Gyvulininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos
5 (100%) 1 vote

Gyvulininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos

112131415161

TURINYS

ĮVADAS 3

1. GYVULININKYSTĖS VIETA IR REIKŠMĖ ŽEMĖS ŪKIO SISTEMOJE 4

1.1. Gyvulininkystės šakų ypatumai 4

1.2. Bendrosios gyvulininkystės produkcijos lyginamojo svorio ir struktūros pokyčiai ………….8

2. GYVULININKYSTĖS RAIDOS EKONOMINIS ĮVERTINIMAS 12

2.1. Gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčiai ir jų veiksniai 12

2.2. Gyvulių ir paukščių produktyvumas ir jo veiksniai…………………………………………………..15

2.3. Gyvulininkystės produktų rinkos pokyčiai ir jų veiksniai………………………………………….17

2.4. Gyvulininkystės šakų efektyvumas ir jo veiksniai……………………………………………………22

3. GYVULININKYSTĖS PLĖTROS KRYPTYS IR PROBLEMOS 24

IŠVADOS 27

LITERATŪRA 28

PRIEDAI 29

ĮVADAS

Gyvulininkystė – žemės ūkio šaka, užsiimanti naminių gyvulių (galvijų, kiaulių, arklių, ožkų), paukščių, kailinių žvėrelių, bičių, žuvų auginimu ir naudojimu. Tai mokslas, tiriantis naminių gyvulių veisimą, šėrimą, laikymą ir priežiūrą, jų organizmo sandarą ir funkcijas, produkcijos gamybą ir kokybę. Ši žemės ūkio šaka teikia maisto produktus (mėsą, pieną, riebalus, kiaušinius), žaliavas (vilnas, kailius, odas, šerius, kaulus, kraują), darbo jėgą, pramogas ir organines trąšas. Iš produktų ir atliekų gaminami pašarai (kraujamilčiai, kaulamilčiai, mėsos ir kaulų miltai, separuotas pienas, vaistiniai preparatai (gydomieji serumai, hormonų preparatai).

Svarbiausios gyvulininkystės šakos yra arklininkystė, avininkystė, bitininkystė, elnininkystė, galvijininkystė, kiaulininkystė, kupranugarininkystė, ožkininkystė, paukštininkystė, triušininkystė, žuvininkystė, žvėrininkystė.[9]

Lietuvos gyventojai gyvulininkyste vertėsi jau II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje. Nors gyvulių buvo laikoma daug, beveik visi ūkiuose pagaminti produktai ten pat būdavo ir suvartojami. Tiktai XIX a. II pusėje imta gaminti rinkai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiausia pastangų buvo skiriama galvijų ir kiaulių ūkiui intensyvinti, kad kuo daugiau būtų gauta pajamų už eksportuojamą produkciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sutriko atsiskaitymai su Rytų rinkos šalimis, labai pabrango energija, sumažėjo gyvulininkystės produktų paklausa, todėl pasidarė nerentabilu importuoti pašarinius grūdus.

Tolesnis gyvulininkystės augimas priklausys nuo naujų rinkų suradimo bei valstybės finansinio pajėgumo dotuoti gyvulininkystės produktų gamybą, nes daugelis Europos valstybių taip daro, todėl be valstybės dotacijų mūsų produkcija bus brangesnė, o eksporto galimybės nedidelės.[10]

Šio darbo tikslas – išnagrinėti gyvulininkystės plėtros ekonominius rezultatus ir problemas. Šiam tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:

1. Susipažinti su gyvulininkystės vieta ir jos teikiama naudą žemės ūkio sistemoje.

2. Įvertinti gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčius ir produktyvumą bei jų veiksnius.

3. Įvertinti gyvulininkystės produktų rinkos pokyčius ir gyvulininkystės šakų efektyvumą.

4. Aptarti gyvulininkystės plėtros kryptys ir problemas.

Darbo objektas – gyvulininkystė. Darbas baigiamas literatūros sąrašu. Rengiant darbą panaudotas aprašomasis metodas, mokslinės literatūros analizė, statistikos tyrimo metodai. Kaip pagalbinė priemonė panaudota ir medžiaga iš interneto.

