Interesai ir mokymasis
5 (100%) 1 vote

Interesai ir mokymasis

TURINYS

1. Įvadas …………………………………………………………………………………………………… 3

2. Interesai ir mokymasis ……………………………………………………………………………. 5

2.1. Perer Jarvis apie interesus ir mokymąsi …………………………………………… 5

2.2. Profesiniai interesai kaip atskira interesų rūšys ………………………………… 9

2.3. Kaip tirti ir vertinti interesus? ……………………………………………………….. 11

3. Išvados ………………………………………………………………………………………………… 14

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………… 15

1. ĮVADAS

Pradėdama rašyti referatą tema „Interesai ir mokymasis“, pirmiausia, norėjau išsiaiškinti, kas yra interesai ir, kas yra mokymasis. Manau, kad tai yra svarbu padaryti, nes atrodo, kad mes visi suprantam šias sąvokas, bet iš tikrųjų, kiekvienas iš mūsų supranta juos truputį kitaip, ir jeigu tektų juos kam nors paaiškinti, daugumai iš mūsų reikėtų gerai pagalvoti.

Psichologijos žodine (1993) radau tokius apibrėžimus:

Interesai – tai yra susidomėjimas kuo nors, noras tai pažinti. Interesai suteikia žmogaus veiklos tikslams krypti, padeda orientuotis, pažinti naujus faktus, geriau suvokti tikrovę. Patenkinus vieną interesą, kyla naujų, atitinkančių aukštesnį pažinimo lygmenį. Plėtodamasis interesas gali virsti polinkiu atlikti tokią vaiklą, kuri sukeltų naują interesą. Psichologijos žodine yra rašoma, kad interesas gali būti tiesioginis (jį sikelia objekto patrauklumas) ir tarpinis (objektas yra priemonė veiklos tikslui įgyvendinti). Interesai taip pat gali būti klasifikuojami pagal turinį, platumą, svarbumą žmogui, pastovumą (kiek žmogus stengiasi įveikti kliūtis, trukdančias atlikti veiklą, kuri pati nekelia interesų, bet gali lemti interesus keliančią veiklą), jėgą ir trukmę.

Mokymasis – tai yra aktyvi, tikslinga žmogaus veikla, kuria siekiama gauti žinių, jas suprasti ir įsiminti, įgyti įgūdžių. Mokymasis keičia žmogaus psichiką ir elgiasį, turtina jo dvasinį pasaulį. Mokymasis yra savita veikla, kuria įgyjamas socialinis patyrimas, kurios metu sukuriami vaizdiniai, sąvokos, susiklosto pažiūros. Psichologijos žodine taip pat yra rašoma, kad asmenybės kitimą mokamtis tyrė čekų psichologas J. Linkartas. Pasak jo, mokantis kinta mokinio psichika ir elgesys. Nauja informacija padeda jam rasti teisingus atsakimus į kylančius klausimus, adekvatų elgesio būdą, mažina nepasitikėjimą savimi. Humanistinės psichologijos požiūriu, mokymasis yra asmenybės saviaktualizacijos ir saviraiškos dalis. K. Rogersas (JAV) skiria du mokymosi tipus: beprasmį ir prasmingą. Beprasmis mokymasis – yra priverstinis mokymasis, nesiremiantis vidinėmis mokinio paskatomis, vykstantis tarsi už mokinio asmenybės. Prasmingu mokimusi Rogersas laiko sąmoningą mokinių aktyvumą, troškimą suvokti įvairių dalykų prasmę, mokantis įgyti asmenymės patirties. Mano manymu, būtent šis mokymosi tipas yra glaudžiai susijęs su interesais.

Manau, po šio aiškinimo jau geriau suprantame, kas yra interesai ir mokymasis. Dabar aš norėčiau pasiimti psichologijos atlasą ir pažiūrėti, kaip šios sąvokos yra paaiškintos ten.

