LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Administravimo ir kaimo plėtros katedraDovilė Ramanauskaitė
II kurso 6 grupės
Žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų
specialybė
INDIVIDUALIOS DARBUOTOJŲ
VEIKLOS PLANAVIMAS
Darbą tikrino: dėst.J.Žukovskis
Akademija 2004
Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
…………………………………..3
I. Planavimo samprata ir
būdai………………………………………………………
………….4
II. Planų
rūšys………………………………………………………
…………………………………11
III. Individualaus darbo planavimo
pavyzdžiai…………………………………………….13
Išvados…………………………………………………….
………………………………………..17
Literatūra………………………………………………….
……………………………………….18
ĮVADAS
Šio darbo tikslas – susipažinti su planavimu, išsiaiškinti, kuo
planas yra naudingas ir kodėl reikalingas įmonei, kokia yra planavimo
svarba organizacijose, susipažinti su planų rūšimis, aptarti individualaus
darbuotojų veiklos planavimo pavyzdžius. Darbo tikslas, pateikti įvairių
autorių nuomonę šia tema.
Turbūt sutiksite su R.Želviu (2001), kad su planavimu mes nuolat
susiduriame savo įprastinėje veikloje. Planuojame dienos darbus, pirkinius,
atostogas, profesinę karjerą ir kt. Taigi, viena vertus, planavimas yra
mums gerai pažįstamas procesas. Kita vertus, kasdieniame gyvenime dažnai
planuojame paviršutiniškai, neapibrėžtai, paprastai vien sudarydami planą
mintyse, ir nesivarginame jį perkelti į popierių. Visų lygių vadovų darbe
planavimas yra konkrečiai apibrėžta funkcija su aiškiai nustatytomis
taisyklėmis ir principais.
Pasak A.Makštučio : „Planavimas yra grindžiamas moksliniu pagrindu,
todėl įgyvendinti šią funkciją visose valdymo grandyse privalo aukštos ir
aukščiausios kvalifikacijos specialistai, turintys teorinį pagrindą ir
praktinės veiklos patirtį, priklausomai nuo planavimo funkcijos paskirties
kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse“. [18, p.68]
Planavimas – tai procesas, vykstantis prieš imantis konkrečių veiksmų
ir padedantis priimti sprendimus dabartiniu metu galvojant apie ateitį.
Teoriškai, planavimo funkcijos tikslas yra pagerinti sprendimų priėmimo
kokybę analizuojant visus faktorius, turinčius įtakos tokių sprendimų
priėmimui ir užtikrinant, kad tie sprendimai atitinka firmos pasirinktą
strategiją. Pagrindinė planavimo paskirtis – ištirti galimas ateities
įvykių alternatyvas bei galimas situacijas, nustatyti įmanomas valdymo
sprendimų, reikalingų norimiems tikslams pasiekti, sekas.
I. Planavimo samprata ir būdai
Visų pirma, planavimas yra viena iš keturių valdymo funkcijų; kitos
yra organizavimas, vadovavimas ir kontrolė. Planavimas yra svarbiausia
valdymo funkcija. Jis nustato organizacijos tikslus ir uždavinius, kad
kiekvienas darbuotojas galėtų suprasti, ka turi padaryti.
„Planavimas padeda organizacijai apibrėžti savo tikslus ir veiklą.
Jis leidžia parengti veiklos standartus, o palyginę gautus rezultatus su
standartais, vadovai turi galimybę pamatyti, kaip organizacija eina tikslo
link“.
[1, p.107]
A.Makštučio knygoje „Veiklos vadyba“ galime rasti tokį planavimo
apibrėžimą: „Planavimas – visuomenės raidos proceso kiekvieno ciklo veiklos
procesų projektavimas visose kompleksinės valdymo sistemos modelio
grandyse:
a) konkrečių tikslų nustatymas ir jų vykdymo krypčių sudarymas;
b) turimų išteklių realus vertinimas – apskaita, analizė, išteklių
skirstymas ir jų panaudojimas;
c) personalo ugdymas.
Planavimo funkcija yra tiek pat svarbi, kaip ir kitos valdymo
sistemos funkcijos, todėl klaidinga teigti, kad planavimo funkcija yra pati
svarbiausia ir tik nuo jo priklauso veiklos efektyvumas.“
[2, p.171]
S.Stoškus mano, kad : „Planavimas – tai vadybos funkcija, nurodanti,
ką daryti, kada daryti ir kas tai turi daryti. Planavimas – būsimos veiklos
sumanymas, glaudžiai susijęs su valdymo apskaita, prognozavimu ir sprendimų
priėmimu.“
[13, p.93]
Kiekvieno tipo įmonė – tai sudėtinga atviro tipo sistema. Jos
funkcionavimą sąlygoja daugybė ją sudarančių elementų. Tikslingai
visos
įmonės veiklai reikalingas visų elementų kordinavimas, veiksmų sujungimas
ir nukreipimas bendram įmonės tikslui. Šią funkciją atlieka planavimas,
padedantis išvengti chaoso.Skiriami keturi planavimo žingsniai:
1. Tkslų nustatymas.
Organizaciniai tikslai yra planavimo proceso atskaitinis taškas.