1. GYVULININKYSTĖS VIETA IR REIKŠMĖ ŽEMĖS ŪKIO SISTEMOJE

Gyvulininkystė – labai svarbi žemės ūkio šaka, apimanti galvijų, kiaulių, arklių, avių, ožkų, paukščių, kailinių žvėrelių ir bičių auginimą, laikymą ir priežiūrą bei veisimą ir panaudojimą mėsai, pienui, vilnai, kiaušiniams ir kitai gyvulinei produkcijai gauti. Mokslas apie šią ūkio šaką taip pat vadinamas gyvulininkyste.

Gyvuliai žmogui naudingi jau daug šimtmečių, nes gyvulinės kilmės produktai yra labai svarbūs žmogaus mitybai. Apie 60% organizmui reikalingų baltymų žmogus gauna vartodamas pieną, mėsą, kiaušinius.

Kiekvienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai per metus suvartoja 51 kg mėsos ir jos produktų, 213 kg pieno ir jo produktų, 11,4 kg žuvų ir jų produktų, 167 vnt. kiaušinių.

Prasidėjus žemės ūkio reformai, kurį laiką mažėjo gyvulių skaičius ir gyvulinių produktų gavyba. Tačiau jau 1998 m. sausio 1 d. gyvulių skaičius mažai kito. Šiek tiek sumažėjo gyvulių ūkiuose, tačiau gyvulinių produktų gavyba padidėjo. Tai rodo, kad gyvulininkystės ateitis perspektyvi. Ši žemės ūkio šaka, kaip ir anksčiau, turėtų būti pagrindinis ūkininko pajamų šaltinis.[2]

Lietuvoje svarbiausia žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Tai lėmė gamtinės sąlygos ir tradicinė Lietuvos valstiečių patirtis. Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva eksportuodavo sviestą, bekonus ir veislinius gyvulius. Vykstant įvairiems pertvarkymams Lietuvos žemės ūkyje, gyvulininkystei visada buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Šalyje net 85% žemės ūkio prekinės produkcijos gaunama iš gyvulininkystės. Gyvulininkystės pagrindą sudaro galvijininkystė. Iš jos gaunamos pajamos sudaro daugiau kaip 60% iš gyvulininkystės gaunamų pajamų.[3]

1.1. Gyvulininkystės šakų ypatumai

Galvijininkystė. Tai labiausiai išvystyta ir pelningiausia gyvulininkystės šaka Lietuvoje. Galvijai
suėstus žolinius pašarus paverčia į biologiniu požiūriu labai vertingus maisto produktus – pieną ir mėsą. Iš pašarų, sunaudotų pieno gavybai, maisto medžiagų galvijai gauna apie 1,5 karto daugiau negu juos sunaudojus kiaulienos ir 3 – 4 kartus daugiau negu jautienos ir avienos gavybai. Piene yra svarbiausių maisto medžiagų, reikalingų žmogui: vidutiniškai riebalų – 4%, baltymų – 3,2%, pieno cukraus – 4,5%, mineralinių medžiagų – 0,8% ir vitaminų.

Pienas – itin vertinas maisto produktas. Jo baltymuose yra visų nepakeičiamųjų aminorūgščių. Litras pieno žmogui patenkina pusę paros aminorūgščių poreikio normos. Pieno baltymus organizmas pasisavina labai gerai. Jis ne tik atnaujina suaugusio organizmo susidėvėjusias ląsteles, bet ir labai reikalingi jauno organizmo audiniams susidaryti.

Maistui vartojamas ne tik saldus pienas, bet ir įvairūs jo gaminiai. Lietuvos maisto pramonė gamina ir teiki vartotojams natūralaus pieno produktus (pasterizuotą, raugintą ir sterilizuotą pieną, kefyrą, jogurtą), pieno konservus (kondensuotą pieną, pieno miltelius), įvairius grietinės gaminius (įvairaus riebumo grietinę, grietinėlę), sviestą (natūralų ir su priedais), varškę (liesą, riebią, su įvairiais priedais), įvairiausius valgomuosius ledus, pieno kokteilius ir kitus gaminius.

