Individualū psichologiniai skirtumai
5 (100%) 1 vote

Individualū psichologiniai skirtumai

112131

Turinys:

1. Temperamentas ir asmenybės struktūra__________________________ 3

2. Šizoidiška smenybė_____________ 6

3. Depresiška asmenybė____________ 7

4. Suvaržyta asmenybė_____________ 9

5. Isteriška asmenybė_____________ 10

6. Asmenybės struktūros reikšmė___ 12

8. Literatūra______________________14

1. Temperamentas ir asmenybės struktūra

Mes žinome, kad kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas. Visame pasaulyje nerasime dviejų visiškai tapačių individų. Čia kalbama apie žmogų, kaip visumą: individuali ne tik kiekvieno žmogaus išvaizda, bet ir jausmai, mąstymas, elgesys.

Dar gilioje senovėje buvo pastebėta, kad kiekvienas žmogus jau gimsta su jam būdingomis tam tikromis savybėmis. Šias savybes jis gauna genetiniu pagrindu ir pakeisti negali. Tai vadinama temperamentu.

Tikriausiai pati seniausia užrašyta teorija kildinama iš Graiko gydytojo Hipokrato. Jo mokslas apie keturis temperamentus išliko gyvuoti gerokai ilgiau nei du tūkstančius metų ir su tam tikrais pakeitimais bei patobulinimais pritaikomas ir šiandien. Pagal šią teorija išskiriami keturi temperamentų tipai: cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas.

Vokiečių filosofas I. Kantas taip aprašė kraštutines temperamento tipų savybes:

– cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra išdidus, savimyla, kartais šykštus; elgiasi rafinuotai ir ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti, pasipūtimo;

– sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, optimistas, mėgsta bendrauti ir yra mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl kartais pažada, negalvodamas ar galės ištesėti pažadą; nemėgsta monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti;

– melancholikas: jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežaščių nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis daugiausia galvoja ne apie sėkmę, o apie tai kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos jausmą, todėl priš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės ištesėti;

– flegmatikas: šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir principingas; taktiškas, atsargus, nemėgsta viešumos.

Vertėtų paminėti, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekviename žmoguje rasime visų temperamentų bruožų, tačiau vis dėlto dažniausiai vyrauja vieno temperamento savybės. Siekiant įrodyti, kad temperamentas priklauso nuo įgimtų nervų sistemos savybių buvo atliktas toks bandymas:

Anglų psichologai stebėjo ką tik gimusius vaikus ir suskirstė juos į 4 tipus pagal tai, kaip jie elgdavosi, prašydami maisto. Vieni iš jų verkdavo intensyviai, bet gavę maisto – nurimdavo. Jie priskirti sangviniko tipui. Tie, kurie po stipraus reikalavimo dar kurį laiką nenurimdavo, cholerikai. Kūdikiai, kurie verkdavo silpnai ir tyliai; pamaitinti dar ilgai verkšlendavo, buvo priskirti melancholiko tipui. O tie, kurie maisto pradėdavo reikalauti pavėluotai, tačiau pavalgę greit nurimdavo – flegmatikai. Metams bėgant spėjimas apie priklausomybę vienam ar kitam tipui pasitvirtino daugeliu atveju.

Žinoma nederėtų galvoti, kad jau gimstant užprogramuotos temperamento savybės, nulemia žmogaus gyvenimo kokybę, charakterį, asmenybės bruožus.

Temperamentas – tai skeletas, ant kurio veikiant aplinkai ir paties žmogaus sąmoningom pastangom formuojasi unikalios psichologinės savybės, pasireiškiančios asmenybei būdingais poelgiais. To paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje gali būti visiškai nepanašūs savo charakteriu. Čia jau vertėtų kalbėti ne tik apie temperamentą, bet ir apie visą asmenybės struktūrą, kuri nulemia žmogaus esminį požiūrį į gyvenimą, taip pat jo elgesio motyvaciją.

