Investicinio fondo valdymo modelis
5 (100%) 1 vote

Investicinio fondo valdymo modelis

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

INVESTICINIO FONDO VALDYMO MODELIS



VILNIUS

2003 m

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………3

1. INVESTICINIŲ FONDŲ VEIKIMO PRINCIPAI ………………………………………5

1.1 Investiciniai fondai – finansiniai tarpininkai …………………………………..5

1.2. Investicinių fondų pranašumas – teikiamos paslaugos ……………………..6

1.3. Investicinių fondų rūšys ………………………………………………………………7

1.3.1. Teisinės formos ……………………………………………………………….8

1.3.2. Operacinės struktūros ……………………………………………………….9

1.3.3. Investiciniai fondai pagal veiklos specializaciją …………………..10

1.4 Investicinio fondo valdymas ir jo problematika ……………………………..14

2. VADYBOS TEORIJŲ APŽVALGA ………………………………………………………15

2.1 Mokslinė vadybos teorija …………………………………………………………….15

2.2 Klasikinė vadybos teorija …………………………………………………………….17

2.3 Žmogiškųjų santykių vadybos teorija ……………………………………………21

2.4 Kiekybinė vadybos teorija …………………………………………………………..23

2.5 Neoklasikinė vadybos teorija ……………………………………………………….25

2.6 Bendroji sistemų vadybos teorija…………………………………………………..26

2.7 Naujausių pastarųjų dešimtmečių teorijų etapas………………………………27

3. INVESTICINIO FONDO VALDYMO MODELIO PATEIKIMAS ……………..28

3.1 Investicinių fondų veiklos aktualumas……………………………………………31

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ……………………………………………………………………..34

LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………35

ĮVADAS

Šiuo metu Lietuvos aktualia problema tampa finansų sistemos vystymas, jos jautrumas pasaulinėje finansų sistemoje vykstantiems pokyčiams. Ypač tai svarbu globalizacijos sąlygomis, kai pasaulyje viskas taip dinamiškai keičiasi: plečiasi teikiamų paslaugų bei finansinių instrumentų spektras, didėja konkurencija tarp finansinių institucijų, vyksta jų jungimosi procesai. Todėl finansų sistemos efektyvios raidos užtikrinimas tampa vienu iš pagrindinių ir gana sudėtingu uždaviniu, nes Lietuva šioje srityje naujokė.

Savo darbo objektu aš pasirinkau vieną iš finansų sistemos elementų – neindėlinę finansinę instituciją – investicinį fondą. Skirtingose šalyse ši institucija vadinama skirtingai – investiciniai fondai, savitarpio fondai, patikėjimo trastai, investicinės bendrijos ir kt., tačiau juos sieja panašios funkcijos ir operacijos. Investicinis fondas – tai bendrovė, investuojanti į diversifikuotą investicijų portfelį, lėšas investicijoms sukaupianti parduodama savo akcijas daugiausia privatiems asmenims. Lietuvoje investicinio fondo analogas – investicinė kintamo kapitalo bendrovė. Pasaulyje investiciniai fondai yra populiarūs investavimo į vertybinius popierius, nekilnojamąjį turtą bei lėšų taupymo būdai. Lietuvoje vis dar tęsiasi investicinio fondo valdymo modelio formavimas, vis tobulinami įstatymai, keičiama apmokestinimo politika. Tokia situacija susiklostė dėl daugelio priežasčių: tiek politinių, tiek ekonominių, tiek socialinių. Todėl šį darbą skiriu šios aktualios problemos atsiradimo priežasčių išaiškinimui, sprendimo būdų parinkimui bei pasiūlysiu investicinio fondo valdymo modelį.

Kadangi investiciniai fondai Lietuvoje – naujovė, labai svarbu tinkamai perimti kitų šalių patirtį, jose veikiančius valdymo modelius pritaikyti Lietuvoje. Šio tikslo įgyvendinimui remiuosi analogiškų institucijų veiklos analize šalyse, turinčiose didelę finansinės veiklos patirtį (pagrinde UK ir JAV).

Taigi pirmojoje darbo dalyje pateiksiu apibendrintą investicinio fondo apibrėžimą, glaustai aptarsiu atliekamas funkcijas, fondų rūšis. Ši dalis daugiau teorinė, bet galima įžvelgti ir praktinę vertę, nes teorinė bazė suformuota remiantis realia šimtmetį siekiančia fondų veiklos patirtimi. Savo darbe aš pateikiu glaustą, susistemintą investicinių fondų klasifikaciją pagal teisinę formą, operacinę struktūrą, veiklos specifiką.

