Gyvulininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos
5 (100%) 1 vote

Gyvulininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos

TURINYS

ĮVADAS 3

1. GYVULININKYSTĖS VIETA IR REIKŠMĖ ŽEMĖS ŪKIO SISTEMOJE 4

1.1. Gyvulininkystės šakų ypatumai 4

1.2. Bendrosios gyvulininkystės produkcijos lyginamojo svorio ir struktūros pokyčiai ………….8

2. GYVULININKYSTĖS RAIDOS EKONOMINIS ĮVERTINIMAS 12

2.1. Gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčiai ir jų veiksniai 12

2.2. Gyvulių ir paukščių produktyvumas ir jo veiksniai…………………………………………………..15

2.3. Gyvulininkystės produktų rinkos pokyčiai ir jų veiksniai………………………………………….17

2.4. Gyvulininkystės šakų efektyvumas ir jo veiksniai……………………………………………………22

3. GYVULININKYSTĖS PLĖTROS KRYPTYS IR PROBLEMOS 24

IŠVADOS 27

LITERATŪRA 28

PRIEDAI 29

ĮVADAS

Gyvulininkystė – žemės ūkio šaka, užsiimanti naminių gyvulių (galvijų, kiaulių, arklių, ožkų), paukščių, kailinių žvėrelių, bičių, žuvų auginimu ir naudojimu. Tai mokslas, tiriantis naminių gyvulių veisimą, šėrimą, laikymą ir priežiūrą, jų organizmo sandarą ir funkcijas, produkcijos gamybą ir kokybę. Ši žemės ūkio šaka teikia maisto produktus (mėsą, pieną, riebalus, kiaušinius), žaliavas (vilnas, kailius, odas, šerius, kaulus, kraują), darbo jėgą, pramogas ir organines trąšas. Iš produktų ir atliekų gaminami pašarai (kraujamilčiai, kaulamilčiai, mėsos ir kaulų miltai, separuotas pienas, vaistiniai preparatai (gydomieji serumai, hormonų preparatai).

Svarbiausios gyvulininkystės šakos yra arklininkystė, avininkystė, bitininkystė, elnininkystė, galvijininkystė, kiaulininkystė, kupranugarininkystė, ožkininkystė, paukštininkystė, triušininkystė, žuvininkystė, žvėrininkystė.[9]

Lietuvos gyventojai gyvulininkyste vertėsi jau II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje. Nors gyvulių buvo laikoma daug, beveik visi ūkiuose pagaminti produktai ten pat būdavo ir suvartojami. Tiktai XIX a. II pusėje imta gaminti rinkai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiausia pastangų buvo skiriama galvijų ir kiaulių ūkiui intensyvinti, kad kuo daugiau būtų gauta pajamų už eksportuojamą produkciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sutriko atsiskaitymai su Rytų rinkos šalimis, labai pabrango energija, sumažėjo gyvulininkystės produktų paklausa, todėl pasidarė nerentabilu importuoti pašarinius grūdus.

Tolesnis gyvulininkystės augimas priklausys nuo naujų rinkų suradimo bei valstybės finansinio pajėgumo dotuoti gyvulininkystės produktų gamybą, nes daugelis Europos valstybių taip daro, todėl be valstybės dotacijų mūsų produkcija bus brangesnė, o eksporto galimybės nedidelės.[10]

Šio darbo tikslas – išnagrinėti gyvulininkystės plėtros ekonominius rezultatus ir problemas. Šiam tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:

1. Susipažinti su gyvulininkystės vieta ir jos teikiama naudą žemės ūkio sistemoje.

2. Įvertinti gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčius ir produktyvumą bei jų veiksnius.

3. Įvertinti gyvulininkystės produktų rinkos pokyčius ir gyvulininkystės šakų efektyvumą.

4. Aptarti gyvulininkystės plėtros kryptys ir problemas.

Darbo objektas – gyvulininkystė. Darbas baigiamas literatūros sąrašu. Rengiant darbą panaudotas aprašomasis metodas, mokslinės literatūros analizė, statistikos tyrimo metodai. Kaip pagalbinė priemonė panaudota ir medžiaga iš interneto.

1. GYVULININKYSTĖS VIETA IR REIKŠMĖ ŽEMĖS ŪKIO SISTEMOJE

Gyvulininkystė – labai svarbi žemės ūkio šaka, apimanti galvijų, kiaulių, arklių, avių, ožkų, paukščių, kailinių žvėrelių ir bičių auginimą, laikymą ir priežiūrą bei veisimą ir panaudojimą mėsai, pienui, vilnai, kiaušiniams ir kitai gyvulinei produkcijai gauti. Mokslas apie šią ūkio šaką taip pat vadinamas gyvulininkyste.

