Ilgalaikio tyrto apskaita
5 (100%) 1 vote

Ilgalaikio tyrto apskaita

Turinys

Įvadas 3

1. Ilgalaikio turto skirstymas 4

2. Ilgalaikis materialusis turtas 5

2.1. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas 6

2.2. Ilgalaikio materialiojo turto vertės sumažėjimas 8

3. Ilgalaikis nematerialusis turtas 10

3.1. Neriboto tarnavimo laiko nematerialusis turtas 14

3.2. Ilgalaikio nematerialiojo turto naudojimo pabaiga ir jo perleidimas 15

4. Investicinis turtas 16

Išvados 20

Įvadas

Ilgalaikis turtas – laikomas tas, kurio naudingo eksploatavimo laikas yra ilgesnis už vieną ataskaitinį laikotarpį. Šis laikotarpis – tai toks, per kurį įmonė tikisi disponuoti minėtuoju turtu ir jį naudodama gauti pajamų. Savo vertę į gamybos kaštus perkelia netiesiogiai, per nusidėvėjimą.

Mūsų DARBO TIKSLAS – išsiaiškinti, kaip vykdoma ilgalaikio turto apskaita.

DARBO UŽDAVINIAI :

– išsiaiškinti, kokie tarptautiniai apskaitos standartai apskaito ilgalaikio turto apskaitą;

– išnagrinėti ilgalaikį materialųjį turtą apskaitantį TAS;

– išnagrinėti ilgalaikį nematerialųjį turtą apskaitantį TAS;

– išnagrinėti investicinį turtą apskaitantį TAS;

1. Ilgalaikio turto skirstymas

Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį per kurį uždirbama pelno. Jeigu turtas per vienų ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, – ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus.

Svarbu nustatyti fizinę ilgalaikio turto substanciją ir pagal tai jį suskirstyti į tris grupes: materialųjį, finansinį ir nematerialųjį.

1. lentelė Ilgalaikio turto skirstymas

Nematerialusis

Prekių ženklai

Patentai, licencijos

Autorių teisės

Teisė demonstruoti kino filmus

Plėtros darbai

Kompiuterių programos

Prestižas

Kitas nematerialusis turtas

Materialusis

Nekilnojamasis

(pasyvus) Žemė

Pastatai ir statiniai

Gamtiniai ištekliai

Kitas nekilnojamasis turtasKilnojamasis

(aktyvus) Įrenginiai

Baldai

Transporto priemonės

Kitas kilnojamasis turtas

Finansinis

Investicijos

Gautinos sumos

Nuosavos akcijos

Kitos investicijos

2. Ilgalaikis materialusis turtas

Ilgalaikį materialųjį turtą apskaito 16-asis TAS Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai.

Šio Standarto tikslas – nurodyti, kokia turėtų būti nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų apskaitos tvarka, kad finansinės atskaitomybės vartotojai galėtų įžvelgti informaciją apie ūkio subjekto investavimą į ilgalaikį materialųjį nekilnojamąjį turtą bei šio investavimo pokyčius. Pagrindinės nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų apskaitos problemos yra turto pripažinimas, su juo siejamų balansinių verčių ir nudėvimųjų sumų, taip pat vertės sumažėjimo nuostolių nustatymas.

Šis Standartas turi būti taikomas nekilnojamojo, įrangos ir įrengimų apskaitai, išskyrus tuos atvejus, kai kitame Standarte reikalaujama arba leidžiama jį apskaitoje pateikti kitaip.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina turi būti pripažįstama turtu tada ir tik tada, jeigu:

a) tikėtina, kad ūkio subjektas ateityje gaus ekonominės naudos, siejamos su šiuo turtu; ir

b) turto savikaina gali būti patikimai įvertinta.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina apima:

a) jo pirkimo kainą, įskaičiuojant importo mokestį ir negrąžintinus pirkimo mokesčius, prieš tai atėmus prekybos nuolaidas ir kitas lengvatas.

b) bet kokias išlaidas, tiesiogiai priskirtinas turto pristatymui į vietą ir parengimui veikti, būtinam, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu.