Antra darbo dalis skiriama susidariusiai situacijai Lietuvoje atskleisti. Pagrindiniu šioje dalyje naudojamu informacijos šaltiniu tampa išleisti įstatymai ir kiti fondų veiklą reglamentuojantys aktai, kadangi veikiančių fondų Lietuvoje dar nėra. Remiantis teisinių aktų analize, bei Lietuvos finansų rinkos stebėjimais, sudariau problemų medį ir pateikiau savo tų problemų sprendimo algoritmą. Didelį dėmesį skiriu investicinių fondų apmokestinimo politikos bei mokesčių administravimo sistemos analizei, kadangi viena iš pagrindinių fondų nebuvimo priežasčių ilgą laiką buvo nepalankūs mokesčiai. Mokesčių sistemos
netobulumas mažino potencialių investuotojų susidomėjimą, taip pat stabdydamas fondų steigimo iniciatyvą.

Kita aktuali problema, išskiriama mano darbe, – tai santykiai su investuotojais. Investuotojų pasitikėjimas – svarbus faktorius, užtikrinantis fondų sėkmingą funkcionavimą. Tad, kokia situacija Lietuvoje, ką reikia daryti, kad tas pasitikėjimas atsirastų, kokia turi būti visuomenės informavimo sistema – antroje dalyje aš ir pateikiu atsakymus į šiuos ir kitus klausimus. Kaip žinia, investicinis fondas savitas tuo, kad savo akcijas platina ne per vertybinių popierių biržą ir gali turėti neribotą kiekį akcininkų, labai svarbiu tampa santykių su investuotojais programos sukūrimas bei marketingo politika. Svarbu ištirti, kokia nuotaika tvyro tarp šalies gyventojų, ar esama ekonominė padėtis Lietuvoje skatina žmones taupyti, ar juos domina procesai, vykstantys vertybinių popierių rinkoje, ar žmonės linkę rizikuoti. Smulkių investuotojų pasitikėjimo įvertinimas toks pat reikšmingas kaip ir investicijų programos sudarymas, nes pagrindiniai investuotojai – namų ūkiai.

Darbo gale pateikiamos išvados ir pasiūlymai. Pagrindine investicinių fondų nebuvimo Lietuvoje priežastimi, mano manymu, yra teisiniuose aktuose keliamų reikalavimų ir finansų sferos atstovų interesų nesuderinamumas. Įstatymų tobulinimas vyksta jau penkis metus, o impulsas steigtis fondams taip ir neatsiranda. Svarbia problema tampa ir visuomenės nepasitikėjimas finansinėmis institucijomis – skaudi bankų žlugimo, investicinių akcinių bendrovių bankrotų patirtis.

1. INVESTICINIŲ FONDŲ VEIKIMO PRINCIPAI

Ši dalis skiriama susipažinimui su investicinių fondų atliekamomis funkcijomis, pasaulyje veikiančiomis fondų rūšimis, jų teikiama nauda ekonomikai. Tai tarsi atsakymas į klausimą, kodėl pasaulyje pastaruoju metu taip išpopuliarėjęs investavimas į vertybinius popierius, pinigų rinką, nekilnojamąjį turtą per investicinius fondus.

1.1. Investiciniai fondai – finansiniai tarpininkai

Investicinių fondų valdymas susijęs su kitų asmenų pinigų valdymu. Tai verslas, kurio pagrindiniai elementai – tai laisvų nuo vartojimo piniginių lėšų pritraukimas ir jų investavimas pelno gavimo tikslais į įvairias finansines priemones (akcijas, obligacijas, pinigų rinkos instrumentus). Taip investiciniai fondai tampa tarpininkais tarp piniginių lėšų skolintojų (pirmiausia, namų ūkių) ir lėšų vartotojų – skolininkų (bendrovių ir vyriausybės). Investiciniai fondai pagrinde valdo privačių asmenų lėšas, kurias gauna parduodami savo akcijas [3].

Investicinis fondas gali būti apibrėžiamas kaip – bendrovė, investuojanti į diversifikuotą investicijų portfelį (kiekvienos šalies įstatymai nustato tam tikrus diversifikacijos reikalavimus). Asmenys, perkantys investicinio fondo akcijas yra jo bendrasavininkiai arba akcininkai. Jų įmokėti pinigai už investicinio fondo akcijas yra investicinio fondo lėšų šaltinis, kuriuo naudojamasi investuojant (perkant vertybinius popierius ar nekilnojamąjį turtą). Pajamas iš investicijų fondas gali gauti dviem būdais: už vertybinius popierius (VP) mokami dividendai arba palūkanos, gali pakilti vertybinių popierių vertė. Tiesa, investicinis fondas taip pat gali ir prarasti pinigus, gali kristi VP vertė.

