Gyvūnų teisių problema etikoje
5 (100%) 1 vote

Gyvūnų teisių problema etikoje

Bandymai kalbėti apie gyvūnų teises dažnai yra pašiepiami, todėl dažnas žmogus bijo dėl savo sentimentalumo būti išjuoktas ar nesuprastas. „Toks jau yra kiekvienos tiesos likimas, kad, prieš ją pripažįstant, jai tenka būti pajuokos objektu <…> Šiandien taip pat atrodo perdėta kalbėti, kad atidus elgesys su visais gyvais padarais iki pačių elementariausių jų formų yra protu pagrįstos etikos reikalavimas. Bet ateis laikas, kada bus stebimasi, jog žmonija tiek ilgai negalėjo suprasti, kad beprasmis kenkimas gyvasčiai yra nesuderinamas su etika“ – teigė Albertas Šveiceris. Tik kiek dar laiko prireiks, kol bus rimtai susidomėta gyvūnų teisėmis? Kokios dar gajos antihumanitarinės kultūros tradicijos, nepastebinčios ir neginančios gyvūnų teisės gyventi saugiai ir nepatiriant skausmo.

Elgesio su gyvūnais etikos raidos istorija liudija sunkias pastangas atsisakyti tradicinio asmens apibrėžimo. Tradicinė etika vadovaujasi rūšizmo principu. Remiamasi filosofijos diskurse nusistovėjusia asmens samprata. Locke‘as taip apibrėžia asmenį: „Mąstanti, protinga būtybė, turinti protą ir sugebanti reflektuoti save kaip mąstančią būtybę kiekvieną kartą skirtingu laiko momentu ir skirtingoje vietoje“. Taigi asmuo turi būti sąmoninga ir protinga būtybė, t.y. Homo sapiens rūšies atstovas. Štai čia ir susiduriame su pačiu kebliausiu filosofijos istorijoje proto ir sąmonės statuso klausimu. Vienareikšmio atsakymo nepateikė nei tiksliųjų, nei humanitarinių mokslų atstovai. Tai daugiausiai diskusijų sukėlusi sritis. Vieni mąstytojai sąmonės ir proto funkcionavimą aiškina biologiškai, kiti mentaliniais žmogaus sugebėjimais. Metafizinį asmens traktavimą radikaliai sukritikuoja Darwino evoliucijos teorija, akcentuojanti biologinį, o ne metafizinį aspektą. Žmogus nėra atskira rūšis, bet ilgo evoliucijos proceso rezultatas. Žmogaus atsiradimas aiškinamas žmogbeždžionių tarpe atsiradusiu altruizmo fenomenu, kurio dėka senų genties narių akumuliuojama patirtis leido iškilti ir diktuoti sąlygas kitoms gyvybės formoms. Taip atsirado įrankių gamybos ir tobulinimo procesas, dabar pasiekęs neįtikėtinų laimėjimų. Atradimai genetikos srityje byloja, kad žmogaus ir žmogbeždžionių genomas tesiskiria tik 1,5 procento. Žmonės ateina į šį pasaulį tokiu pat būdu kaip ir daugelis žinduolių, net nėštumo laikotarpis mažai kuo skiriasi nuo artimiausių savo giminaičių. Štai žmogaus vaisius dienos šviesą išvysta po 280, šimpanzės po 216–260, orangutango po 220–270, o gorilos po 250–290 dienų. Žinoma, tai tik sąlyginis skaičius, nes, kaip žinome, kūdikis gali gimti ir vėliau ar žymiai anksčiau. Technikos laimėjimai medicinos srityje eidžia išsaugoti ir neišnešiotų penkių su puse mėnesio Homo sapiens rūšies kūdikių gyvybę. Minėtas atradimas sukėlė nemaža klausimų sprendžiant gyvybės užsimezgimo vaisiuje tikslią datą. Šiuo klausimu filosofai nesutaria ištisus šimtmečius. Tikslus atsakymas nežinomas iki šiol.

