Gyventojų pajamų ir išlaidų formavimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Gyventojų pajamų ir išlaidų formavimas Lietuvoje

GYVENTOJŲ PAJAMŲ IR IŠLAIDŲ FORMAVIMAS LIETUVOJE

KAUNAS

TURINYS

Įvadas

1.Pajamų politikos atsiradimo istorija ir sąvoka

1.1 Gamyba ir mokėjimas

1.2 Aktyvieji ir pasyvieji subjektai

2. Pajamų politikos tikslingumas ir orientyrai

2.1 Paskirstymo kovos teorija

2.2 Restrikcinė piniginės ir fiskalinės politikos veiskmingumas

3. Infliacija ir defliacija

4. Pajamų paskirstymo principai

5. Pajamų nelygybė

5.1 Bendras supratimas apie pajamų skirstumus

5.2 Pajamų perskirstymas tarp jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių

5.3 Teisingo pajamų paskirstymo problema

6. Bendrasis vidinis produktas. Valstybės pajamos ir išlaidos

7. Gyventojų pajamų diferenciacija ir skurdas Lietuvoje

7.1 Diskusiniai skurdo tyrimo klausimai

7.2 Absoliutaus socialinio skurdo samprata

7.3 Šalies gyventojų socialinė padėtis

7.4 Gyventojų pajamos ir išlaidos išaugo

7.5 Turtuoliai ar pasiturintys

Išvados

Literatūra

ĮVADAS

Gyventojų pajamos ir išlaidos iš esmės yra pagrindinis asmeninį vartojimą lemiantis veiksnys, taigi ir esminis gyvenimo lygio rodiklis. Pajamų lygis ir diferenciacija – tinkamiausiai gyvenimo lygį šalyje apibūdinantys rodikliai, leidžiantys objektyviai įvertinti tokią skaudžią ir ypač dominančią visuomenės problemą kaip skurdas. Šalyje esant žemam pajamų lygiui apskritai ir palyginti dideliai pajamų diferenciacijai skurdo problema tampa ypač aktuali, kadangi padidėja dalis žmonių, gaunančių labai mažas pajamas. Būtent tokia situacija būdinga šių dienų Lietuvai. Darbe tai pat vertinamas absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje pagal namų ūkių gyvenamąją vietą, socialinę – ekonominę grupę bei namų ūkio tipą. Pajamų politika gali būti priemonė papildanti globalinę stabilizavimo politiką ir amortizuojanti monetarinių bei fiskalinių apribojimų poveikį gamybai ir užimtumui. Darbe paanalizavau infliacijos, stagfliacijos bei defliacijos sąvoką bei prigimties teorijas, taip pat pajamų politikos santykį jų perspektyvos galimybes.

1.PAJAMŲ POLITIKOS ATSIRADIMO ISTORIJA IR SĄVOKA

Pajamų politika yra mėginimas kontroliuoti pajamų dinamiką, kad ši atitiktų šalies ūkio reikmes ir pirmiausia įtvirtintų pastovias kainas. Čia galima įžvelgti, jog pajamų politikos galutinis tikslas yra ne vienaip ar kitaip paveikti pajamų dydį ir dinamiką, o garantuoti pastovias kainas. Todėl pajamų reguliavimas yra be šios politikos tikslas, o priemonė tikslui pasiekti. Kaip žinome, pastovias kainas galima pasiekti nedarbo ir gamybos stagnacijos sąskaita. Tokiai situacijai sukurti pakanka ir globalinių priemonių piniginės bei fiskalinės politikos. Tačiau infliacijos likvidavimas nevisuotinio užimtumo ir lėto ekonomikos vystymosi kaina yra nepriimtina alternatyva bet kurios demokratinės šalies Vyriausybei. Pajamų politika atsirado būtent kaip bandymas pagaliau išspręsti jau kelis dešimtmečius daugelyje šalių neįveikiamą problemą vienu metu garantuoti pastovias kainas ir visuotinį darbo jėgos bei gamybos priemonių panaudojimą.