Žmogaus asmenybės strukūros ypatybės išsamiai aprašo psichoanalitikas Fritzas Riemannas. Jis remiasi neurozės mokslo sąvokomis ir pabrėžia, kad mums visiems būdingos keturios asmenybės struktūros:

šizoidiška;

depresiška;

suvaržyta;

isteriška asmenybės struktūra.

F.Riemannas tvirtina, kad viskas pasaulyje paklūsta ketvertui galingų impulsų.

Šios jėgos apibūdinamos pasitelkus žemės pavyzdį ir pritaikius šiuos impulsus tiek atskiram žmogui, tiek visuomenei:

1. Žemė sukasi apie savo ašį (rotacija).

Žmogus siekia būti savarankiškas, nepriklausomas, nepakartojamas.

2. Žemė sukasi aplink Saulę (revoliuciją).

Žmogui būdinga artimo meilė, atsidavimas, rūpestis kitais.

3. Žemė laikosi dėl svorio jėgos (įcentrinė jėga).

Žmogaus išliekamumas, pastovumas, aiškumas ir saugumas.

4. Žemė laikosi dėl inercijos (išcentrinė jėga)

Žmogaus kintamumas, gyvybingumas, rizika, tradicijų sulaužymas.

Visi keturi impulsai būtini tiek Žemei, tiek žmogui. Jei bent vienas impulsas išnyktų, rimtai sutriktų visa tvarka ir pusiausvyra. Pirmas ir antras ( taip pat trečias ir ketvirtas) impulsas prieštarauja vienas kitam, tačiau visi jie teigiamai veikia žmogaus būtį ir dvasinę pusiausvyrą. F.Riemannas šiuos impulsus sieja su tam tikromis baimėmis. Taigi keturios pagrindinės baimės formos atitinka keturis pagrindinius
žmogaus gyvenimo impulsus :

Šizoidiška asmenybės struktūra: baimė atsiduoti, priklausyti, netekti savojo aš, pernelyg suartėti.

Depresiška asmenybės struktūra: bijoma vienatvės, nesaugumo, nenorima tapti pačiam savimi.

Suvaržyta asmenybės struktūra: bijoma permainų, netikrumo, sumaišties, rizikos.

Isteriška asmenybės struktūra: bijoma nelaisvės, įsipareigojimo, suvaržymo nuostatomis ir principais.

Žinant šiuos skirtumus galima paaiškinti skirtingas žmonių pažiūras ir elgesį. Asmenybės struktūra didžiąja dalimi susiformuoja iki septintų gyvenimo metų. Jau kūdikystėje žmogus tarsi pasirekna savo gyvenimo stiliaus bruožus. Tai nulemia, kokiu būdu žmogus tvarkys savo gyvenimą ir sieks tikslo. Šie dalykai nėra paveldimi, o įgyjami per savo, kad ir neilgą patirtį. Tikslui pasiekti naudojami tie būdai, kurie labiausiai pasiteisina ir atneša naudos. Todėl didžiulę įtaką kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje turi aplinką ir auklėjimas.

Sulaukus septynerių, galima sakyti, kad asmenybės struktūra jau susiformavusi. Žinoma vėliau, įgyjant naujos patirties, asmeninė logika gali keistis ir įgyti naujų detalių. Žmogus gali keistis ir valios pastangomis, suprasdamas kažkokius neigiamus savo bruožus ir siekdamas juos ištaisyti. Tai įmanoma tik tuomet, kai žmogus nebando išsisukinėti kaltindamas likimą, paveldimumą, ar Dievą, o sąmoningai supranta savo netobulumą ir tiki, kad gali keistis kaip asmenybė.

Tačiau visada reikia pabrėžti, kad pirminiai, dar vaikystėje susiformavę asmenybės griaučiai, iš esmės niekada nebepasikeičia. Neįmanoma suvaržytai asmenybei tapti isteriku, ar depresiškai – šizoidu.