c) išlaidų, susijusių su turto išmontavimu bei pašalinimu, taip pat jo buvusios vietos sutvarkymu, pirminį įvertinimą, dėl kurių ūkio subjektas įsipareigoja tada, kai šis turtas įsigyjamas, arba po naudojimosi juo tam tikrą laiką kitais nei atsargų kūrimo tikslais.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina yra jo kainos grynaisiais pinigais ekvivalentas turto pripažinimo dieną. Jeigu mokėjimas yra atidedamas vėlesniam laikotarpiui nei įprastas kredito laikotarpis, skirtumas tarp ekvivalento kainos grynaisiais pinigais ir bendros mokėjimų sumos pripažįstamas kredito laikotarpio palūkanomis, išskyrus tą atvejį, kai tokios palūkanos pripažįstamos straipsnio balansinėje vertėje pagal 23 TAS leistiną alternatyvų apskaitos būdą.

Vienas arba keletas nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnių gali būti įsigyjami mainais į nepiniginio turto straipsnį arba keletą straipsnių, arba į piniginio ir nepiniginio turto derinį. Toliau paprasčiausiai vertinami vieno nepiniginio turto straipsnio mainai į kitą, tačiau jis vienodai taikomas visiems mainų sandoriams, apibūdintiems ankstesniajame sakinyje. Tokio nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina yra vertinama tikrąja verte, išskyrus tą atvejį, kai: a) mainų sandoriui trūksta komercinio pagrindo arba b) negalima patikimai įvertinti nei gaunamojo turto, nei atiduodamojo turto tikrosios vertės. Įsigyjamasis turto vienetas vertinamas šiuo būdu netgi tuomet, jeigu ūkio subjektas negali
nedelsiant nutraukti atiduotojo turto pripažinimo. Jeigu įsigyjamasis turto vienetas nevertinamas tikrąja verte, jo savikaina vertinama atiduodamojo turto balansine verte.

Ūkio subjektas, pasirinkdamas savo apskaitos politiką, turi nuspręsti, ar taikyti savikainos modelį, ar perkainojimo modelį, ir turi taikyti pasirinktą politiką visai nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasei.

Savikainos modelis – Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnis po jo pripažinimo turtu turi būti apskaitomas savikaina, atimant bet kokį sukauptą nusidėvėjimą ir bet kokius turto vertės sumažėjimo nuostolius.

Perskaičiavimo modelis – Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnis po jo pripažinimo turtu, jeigu jo tikroji vertė gali būti patikimai įvertinta, turi būti apskaitomas perskaičiuota suma, kuri yra jo tikroji vertė perkainojimo dieną, atimant bet kokį vėlesnį sukauptą nusidėvėjimą ir vėlesnius sukauptus vertės sumažėjimo nuostolius. Perkainojimas turi būti atliekamas pakankamai reguliariai, kad būtų galima užtikrinti, jog balansinė vertė reikšmingai nesiskiria nuo tos, kuri būtų buvusi nustatyta remiantis tikrąja vertę balanso dieną.

Jeigu perkainojamas nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnis, turi būti perskaičiuojama ir visos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasės, kuriai tas turtas priklauso, vertė.

Jeigu dėl perkainojimo padidėjo turto balansinė vertė, padidėjimo suma turi būti priskiriama tiesiogiai nuosavybei ir vadinama perkainojimo pelnu. Tačiau balansinės vertės padidėjimo suma turi būti pripažįstama pelnu arba nuostoliu tiek, kiek ji viršija buvusį to paties turto sumažėjimą dėl perkainojimo, anksčiau pripažintą pelnu arba nuostoliu.

Jeigu dėl perkainojimo sumažėjo turto balansinė vertė, sumažėjimo suma turi būti pripažįstama pelnu arba nuostoliu. Tačiau balansinės vertės sumažėjimo suma turi būti priskiriama tiesiogiai nuosavybei ir vadinama, perskaičiavimo pelnu tiek , kiek ji neviršija to paties turto užfiksuotos vertės perskaičiavimo padidėjimo sumos .

2.1. Ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimas

Kiekviena nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio dalis, kurios savikaina yra reikšminga bendros šio turto straipsnio savikainos atžvilgiu, turi būti nudėvima atskirai.