Be pieno iš galvijų gaunamas ir kitas vertingas maisto produktas – mėsa. Lietuvoje apie 52% viso mėsos kiekio sudaro galvijiena. Galvijų mėsa savo sudėtyje turi daug vertingų baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Ypač dietinėmis savybėmis pasižymi jaunų veršelių mėsa. Lietuvoje iki šiol daugiau suvartojama kiaulienos, nors Vakarų Europoje, JAV, Skandinavijos ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse jautiena ir veršiena turi gerokai didesnę paklausą negu kiauliena.

Be pieno ir mėsos iš galvijų gaunama oda – vertinga žaliava odų pramonei. Iš kaulų gaminami klijai, sagos, šukos, mineraliniai pašarai gyvuliams. Medicininiams preparatams gaminti naudojamas galvijų kraujas, vidaus sekrecijos liaukos, plaučiai, kepenys ir kiti organai. Galvijų plaukai tinka veltiniams velti ir šepečiams gaminti. Pienas naudojamas ne tik maisto pramonėje: iš pieno baltymo kazeino gaminami klijai, kino filmų juostos, sagos ir kita.

Vertingas ir galvijų mėšlas – per metus iš vienos karvės galima gauti iki 10 t mėšlo, kuris naudojamas kaip organinė trąša augalams.

Jaunų veršelių skrandžiai gamina šliužo fermentą, kuris naudojamas įvairių sūrių gamybai.[2]

Lietuvoje tradicinė yra pieninė – mėsinė galvijininkystė. Kai kuriose Lietuvos vietose gali būti auginami ir specializuotų mėsinių veislių galvijai. Jų auginimas perspektyvus ten, kur daug pievų, pasunkėjęs pieno pardavimas, stokojama darbo jėgos.[3]

Kiaulininkystė. Pagrindinė veislininkystės kryptis šalyje yra veislinė bekoninė kiaulininkystė. Daugiausia veisiamos Lietuvos baltųjų veislės kiaulės.

Kiaules auginti verta dėl jų ūkinių ir biologinių savybių. Mėsa ir riebalai pasižymi geromis maistinėmis bei skoninėmis savybėmis. Geras kiaulienos virškinamumas – 95%, lašinių – 98%. Kiaulės vislios. Tinkamai šeriamos ir laikomos paršavedės atveda po 10 – 12 ir daugiau paršelių.

Kiaulės anksti subręsta lytiškai. Lietuvos baltųjų veislės kiaulaitės subręsta 9 mėn., o 13 mėn. jau atsiveda paršelius. Paršingumo laikotarpis trumpas, trunka apie 114 dienų, todėl paršavedės per metus, priklausomai nuo žindymo trukmės, gali paršiuotis du ir daugiau kartų.

Kiaulės gerai pasisavina gyvulinius ir augalinius pašarus. Tai yra visaėdis gyvulys. Taip pat gerai prisitaiko prie klimato sąlygų.

Kiaulienoje daug pilnaverčių baltymų, turinčių visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir B grupės vitaminų. Kiauliena yra kaloringiausia ir maistingiausia mėsa. Kilograme šios mėsos vidutiniškai yra 2700 kcal., o kilograme jautienos – 1580.

Kiauliena tinka sūdyti ir rūkyti. Iš jos galima pagaminti daug įvairių gaminių: kumpių, dešrų, skilandžių, vyniotinių ir t.t. Pramonėje naudojama kiaulių oda, šeriai, kraujas, žarnos ir kt.

Arklininkystė. Arklių reikšmė įvairiais laikotarpiais buvo skirtinga. Prijaukinti arkliai iš pradžių buvo naudojami mėsai ir pienui, vėliau juos pradėta naudoti žemės ūkio ir karo reikalams. Yra žinoma, kad Lietuvos kariuomenė senovėje buvo sudaryta išimtinai iš raitelių.

Arklys – unikalus gyvulys. Arklių vertė didžiulė. Pagerinus jų savybes, vežimų ir inventoriaus kokybę, darbo našumas gali prilygti nedideliam traktoriui.