Gyvuliai žmogui naudingi jau daug šimtmečių, nes gyvulinės kilmės produktai yra labai svarbūs žmogaus mitybai. Apie 60% organizmui reikalingų baltymų žmogus gauna vartodamas pieną, mėsą, kiaušinius.

Kiekvienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai per metus suvartoja 51 kg mėsos ir jos produktų, 213 kg pieno ir jo produktų, 11,4 kg žuvų ir jų produktų, 167 vnt. kiaušinių.

Prasidėjus žemės ūkio reformai, kurį laiką mažėjo gyvulių skaičius ir gyvulinių produktų gavyba. Tačiau jau 1998 m. sausio 1 d. gyvulių skaičius mažai kito. Šiek tiek sumažėjo gyvulių ūkiuose, tačiau gyvulinių produktų gavyba padidėjo. Tai rodo, kad gyvulininkystės ateitis perspektyvi. Ši žemės ūkio šaka, kaip ir anksčiau, turėtų būti pagrindinis ūkininko pajamų šaltinis.[2]

Lietuvoje svarbiausia žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Tai lėmė gamtinės sąlygos ir tradicinė Lietuvos valstiečių patirtis. Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva eksportuodavo sviestą, bekonus ir veislinius gyvulius. Vykstant įvairiems pertvarkymams Lietuvos žemės ūkyje, gyvulininkystei visada buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Šalyje net 85% žemės ūkio prekinės produkcijos gaunama iš gyvulininkystės. Gyvulininkystės pagrindą sudaro galvijininkystė. Iš jos gaunamos pajamos sudaro daugiau kaip 60% iš gyvulininkystės gaunamų pajamų.[3]

1.1. Gyvulininkystės šakų ypatumai

Galvijininkystė. Tai labiausiai išvystyta ir pelningiausia gyvulininkystės šaka Lietuvoje. Galvijai
suėstus žolinius pašarus paverčia į biologiniu požiūriu labai vertingus maisto produktus – pieną ir mėsą. Iš pašarų, sunaudotų pieno gavybai, maisto medžiagų galvijai gauna apie 1,5 karto daugiau negu juos sunaudojus kiaulienos ir 3 – 4 kartus daugiau negu jautienos ir avienos gavybai. Piene yra svarbiausių maisto medžiagų, reikalingų žmogui: vidutiniškai riebalų – 4%, baltymų – 3,2%, pieno cukraus – 4,5%, mineralinių medžiagų – 0,8% ir vitaminų.

Pienas – itin vertinas maisto produktas. Jo baltymuose yra visų nepakeičiamųjų aminorūgščių. Litras pieno žmogui patenkina pusę paros aminorūgščių poreikio normos. Pieno baltymus organizmas pasisavina labai gerai. Jis ne tik atnaujina suaugusio organizmo susidėvėjusias ląsteles, bet ir labai reikalingi jauno organizmo audiniams susidaryti.

Maistui vartojamas ne tik saldus pienas, bet ir įvairūs jo gaminiai. Lietuvos maisto pramonė gamina ir teiki vartotojams natūralaus pieno produktus (pasterizuotą, raugintą ir sterilizuotą pieną, kefyrą, jogurtą), pieno konservus (kondensuotą pieną, pieno miltelius), įvairius grietinės gaminius (įvairaus riebumo grietinę, grietinėlę), sviestą (natūralų ir su priedais), varškę (liesą, riebią, su įvairiais priedais), įvairiausius valgomuosius ledus, pieno kokteilius ir kitus gaminius.

Be pieno iš galvijų gaunamas ir kitas vertingas maisto produktas – mėsa. Lietuvoje apie 52% viso mėsos kiekio sudaro galvijiena. Galvijų mėsa savo sudėtyje turi daug vertingų baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Ypač dietinėmis savybėmis pasižymi jaunų veršelių mėsa. Lietuvoje iki šiol daugiau suvartojama kiaulienos, nors Vakarų Europoje, JAV, Skandinavijos ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse jautiena ir veršiena turi gerokai didesnę paklausą negu kiauliena.

Be pieno ir mėsos iš galvijų gaunama oda – vertinga žaliava odų pramonei. Iš kaulų gaminami klijai, sagos, šukos, mineraliniai pašarai gyvuliams. Medicininiams preparatams gaminti naudojamas galvijų kraujas, vidaus sekrecijos liaukos, plaučiai, kepenys ir kiti organai. Galvijų plaukai tinka veltiniams velti ir šepečiams gaminti. Pienas naudojamas ne tik maisto pramonėje: iš pieno baltymo kazeino gaminami klijai, kino filmų juostos, sagos ir kita.