Peteris Singeris – elgesio su gyvūnais etikos kūrėjas, itin atkakliai kvestionuoja tradicinės etikos požiūrį į abortus ir eutanazijos taikymo draudimą ką tik gimusiems Homo sapiens rūšies kūdikiams. Senasis požiūris patiria triuškinamą smūgį, nes nepajėgia argumentuotai paaiškinti, kuo skiriasi kitų žmogui artimų gyvūnų rūšių aštuonių mėnesių vaisius ir Homo sapiens rūšies šešių mėnesių neišnešiotas kūdikis. Tokiam anksti gimusiam kūdikiui su akivaizdžiais sklaidos defektais negalima taikyti eutanazijos, nes jis yra Homo sapiens rūšies atstovas, o labiau išsivysčiusiam aštuonių mėnesių gyvūnų rūšies vaisiui galime taikyti abortą. P.Singeris pagrįstai nori sužinoti, kokiomis etinėmis savybėmis pasižymi vaisius? Jo priklausymas Homo sapiens rūšiai neatsako į iškeltą klausimą. Vaisiaus faktiniai sugebėjimai neįtikina, kad jo nužudymas būtų neleistinas aktas. Tiksliai nežinoma, kuriuo nėštumo laikotarpiu vaisius tampa sąmoninga būtybe. Tai gali atsitikti dešimtą savaitę po apvaisinimo, kuomet užfiksuojami pirmieji smegenų veiklos požymiai. Netgi tuomet elektroencefalogramos užfiksuota smegenų veikla nėra pastovi net iki trisdešimt antros savaitės, t.y. aštunto nėštumo mėnesio. Vadinasi, vaisius tik protarpiais būna sąmoningas, kai visos kitos gyvybinės funkcijos jau seniai yra susiformavę. Tarkime, kad vaisius gali jausti skausmą jau dešimtą savaitę. Ar tai užtikrina būtybės teisę į gyvybę? Jei atsakome teigiamai, tuomet turime garantuoti tokias pat teises ir kitiems normalioje būklėje esantiems stuburiniams gyvūnams, kadangi yra žymiai daugiau požymių, liudijančių smegenų veiklą ir skausmo jutimą palyginti mažuose stuburiniuose gyvūnuose, tokiuose kaip varlės ar žuvys. Jeigu svyruojame ir nepriimame naujojo požiūrio siūlomų neįprastų elgesio su gyvūnais taisyklių, tuomet turime pripažinti, kad vaisius gali būti nužudytas dėl santykinai nereikšmingų priežasčių, tokių kaip žiurkių žudymas išbandant naują plaukų laką ar žmogaus teikiama pirmenybė lašišai, o ne tunui.

Vaisiaus panašumas nėra vienintelis įrodymas, liudijantis Homo sapiens ir gyvūnų panašumus. Filosofų taip aukštinamas sąmoningumas nėra žmogaus skiriamasis bruožas. Nuodugnūs gyvūnų tyrinėjimai atskleidžia intriguojančius
faktus. Štai kad ir filosofų neatremiamas kalbos argumentas. Tvirtinama, kad tiktai žmonės turi kalbą ir tik kalbos vartojimas įrodo mąstymo ir sąmoningumo egzistavimo faktą. Filosofas S.Hampshire apie tai rašo: „Skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų glūdi pirmųjų sugebėjime išreikšti savo intencijas verbalizuota forma savo ar kitų individų labui“. Šia nuostata vadovavosi ir R.Descarte`as, gyvūnus įvardijęs kaip nesąmoningas mašinas. Naujausi gyvūnų tyrimai rodo, kad šimpanzės išmoksta ženklų kalbą ir ją sąmoningai vartoja. Jos suvokia net ženklinę savo vardo išraišką. Gorilos Koko gestų žodyną sudaro 500 žodžių, o Maiklas mėgsta klausyti Luciano Pavarotti ir neina pasivaikščioti, kai per TV transliuojamas tenoro koncertas. Šimpanzė Flintas mirė iš širdgėlos po mamos mirties. Papūga Aleksas atpažįsta daugiau nei šimtą daiktų pavadinimų ir tinkamoje situacijoje ištaria reikšmingas frazes. Drambliai gali perduoti informaciją ultragarsu, žiurkės regi sapnus. Bandymai su veidrodžiu, kuomet ištepliojama šimpanzės ar gorilos kakta, parodo, kad jos pirma griebiasi apčiupinėti išteptą kaktą, o ne apžiūrinėti veidrodį.