Reikšmingos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio dalies naudingo tarnavimo laikas ir nusidėvėjimo metodas gali būti toks pats, kaip ir kitos to paties straipsnio reikšmingos dalies naudingo tarnavimo laikas ir nusidėvėjimo metodas. Tokios dalys gali būti grupuojamos nustatant jų nusidėvėjimo dydį. Ūkio subjektas gali nuspręsti straipsnio dalių, kurių savikaina nėra reikšminga visos straipsnio savikainos atžvilgiu, nusidėvėjimą apskaityti atskirai.

Nusidėvėjimo dydis kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu turi būti pripažįstamas pelnu arba nuostoliu, išskyrus atvejį, kai jis įtraukiamas į kito turto balansinę vertę.

Nudėvimoji turto suma turi būti sistemingai paskirstoma per visą turto naudingo tarnavimo laiką. Turto likvidacinė vertė ir naudingo tarnavimo laikas turi būti peržiūrimas bent kiekvienų finansinių metų pabaigoje.

Nusidėvėjimas pripažįstamas netgi tada, jeigu turto tikroji vertė viršija jo balansinę vertę, tačiau kol turto likvidacinė vertė neviršija jo vertės. Turto remontas ir techninė priežiūra nepanaikina būtinybės apskaityti jo nusidėvėjimą.

Turto nudėvimoji suma nustatoma tik atėmus jo likvidacinę vertę. Praktiniu požiūriu turto likvidacinė vertė dažnai yra nereikšminga ir todėl nesvarbi skaičiuojant nudėvimąją sumą.

Turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti tada, kai šis turtas yra parengtas naudojimui, t.y. kai jis yra toje vietoje ir jam sudarytos tokios sąlygos, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu. Turto nusidėvėjimas baigiamas skaičiuoti, kai nutraukiamas turto pripažinimas. Todėl nusidėvėjimas skaičiuojamas, jeigu neišnaudojamos turto galimybės arba jis pašalinamas iš aktyvaus naudojimo ir laikomas numatant jį perleisti, išskyrus tą atvejį, kai turtas visiškai nudėvimas. Tačiau pagal naudojamus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus, kai gamyba nevyksta, nusidėvėjimo dydis gali būti lygus nuliui.

Turto naudingo tarnavimo laikas apibrėžiamas remiantis tikėtinu turto naudingumu ūkio subjektui. Ūkio subjektas savo turto valdymo politikoje gali numatyti turto perleidimą po numatyto laiko arba suvartojus tam tikrą būsimos turto ekonominės naudos dalį. Dėl to turto naudingo tarnavimo laikas gali būti trumpesnis už jo ekonominį gyvavimą. Turto naudingo tarnavimo laiko įvertinimas priklauso nuo sprendimų, paremtų ūkio subjekto patirtimi, susijusia su panašiu turtu.

Žemė ir pastatai yra atskiras turtas ir apskaitomi skirtingai, net jeigu jie įsigyti kartu. Su tam tikromis išimtimis (pvz., karjerais ir vietomis, naudojamomis atliekų užkasimui) žemė turi neribotą naudingo tarnavimo laiką, todėl nėra nudėvima. Pastatai turi ribotą naudingo tarnavimo laiką ir todėl yra nudėvimasis turtas. Žemės, ant kurios stovi pastatas, vertės padidėjimas neturi įtakos pastato nudėvimajai sumai.

Taikomas nusidėvėjimo metodas turi atspindėti modelį, kuriuo remdamasis ūkio subjektas tikisi suvartoti turto būsimą ekonominę naudą.
Nusidėvėjimo metodas, taikomas turto straipsniui, turi būti peržiūrimas bent kiekvienų finansinių metų pabaigoje, ir, jeigu pastebimas reikšmingas su tuo turtu susijusios laukiamos būsimos ekonominės naudos suvartojimo būdo pasikeitimas, metodas turi būti pakeistas taip, kad atspindėtų pasikeitusį suvartojimo būdą.

