Ilgalaikio turto apskaita ir analizė
5 (100%) 1 vote

Ilgalaikio turto apskaita ir analizė

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ILGALAIKIO TURTO SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS 5

2. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA 13

2.1. IMT įkainojimas ir įsigijimo apskaita 14

2.2. IMT nusidėvėjimo esmė ir nusidėvėjimo apskaitos metodai 16

2.3. IMT netekimo (nurašymo) apskaita 18

2.4. INT amortizacijos ir formavimo savikainos apskaita 19

2.5. IFT sudėtis ir apskaitos ypatumai 21

3. ILGALAIKIO TURTO ANALIZĖ 24

3.1 IMT sudėties ir struktūros analizė 24

3.2 Ilgalaikio turto techninio lygio analizė 25

3.3 IT panaudojimo efektyvumo analizės kryptys:

3.3.1 turto grąžos analizė…………………………………………………………….26

3.3.2 įrengimų panaudojimo ekstensyvinė ir intensyvinė analizė……………………27

IŠVADOS………………………………………………………………………………………29

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI………………………………………………………………30

PRIEDAI…………………………………………………………………………………….….31

ĮVADAS

Beveik kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje vis kitokios, ir jos darosi vis įvairesnės, stengiantis atitikti didėjančius rinkos reikalavimus.

Kiekvienos įmonės ūkinė veikla pirmiausia pasireiškia per produkcijos gamybos ( arba paslaugų teikimo) ir jų (arba perparduoti skirtų prekių) pardavimo procesus. Nepriklausomai nuo to, ar tai nedidelė parduotuvė, ar stambi mašinų gamykla, įmonės veiklai visuomet reikalingi tam tikri ištekliai.

Ekonominiais ištekliais yra laikoma tai, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Tai ne tik žaliavos, įrengimai ir pastatai, bet ir žemė ant kurios pastatyti šie pastatai, taip pat darbuotojai (jų intelektas, įgūdžiai ir žinios), sugebantys dirbti tą ar kitą darbą, o kartais netgi to regiono kraštovaizdis, jeigu jis svarbus įmonės ūkinei veiklai (pavyzdžiui, turizmo įmonei tai labai svarbus ekonominis veiksnys).

Daugelis ekonominių išteklių, naudojamų tam tikros įmonės ūkinėje veikloje, turi savininką ar savininkus, kitaip tariant, yra kažkieno nuosavybė. Gali būti tam tikrų ekonominių išteklių, apskritai neturinčių savininko (pavyzdžiui, kraštovaizdis).

Turtu gali būti laikomi tik tie ištekliai kurie turi konkretų savininką. Žinoma, tas savininkas nebūtinai bus pati įmonė. Ji gali pasiskolinti (nemokamai ar už tam tikrą atlygį) turtą iš kito savininko. Tuomet šiuo turtu ji naudojasi laikinai. Įmonė turtu disponuoja. Turtas duoda tam tikrą naudą tam, kas juo disponuoja. Kiekvienos įmonės galutinis tikslas – “gaminti” pelną. Todėl turtu laikytina tik ta gėrybių dalis, kuri atneš įmonei naudą, dažniausiai pasireiškiančia pelnu. Todėl turtą galime apibrėžti taip:

Turtas apskaitoje laikomas ekonominiu ištekliu, kuris turi savininką, ir, kuriu disponuodama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.

Turtą būtina suskirstyti į grupes, t.y. suklasifikuoti. Pirmiausia labai svarbu suskirstyti jį į piniginį ir nepiniginį. Toks grupavimas yra reikšmingas, nes dažniausiai tik už visuotinai pripažįstamą prekę ir mokėjimo priemonę – pinigus – įmonė gali įsigyti jos veiklai reikalingų gėrybių. Pinigais mokama darbuotojui už darbą, bankui – palūkanas už gautas iš jo paskolas ir pan. Be to turtas gali būti skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Be materialiojo, kurį galima palytėti, įmonė turi ir neapčiuopiamo turto. Aišku, kad tokie dalykai, kaip firmos prestižas, patentai, licencijos, teikia įmonei realią naudą. Jiems įsigytu ji išleidžia tam tikrą sumą lėšų. Vadinasi toks turtas turi būti apskaitomas, todėl ir išskiriamas iš turto visumos.

