokie skirtingi. Juk vienodų nebūna. Aišku pas juos ir skirtingos problemos, skirtingi rūpesčiai bei džiaugsmai. Todėl kiekvienas turime rasti savo gyvenimo prasmę. Sunku. Tiesa? Bet kodėl? Juk tai atrodo taip paprasta: šeima, vaikai, darbas, mokslai, pramogos, sveikata… Na aišku, mes čia galime ilgai vardinti. Bet atsakykite. Ar to užtenka? Gal daugumai ir taip. Aš nesiginčiju. Bet ne visiems, tikrai ne visiems.
Kiti žmonės nesugeba sau iškelti tikslo. Nemato šviesių spalvų gyvenime, tik tamsą, neapykantą, vargą, skurdą ir kitas blogybes. Bet jie nemato šviesos, nesugeba nuoširdžiai džiaugtis, nesuvokia kad jie gyvena.
Reikia džiaugtis tuo ką turi. Taigi, džiaukitės kad galit kvėpuoti, įausti, mastyti. Bet žinote kas svarbiausia. Nesigailėti savęs, nuo to prasideda visokios abejonės gyvenimo prasme. Norit išduosiu mažyte paslaptį. Norit aš žinau, juk visi yra smalsus. Tai va ta paslaptis. Gyvenimo prasmę turit rasti patys, niekas už jus to nepadarys. Aišku bandys, bet ar tai bus jūsų stimulas gyventi. Savaime suprantama, bus ir gerų siūlimų, tik reikia atsirinkti kas yra geriausia ir labiausiai tinka jums.
Kas galėtų į visus tuos klausimus atsakyti? O gal to tiesiog nereikia? Gal klausimai taip ir turi būti be atsakymų? Ateis laikas kai klausti nebus ko ir apie ką. Ateis laikas kai viskas bus aišku… Tik kada jis ateis? Visų mūsų gyvenimas, kad ir koks jis būtų individualus, turi tam tikrą ritmą, nusistovėjusią įvykių, situacijų, sprendimų seką. Visa tai dažniausiai vadiname kasdienybe, rutina, stengiamės iš jos ištrūkti, bet ir toliau joje murkdomės kaip murkdęsi. Tik štai atsitinka kažkas tokio, kas išsviedžia mus iš įprasto kasdieninių situacijų ir patyrimų srauto ir pastato akis į akį su savimi pačiais, savo silpnumu ir savo stiprybe. Egzistencializmo filosofijos atstovai tai vadina ribinėmis situacijomis. Būtent ribinėse situacijose geriausiai atsiskleidžia žmogaus gyvenimo prasmė ir beprasmybė, jis yra patikrinamas ir išbandomas.
Visi, be išimties, savyje nešiojamės gėrio ir pikto pradus. Idealizmas ir oportunizmas – tai ne kas kita, kaip tų pačių priešiškų jėgų – gėrio ir blogio – apraiškos mumyse. Kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi visą gyvenimą. Ir toje dvikovoje glūdi žmogaus gyvenimo prasmė, nes ji apsprendžia kiekvieno likimą Amžinybėje.
O kas gali būti žmogaus gyvenimo prasmė? Tik viena — už mūsų pasaulio ribų slypinčio gėrio pažinimas ir — kol mes priversti gyventi čia, šiame netobulame pasaulyje — bandymai įdiegti jį į gyvenimą taip, kaip reikalauja idėjų pasaulio gėris. Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė yra protingas gyvenimo sutvarkymas. Visiems jums buvo akimirkų, kai pavargę po triukšmingų ir malonių žaidimų staiga nurimdavote, nutildavote ir pradėdavote mąstyti apie jus supantį pasaulį. Tokia akimirka gali nutikti namie prieš miegą, kai gulite lovoje, bet dar nemiegate. Tokia būsena gali nutikti vasarą iškyloje prie laužo ar ant upės kranto, bežiūrint į raibuliuojančias bangeles. Dažnai tokie pamąstymai būna bežiūrint į žvaigždėtą dangų. Jums tada kyla daug klausimų. Kas yra Pasaulis, Visata? Kodėl jie yra? Kas yra gyvybė? Ar ji yra dar kur nors beribiuose Kosmoso toliuose? Ar gyvybė yra tik mūsų Žemėje? Ar gyvybė amžina, ar kada nors ji išnyks? Kas tai yra žmogaus siela, ir ar ji yra? Ar iš tikrųjų ji amžina, kaip sako tikintys Dievu žmonės, ar tai tik svajonė būti nemirtingu?
Tokie jums kylantys klausimai, atrodytų tik paprasčiausias smalsumas. Bet kas nuostabiausia: pasirodo prieš tūkstančius metų mūsų tolimi protėviai susimąstydavo apie tą patį ir ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus. Mūsų laikais į šiuos klausimus ieško atsakymų ne tik vaikai, bet ir suaugę. Ne iš dyko gyvenimo toks žmonių atkaklumas. Tai, kaip žmogus mato ir suvokia jį supantį pasaulį, mokslininkai vadina pasaulėžiūra. Visais laikais žmonės turėjo vienokią ar kitokią pasaulėžiūrą. Mūsų protėviai turėjo savo pasaulėžiūrą. Ne taip seniai mokslininkai galvojo, kad protėvių pasaulėžiūra primityvi. Bet dabar pradeda suprasti, kad senovės
žmonės gyveno nuostabioje harmonijoje su juos supančia gamta, nenaikino jos ir labai išmintingai naudojosi jos dovanomis. Šiuolaikiniai žmonės, turintys „pažangią“ mokslinę pasaulėžiūrą, per keliolika dešimtmečių taip sudarkė gamtą, kad kilo pavojus gyvybei Žemėje. Užterštos upės ir vandens telkiniai, užnuodytas oras, žūna augalai ir gyvūnai, dažniau serga ir miršta žmonės. Pramonės atliekomis, nuodais ir cheminėmis medžiagomis užnuodyta mūsų Žemė maitintoja. Nesėkmių priežastis slypi neteisingame mokslo požiūryje į svarbiausius mūsų gyvenimo reikalavimus. Mūsų nelaimių ir vargų priežastis – neteisingas gyvenimo prasmės supratimas.