Eksperimentai ir bandymai parodė, kad gyvūnai negali kalbėti dėl visai paprastų priežasčių – jie paprasčiausiai neturi kalbos aparato. Kalbos nebuvimas itin apsunkina sąmonės paieškas už Homo sapiens rūšies ribų. Tyrimai su gyvūnais liudija ir gyvūnų ateities perspektyvų galimybes. Štai beždžionės kalbos nebuvimą kompensuoja itin puikiai išvystyta rega, kuri išduoda slapčiausius troškimus. Patinas, pamatęs bananą, nusuka žvilgsnį į šalį ir neišduoda lengvai prieinamo maisto vietos. Jis kantriai gali išbūti keletą valandų ir tik likęs vienas suvalgo dorai uždirbtą maisto porciją. Tai puikiausiai iliustruoja beždžionių sąmoningos būklės egzistavimą ir ateities perspektyvų numatymą.

Emociniai ir intelektualiniai gyvūnų gebėjimai stebina ne tik paprastus žmones, bet ir mokslininkus. Naujausi genetikos, neuropsichologijos duomenys patvirtino, kad gyvūnai geba mąstyti ir jausti panašiai kaip žmonės. Žmogaus DNR 98 proc. identiška šimpanzės, kuri genetiškai artimesnė žmogui nei orangutangui. Žinduolių tokios pat smegenų sistemos, vadinasi, jie jaučia emocijas ir gali abstrakčiai mąstyti. Jie turi hormoną, atsakingą už sekso malonumą ir motinystės jausmą. Jei mes nesuprantame gyvūnų, tai nereiškia, kad jie yra primityvūs. Galbūt yra atvirkščiai?

Tradicinės etikos šalininkų įsitikinimu kalbos vartojimas yra vienintelis mąstymo ir sąmoningumo įrodymas. Bet kaip tuomet su žmogaus kūdikiais? Kada žmogus pirmą kartą reflektuoja save, numato ateities perspektyvas? Juk asmenybė turi atitikti būtent tokius reikalavimus. O kaip nuolatinėje vegetacinėje esantys ligoniai? Ar jie turi ateities perspektyvų viziją, ar jie apskritai yra sąmoningi? Deja, senosios etikos atstovai šioje vietoje yra priversti tylėti, nes naujasis požiūris akivaizdžiai įrodo senųjų tiesų ydingumą. Vadinasi, ne visi Homo sapiens rūšies nariai yra asmenys.

Taip P.Singeris plečia asmens ribas, sulaužydamas ilgametę antropocentrinę tradiciją, apsiribojusią išimtinai Homo sapiens rūšimi. Garsus australų filosofas skiria sąvokas būti žmogumi ir būti asmeniu. Būti žmogumi – reiškia priklausyti tam tikrai biologinei rūšiai. Būti asmeniu – tai psichologinė kategorija. Pagal P.Singerį atskiriems žmonėms ji dar netinka (embrionams, vaisiui, žmonėms su įgimtu dideliu smegenų pakenkimu) arba jau nebetinka (sutrikus smegenų veiklai, esant psichiškai dideliam debilumui, sergant silpnaprotyste). Jis teigia: “Kadangi vaisius nėra asmuo, tai nė vienas vaisius negali turėti tokių pat pretenzijų į gyvybę kaip asmuo”.

J. Benthamas rašė: „Ateis diena, kai gyvūnai įgis tas teises, kurios prievartos būdu buvo nuslėptos nuo jų. Prancūzai pripažino, kad odos spalva nepateisina rasizmo. Vieną dieną gali būti pripažinta, kad kojų skaičius, odos skirtumai ar os sacrum riba nėra svari priežastis atsisakant padėti kitoms juslinėms būtybėms. Kas gi nubrėžia tą neperžengiamą ribą? Ar tai gebėjimas mąstyti, o gal diskursas? Bet subrendęs žirgas ar šuo neabejotinai yra protingesnis, kaip ir kiti kalbūs gyvūnai, nei dienos, savaitės ar mėnesio sulaukęs kūdikis“.