2.2. Ilgalaikio materialaus turto vertės sumažėjimas

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų vertės sumažėjimai arba jo praradimai, taip pat susiję reikalavimai trečiosioms šalims tai kompensuoti arba šių trečiųjų šalių kompensaciniai mokėjimai, be to, visi vėlesni naujo turto, pakeisiančio prarastąjį arba sumažėjusios vertės turtą, pirkimai arba statyba/gamyba yra atskiri ekonominiai įvykiai ir apskaitomi atskirai taip, kaip nurodyta toliau:

a) nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų vertės sumažėjimas pripažįstamas pagal 36 TAS;

b) nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų, kurio naudojimas baigiamas arba kuris yra perleidžiamas, pripažinimo nutraukimas nustatomas šiame Standarte;

c) trečiųjų šalių kompensacija už nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnius, kurių vertė sumažėjo, kurie buvo prarasti arba atiduoti, įtraukiama į pelną arba nuostolį tada, kai ji tampa gautina; ir

d) nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų, kuris atstatomas, perkamas arba statomas kaip buvusįjį pakeičiantis turtas, savikaina nustatoma pagal šio Standarto nuorodas.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų balansinės vertės pripažinimas turi būti nutraukiamas:

a) perleidimo atveju; ar

b) kai iš jo naudojimo arba perleidimo nesitikima jokios būsimos ekonominės naudos.

Pelnas arba nuostolis, atsirandantis dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio pripažinimo nutraukimo, turi būti pripažįstami pelnu arba nuostoliu tada, kai nutraukiamas pripažinimas. Iš to gaunamas pelnas neturi būti laikomas pajamomis.

Pelnas arba nuostolis, susidarantis dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio pripažinimo nutraukimo, turi būti nustatomas kaip skirtumas tarp grynųjų perleidimo įplaukų (jei tokių yra) ir to straipsnio balansinės vertės.

Pagal kiekvieną nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasę finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiama:

a) vertinimo pagrindai, taikomi nustatant bendrą balansinę vertę;

b) taikomi nusidėvėjimo metodai;

c) turto straipsnių naudingo tarnavimo laikas arba taikomos nusidėvėjimo normos;

d) bendra balansinė vertė ir sukauptas nusidėvėjimas (susumuotas su sukauptais vertės sumažėjimo nuostoliais) ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje; ir

e) balansinės vertės laikotarpio pradžioje ir pabaigoje suderinimas, parodant:

1) papildymus;

2) perleidimus;

3) įsigijimus sujungus verslą;

4) padidėjimus arba sumažėjimus, susidarančius dėl perkainojimų, pagal 31, 39 ir 40 paragrafus, o vertės sumažėjimo nuostolius, pripažintų arba panaikintų tiesiogiai nuosavybėje – pagal 36 TAS;

5) vertės sumažėjimo nuostolius, pripažintus pelnu arba nuostoliu pagal 36 TAS;

6) vertės sumažėjimo nuostolius, panaikintus pelne arba nuostolyje pagal 36 TAS;

7) nusidėvėjimą;

8) grynuosius valiutų keitimo skirtumus, atsirandančius perskaičiuojant finansinę atskaitomybę iš funkcinės valiutos į kitą pateikimo valiutą, įskaitant užsienyje veikiančios įmonės veiklos valiutos perskaičiavimą atskaitomybę teikiančios įmonės pateikimo valiuta; ir

9) kitus pasikeitimus.

Finansinėje atskaitomybėje taip pat turi būti pateikiama:

a) nuosavybės teisių apribojimų, taip pat nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų, laikomų kaip įsipareigojimų garantas, buvimo faktas ir sumos;

b) išlaidų suma, pripažinta nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio balansinėje vertėje šio turto straipsnio statybos/gamybos metu;

c) sutartiniai įsipareigojimai dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų įsigijimo; ir

d) jeigu tai pelno (nuostolio) ataskaitoje nepateikiama atskirai – iš trečiųjų šalių gautinų kompensacijų dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnių vertės sumažėjimo, praradimo arba atidavimo suma, kuri įtraukta į pelną arba nuostolį.

Jeigu nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsniai yra nurodomi jų perkainojimo sumomis, turi būti pateikiama tokia informacija, kaip:

a) perkainojimo įvykdymo data;

b) ar perkainojimo procese dalyvavo nepriklausomas vertintojas;

c) straipsnių tikrosioms vertėms nustatyti taikyti metodai ir reikšmingos prielaidos; ir

d) mastas, kuriuo straipsnių tikrosios vertės buvo nustatytos tiesiogiai remiantis stebimomis aktyviosios rinkos kainomis arba naujausiais rinkos nepriklausomų šalių sandoriais, arba įvertintos remiantis kitomis vertinimo technikomis.

e) kiekvienos perkainotos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasės balansinė vertė, kuri būtų buvusi pripažinta, jeigu turtas būtų buvęs apskaitomas savikainos modeliu; ir

f) perkainojimo pelnas, rodantis pasikeitimus per laikotarpį, ir bet kokie likučio paskirstymo akcininkams apribojimai.