Fondų veikla pasaulyje turi gilias tradicijas ir suteikia investuotojams galimybę gauti nemažas pajamas. Pavyzdžiui, JAV net trečdalis gyventojų savo pinigus patiki investicijų fondams, kurių šioje šalyje yra maždaug 6 tūkstančiai [4].

1.2.Investicinių fondų pranašumas – teikiamos paslaugos

Investiciniai fondai padeda taupyti ir investuoti paprastai ir prieinamai. Investicinių fondų nauda – tai profesionalus valdymas, diversifikacija, pasirinkimas, likvidumas, patogus investavimo būdas, o taip pat griežtas valstybinis reguliavimas bei reikalavimas pilnai atskleisti informaciją apie investicinį fondą. K. Gilkrist’as išskiria tokias funkcijas [5]:

1. Rizikos sumažinimas. Tai viena iš pagrindinių investicinio fondo tiekiamų paslaugų Remiantis šiuolaikinės investicijų portfelio valdymo teorijos teiginiais galima paaiškinti investicinių fondų naudingumą bei didėjantį populiarumą [6]:

 sakoma, kad kiekvienas vertybinis popierius susijęs su jam būdinga rizika, kuri savo ruožtu priklauso nuo jo emitento veiklos, padėties rinkoje, vadovų kompetentingumo. Ši rizika nėra tiesiogiai susijusi su padėtimi rinkoje, tačiau ji yra investavimo į vertybinius popierius rizikos dalis.

 rizika, susijusi su vertybinių popierių valdymu, priklauso nuo tų VP skaičiaus. VP portfelio rizika sumažėja, kai jį sudaro skirtingų rūšių (iki 25 rūšių) vertybiniai popieriai.

2. Kaštų sumažinimas. Tai antras faktorius, labai svarbus privatiems investuotojams. Kadangi sandėrių sudarymo išlaidos priklauso nuo įsigyjamų VP kiekio, smulkūs investuotojai patiria 5 –10 proc. didesnes išlaidas nei fondai. Be to kaštai susiję ir su rizikos mažinimu: kuo didesnė diversifikacija, tuo brangesni sandoriai. Be to diversifikacija naudinga ne tik rizikos sumažinimui, bet teikia ir vertybinių popierių vertės bendravardiklinimo naudą. Daugelio įmonių akcijų nominali vertė yra gana aukšta, ir privačiam investuotojui būtų sunku ir brangu pačiam suformuoti VP portfelį, kokį
investicinis fondas.

3. Profesionalus valdymas. Kaip žinia, šio portfelio valdymu gali užsiimti tik licencijas, kurias išduoda speciali investicinių fondų veiklą reguliuojanti institucija (Lietuvoje – tai Vertybinių popierių komisija), gavę specialistai. Paprastai portfelį valdo vienas valdytojas arba komanda, kuri sprendžia kokios investicijos geriausiai atitinka investicinio fondo tikslus. Portfelio valdytojai turi geresnes sąlygas naudotis vertybinių popierių analizės ir prekybos galimybėmis. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, VP portfelio valdytojai gali pakeisti investicinio fondo portfelio sudėtį.

4. Pasirinkimas. Jei rinkoje veikia įvairūs investiciniai fondai, investuotojas gali pasirinkti tą, kuris labiausiai atitinka jo investavimo tikslus ir priimtiną riziką.

5. Likvidumas. Atvirieji investiciniai fondai privalo supirkti savo akcijas, todėl investuotojas gali bet kada parduoti turimas fondo akcijas. Kaina, už kurią investicinis fondas superka savo akcijas yra vadinama grynąja aktyvų verte. Grynoji aktyvų vertė – investicinio fondo turto vertės ir ilgalaikių bei trumpalaikių finansinių įsipareigojimų skirtumas. Grynoji aktyvų vertė tenkanti vienai akcijai yra investicinio fondo visų aktyvų vertė minus įsipareigojimai, ir padalinta iš esančių apyvartoje fondo akcijų skaičiaus.

6. Patogus investavimo būdas. Investicinių fondų akcijas platina ir superka patys fondai bei akcijų platinimo agentai (fondas su jais sudaro sutartis).

7. Investuotojų apsauga. Investicinių fondų veiklą griežtai reguliuoja valstybė išleisdama specialius įstatymus bei sukurdama reguliacinį mechanizmą. Visi investiciniai fondai turi laikytis aukštų jiems keliamų reikalavimų, atskleisti pilną informaciją apie savo veiklą, galimą riziką esamiems ir potencialiems investuotojams. Įstatymai apsaugo investuotojus nuo apgavysčių ir piktnaudžiavimo.