Psichologijos atlase (2001) intereso sąvoka yra pavadinta kasdienė sąvika. Ten yra rašomo, kad šios sąvokos istorija yra nepaprasta. Iš pradžių ji reiškė tik konkretų kišimąsi, vėliau – ką nors svarbaus. Tik XIII a. Virto daiktavardžiu, reiškiančiu moralinę žalą (teisine prasme), kuri turi būti atliginta. Nuo to jau buvo netoli iki žodžio, kuris turėjo pakeisti žodį „činšas“. Maždaug XVII a. Iš šio žodžio išėjo tokie žodžiai kaip „pelnas“ ir „ nauda“. Iš kasdieninės psichologijos literatūros matyti, kad intereso sąvoką papildė ir psichofiziologinė reikšmė. Pavlovo terminas „orientacinis refleksas“ rodo, jog intereso pagrindas įgimtas. Daugiareikšmė termino istorija paaiškina, kodėl ši sąvoka nors ir būdama tikrai svarbi, vartojama labai įvairiai. Psichologijos atlase yra rašoma, kad H. B. Ir A. C. Englishai (1958) intereso sąvoką vartoja kalbėdami apie prasmingumą: „malonų jausmą, kurį sukelia veikla, kai netrukdomai yra siekiama tikslo“. Labai svarbu paminėti, kad šiandien išskiriami trys šios sąvokos interpretavimo aspektai:

1. Impulsas – polinkis sutelkti dėmesį, patrauklumo įžvelgimas, smalsumas, žinių troškimas.

2. Aiškinimas – prisitaikymas prie tam tikros realybės srities (pvz. kultūrinių resursų), objektų vertingumas, pomėgiai, hobis.

3. Valia – isitraukimas, tikslo siekimas, stropumas, atsidavimas, pergalės troškimas.

Psichologijos atlase yra pabrėžta, kad dabar svarbiausia šios sąvokos reikšmė siejama su asmenybės raida.

Psichologijos atlase namažai vietos yra skirta ir mokymosi sąvokai. Ten pabrėžiama, kad labai svarbu atsižvelgti į psichologinius mokymosi trukdžius. Maždaug nuo 10 metų vaikas pradeda tirėti savo specialių interesų. Jei jis gyvena aplinkoje, kurioje mažai tuos interesus skatinančių veiksnių arba jo niekas
nesupranta, tėvai ar auklėtojai diktuoja vien savo valią, sunku tikėtis, kad išliks vaiko pastangos reikšti savo interesus. Kam nėra pramušta galva kokiems nors dalykams, nepadės ir geriausios pasiūlos. Domisi, geidžia, žavisi (kaskart vis labiau) tik tas, kuris nusiteikęs stengtis. Yra ir kitos mokymosi trukdžių grupės, kurios susijusios su kitais, neigiamais asmens polinkiais. Agresyvumo, siekio dominuoti, psichikos sutrikimų atvejais interesus valdyti galima tik atsižvelgiant į vaiko elgesio specifiką. Visa tai trukdo surasti tinkamą mokymosi atmasferą.

Susipažinę su mokymosi ir intereso sąvokomis, galime teigti, kad interesai ir mokymasis yra susiję. Apie tai aš kalbėsiu šiame referate. Šio referato tikslas:

1. Apžvelgti Peterio Jarvis pažiūrį į interesus ir mokymąsi.

2. Paanalizuoti profesinį interesą kaip atskirą interesi rūšį.

3. Supažindinti su interesų tyrimais ir vertinimais.

2. INTERESAI IR MOKYMASIS

2.1. PETER JARVIS APIE INTERESUS IR MOKYMĄSI

Peter Jarvis (2001) savo knygoje „Mokymosi paradoksai“ nagrinėja, kaip, mokydamasis visuomenėje, žmogus tampa žmogumi. Nemažai vietos P. Jarvis skiria interesams. Skyriuje interesai ir mokymasis jis nagrinėja savimomės ir klaidingos savimonės idėjas, kurias vėliau susieja su interesais. Jis taip pat aptaria Freire sąmonėjimo supratimą.

P. Jarvis rašo, kad egzistuoja ne tik individuali, bet ir tam tikros grupinės savimonės formos (klasinė arba lities savimonė), nes panašią patirtį turintys žmonės gali panašiai žvelgti į pasaulį. Pavyzdžiui, tai pačiai klasei priklausantys individai gali panašiai suvokti socialinius įvykius.