1.1 GAMYBA IR MOKĖJIMAS

Glaudžiai susiję asu pajamų politikos tikslais yra kiti stabilios ekonomikos požymiai, tai gamybos didėjimas ir mokėjimų balanso pusiausvyra. Ekonomikos kilimas neįmanomas, jeigu egzistuoja didelis ir vis labiau progresuojantis nedarbas bei mažas gamybos priemonių apkrovimo lygis. Mokėjimų balansas tiesiogiai priklauso nuo kainų dinamikos konkrečioje šalyje tai atsiliepia gyventojų pajamoms ir išlaidoms. Todėl pajamų politika turi papildyti globalines stabilizavimo priemones ir kartu su jomis vienu metu garantuoti pastovias kainas, visuotinį užimtumą, patenkinamą gamybos didėjimą bei mokėjimų balanso pusiausvyrą.

1.2 AKTYVIEJI IR PASYVIEJI SUBJEKTAI

Pasyvieji subjektai gali būti tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių pajamų didėjimas yra kontroliuojamas ( samdomieji darbuotojai, įmonės akcininkai ). Dauguma ekonomistų

aktyviuoju subjektu laiko Valstybę. Ji turi rūpintis visuomenės interesais, ekonomikos stabilumu, tuo tarpu samdomieji darbuotojai ir įmonininkai siekia pirmiausia asmeninės arba kolektyvinės naudos. Taigi bet kokios ekonominės politikos priemonės vienaip ar kitaip veikia pajamų susidarymą, pasiskirstymą bei panaudojimą ir gali būti traktuojamos kaip pajamų politika. Globalines piniginės ir fiskalinės politikos priemones, kuriomis keičiamos bendros ekonominės veiklos sąlygos ir netiesiogiai veikiamos pajamos, taip pat reikėtu priskirti pajamų politikai. Pajamų politiką būtų neįmanoma atskirti nuo ekonominės politikos apskritai. Norint suteikti pajamų politikos sąvokai aiškų turinį, reikia ją išskirti iš kitų ekonominės politikos priemonių.

2. PAJAMŲ POLITIKOS TIKSLINGUMAS IR ORIENTYRAI

Teoriniai ginčai dėl infliacijos ir stagfliacijos priežasčių yra svarbūs tuo, jog vienos ar kitos teorijos šalininkai siūlo skirtingas ekonomikos stabilizavimo priemones:

– monetarinė infliacijos teorija pagrindine antiinfliacinės programos priemone laiko piniginę politiką;

– paklausos perviršio teorija didžiausią dėmesį skiria fiskalinei politikai;

– sąnaudų ir paskirstymo kovos teorijos akcentuoja pajamų politikos vaidmenį;

Minėtų infliacijos teorijų šalininkų
rekomenduojamos ekonominės terapijos priemonės skiriasi įsikišimo į rinkos mechanizmą intensyvumu, nuo kurio nemažai priklauso bendrosios ekonominės politikos pobūdis. Diskusijos dėl vienų arba kitų priemonių parinkimo dažnai virsta diskusijomis apie visuomenės tikslus ir tobulėjimo būdus. Šių hipotezių atstovai teigia, jog infliacijos reiškinys turi vieną pagrindinę priežastį ir paprastai egzistuoja tik vienas efektyvus kovos su juo būdas. Todėl jų siūlomos antiinfliacinės priemonės yra alternatyvios. t.y. menkai suderinamos.