Pagal pieno produktyvumą geros kumelės nedaug atsilieka nuo karvių. Pasaulyje kumelės pienas labai vertinamas, nes tokios sudėties baltymus organizmas gerai pasisavina. Savo sudėtimi jis prilygsta moters pienui, kūdikiai jį pasisavina daug geriau negu karvės pieną. Iš kumelės pieno gaminamas skanus produktas – kumysas. Tai skystas pieno spalvos putojantis gėrimas, kuriame, kaip ir šviežiame piene, yra daug vitamino C, B vitaminų kompleksas. Jis vartojamas kaip gaivinantis gėrimas arba specialiose sanatorijose kaip dietinis gydomasis produktas, nes jame yra antibiotikų, slopinančių tuberkuliozės ir kai kurių kitų ligų sukėlėjus. Jis taip pat rekomenduojamas gydant virškinamojo trakto ligas.

Arkliai pasižymi įgimtu imunitetu
tuberkuliozei ir bruceliozei. Šia vertinga arklio ypatybe susidomėjo biologai. Jau dabar didžiulę reikšmę turi biofabrikuose gaminami gydomieji serumai iš arklių kraujo.

Lietuvoje priskaičiuojama daugiau negu 81 tūkstantis arklių. Pagrindinės veislės yra Lietuvos sunkieji ir sustambinto tipo žemaitukai. Jie sudaro 97% visų auginamų arklių, bet jų skaičius mažėja, nes daugiau įsigyjama žemės ūkio technikos.

Pastaruoju metu vis daugėja sportinių žirgų augintojų, kurie laiko Trakėnų, Hanoverio, Budiono, arabų, grynakraujų jojamųjų, Rusijos ir Amerikos ristūnų veislių žirgus. Didėja turizmui skirtų žirgų paklausa.

Norint, kad arklininkystė Lietuvoje klestėtų, reikia skirti dėmesį arklių eksportui ir importui, eržilų depams, kumelių sėklinimui, arklių skirtų turizmui ir poilsiui, suaugusiųjų ir vaikų žirgų sportui, auginimui.

Svarbiausia arklininkystės specialistų ir augintojų pareiga – išsaugoti nykstančias vietines ir tobulinti turimas arklių veisles, palaikyti ryšius su užsienio partneriais ir plėtoti arklininkystę kaip vieną perspektyviausių Lietuvos gyvulininkystės šakų.

Avininkystė. Šiuo metu avys Lietuvoje baigia išnykti. Beveik neliko didesnių bandų. Kaime gyvenantys žmonės laiko tik po kelias aveles. Tačiau 1924m. jų auginta apie 1,5 mln., 1935 m. – 1,2 mln. Vėliau avių skaičius kasmet mažėjo: 1941 m. – 610,7 tūkst., 1961 m. – 370,9, 1971 m. – 153,9, 1991 m. – 56,5, 1997 m. – 28,2, 1998 m. – 26,1 tūkst.

Nors pagrindinė avių produkcija yra vilna, tačiau ji Lietuvoje neturi paklausos ir yra labai pigi, o avienos paklausa šalyje (taip pat ir užsienyje) kasdien didėja. Didesnį avių skaičių galima lengvai parduoti į užsienį. Bet kol kas tai neįmanoma, nes negalima surinkti 200 – 300 panašaus amžiaus ir svorio avių.

Todėl pirmiausia reikia didinti avių bandas bei kurti veislinių avių fermas. Geriausia auginti avis kalvotose ir nederlingose žemėse, kur augalininkystė nepelninga. Be to, žmonės atgavę žemę ir neturėdami jos kuo dirbti, iš pradžių galėtų auginti avis. Būtų išspręsta žmonių užimtumo ir apleistų žemių panaudojimo problema.

Ožkininkystė. Ožkos lengvai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir skirtingos aplinkos, atsparios ligoms ir nelepios pašarams. Jas galima ganyti aplink namus, pakelėse, stačiose pakrantėse, kur kiti gyvuliai dažnai negali prieiti arba neranda sau tinkamos žolės, nes ožka – kalnų gyvulys. Tai švarus, protingas, gudrus, gerai dresiruojamas, savarankiškas, atsargus, naudingas, valdingas, tačiau gana užsispyręs ir kerštingas gyvulys. Ožkos pienu seniau išgydydavo ne vieną nepagydomą ligą, dėl to ožka visada turėjo paslapties aureolę. Šiandien ožka – maistas, vaistas, pigiai išlaikomas gyvulys.

