. Prosniakovos straipsnio „Netaisyklingųjų veiksmažodžių mokymas(is)
pagal analogiją“ recenzija
Mokant kitataučius lietuvių kalbos, neretai susiduriama su netaisyklingųjų veiksmažodžių problema. Metodinės literatūros šia tema nėra. Kai kuriuose vadovėliuose duodami šių veiksmažodžių sąrašai, tačiau sistemos, kaip juos išmokti, kas sieja šiuos žodžius vienus su kitais, nėra. Mokytojas privalo pats „suktis“iš šios padėties, t. y. ieškoti būdų, kad netaisyklingųjų veiksmažodžių pagrindinių formų mokymasis būtų kiek įmanoma prieinamesnis ir ir įdomesnis. Žodžių mokymasis atmintinai yra labai nuobodus dalykas. Tačiau mokytis atmintinai galima gana paprastai, jei besimokantysis turi susidaręs tam tikrą sistemą.
Vieną iš būdų, kaip palengvinti mosleiviams pastarųjų veiksmažodžių mokymąsi, siūlo Henrika Prosniakova straipsnyje „Netaisyklingųjų veiksmažodžių mokymas(is) pagal analogiją“ (Gimtasis žodis. Vilnius, 2002. Nr. 4. P. 31- 38.). Straipsnio autorė siūlo šiuos žodžius suskirstyti į tam tikras grupes analogijos principu. Tokiu būdu sudarinėjamas žodynėlis, kuris pildomas nuolat. Sąsiuviniuose iš anksto paliekama daug vietos, kad, reikalui esant, būtų galima įterpti vieną ar kitą naują žodį. Žodynėlis, kaip jau buvo minėta, rengiamas ne abėcėlės, o analogijos principu.
Mokiniai patys sudarinėja ir nuolat pildo žodynėlį, grupuodami žodžius pagal analogiją.
Toliau autorė aprašo darbo seką. Pirmiausia padiktuojamos įvairių tipų netaisyklingųjų veiksmažodžių pagrindinės formos, pvz.: birti, byra, biro; kurti, kuria, kūrė; pražysti, pražysta, pražydo ir pan. Mokiniai iš pateiktų pavyzdžių supranta, kad pagrindinių formų kamienai kinta skirtingai.
Vėliau bandoma rasti ir paaiškinti pirminių netaisyklingo kamieno veiksmažodžių kitimo dėsningumus, veiksmažodžiai sugrupuojami pagal analogiją.
Kiekvienam mokytojui svarbu, kad moksleiviai ne mehaniškai išmoktų reikiamas formas, o patys įžvelgtų veiksmažodžių kamieno kitimo dėsningumus, bandytų juos suprasti, paaiškinti, gebėtų rasti analogiškų veiksmažodžių kamieno kitimo atvejų ir juos įsidėmėtų. Šis darbas turi dar keletą privalumų : nuolat pildydami žodynėlį moksleiviai turtina žodyną, lavina rašybos įgūdžius.
Tolimesniame etape autorė pateikia pavyzdį, kaip galėtų atrodyti moksleivių sudaryto žodynėlio puslapis. Tai būtų trijų skilčių lentelė: pagrindinės formos, valdymo ir junglumo pavyzdžiai, giminiški žodžiai. Įdomu tai, kad šio darbo pagalba stengiamasi aprėpti kiek įmanoma daugiau gramatikos sričių, o ne vien tik išmokti netaisyklinguosius veiksmažodžius. Pvz., toje skiltyje, kur rašomi junglumą iliustruojantys žodžiai, pateikiama retesnio junglumo ar sunkesnės rašybos žodžių. Trečioje skiltyje rašoma giminiškų žodžių – galūnių vedinių, priesagų, priešdėlių darinių, kurių rašybą reikėtų įsidėmėti.
Straipsnio autorė mano, kad prie pirmosios skilties vertėtų sugrįžti tik tada, kai moksleiviams yra aiškios žodžių reikšmės (ypač darinių), ir išsiaiškinti, kodėl žodžiai surašyti į vieną skiltį.