3. Nematerialusis turtas

Nematerialusis turtas – identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis fizinio pavidalo.

Nematerialųjį turtą apskaito 38-asis TAS Nematerialusis turtas.

Šio Standarto tikslas – nurodyti nematerialiojo turto, kurio atskirai nenagrinėja
Tarptautiniai apskaitos Standartai, apskaitos tvarką. Pagal šį Standartą reikalaujama, kad ūkio subjektas pripažintų nematerialųjį turtą tada, ir tik tada, kai šis atitinka tam tikrus kriterijus. Šiame Standarte taip pat nustatoma, kaip vertinti nematerialiojo turto balansinę vertę, ir reikalaujama pateikti apie jį specifinę informaciją..

Standartas turi būti taikomas nematerialiojo turto apskaitai, išskyrus:

a) nematerialųjį turtą, kuriam taikomas kitas Standartas;

b) finansinį turtą, kaip apibrėžiama 39 TAS ,,Finansinės priemonės: pripažinimas ir vertinimas“; ir

c) teises į naudingąsias iškasenas, taip pat naudingųjų iškasenų, naftos, gamtinių dujų ir panašių neatkuriamų išteklių paieškos arba plėtros ir gavybos išlaidas;

Šis Standartas taip pat taikomas reklamos, darbuotojų apmokymo, veiklos pradžios, tyrimo ir plėtros išlaidoms. Tyrimo ir plėtros veikla skiriama žinių tobulinimui. Todėl, nors dėl šios veiklos gali atsirasti fizinės formos turtas (pavyzdžiui, bandomasis pavyzdys), fizinis turto elementas yra antrinis, palyginti su nematerialiuoju komponentu, t.y. jo teikiamomis žiniomis.

Turtas atitinka nematerialiojo turto apibrėžimo identifikavimo kriterijus, kai:

a) yra identifikuojamas, t.y. gali būti išskirtas arba atskirtas nuo ūkio subjekto ir parduodamas, perleidžiamas, licencijuojamas, nuomojamas arba juo gali būti apsikeičiama – tiek juo vienu, tiek ir kartu su susijusia sutartimi, turtu arba įsipareigojimu; arba

b) atsiranda dėl sutartinės arba kitos juridinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar minėtos teisės yra perleistinos arba atskirtinos nuo šio ūkio subjekto arba kitų teisių ir prievolių.

Ūkio subjektas kontroliuoja turtą, jeigu jis turi teisę gauti būsimą ekonominę naudą iš jį kuriančių išteklių, taip pat uždrausti kitiems ja naudotis. Ūkio subjekto galia kontroliuoti būsimą nematerialiojo turto ekonominę naudą paprastai atsiranda dėl juridinių teisių, kurios gali būti prievarta įgyvendinamos pagal teismo nutarimą. Neturint juridinių teisių, daug sunkiau įrodyti kontrolę. Tačiau priverstinis teisių įgyvendinimas teismo sprendimu nėra būtina kontrolės sąlyga, nes ūkio subjektas gali kontroliuoti būsimą ekonominę naudą kitu būdu.

Dėl nematerialiojo turto gaunama būsima ekonominė nauda gali apimti gaminių ir paslaugų pardavimo pajamas, išlaidų taupymą arba kitą naudą, gaunamą iš šio įmonės naudojamo turto. Pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės naudojimas gamybos proceso metu gali sumažinti būsimas gamybos išlaidas, o ne padidinti būsimas pajamas.

Nematerialusis turtas turi tokią savybę, kad daugeliu atveju jis neturi jokių priedų arba nėra įmanomi jo dalių pakeitimai. Atitinkamai, dauguma vėlesnių išlaidų gali būti skirtos nematerialiojo turto tikėtinos būsimosios ekonominės naudos palaikymui, bet neturėtų atitikti nematerialiojo turto apibrėžimo bei šiame Standarte nurodytų pripažinimo kriterijų. Be to, dažnai būna sunku tas išlaidas tiesiogiai priskirti kuriam nors konkrečiam nematerialiajam turtui, o ne apskritai visam verslui. Todėl labai retai kada vėlesnės išlaidos, patiriamos po nematerialiojo turto pirminio pripažinimo arba po viduje sukurto nematerialaus turto užbaigimo, priskiriamos šio turto balansinei vertei.