Istorijos šaltiniuose minima, kad II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Lietuvos teritorijoje tuometiniai gyventojai jau augino ožkas. Panaikinus baudžiavą, ožkų sumažėjo. Nedaug jų buvo laikoma ir vėlesniais metais. Pavyzdžiui, 1941 m. – 16,3 tūkst., 1951 m. – 23,7, 1961 m. – 12,8, 1971 m. – 6,6, 1981 m. – 3,5, 1991 m. – 5,2, 1997 m. – 16,9, 1998 m. – 18,7 tūkst. ožkų. Nuo 1990 m. ožkų skaičius ėmė kasmet didėti ir ožkininkystė pamažu atsigauna. Buvo įkurta Lietuvos ožkų augintojų asociacija, kuri koordinuoja visą ožkininkystės veiklą. Šiuo metu kontroliuojama per 400 ožkų. Jų dauguma sudaro vietinės ieninės ožkos, tačiau yra ir atvežtinių: Zaneno, čekų baltųjų, Vokietijos baltųjų, Rusijos bei kitokių grynaveislių ir mišrūnų gyvulių. Kai kurios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės pradėjo domėtis ožkų pieno perdirbimu. Kauno sūrinėje jau gaminami sūriai „Staigmena“ ir „Pūkuotukas“, AB „Klaipėdos pienas“ gamina pasterizuotą ožkų pieną.[2]

Paukštininkystė. Paukštininkystė yra viena iš pagrindinių gyvulininkystės šakų, todėl labai svarbi liaudies ūkiui. Jos dėka gyventojai aprūpinami geros kokybės dietiniais produktais, t.y. kiaušiniais ir paukštiena. Be to, tai viena iš produktyviausių gyvulininkystės šakų. Mat paukščiai anksti subręsta, greitai auga, yra vislūs, gyvybingi ir labai produktyvūs.

Be paukštienos ir kiaušinių, iš paukščių papildomai gaunama plunksnų, pūkų, žemės ūkis aprūpinamas vertingomis organinėmis trąšomis. Iš paukštininkystės pramonės atliekų gaminami pašariniai miltai, kuriais galima lesinti paukščius.

Šiuo metu daugiausia paukštininkystės produktų gaunama iš specializuotų, didelių paukštynų.[1]

1.2. Bendrosios gyvulininkystės produkcijos lyginamojo svorio ir struktūros pokyčiai

Gyvulių auginimas – Lietuvos kaimo tradicija. Tai specifinis verslas, reikalaujantis atitinkamo pasiruošimo, išsilavinimo, profesinių žinių ir įgūdžių. Mėsos gamybos dalis bendrosios žemės ūkio produkcijos vertėje 2002 metais sudarė 21 procentą. Gyvulių auginimu mėsai užimta apie 17,4 tūkstančiai sąlyginių darbuotojų (dešimtadalis visų kaimo darbuotojų).

Valstybė, remdama investicijas, sudaro prielaidas gyvulių šėrimo ir laikymo sąlygoms gerinti, pažangioms technologijoms įgyvendinti bei darbuotojų darbo sąlygoms gerinti. Gerėja gyvulių sveikatingumas, didėja jų produktyvumas, mažėja auginimo išlaidos.[5]

Toliau pateikiama lentelė, kurioje matoma bendrosios žemės ūkio
struktūra.

1 lentelė. Bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūra. (procentais, visa produkcija = 100%)