Tapsmo proceso negalima pavadinti neutraliu arba bešališku, nes jis nevyksta izoliuotai. Kai kurios grupės, sąmoningai ar ne, siekia kontroliuoti kultūrą, kurioje žmonės socializuojasi. Kiekvienoje visuomenėje ir organizacijoje, pagal P. Jarvis, vyksta kontrolės ir įtakos procesai, veikiantys sąvimonę. Kiekvienoje visuomenėje yra kitoks šių procesų mastas, bet šių procesų ryšys su mokymusi, kuris vyksta visuomenėje yra aiškus, ir todėl į tai būtina atsižvelgti.

Marksistai tvirtina, kad žemesniųjų klasių atstovams yra būdinga klaidinga klasinė savimonė, nes jų sicializacija vyko sutinkant su tikrovės interpretacijomis ir kultūros vertybėmis, kurios atspindėjo ideologinį aukštesniųjų klasių dominavimą. Taip pat galima būtų tvirtinti, kad daugelis moterų irgi turi klaidingą savimonę, nes dominojančios vyrų kultūros įtaką. P. Jarvis remiasi Habermasu (1987) ir rašo, kad Habermas klaidingos klasinės savimonės idėją vartoja ne visuose savo kontekstuose, kad jo manymu, klaidinga savimonė yra arba „kolektyvinė arba tarpasmeninė, įgaunanti ideologinį arba saviapgaulių formas“, kurias, jo manymu, lydi žmonių patiriami represyvūs apribojimai.

„Klaidingumo“ samprata yra klaidinanti, nes implikuoja „teisingos“ ar „patikimos“ savimonės egzistavimą, kurios neįmanoma įgyti, nes negali egzistuoti objektyvi sociokultūrinė aplinka. Todėl, kad šia prasme negali būti teisingos savimonės, kiekviena interpretacija gali būti pavadinta ideologizuota, grindžiama žmogaus interesais. Žodžių „klaidingas“ ir „teisingas“ naudojimas yra lingvistinė gudrybė, kuri perteikia pritarimą ar nepritarimą kokiai nors ideologiniai pasaulio interpretacijai.

P. Jarvis taip par mini Satre, kuris tyrinėja „klaidingų įsitikinimų“ sampratą. Pagal ji „klaidingų įsitikinimų struktūra iš pažiūros panaši į melą. Skiriasi nuo jo tuo, kad tiesą individas slepia nuo paties savęs. Taigi čia neegzistuoja apgaviko ar apgautoja dualumas. Priešingai, klaidingi įsitikinimai iš esmės reiškia vienos savimonės vienovę, tai reiškia, kad savimonė negali būti keičiama, kaip ir bet kas žmoguje, klaidingi įsitikinimai yra žmogaus dalis“ (P. Jarvis, 2001, p.67). Mano manymu, Satre labai gerai paligina klaidingų įsitikinimų struktūrą su melu, ir išskiria skirtumą, kad tiesą individas slepia nuo paties savęs. Sarte požiūriu, pasąmonės jėgos verčia žmones apgaudinėti pačius save.

P. Jarvis taip pat rašo, kad kiekvieni asmens savimonė yra teisinga ir tiksli, nes susiformavo remiantis to žmogaus tikrąja patirtimi.

P. Jarvis išskiria dar vieną požiūrį, leidžiantį daugeliui visuomenių įtariai vertinti klaidingos savimonės idėją. Šį požiūrį lemia pačios visuomenės struktūros. Visuomenė gali būti pliuralistinė. Tada žmonės gauna socialinių reiškinių interpretacijų įvairovę. Tokiu arveju žmonės turi galimybę rinktis. Žmonės gali išsirinkti vieną tikrovės interpretaciją, o gali ir visas jas atmesti. Iš to galima padaryti išvadą, kad žmogus turi pasirinkimo galimybę, kad jis susiformuoja ne tik kitų kontroliuojamuose socialinėse procesuose. Bet sunku nesutikti ir su tuo, kad ne kiekviena visuomenė yra pliuralistinė, todėl savaime aišku, kad kai kuriose totalitarinėse visuomenėse, arba tokiose visuomenėse, kur socialinės sąlygos yra ribotos, žmonėms dažnai trūksta įvairios informacijos. Tokie žmonės turi labai suvaržytą socialinę

patirtį ir socialinį tapatumą. Ši išvada leidžia manyti, kad ne visada įmanoma apibendrinti specifinių situacinių socialinės analizės atvejus.