Toliau pabandysime smulkiau išnagrinėti kiekvieną iš keturių asmenybės struktūrų.

2. Šizoidiška asmenybė

Pirmiausia paminėsime pagrindinius šios asmenybės struktūros bruožus, kurie labiausiai krenta į akis bendraujant.

Šizoidai – tai nepriklausomos, netgi atsiskyrusios asmenybės. Jiems nebūtina, kad juos kas nors mylėtų, neieško užtarimo ir paramos iš šalies. Atvirkščiai jie vengia naujų pažinčių, bendraujant stengiasi per daug nesuartėti, nerodo tikrųjų jausmų. Iš pažiūros atrodo netgi viskam abejingi ir nejautrūs.

Iš esmės aplinkinių jie laikomi vienišiais. Dažniausiai taip ir gyvena. Tai nereiškia, kad jie nesukuria šeimų. Tačiau jų požiūris į santuoką ir artimus ryšius savotiškas.

Šizoidai savo gyvenimą planuoja vieni, problemas sprendžia irgi vieni. Jie lieka abejingi kitų mintims ir žodžiams. Labiausiai vertina nereiklų partnerį, kuriam nebūtina rodyti daug švelnumo, užtenka dalykiškos meilės, ar meilės per atstumą.

Šizoidai santuokoje niekada nebūna labai artimi su savo partneriu, jie negali ir nemoka atverti širdies, išsipasakoti, sunkiai prisiverčia rūpintis ligotu, ar bejėgiu žmogumi.

Šių žmonių partneriai dažnai jaučiasi nusivylę. Jie kenčia dėl abejingumo, nesupratimo, jausmingumo stokos. Galima sakyti, kad šizoidai visiškai nesuvokia kas yra meilė. Daugelis meilę suvokia kaip seksą ir nieko daugiau. Švelnumas ir romantika – tik laiko švaistymas. Jei ką nors dovanoja, nesugeba pasitelkit vaizduotės. Dažniausiai ilgai blaškosi ir svarsto, o galiausiai padovanoja pinigų.

Šizoidų partneriai gali pasiguosti tuo, kad šie žmonės suteikia jiems daug laisvės ir erdvės, yra labai pakantūs ir patikimi, laikosi pažado, blaiviai suvokia įvairių dalykų esmę, nepriima lengvabūdiškų spendimų, o jei myli, tai ne žodžiais, o veiksmais.

Atsiskyrėliai gali būti puikūs ir uolūs darbuotojai, tačiau tik tol, kol nereikia palaikyti ryšių su kitais žmonėmis. Labiausiai linkę dirbti inžinieriais, fizikais, amatininkais, technikos remontininkais, fotografais. Taip pat jie puikūs mąstytojai, išradėjai, tyrinėtojai.

Šizoidiškumas kraštutiniais atvejais gali išsivystyti į socialiai nepriimtiną ar net ligotą elgesį. Tokiais atvejais žmogaus nepatiklumas darosi agresyvus, atsiranda priešiškumas žmonėms ir gyvenimui. Asmuo dėl savo elgesio praranda bet kokius nuolatinius ryšius, visur mato beprasmiškumą, ir galop ima elgtis beprotiškai. Įsitikina, kad yra visų nekenčiamas, jaučiasi stebimas, persekiojamas ir šnipinėjamas. Tiki, jog visi susimokę prieš jį, klausosi kitų asmenų pokalbius, tikrina laiškus, nuodija valgį. Toks elgesys vadinamas paranoja.

Jei toks žmogus vis dar turi partnerį, tai jam jaučia iškrypėlišką pavydą, abejoja bet kokiu teiginiu, kaltina neištikimybe.

Akivaizdu, jog paranojiškas elgesys nebėra asmenybės struktūros tipas ar charakteris. Tai rimtas psichinis sutrikimas, kurio pats žmogus be psichologų pagalbos negali įveikti.