2001 2002 2003

VISUOSE ŪKIUOSE

Augalininkystė 56,5 55,2 57,3

Grūdiniai augalai 22,1 23,0 21,6

Linai 0,1 0,3 0,4

Cukriniai runkeliai 3,5 4,0 3,4

Rapsai 0,9 1,5 1,6

Bulvės 5,4 7,6 6,5

Daržovės 8,3 7,2 12,5

Vaisiai ir uogos 1,2 0,8 0,8

Pašariniai ir kiti augalai 15,0 10,8 10,6

Gyvulininkystė 43,5 44,8 42,7

Gyvulių auginimas 18,0 19,5 19,3

Galvijai 3,8 3,5 3,4

Kiaulės 10,2 12,1 11,4

Paukščiai 3,8 3,8 4,4

Pienas 20,5 20,1 18,6

Kiaušiniai 3,2 3,3 3,0

Kita gyvulininkystės produkcija

1,8

1,9

1,8

ŪKININKŲ IR ŠEIMOS ŪKIUOSE

Augalininkystė 62,1 61,0 64,0

Grūdiniai augalai 22,9 24,0 22,0

Linai 0,1 0,3 0,4

Cukriniai runkeliai 2,8 3,3 2,7

Rapsai 0,8 1,3 1,3

Bulvės 6,9 9,7 8,3

Daržovės 10,0 8,7 15,3

Vaisiai ir uogos 1,5 1,0 1,3

Pašariniai ir kiti augalai 17,1 12,7 12,7

Gyvulininkystė 37,9 39,0 36,0

Gyvulių auginimas 11,1 12,5 11,7

Galvijai 4,0 3,9 3,7

Kiaulės 5,8 7,2 6,7

Paukščiai 1,1 1,2 1,2

Pienas 23,8 23,6 21,7

Kiaušiniai 1,2 1,1 1,0

Kita gyvulininkystės produkcija

1,8

1,8

1,6

ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖSE IR ĮMONĖSE

Augalininkystė 35,6 34,7 35,0

Grūdiniai augalai 19,4 19,6 20,1

Linai 0,1 0,3 0,4

Cukriniai runkeliai 6,3 6,5 5,7

Rapsai 1,5 2,0 2,1

Bulvės 0,2 0,2 0,3

Daržovės 2,1 2,0 2,6

Vaisiai ir uogos 0,3 0,1 0,3

Pašariniai ir kiti augalai 5,7 4,0 3,5

Gyvulininkystė 64,4 65,3 65,0

Gyvulių auginimas 43,1 43,8 44,9

Galvijai 2,7 2,4 2,4

Kiaulės 26,5 29,3 27,2

Paukščiai 13,8 12,7 15,3

Pienas 8,5 8,2 7,9

Kiaušiniai 10,5 10,8 10,1

Kita gyvulininkystės produkcija

2,3

2,5

2,0

Šaltinis [6 P. 17,18]

Kaip matome iš šios lentelės visuose ūkiuose augalininkystės produkcijos buvo daugiau negu gyvulininkystės produkcijos. Gyvulininkystės produkcija 2001 metais sudarė 43,5 proc., tuo tarpu jau 2003 metais sumažėjo ir sudarė 42,7 proc. visuose ūkiuose.

Kalbant apie ūkininkų ir šeimos ūkius, matome kad čia augalininkystės produkcija sudaro daugiau nei 60 proc. Tuo tarpu gyvulininkystės produkcija tik 37 proc. Šiuose ūkiuose daugiausia iš gyvulininkystės produkcijos užima pienas – šiek tiek daugiau nei 20 proc., mažiausiai – kiaušiniai.

Žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse jau gyvulininkystės produkcija lenkia augalininkystės produkcija. Čia gyvulininkystės produkcija užima daugiau nei 60 proc. Didžiausią dalį šios produkcijos yra gaunama iš gyvulių auginimo.[5]

Toliau schematiškai pateikiama bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūra visuose ūkiuose 2003 metais.

Šaltinis [6 P. 17]

Kalbant toliau apie gyvulininkystės produkciją, pateikiami skaičiai, kurie parodo kaip gyvulininkystės produktų gamyba pasiskirsto 100 ha žemės ūkio naudmenų.

2 lentelė. Gyvulininkystės produktų gamyba 100 ha žemės ūkio naudmenų (vienetais).

2001 2002 2003

VISUOSE ŪKIUOSE

Mėsa

Gyvuoju svoriu 73,1 81,1 89,9

Skerdenos svoriu 52,8 59,8 66,6

Pienas 606,9 610,5 609,7

Kiaušiniai (100-ui ha grūdinių pasėlių), tūkst. vnt.

72,8

84,1

85,0

ŪKININKŲ IR ŠEIMOS ŪKIUOSE

Mėsa

Gyvuoju svoriu 51,2 55,8 57,2

Skerdenos svoriu 34,9 39,5 40,2

Pienas 695,5 675,8 651,2

Kiaušiniai (100-ui ha grūdinių pasėlių), tūkst. vnt.