Nematerialusis turtas turi būti pripažįstamas tada, ir tik tada, jeigu:

a) yra tikėtina, kad ūkio subjektas gaus su šiuo turtu susijusios būsimos ekonominės naudos; ir

b) turto savikaina gali būti patikimai nustatyta.

Ūkio subjektas turi įvertinti galimybę gauti būsimąją ekonominę naudą, taikydamas pagrįstas ir patvirtinamas prielaidas, parodančias vadovybės atliktą ekonominių sąlygų, vyrausiančių per šio turto naudingo tarnavimo laiką, geriausią įvertinimą.

Nematerialusis turtas iš pradžių turi būti vertinamas savikaina.

Atskirai įsigyto nematerialiojo turto savikainą sudaro:

a) jo pirkimo kaina, įskaitant importo mokesčius ir negrąžinamus pirkimo mokesčius, atėmus prekybos nuolaidas ir kitas lengvatas; ir

b) bet kokios išlaidos, tiesiogiai priskiriamos turto paruošimui, pritaikant jį naudojimui.

Išlaidų, nesančių nematerialiojo turto savikainos dalimi, pavyzdžiai yra:

a) naujo produkto arba paslaugos pristatymo išlaidos (apimančios reklamos ir prekybos skatinimo išlaidas);

b) verslo pradėjimo naujoje vietoje arba su naujais klientais išlaidos (įskaitant darbuotojų paruošimo išlaidas); ir

c) administracinės ir kitos bendrosios pridėtinės išlaidos.

Išlaidos nebepripažįstamos nematerialiojo turto balansinės vertės dalimi tada, kai turtas yra tokioje būklėje, kad galima pradėti jį naudoti vadovybės numatomu būdu. Todėl patirtos nematerialiojo turto naudojimo arba perkėlimo į kitą vietą išlaidos neįtraukiamos į tokio nematerialiojo turto balansinę vertę. Pavyzdžiui į nematerialiojo turto balansinę vertę neįtraukiamos išlaidos, patiriamos tol, kol turtas, jau galintis funkcionuoti vadovybės nurodytu būdu, dar turi būti pradėtas naudoti; ar pradiniai veiklos nuostoliai, pvz., patiriami tol, kol bus pasiektas pilnas turto gamybinis pajėgumas.

Kai kuriais atvejais nematerialusis turtas gali būti gaunamas nemokamai arba už minimalų mokestį kaip valstybės parama. Taip gali atsitikti, kai valstybė perduoda arba paskiria ūkio subjektui nematerialųjį turtą,
nusileisti oro uoste, radijo ir televizijos stočių licencijas, importo licencijas arba kvotas ar teises gauti kitus ribotus išteklius.

Vieną arba daugiau nematerialiojo turto straipsnių galima įsigyti mainais už nepiniginį turtą arba už piniginio ir nepiniginio turto kombinaciją. Toliau minimi paprasti nepiniginio turto mainai į kitą nepiniginį turtą, tačiau tokia tvarka taikoma visiems mainams, paminėtiems ankstesniame sakinyje. Tokio nematerialiojo turto vertė yra tikroji vertė, išskyrus tuos atvejus, jeigu: a) mainų sandoriui trūksta komercinio pagrindo, arba b) nei gaunamojo, nei atiduodamojo turto tikroji vertė negali būti patikimai įvertinta. Gaunamas turtas vertinamas tokiu būdu, net jeigu ūkio subjektas negali iš karto nutraukti atiduodamo turto pripažinimo. Jeigu gaunamasis turtas nėra vertinamas tikrąja verte, jo vertė nustatoma pagal atiduodamo turto balansinę vertę.

Viduje sukurtas prestižas neturi būti pripažįstamas turtu.

Išlaidos nematerialiajam turtui turi būti pripažįstamos sąnaudomis iš karto, kai jos patiriamos, išskyrus atvejus, kai:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3204 žodžiai iš 6374 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.