Vertingas ir galvijų mėšlas – per metus iš vienos karvės galima gauti iki 10 t mėšlo, kuris naudojamas kaip organinė trąša augalams.

Jaunų veršelių skrandžiai gamina šliužo fermentą, kuris naudojamas įvairių sūrių gamybai.[2]

Lietuvoje tradicinė yra pieninė – mėsinė galvijininkystė. Kai kuriose Lietuvos vietose gali būti auginami ir specializuotų mėsinių veislių galvijai. Jų auginimas perspektyvus ten, kur daug pievų, pasunkėjęs pieno pardavimas, stokojama darbo jėgos.[3]

Kiaulininkystė. Pagrindinė veislininkystės kryptis šalyje yra veislinė bekoninė kiaulininkystė. Daugiausia veisiamos Lietuvos baltųjų veislės kiaulės.

Kiaules auginti verta dėl jų ūkinių ir biologinių savybių. Mėsa ir riebalai pasižymi geromis maistinėmis bei skoninėmis savybėmis. Geras kiaulienos virškinamumas – 95%, lašinių – 98%. Kiaulės vislios. Tinkamai šeriamos ir laikomos paršavedės atveda po 10 – 12 ir daugiau paršelių.

Kiaulės anksti subręsta lytiškai. Lietuvos baltųjų veislės kiaulaitės subręsta 9 mėn., o 13 mėn. jau atsiveda paršelius. Paršingumo laikotarpis trumpas, trunka apie 114 dienų, todėl paršavedės per metus, priklausomai nuo žindymo trukmės, gali paršiuotis du ir daugiau kartų.

Kiaulės gerai pasisavina gyvulinius ir augalinius pašarus. Tai yra visaėdis gyvulys. Taip pat gerai prisitaiko prie klimato sąlygų.

Kiaulienoje daug pilnaverčių baltymų, turinčių visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir B grupės vitaminų. Kiauliena yra kaloringiausia ir maistingiausia mėsa. Kilograme šios mėsos vidutiniškai yra 2700 kcal., o kilograme jautienos – 1580.

Kiauliena tinka sūdyti ir rūkyti. Iš jos galima pagaminti daug įvairių gaminių: kumpių, dešrų, skilandžių, vyniotinių ir t.t. Pramonėje naudojama kiaulių oda, šeriai, kraujas, žarnos ir kt.

Arklininkystė. Arklių reikšmė įvairiais laikotarpiais buvo skirtinga. Prijaukinti arkliai iš pradžių buvo naudojami mėsai ir pienui, vėliau juos pradėta naudoti žemės ūkio ir karo reikalams. Yra žinoma, kad Lietuvos kariuomenė senovėje buvo sudaryta išimtinai iš raitelių.

Arklys – unikalus gyvulys. Arklių vertė didžiulė. Pagerinus jų savybes, vežimų ir inventoriaus kokybę, darbo našumas gali prilygti nedideliam traktoriui.

Pagal pieno produktyvumą geros kumelės nedaug atsilieka nuo karvių. Pasaulyje kumelės pienas labai vertinamas, nes tokios sudėties baltymus organizmas gerai pasisavina. Savo sudėtimi jis prilygsta moters pienui, kūdikiai jį pasisavina daug geriau negu karvės pieną. Iš kumelės pieno gaminamas skanus produktas – kumysas. Tai skystas pieno spalvos putojantis gėrimas, kuriame, kaip ir šviežiame piene, yra daug vitamino C, B vitaminų kompleksas. Jis vartojamas kaip gaivinantis gėrimas arba specialiose sanatorijose kaip dietinis gydomasis produktas, nes jame yra antibiotikų, slopinančių tuberkuliozės ir kai kurių kitų ligų sukėlėjus. Jis taip pat rekomenduojamas gydant virškinamojo trakto ligas.

Arkliai pasižymi įgimtu imunitetu
tuberkuliozei ir bruceliozei. Šia vertinga arklio ypatybe susidomėjo biologai. Jau dabar didžiulę reikšmę turi biofabrikuose gaminami gydomieji serumai iš arklių kraujo.

Lietuvoje priskaičiuojama daugiau negu 81 tūkstantis arklių. Pagrindinės veislės yra Lietuvos sunkieji ir sustambinto tipo žemaitukai. Jie sudaro 97% visų auginamų arklių, bet jų skaičius mažėja, nes daugiau įsigyjama žemės ūkio technikos.

Pastaruoju metu vis daugėja sportinių žirgų augintojų, kurie laiko Trakėnų, Hanoverio, Budiono, arabų, grynakraujų jojamųjų, Rusijos ir Amerikos ristūnų veislių žirgus. Didėja turizmui skirtų žirgų paklausa.