26,1

26,7

25,3

ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖSE IR ĮMONĖSE

Mėsa

Gyvuoju svoriu 158,4 197,4 270,0

Skerdenos svoriu 122,4 153,7 212,2

Pienas 262,1 309,2 381,0

Kiaušiniai (100-ui ha grūdinių pasėlių), tūkst. vnt.

302,1

387,5

421,1

Šaltinis [6P. 57,58]

Taip pat grafiškai norėčiau parodyti primelžto karvės pieno kitimą skirtingais metais.(2 pav.)

Šaltinis [6P. 58]

Galui norėčiau pateikti bendrosios žemės ūkio produkcijos apimties pokyčius. Juos galime matyti 3 lentelėje.

3 lentelė. Bendrosios žemės ūkio produkcijos apimties pokyčiai

Palyginti su ankstesniais metais, procentais

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Visi ūkiai

Visa žemės ūkio produkcija -5 -14 5 -5 8 9 -0,4

augalininkystės -5 -18 11 -10 9 13 -6

gyvulininkystės -5 -8 -3 2 7 4 8

Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiai

Visa žemės ūkio produkcija -4 -14 8 -7 7 8 -5

augalininkystės -2 -18 12 -9 9 13 -10

gyvulininkystės -8 -6 -0,2 -2 6 1 5

Žemės ūkio bendrovės ir įmonės

Visa žemės ūkio produkcija -9 -19 -3 -1 11 11 15

augalininkystės -19 -25 8 -17 10 12 17

gyvulininkystės 0,2 -14 -10 11 11 11 14

Šaltinis [11]

2. GYVULININKYSTĖS RAIDOS EKONOMINIS ĮVERTINIMAS

2.1. Gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčiai ir jų veiksniai

Valstybė, remdama investicijas, sudaro prielaidas gyvulių šėrimo ir laikymo sąlygoms gerinti, pažangioms technologijoms įgyvendinti bei darbuotojų darbo sąlygoms gerinti. Gerėja gyvulių sveikatingumas, didėja jų produktyvumas, mažėja auginimo išlaidos. Mažėjant jautienos, kiaulienos ir paukštienos kainoms, padidėjo mėsos pardavimai vidaus rinkoje. Tai lėmė gyvulių ir paukščių bandos didėjimą ir gamybos koncentraciją po 2001 metų nuosmukio (3 pav.). Per 5 metų laikotarpį galvijus laikančių ūkių sumažėjo 32 tūkst. (15 proc.), kiaulių – 43 tūkst. (26 proc.).[5]
Šaltinis [4]

2003 metais ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose buvo laikoma didžioji gyvulių dalis: galvijų – 87 proc., kiaulių – 56 proc., avių, ožkų – 98 proc. Tik paukščių daugiau auginama žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse – 70 proc. Didžioji auginamų paukščių dalis sukoncentruota paukštynuose. Pagal 2003 metų žemės ūkio visuotinio surašymo duomenis dauguma gyvulininkystės ūkių labai smulkūs. Gyvulių bandos struktūroje dominuoja dvi gyvulių rūšys – galvijai ir kiaulės. Mėsos gamybos ir gyventojų aprūpinimo šalyje pagaminta mėsa lygiu priklauso nuo vartojimo tradicijų, vartotojų perkamosios galios bei eksporto ir importo tendencijų.

Galvijai. Pagal surašymo duomenis 884 tūkst. galvijų augino 208 tūkst. ūkių. Galvijų struktūroje didžiausią dalį sudarė karvės – 51 proc., veršeliai iki vienerių metų – 24 proc., telyčios vyresnės nei vienerių metų – 15 proc. Vidutiniškai vienam ūkiui teko 4,3 galvijo. Daugiau kaip pusė ūkių laikė nuo 1 iki 2 galvijų, o 61 proc. visų galvijų (karvių – net 80 proc.) buvo laikoma smulkiuose ūkiuose (nuo 1 iki 9 galvijų). Laikančių 50 ir daugiau galvijų – tik 0,3 proc. visų ūkių. ES šalyse tokiuose ūkiuose laikoma beveik 80 proc. mėsinių galvijų. Daugiausia galvijų auginama Šilalės, Kelmės, Šilutės ir Raseinių rajonuose.