Jau anksčiau buvo paminėta, jog bet koks asmenybės tipas susiformuoja dar ankstyvojoje vaikystėje. Taigi, kas priverčia žmogų tapti atsiskyrėliu?

Vos išvydęs šį pasaulį, kūdikis reikalauja išskirtinai daug artumo, įpatingo rūpinimosi juo ir jausmingos aplinkos. Būsimasis šizoidas šito nepatiria. Tai dar nereiškia, kad jis turi gimti asocialioje šeimoje, kur juo visai nesirūpinama, kur neužtenka maisto. Tėvai dažnai mano, jog vaiką užtenka deramai prižiūrėti ir pamaitinti, tačiau pamiršta apie artumą, bendravimą. Taip atsitinka, jei tėvai daug dirba ir jiems tiesiog neužtenka laiko pabūti su savo vaiku, suteikti jam kuo
daugiau meilės ir švelnumo. O galbūt šeimoje tvyro nesantaika. Tuomet šeimos klimate vyrauja šaltis ir nuotolis.

Vaikas jaučiasi vienišas savo jausminiame pasaulyje, pradeda nebepasitikėti žmonėmis ir pasauliu. Vėliau bendraudamas ima laikytis tam tikro atstumo, aplinkiniams neatskleidžia savo jausmų.

Kartais būna ir tokių atvejų, kai šizoidiškas elgesys būna paskatintas perdėtos meilės. Tuomet tėvai nebepaiso vaiko poreikių ir praktikuoja prievartinį švelnumą. Vaikui nieko kito nelieka, kaip priešintis ir gintis nuo perdėto rūpesčio ir meilės pertekliaus.

Tokie šizoidai ir vėliau jaučia didelį savarankiškumo poreikį. O bet kokie artimesni ryšiai ir švelnumas atrodo, kaip grėsmė laisvei.

3. Depresiška asmenybė

Depresiška asmenybė – šizoidiškos asmenybės priešingybė. Šizoidą valdo protas – depresišką asmenybę – jausmai. Ji, priešingai nei šizoidas, orientuota į aplinką, o ne į save. Aplinkiniai pirmiausia pastebi šių žmonių paslaugumą, rūpestingumą, nesavanaudiškumą. Todėl juos paprastai myli ir gerbia, žinoma, jei rūpestis kitais netampa perdėtas.

Jeigu depresiškas žmogus sukritikuojamas, lengvai praranda savitvardą. Tačiau skirtingai, nei kiti kaltina ne aplinkinius, o pats save. Todėl šie žmonės yra nepasitikintys savimi ir labai priklausomi nuo aplinkinių. Jie negali ir nemoka vadovauti. Per daug stengiasi visiems patikti ir įtikti, nenori nieko nuskriausti, siekia harmonijos ir ramybės. Dažniausiai pasirenka socialines specialybes, kad galėtų padėti ir tarnauti kitiems. Tampa puikūs slaugytojai, mokytojai, patarėjai.

Šeimoje depresiškos asmenybės žmonės labai atidūs, prieraišūs ir pasiaukojantys. Partneriui perleidžia visus svarbius sprendimus, tačiau mielai prisiima atsakomybę už nesėkmes. Laimingi gali tapti tik per partnerį. Jei partneriui nesiseka, labai dėl to pergyvena, kaltina save, dažnai puola į neviltį.

Vis dėl to sutuoktiniai dažnai juos apibūdina, kaip gana valdingus, priekabius ir pavydžius žmones. Tačiau depresiškos asmenybės dažnai pakelia balsą ne dėl to, kad iš tiesų nori nesutarimų, o dėl to, kad nori artimesnio ryšio, abipusių išsipasakojimų, pasiaiškinimų. Tai ypač aktualu, jeigu partneris turi šizoidiškų bruožų – yra pernelyg rimtas, abejingas, užsidaręs savyje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1959 žodžiai iš 3864 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.