Tik P. Singeriui ir jo kartos filosofams pavyksta pagrįsti J.Benthamo, A.Schweitzerio mėginimus praplėsti etikos ribas už Homo sapiens populiacijos. Naujausių technologijų dėka galima įsitikinti, kad ir kiti gyvūnai yra sąmoningi ir turi ateities planus. Metodiški delfinų ir banginių stebėjimai yra tik pradžia. Visai tikėtina, kad šie žinduoliai yra ne tik sąmoningi, bet ir protingi. Štai delfinės Stefany, gyvenančios nelaisvėje, stebėjimai ir nuodugnūs tyrimai atskleidė delfinų ir žmonių panašumus. Delfinai net pralenkia Homo sapiens rūšį, pasižymėdami puikiai išvystytu šeštuoju jausmu – ekolokacija arba sonaru. Stefany nelaisvėje puolė į gilią depresiją ir visiškai nereagavo į aplinką. Panašiai elgiasi ir neteisingai įkalintas žmogus. Paleista į laisvę atgavo gebėjimą bendrauti ir lengvai atpažindavo ją tyrusius asmenis. Delfinų sugebėjimai stebina ir stebins dar ne vieną kartą. Nereikia net eksperimentų. Žmonės, laikantys kates ar šunis, yra
kad jų augintiniai ne tik sąmoningi, bet ir mąsto. Neveltui sakoma, kad naminiai gyvūnai supanašėja su savo šeimininkais, o gal atvirkščiai? Nors šie pastebėjimai ir nėra moksliški, bet kol kas nesugebant argumentuotai paneigti buitinių stebėjimų duomenis, nereikėtų jų ignoruoti.

P.Singerio ir jo šalininkų bandymai praplėsti asmens ribas sutinkami gana šaltai. Sunku patikėti, kad ir kiti gyvūnai yra tokie pat asmenys kaip ir mes. Katalikiškosios pakraipos atstovai atvirai tyčiojasi iš P.Singerio mėginimų asmeniu vadinti ne tik žmogbeždžiones, delfinus ar banginius, bet ir kates, šunis ar kitus gyvūnus. Lieka neaišku, ką vadinti ir ko nevadinti asmeniu. Juk taip sunku patikėti, kad mąstymas nėra išskirtinis Homo sapiens rūšies bruožas, o pasaulis atsirado ne per septynias dienas, bet per milijardus metų.

P. Singerio mėginimai išplėsti etikos ribas atskleidžia evoliucinio aiškinimo trūkumus. Oponentų kaltinimai yra iš dalies pagrįsti. Kaip tiksliai nustatyti gyvūnų sąmoningumo laipsnį? Evoliucijos teorijos šalininkai negali paaiškinti, kuriame evoliucijos raidos etape atsirado mąstymas ir kurioje smegenų dalyje randasi sąmonė. Jei tai būtų įmanoma, tai žinant tikslią sąmonės lokalizaciją ir krūvinę išraišką (eksperimentais patvirtinta, kad smegenyse yra silpni elektros krūviai, ir spėjama, kad sąmonė turi tam tikrą krūvį) galima nesunkiai nustatyti, ar gyvūnai yra sąmoningi, ar ne. Deja, dabartinės techninės priemonės nepajėgios atsakyti į evoliucijos šalininkų iškeltą klausimą. Geriau atskleisti empirinio požiūrio silpnąsias vietas padės loginio biheviorizmo kritika. Jo atstovai „reikalauja, kad visos mokslinės teorijos būtų išvedamos iš stebimų faktų, ir todėl individo kokybiniai subjektyvūs pojūčiai iš mokslo sferos išstumiami“. Dauguma loginio biheviorizmo kritikų akcentuoja šios teorijos vienpusiškumą. Atmetus subjektyvumą, neįmanoma paaiškinti individualių pojūčių. „Bihevioristiniu požiūriu neįmanoma atskirti žmogaus, kuriam skauda ir demonstruojančio skausmą, ir žmogaus, kuriam neskauda, bet jis tik imituoja skausmo elgesį, nes bihevioristai ignoruoja subjektyvų faktą, kad skausmas sukelia skausmo pojūtį, ir būtent tas pojūtis lemia skausmo elgesį“. Matome, kad empiristinis požiūris visiškai atmeta mentalinius procesus. Sąmonės procesai išeina už bihevioristinio aiškinimo ribų. Pripažįstama, kad mentaliniai procesai yra vidinės būsenos. Kaip paaiškinti mentalinių fenomenų tikrąją prigimtį? Kaip sujungti dvi atskiras sritis, kūną ir protą, į vieną darnią visumą? Filosofija neatsakė ir kol kas nepajėgi atsakyti į šiuos klausimus. Nei identiškumo teorija, nei funkcionalizmas, nei modernioji dualizmo versija nepateikia aiškaus ir argumentuoto kūno ir proto vienybę patvirtinančio įrodymo. Vadinasi, nei tradicinės etikos, nei praktinės etikos atstovai negali argumentuotai patvirtinti savo tiesų neklystamumą.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2168 žodžiai iš 6549 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.