1.3. Investicinių fondų rūšys

Per investicinių fondų gyvavimo istoriją skirtingose pasaulio šalyse, besiskiriančiose savo teisinėmis bei finansinėmis sistemomis, susiformavo daug įvairių kolektyvinio investavimo struktūrų. Tiesa, norėčiau pabrėžti, kad globalizacijos sąlygomis fondų struktūra, investavimo politika bei valstybinė reguliavimo sistema spartina šių institucijų supanašėjimą. Tarptautinės sąjungos, kaip kad Europos Sąjunga, priima teisinius aktus, harmonizuojančius skirtingas normas bei procedūras šalių – narių, o įstatymų leidėjai daugelyje šalių sudaro galimybę skirtingų formų fondams veikti vienoje finansinėje ir juridinėje erdvėje. Taigi netolimoje ateityje, siekiant patenkinti investuotojų poreikius, kursis tokių formų bei struktūrų fondai, kurie veiks ne vienoje pasaulio šalyje.

Investicinius fondus galima klasifikuoti pagal jų teisinę formą, operacinę struktūrą bei veiklos specializaciją. K. Gilkrist’o knygoje “Kolektyvinių investicinių fondų valdymas” pateikiama labai tiksliai apibendrinta investicinių fondų klasifikaciją [5].

1.3.1. Teisinės formos

Galima išskirti tris visiškai skirtingas teisines investicinių fondų formas.

Korporaciniai fondai. Tai labiausiai paplitusi investicinių fondų forma. Šie fondai steigiami kaip ir paprastos akcinės bendrovės, dalį jų veiklos net reguliuoja Akcinių bendrovių įstatymas (taip yra ir Lietuvoje). Vykdomas akcijų pasirašymas arba investuotojai įsigyja jas antrinėje rinkoje. Korporacinio fondo savininkai yra jo akcininkai, o fondą valdo direktoriai visų akcininkų vardu. Direktoriai turi teisę dalį valdymo funkcijų (pvz., investicinio portfelio valdymą, administracijos aprūpinimą) perduoti kitoms organizacijoms. Fondas akcininkų vardu investuoja į akcijas, obligacijas ar į kitus aktyvus. Pajamos iš dividendų ir portfelio vertės padidėjimo procentai paskirstomi akcininkams. Fondo akcijų vertė kinta priklausomai nuo investicinio portfelio aktyvų vertės.

Fondo steigimui reikalingi dokumentai kiek skiriasi nuo paprastoms akcinėms bendrovėms keliamų reikalavimų dėl fondų veiklos specifikos bei skirtingo reguliacinio mechanizmo (apie tai aš kalbėsiu kitose darbo dalyse, taip pat atskirai paanalizuosiu Lietuvoje keliamus reikalavimus), tačiau akcininkų teisė balsuoti visuotiniame akcininkų susitinkime bei spręsti esminius kompanijos veiklos klausimus išlieka.

Paprastai šie fondai steigiami neribotam laikui. Tačiau gali būti nustatomas veikimo terminas, kuriam pasibaigus, fondas likviduojamas, parduodami jo aktyvai, o gautas pelnas padalinamas akcininkams.

Patikėjimo fondai – Trastai. Trastai steigiami tose šalyse, kur egzistuoja įstatymiškai apibrėžta patikėjimo teisės sąvoka, pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje buvusių jos kolonijų.

Supaprastinant trasto sąvoką galima nagrinėti kaip teisinę formą, kuriai esant vienas asmuo (trasti) valdo ir tvarko turtą kito asmens (beneficiaro) naudai. Trastas formuojamas sudarant turinčią juridinę galią patikėjimo sutartį (trust deed) tarp trasti ir valdytojo. Taip įsteigiamas pajų trastas (unit trust) su tam tikromis veiklos sąlygomis. Trasti yra juridinis fondo aktyvų savininkas ir yra atsakingas prieš fondo investuotojus – beneficiarus. Įsigydamas pajų investitorius tampa patikėjimo sutarties šalimi bei beneficiaru.

Valdytojas yra atsakingas už administracinį aprūpinimą ir investicijų valdymą, tuo tarpu
atsako už aktyvų saugojimą, investicinių sprendimų, priimtų valdytojo, įgyvendinimą. Trasti turi ginti investitorių interesus: jis prižiūri, kad valdytojas vykdytų patikėjimo sutarties sąlygas, o jų nevykdant – gali atleisti valdytoją. Trasto investuotojai gali balsuodami spręsti valdytojo pakeitimo klausimus, keisti investavimo politiką, didinti lėšas trasto valdymui.