2.1 PASKIRSTYMO KOVOS TEORIJA

Ši teorija traktuoja infliaciją kaip kompleksinį reiškinį, mėgindama sujungti įvairius infliacijos aiškinimo būdus. Tiek sąnaudų didėjimas, tiek paklausos situacija, tiek ir pinigų kiekio pokyčiai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Kadangi paskirstymo kovos teorija aiškina įvairias infliacijos priežastis, suprantama, jog ji mėgina suderinti ir skirtingas stabilizavimo politikos priemones. Piniginė, fiskalinė ir pajamų politika čia traktuojamos ne kaip alternatyvios, o kaip viena kitą papildančios priemonės. Pirmosios dvi yra globalinio pobūdžio ir reguliuoja bendrąsias ekonominės veiklos sąlygas, o pajamų politika reiškia tiesioginę intervenciją į pajamų susidarymo procesą ir didesnį ar mažesnį rinkos subjektų sprendimų laisvės apribojimą. Reikia atsižvelgti ne tik į infliacijos ir nedarbo socialines pasekmes, tačiau ir į piniginės bei fiskalinės politikos panaudojimo problemas stabilizuojant ekonomiką. Tiek piniginės ir fiskalinės politikos impulsai pirmiausia sukelia gamybos apimčių ir užimtumo, o tik vėliau – kainų pasikeitimą. Espancinė politika gana greitai duoda laukiamą rezultatą – užimtumo didėjimą, o restrikcinė piniginė bei fiskalinė politika visų pirma nulemia nedarbo plitimą ir tik po to stabilizuoja kainas. Restrikcinę piniginę politiką labai apsunkina infliacinis gyventojų mentalitetas susidaręs dėl spartaus pinigų kiekio ir kainų didėjimo praeityje.

Ūkiniai subjektai siekia greičiau atsikratyti pinigų, investuodami juos į daiktus arba apsaugotus nuo infliacijos finansinio kapitalo objektus. Susiduriama su vadinamuoju “ karštos bulvės “ reiškiniu, kai, didėjant cirkuliacijos greičiu, kainos kyla kur kas sparčiau nei pinigų kiekis. Ši problema labai aktuali Lietuvoje. Jeigu fiziniai ir juridiniai asmenys, planuodami savo vartojimo bei investavimo išlaidas nekreipia dėmesio į grynųjų pajamų arba pelno sumažėjimą padidinus mokesčius ir trūkstamas lėšas pritraukia iš kreditų, sunku tikėtis agreguotos paklausos sumažėjimo. Tokiomis sąlygomis darbo užmokestis ir kainos kyla ankstesniais tempais. Infliacija iš pradžių gali netgi paspartėti, kadangi įmonininkai siekia papildomus mokesčius perkelti į kainas, samdomieji darbuotojai reikalauja kompensuoti padidėjusius atskaitymus didesniu darbi užmokesčiu.

2.2 RESTRIKCINĖS PINIGINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS VEIKSMINGUMAS

Restrikcinė fiskalinė arba piniginė politika nulemia mokios paklausos sumažėjimą ir kartu gamybos priemonių apkrovimo lygio smukimą. Restrikcinė politika iš pradžių, gali duoti priešingą rezultatą:

– mažėjant mokiai paklausai, plinta nedarbas, o didėjantys sąnaudos bei mokesčiai skatina infliacijos spartėjimą. Apibendrinant galima konstatuoti, kad globalinė ir fiskalinė politika per trumpą laiką nestabilizuoja ekonomikos. Jeigu restrikcine pinigine arba fiskaline politika siekiama apriboti kainų kilimą, iškyla grėsmė, kad sumažėjus mokiai paklausai, dar labiau padidės ir šiaip didelis nedarbas. Mėginant ekspansine politika likviduoti arba sumažinti nedarbą, neišvengiamai spartėja infliacija, kadangi paklausos didėjimas atsveria naujas galimybes kainoms kelti. Taigi piniginė ir fiskalinė politika veikia agreguotos paklausos dinamiką, tačiau neapriboja ūkinių subjektų pajamų pretenzijų, atsirandančių kovojant dėl maksimalios nacionalinio produkto dalies arba prognozuojant infliacija. Šioje situacijoje pajamų politikos priemonėmis galima būtų pristabdyti įvairių visuomenės grupių pajamų didėjimą ir palengvinti stagfliacijos problemos sprendimą.

3. INFLIACIJA IR DEFLIACIJA

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija ( kainų mažėjimo procesas ). Paprastai defliacija būdinga pokario laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai , kuri yra apimta krizės arba depresijos.

Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:

– išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvatą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;

– mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui

Infliacijų procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.

Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų, turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklos produktas bei vartojamosios
ir kiti objektai.

Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griauna ekonomiką tiek makro tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1488 žodžiai iš 4879 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.