Vadovas gali pasakyti ką reikia daryti, tik žinodamas galutinius tikslus.
O norint tai padaryti reikia atsakyti į keturis klausimus:
Kur organizacija yra dabartiniu momentu?
Kur ji norėtų būti?
Kaip organizacija ten pateks?
Kaip ji sužinos, kad ten jau pateko?
2. Organizacijos išorinės ir vidinės aplinkos analizė.
Ši analizė plačiai naudojama nustatant organizacijos pranašumus,
trūkumus, galimybes ir grėsmes, taip pat strategiją, pateikiančią
geriausią jų derinį.
3. Strategijos parinkimas.
Kai vadovai turi aiškų organizacijos tikslo supratimą ir įvertina
organizacijos dabartinę bei ateities situacijas, gali būti parinkta
strategija, kuri išnaudotų aplinkos galimybes, panaudojant organizacijos
stiprybes. Vadovai organizuoja konkrečią veiklą, kuri turi būti atlikta,
siekiant įgyvendinti pasirinktą strategiją.
4. Rezultatų įvertinimas.
Organizuoti kontrolės funkciją, kad įsitikintum, jog planas įvykdytas.Svarbu suprasti, kad planavimas ir planas (kaip dokumentas) neturi būti
tikslas, jis turi būti vertinamas kaip priemonė tikslui pasiekti; priemonė
įtakojanti visų organizacijos narių mastymą ir nukreipianti veiklą viena
kryptimi. Neturint plano – galimybės pasiekti tikslą tampa labai neaiškios.Planavimo nauda:
1) padeda užbėgti už akių nemalonumams;
2) planavimas – taupumo būdas;
3) valdymo požiūriu, planavimas disciplinuoja žmogų, verčia jį galvoti iš
anksto;
4) lengviau kontroliuojamas pavaldinys;
5) planavimas sukuria dalyvavimo efektą, ir nėra slegiamas primesto plano,
nes kartu kuriamas planas sąlygoja lojalumą ir atsakomybę; šiuo požiūriu
naudinga leisti darbuotojams prisidėti prie palnavimo.Tačiau, ne visi palankiai žiūri į planavimą, nes žmogus natūraliai vengia
būti kontroliuojamu; nevykęs planas gali atskleisti nekompetenciją; planas
gali prasilenkti su rezultatų apčiuopiamumu, nes tai gali neatitikti
verslininko prigimties; sensorinio tipo žmonėms planas yra tiesiog
psichologiškai nepriimtinas.Planavimo nepasisekimo priežastys
Įmonių patirtis sako, kad planavimo nepasisekimas yra vieno ar
daugiau veiksnių rezultatas:
• strateginiai planai nėra integruoti į visuminę valdymo sistemą;
• Planavimas neapima visų organizacijos narių, kurie turės įtakos planų
įgyvendinimui;
• Planuojam atsitiktinai, nenaudojama vieninga planų sudarymo ir vykdymo
metodika;
• Planavimo grupėms priskiriama tik vienintelė planų formulavimo
atsakomybė, o ne jos dalijimasis su vadovais;
• Vadovai mano, kad sudarytas planas reiškia ir įgyvendintą planą;
• Planuose stengtasi padaryti viską iš karto;
• Vadovai „planuoja darbą, bet neįgyvendina planų“;
• Per mažai adekvačios informacijos;
• Per daug pabrėžiama kuri nors vieno plano dalis;
• Netinkamai planuojamas arba visai neplanuojamas darbo laikas.
Planavimo principai
▪ reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir disponuojama
informacija;
▪ atsižvelgti į aplinką, kuri padės arba trukdys organizacijai siekti
savo tikslo;
▪ atsižvelgti į kontrolės būdus, kad veikla būtų tikrinama pagal
nustatytus standartus;
▪ standartai turi būti tikslūs, įgyvendinami, suprantami ir vykdomi;
▪ standartai turi būti lankstūs, kad aplinkybėms pasikeitus, būtų
vykdomi nesugriaunant bendro plano.„Planai priklauso nuo galimų alternatyvų, po to priimami sprendimai, ką
daryti, kaip daryti, kada daryti ir kas tai turėtų padaryti. Planas – tai
iš anksto numatytas veiklos kursas, nurodantis įmonės nariams tikslą ir
kryptį. Planavimo procesas tampa lengvesnis, jeigu planai rengiami
aplinkoje, kur jie bus įgyvendinami. Tai labai svarbu, kadangi planavimas
prasideda žemesniuose administracijos lygiuose, ir jų reakcija bei
atsiliepimai gali pakeisti ir padėti parengti planus.“
[1, p.97]
Planavimo veikloje, kuri turi vykti nuolat, gali dalyvauti daug
žmonių, tačiau svarbiausia, kad iš šios veiklos atsirastų konkretus planas;
jei nėra plano, tai planavimo veikla neefektyvi. Vienas svarbiausių
planavimo bruožų – priimti sprendimą. Todėl reikia remtis ateities
prielaidomis bei daugeliu kintamų veiksnių.
Planų hierarchija