Kontraktų fondai. Šalyse, neturinčiose patikėjimo teisės tradicijų, steigiami kontraktų formos fondai. Šiuo atveju fondo aktyvų savininkas yra valdytojas (jo veikla licezijuojama) arba fondo investitoriai (kolektyviai). Aktyvus saugo depozitoriumas. Patys investuotojai nėra nei akcininkai nei patikėjimo sutarties dalyviai, o tiesiog fondo dalyviai. Jiems priklauso pelnas, bet jie neturi balso teisės. Nepatenkinti vykdoma investavimo politika investuotojai bet kada gali parduoti savo dalyvavimo fonde teises, todėl šie fondai būna tik atviri.

1.3.2. Operacinės struktūros

Investiciniai fondai gali būti atviri ir uždari. Atviri fondai gali supirkti ir parduoti akcijas (arba pajus) pareikalavus investuotojui. Uždari fondai labiau panašūs į paprastas akcines bendroves: papildomas akcijas (pajus) jie gali išleisti tik nusprendus akcininkams. Be to jie negali supirkti savo akcijų (tai atliekam tik mažinant kapitalą).

• Atviri investiciniai fondai. Esminis atvirųjų fondų bruožas – tai gebėjimas supirkti ir parduoti savo akcijas arba pajus investitoriui pareikalavus. Šių fondų akcijų (pajų) tiek pirkimo, tiek pardavimo kaina nustatoma pagal fondo grynųjų aktyvų vertę, tenkančią vienai akcijai (pajui). Taigi akcijų (pajų) kaina tiesiogiai priklauso nuo fondo turimų vertybinių popierių rinkos kainos, ir tai nulemia jos nuolatinį kitimą. Atviruose fonduose visada egzistuoja konflikto galimybė (vienų geresnė padėtis kitų atžvilgiu) tarp įeinančių (įsigyjančių akcijų ar pajų), išeinančių (parduodančių savo akcijas ar pajus) ir pasiliekančių fonde investuotojų. Šio konflikto sušvelninimui fondai sudaro specialias kainų nustatymo schemas. Be to fondas visuomet turi turėti ir likvidžių aktyvų, bei teisingai paskirstyti investicijas, siekiant užtikrinti fondo likvidumą. Todėl reguliuojančios institucijos nustato aktyvų rūšis, į kurias fondas gali investuoti savo lėšas. Likvidumas – svarbiausias atvirojo fondo pranašumas: investuotojai žino, kad jie gali įsigyti ar parduoti akcijas ar pajus pagal grynųjų aktyvų vertę (ar artima jai). Likvidumas labai išpopuliarino šiuos fondus tarp smulkių investuotojų, todėl fondai turi laikytis dar vieno reikalavimo – jie negali imti paskolų, išskyrus įstatyme nustatytą dydį nustatytam tikslui.

• Uždari investiciniai fondai. Daugiausiai pasitaikanti šių fonų teisinė forma – korporacinė. Uždarieji investiciniai fondai (UIF) yra panašūs į atviruosius investicinius fondus tuo, kad jie taip pat suteikia galimybę asmenims bei kompanijoms įsigyti dalį diversifikuoto investicijų portfelio bei turi profesionalų fondo valdytoją, tačiau skiriasi nuo atvirųjų daugeliu kitų dalykų. UIF-ų kapitalo dydis (o tuo pačiu ir akcijų skaičius) galutinai nustatomas jiems steigiantis ir yra fiksuotas, o papildomai emisijai turi pritarti akcininkai balsų dauguma. Todėl jau susikūrusio fondo nariu galima tapti tik perkant akcijas antrinėje rinkoje. Kaip ir visų kitų akcinių bendrovių, uždarųjų fondų akcijų (pajų) kaina gali smarkiai kisti, priklausomai nuo jų pasiūlos ir paklausos, kurios savo ruožtu gali būti įtakojamos įvairių rinkos faktorių. Taigi uždarojo fondo akcijų (pajų) kaina gali būti smarkiai nutolusi nuo fondo grynųjų aktyvų vertės. Jeigu antrinėje rinkoje fono akcijų kaina mažesnė už grynųjų aktyvų vertę tenkančią vienai akcijai, tai sakoma, kad akcija perkama ar parduodama su diskontu. Tą diskontą galima apskaičiuoti naudojant formulę [7]:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2444 žodžiai iš 7785 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.