Norint, kad arklininkystė Lietuvoje klestėtų, reikia skirti dėmesį arklių eksportui ir importui, eržilų depams, kumelių sėklinimui, arklių skirtų turizmui ir poilsiui, suaugusiųjų ir vaikų žirgų sportui, auginimui.

Svarbiausia arklininkystės specialistų ir augintojų pareiga – išsaugoti nykstančias vietines ir tobulinti turimas arklių veisles, palaikyti ryšius su užsienio partneriais ir plėtoti arklininkystę kaip vieną perspektyviausių Lietuvos gyvulininkystės šakų.

Avininkystė. Šiuo metu avys Lietuvoje baigia išnykti. Beveik neliko didesnių bandų. Kaime gyvenantys žmonės laiko tik po kelias aveles. Tačiau 1924m. jų auginta apie 1,5 mln., 1935 m. – 1,2 mln. Vėliau avių skaičius kasmet mažėjo: 1941 m. – 610,7 tūkst., 1961 m. – 370,9, 1971 m. – 153,9, 1991 m. – 56,5, 1997 m. – 28,2, 1998 m. – 26,1 tūkst.

Nors pagrindinė avių produkcija yra vilna, tačiau ji Lietuvoje neturi paklausos ir yra labai pigi, o avienos paklausa šalyje (taip pat ir užsienyje) kasdien didėja. Didesnį avių skaičių galima lengvai parduoti į užsienį. Bet kol kas tai neįmanoma, nes negalima surinkti 200 – 300 panašaus amžiaus ir svorio avių.

Todėl pirmiausia reikia didinti avių bandas bei kurti veislinių avių fermas. Geriausia auginti avis kalvotose ir nederlingose žemėse, kur augalininkystė nepelninga. Be to, žmonės atgavę žemę ir neturėdami jos kuo dirbti, iš pradžių galėtų auginti avis. Būtų išspręsta žmonių užimtumo ir apleistų žemių panaudojimo problema.

Ožkininkystė. Ožkos lengvai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir skirtingos aplinkos, atsparios ligoms ir nelepios pašarams. Jas galima ganyti aplink namus, pakelėse, stačiose pakrantėse, kur kiti gyvuliai dažnai negali prieiti arba neranda sau tinkamos žolės, nes ožka – kalnų gyvulys. Tai švarus, protingas, gudrus, gerai dresiruojamas, savarankiškas, atsargus, naudingas, valdingas, tačiau gana užsispyręs ir kerštingas gyvulys. Ožkos pienu seniau išgydydavo ne vieną nepagydomą ligą, dėl to ožka visada turėjo paslapties aureolę. Šiandien ožka – maistas, vaistas, pigiai išlaikomas gyvulys.

Istorijos šaltiniuose minima, kad II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Lietuvos teritorijoje tuometiniai gyventojai jau augino ožkas. Panaikinus baudžiavą, ožkų sumažėjo. Nedaug jų buvo laikoma ir vėlesniais metais. Pavyzdžiui, 1941 m. – 16,3 tūkst., 1951 m. – 23,7, 1961 m. – 12,8, 1971 m. – 6,6, 1981 m. – 3,5, 1991 m. – 5,2, 1997 m. – 16,9, 1998 m. – 18,7 tūkst. ožkų. Nuo 1990 m. ožkų skaičius ėmė kasmet didėti ir ožkininkystė pamažu atsigauna. Buvo įkurta Lietuvos ožkų augintojų asociacija, kuri koordinuoja visą ožkininkystės veiklą. Šiuo metu kontroliuojama per 400 ožkų. Jų dauguma sudaro vietinės ieninės ožkos, tačiau yra ir atvežtinių: Zaneno, čekų baltųjų, Vokietijos baltųjų, Rusijos bei kitokių grynaveislių ir mišrūnų gyvulių. Kai kurios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės pradėjo domėtis ožkų pieno perdirbimu. Kauno sūrinėje jau gaminami sūriai „Staigmena“ ir „Pūkuotukas“, AB „Klaipėdos pienas“ gamina pasterizuotą ožkų pieną.[2]

Paukštininkystė. Paukštininkystė yra viena iš pagrindinių gyvulininkystės šakų, todėl labai svarbi liaudies ūkiui. Jos dėka gyventojai aprūpinami geros kokybės dietiniais produktais, t.y. kiaušiniais ir paukštiena. Be to, tai viena iš produktyviausių gyvulininkystės šakų. Mat paukščiai anksti subręsta, greitai auga, yra vislūs, gyvybingi ir labai produktyvūs.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2133 žodžiai iš 7014 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.