Mano
svarbu yra suprasti savimonės formavimosi ypatumus, nes tai yra susiję su mokymusi.

Daugelis autorių mano, kad mokymosi teorijoje intereso sąvokos vaidmuo yra ne toks svarbus kaip poreikio, tačiau nei vienas iš jų negali paneigti, kad šios sąvokos yra glaudžiai susijusios.

Dažnai žmonės mano, kad yra sąmomingi interesų atžvilgių, nes jie suvokia save ir pasaulį. Taip, dėja, dažnai galvojame ir mes. Jie mano, kad žino, kas geriausiai atitinka jų interesus, net jei jų savimonės formavimosi procesą, kažkiek veikė šios visuomenės valdantieji asmenys. Mes ir patys dažnai galime pamatyti tokius pavyzdžius, kai politikai tvirtina, kad tam tikras sprendimas ar įstatymas atitinka nacionalinius interesus, nors šis gali akivaizdžiai pažeisti kai kurių grupių interesus, jos pritaria įstatymų naudingumui, net jei jos pačios dėl to nukentės. Verta pagalvoti, ar taip kartais nesielgiame ir mes, mūsų laikai? Kitaip sakant, žmonės dažnai klaidingai suvokia savo interesus, nes jie nuo vaikystės yra besąlygiškai išmokti pritarti tam, ką valdantieji pateikia kaip geriausiai atitinkančius jų interesus. Dažnai tai gali liesti ir nacionalinius interesus. P. Jarvis, remdamasis Geussas, teigia, kad vienintelis būdas žmonėms sužiniti savo tikruosius interesus yra įgyti tobulą žinojimą ir tobulą laisvę, bet tai yra neįmanoma.

Žmogus sprendžia, kas geriausiai atitinka jo interesus ir be tobulo žinojimo. Dažnai tie sprendimai nebūna gerai informuoto žmogaus sprendimai. P. Jarvis svarsto, kas tai galėtų būti klaidinga savimonė, o gal papraščiausias nežinojimas. Totalitarinėje santvarkoje tai gelima būtų vadinti klaidinga savimonė, o pliuralinėje – nežinojimu.

1972 metais Hebermas taip pat vartoja intereso terminą. Jis pritaria idėjai apie atotrūkį tarp gamtos pasaulio ir kultūros, o taip pat apie žmonių raidą objektyvuotoje sociokultūrinėje aplinkoje. Žmogui būdingi ir kognityviniai interesai. Tai tokie interesai, kurie lemia jo požiūrį į tikrovę. Šie interesai betarpiškai veikia žmogaus patirtį.

Habermas, kaip rašo P. Jarvis išskiria tris interesų formas:

1.Techninis kognityvinis interesas – grindžiamas empirinių – analitinių mokslų;

2.Praktinis interesas – grindžiamas istorinių mokslų;

3.Emancipacinis interesas – grindžiamas psichoanalize ir kritinėmis teorijomis.

Jis nuodugniai tyrinėja Z.Froido darbus apie sapnus ir padaro išvadą, kad dienos metu žmogaus kalbą ir veiksmus kontroliuoja vidinės jėgos, o miegant ši kontrolė mažesnė, nes nėra motorinės veiklos. Psichoanalizė įveikia sąmonės užblokavimą ir prasiskverbia prie klaidingų objektyvacijų. Jis rašo, kad analitinis žinojimas yra savirefleksija. Visi mes žinome, kad mūsų protėviai tikėjo, kad sapnai atskleidžia tiesą. Habermas mano, kad Z. Froidas sukūrė pamatus klaidingai savimonei suvokti ir analizės būdą, kurio pagalba žmogus gali išsilaisvinti iš klaidingos savimonės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1954 žodžiai iš 6263 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.