Lietuvoje tradiciškai plėtojama pieno krypties galvijininkystė. 2003 metais buvo laikoma 450,8 tūkst. karvių. Šiuo metu Lietuvoje daugiausia auginamos Lietuvos juodmargių (70 proc.) ir Lietuvos žalųjų (25 proc.) pieno ir mėsos krypties galvijų veislės. Pieninių veislių galvijų prieauglis mėsos gamybai mažiau tinkamas. Jų vidutinis svoris beveik trečdaliu mažesnis už Vakarų Europoje skerdžiamų to paties amžiaus galvijų svorį.

Lietuvoje mėsinių galvijų palyginti mažai. 2003 metų pabaigoje buvo auginama apie 2 tūkst. grynaveislių mėsinių galvijų ir apie 38 tūkst. mišrūnų, kurie sudarė mažiau kaip 5 proc. visų galvijų skaičiaus. Šių galvijų auginimas turi perspektyvas ir yra remiamas valstybės. Mėsinių galvijų ir karvių žindenių auginimo sąlygos Lietuvoje tinkamos. Šalis turi tam tikrų pranašumų, palyginti su Vakarų Europos šalimis: dideli žolynų plotai, nebrangi žemė ir pigi darbo jėga, daug ūkinių pastatų, tinkamų mėsiniams galvijams auginti.

Kiaulės. Pagal surašymo duomenis 2003 metų vasarą buvo laikoma 1076,1 tūkst. kiaulių. Jas augino 168 tūkst. ūkių. Kiaulių laikymo koncentracija žymiai didesnė nei galvijų ir karvių. Beveik 45 proc. visų auginamų kiaulių laikoma stambiuose ūkiuose. Tačiau dar 40 proc. kiaulių auginama mažuose (iki 10 kiaulių) ūkiuose. Vidutiniškai vienam ūkiui tenka 6,4 kiaulės. Tokie ūkiai yra neperspektyvūs. Daugiausia kiaulių auginama Panevėžio, Vilkaviškio ir Joniškio rajonuose.

Avys. Pagal surašymo duomenis 2003 metų vasarą buvo auginama 31 tūkst. avių. Jas laikė 5 tūkst. ūkių. Daugiausia avių auginama Utenos, Telšių, Vilniaus ir Ignalinos rajonuose. Daugiausia laikoma pusiau plonavilnių mėsinio tipo Lietuvos juodgalvių. Lietuvoje yra vienas avių veislynas ir penkios veislinių avių bandos.

Paukščiai. Pagal surašymo duomenis 197 tūkst. ūkių laikė 8,7 mln. įvairių paukščių, iš jų viščiukų broilerių, vištų dedeklių ir kitų vištų – 8,3 mln., kalakutų – 126 tūkst., ančių – 109 tūkst., žąsų – 74 tūkst. Beveik du trečdaliai (63 proc.) paukščių buvo auginama stambiuose ūkiuose, turinčiuose 50 tūkst. ir daugiau paukščių. Didžiausia paukščių koncentracija buvo Elektrėnų, Kaišiadorių ir Vilniaus rajonų ūkiuose ir paukštynuose. Ieškoma būdų, kaip sumažinti gyvulių ir paukščių auginimo sąnaudas ir padidinti konkurencingumą. Smulkūs ūkininkai, neatlaikę konkurencijos, imasi mažiau paplitusių gyvulių ir paukščių auginimo verslo. Taip auga triušių, kalakutų, stručių populiacijos.[5]

Kaip gyvulių ir paukščių skaičius išsidėstęs 100 ha žemės ūkio naudmenų pateikta sekančioje lentelėje.

4 lentelė. Gyvulių ir paukščių skaičius 100 ha žemės ūkio naudmenų (vienetais).

2002 2003 2004

VISUOSE ŪKIUOSE

Galvijai 25,9 26,4 26,8

Karvės 15,2 15,0 14,8

Kiaulės (100-ui ha ariamos) 40,4 43,2 40,4

Avys ir ožkos 1,2 1,2 1,5

Paukščiai (100-ui ha grūdinių pasėlių) 692,3 689,2 911,3

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3508 žodžiai iš 7014 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.