Pagaliau pačia įmonei svarbu turėti visapusišką informaciją apie turto kuriuo ji disponuoja, naudojimą.

Šio kursinio darbo objektas- ilgalaikis turtas. Darbo objekto pasirinkimą nulėmė jo ypatinga praktinė reikšmė ir aktualumas. Nepaisant to, kad Lietuva pastaruoju metu aktyviai įsitraukia į tarptautinį gyvenimą ir pamažu harmonizuoja savo norminius aktus, Lietuvos norminiuose aktuose vis dar lieka nemažai neišspręstų klausimų.

Buhalterinė apskaita gali būti vedama pačiais įvairiausiais metodais, svarbu, kad iš jos duomenų būtų galima suformuoti teisingus finansinius atskaitomybės rodiklius. Todėl šio darbo tikslas yra išnagrinėti ilgalaikio turto klasifikavimą – jo suskirstymą pagal naudojimo trukmę įmonės veikloje ilgiau nei vienerius metus.

Reikia pabrėžti , kad ilgalaikis turtas yra labai plati ir apimanti daug sričių tema. Šis darbas naudingas ir turi praktinę reikšmę, nes jame ne tik aptariamas ilgalaikio turto klasifikavimas, bet ir aptariama ilgalaikio turto grupių apskaita bei analizė..

Šio kursinio darbo uždaviniai:

1) išnagrinėti ilgalaikio turto klasifikavimą;

2) išnagrinėti ilgalaikio turto grupių apskaitą;

3) atskleisti ilgalaikio turto analizę.

Esminiai darbe nagrinėjami klausimai atsispindi darbo struktūroje. Pirmajame skyriuje aptariame ilgalaikio turto sampratą ir klasifikavimą ( ilgalaikis materialus turtas, ilgalaikis nematerialus turtas, ilgalaikis finansinis turtas). Antras skyrius skirtas ilgalaikio turto apskaitai.
Aprašomi ilgalaikio materialaus turto įkainojimo pagrindai, įsigyjimo apskaita, nusidėvėjimo apskaitos metodai, nurašymo apskaita. Taip pat nagrinėjami ilgalaikio nematerialaus amortizacijos ir formavimo savikainos apskaitos pagrindai, bei ilgalaikio finansinio turto sudėtis ir apskaita.

Trečias skyrius skirtas ilgalaikio turto analizei. Aptariama IMT sudėties ir struktūros analizė, IMT techninio lygio analizė, IT panaudojimo efektyvumo analizės kryptys, pateikiami pavyzdžiai.

Darbe analizuojama mokslinė literatūra, nagrinėjami atskiri teisės aktai, Vyriausybės nutarimai, taisyklės ir kita norminė medžiaga. Didžiausias dėmesys skiriamas teisės aktų analizei, nes jie mokslinėje literatūroje labai siaurai aptariami. Rašanti kursinį darbą, buvo naudojami šie literatūros šaltiniai: G.Kalčinskas. Buhalterinės apskaitos pagrindai.-Vilnius: Pačiolis,2003.; E.Buškevičiūtė,I.Mačerinskaitė. Finansų analizė. Mokomoji knyga. – Kaunas: Technologija,1998; J.Mackevičius,D.Poškaitė.Finansinė analizė – Vilnius:Katalikų pasaulis, 1998.

1. ILGALAIKIO TURTO SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS

Apskritai ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Tačiau, ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme, nes turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo kelių reikšmingų įmonės veiklos aplinkybių.

Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno. Jie turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis yra laikomas – trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, – ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui , jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas turtas). Tai svarbiausias šios turto grupės išskyrimo požymis, nes visa trumpalaikio turto vertė įskaičiuojama į vieno kurio nors ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tačiau kiekvienam laikotarpiui priskiriama tik per tą laikotarpį sunaudoto (nudėvėto) ilgalaikio turto dalis. Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio turto atskyrimo nuo trumpalaikio riba – vieneri jo naudojimo metai.

Skirstant turtą į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbi ir jo įskaičiavimo į tam tikro ataskaitinio laikotarpio sąnaudas metodika, nes šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese turto sunaudojimo aspektu. Trumpalaikis turtas į parduotos produkcijos savikainą ar veiklos sąnaudas per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas visa produkcijai pagaminti (arba prekėms pirkti) sunaudota verte, tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į parduotos produkcijos savikainą ar veiklos sąnaudas įskaičiuojama dalimis, per keletą ataskaitinių laikotarpių.

Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvelgiama ir į jo vertę. Jeigu turtas naudojamas ir labai ilgai, bet jo vertė įmonei nereikšminga (arba labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu turtu, nes jo, kaip ilgalaikio turto apskaita įmonei būtų per brangi; taip darant būtų pažeistas apskaitos optimalumo reikalavimas, kai apskaitos ir atskaitomybės duomenų formavimo išlaidos viršytų tos informacijos teikiamą naudą.

Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai reikšmingas, o kitai – sudaryti tik menką įmonės turto dalį. Taigi vienoje įmonėje toks pats turtas gali būti laikomas ilgalaikiu (apskaitant jo nusidėvėjimą), o kitoje – trumpalaikiu, kurio visa vertė nurašoma į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas. Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio bet kuriuo atveju tai tik susitarimo reikalas, nes jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Todėl įmonės vadovai patys pasirenka nuo kurios sumos ir kokio pobūdžio jų įmonėje turtas bus laikomas ilgalaikiu. Ši suma vadinama minimalia ilgalaikio materialiojo turto verte.

Tad kaip matome, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam, būtina įvertinti ir jo reikšmingumą įmonei. Bet vis dėlto svarbiausias požymis, išskiriant ilgalaikį turtą, yra jo panaudojimas uždirbant pelną tam tikroje įmonėje.

Taip pat vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į to turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Kokį turtą priskirti ilgalaikiam , o kokį trumpalaikiam, sprendžia įmonės vadovas, kuriam akcininkai suteikia įgaliojimus per jo kadencijos laikotarpį valdyti visą įmonės turtą.

Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas (ilgiau nei vienerius metus naudojamos mašinos, pastatai, įsigytos licencijos bei patentai, pagaliau skolos įmonei ir t.t.). jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visą ilgalaikį turtą būtina sugrupuoti – suskirstyti į tam tikras vienarūšes klases.

Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į
dideles grupes:

1. formavimo savikainą

2. nematerialųjį turtą

3. ilgalaikį materialųjį turtą

4. ilgalaikį finansinį turtą ir

5. po vienerių metų gautinas sumas.

1.1. Ilgalaikis materialus turtas

Pagrindinės sąvokos:

Ilgalaikis materialus turtas – materialus turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra nemažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.

Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.

Likutinė vertė – suma, gauta iš ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus.

Likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas.

Naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų, kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius.

Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš riboto naudojimo laiko ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.

Nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.

Nuvertėjimas (nuostolis dėl vertės sumažėjimo) – suma, kuria turto balansinė vertė yra didesnė už jo atsiperkamąją vertę.

Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą.

Ilgalaikio materialiojo turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra materialios substancijos, t.y. apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto, tai labai svarbus dydis, nes būtent ilgalaikiu materialiuoju turtu įmonė gali garantuoti skolų bankui ar tiekėjams grąžinimą, į šį turtą paprastai orientuojasi ir akcininkai, nes jis yra vienas svarbiausių nuosavybės garantų

Įmonės sėkmingą veiklą visada lemia daugelis išorinių veiksnių. Tuo tarpu ilgalaikio materialaus turto kainą ištikrųjų veikia tik jo naudojimo intensyvumas ir infliacija, kuriuos bent apytiksliai dažniausiai gali įvertinti tiek užstato ilgalaikiu turtu suteikėjas, tiek to užstato (tiksliau sakant, dėl užstato atsiradusių garantijų) gavėjas.

Jeigu turtas turi jį nusakančią materiją, yra pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas, jis laikomas materialiuoju turtu. Tai :

· žemė

· gamtos ištekliai

· pastatai

· įrengimai

· transporto priemonės

· įrankiai

· ir kitas materialios formos turtas.

Turto priskyrimas ilgalaikiam turtui:

Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius:

1. įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;

2. įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais;

3. įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;

4. turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, įmonės nusistatytą kiekvienai turto grupei;

5. įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.

Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti, naudoti materialųjį turtą ir juo disponuoti, tampa atsakinga už materialųjį turtą ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda. Rizikos perdavimo momentas paprastai aptariamas sutartyje. Jei turtas priklauso įmonei nuosavybės teise arba įmonė valdo, naudoja turtą ir juo disponuoja patikėjimo teise ir sutartyje nenumatytas kitas rizikos perdavimo momentas, laikoma, kad su turtu susijusi rizika perduota įmonei sutarties sudarymo momentu. Nustatant, ar su turtu susijusi rizika yra perduota įmonei, būtina laikytis turinio svarbos principo, o ne formalių reikalavimų.

Materialusis turtas, sudarantis prielaidas įmonei veikti būsimaisiais laikotarpiais, nors ir neduodantis ekonominės naudos tiesiogiai, pripažįstamas ilgalaikiu turtu (pavyzdžiui, turtas, įsigytas darbo saugos, gamtosaugos, valdymo tikslams).

Jei įmonė ketina įsigyti materialųjį turtą, kuris teiks įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus, išankstiniai mokėjimai, avansinės įmokos ir kiti panašaus pobūdžio mokėjimai už tokį turtą turi būti priskiriami ilgalaikiam turtui. Ilgalaikiam materialiajam turtui taip pat priskiriamas gautas, bet dar nepradėtas naudoti arba nebaigtas komplektuoti ilgalaikis materialusis turtas. Šiame punkte nurodytas turtas apskaitoje registruojamas atskirai.

1.2.Ilgalaikis nematerialus turtas

Pagrindinės sąvokos:

Aktyvioji rinka – rinka, kurioje prekiaujama tos pačios rūšies prekėmis ar paslaugomis, nesunkiai galima rasti norinčius (ketinančius) jas pirkti ar parduoti ir kurioje rinkos dalyviai gali gauti informacijos apie
kainas.

Amortizacija – amortizuojamosios vertės priskyrimas sąnaudoms (ar kito turto savikainai) ir paskirstymas per visą planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.

Amortizuojamoji vertė – suma, gauta iš turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.

Balansinė vertė – suma, kuria turtas yra parodytas balanse. Nematerialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei.

Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.

Likutinė vertė – suma, gauta iš nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus amortizacijos sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus.

Likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas.

Naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų, kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius.

Nematerialusis turtas – identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos.

Nuvertėjimas (nuostolis dėl vertės sumažėjimo) – suma, kuria turto balansinė vertė yra didesnė už jo atsiperkamąją vertę.

Piniginis turtas – turimi pinigai ir turtas, kuris bus gautas už iš anksto žinomą pinigų sumą.

Plėtra – tyrimų rezultatų ar kitų žinių taikymas planuojant arba kuriant naujus ar iš esmės pagerintus produktus (medžiagas, įrengimus, gaminius, procesus, sistemas ar paslaugas) prieš pradedant komercinę jų gamybą ar naudojimą.

Prestižas – suma, kuria įgijėjo sumokėta kaina viršija įsigytos kitos įmonės grynojo turto dalies vertę ir iš kurios įgijėjas tikisi gauti ekonominės naudos ateityje.

Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą.

Tyrimas – suplanuota veikla, atliekama siekiant naujų mokslo ar technikos žinių.

Nematerialiojo turto pripažinimas

Nematerialusis turtas pripažįstamas, jei jis atitinka nematerialiojo turto apibrėžimą ir šiuos pripažinimo kriterijus:

1. pagrįstai tikėtina, kad įmonė ateityje iš turto gaus ekonominės naudos;

2. turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina gali būti patikimai įvertinta ir atskirta nuo kito turto vertės;

3. įmonė gali tuo turtu disponuoti, jį kontroliuoti arba apriboti teisę juo naudotis kitiems.

Vertinant tikimybę gauti ekonominės naudos, turi būti vadovaujamasi nematerialiojo turto pirminio pripažinimo metu turima patikima informacija ir laikomasi ne tik formalių reikalavimų, bet ir turinio svarbos principo.

Būsimąją ekonominę naudą, gaunamą iš nematerialiojo turto, gali sudaryti gaminių ir paslaugų pardavimo pajamos, išlaidų sumažėjimas ar kita nauda, gaunama iš įmonės naudojamo nematerialiojo turto.

Vienas svarbiausių nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų yra jo kontrolė. Įmonė kontroliuoja turtą, jei ji turi teisę gauti iš jo būsimosios ekonominės naudos bei uždrausti kitiems ja naudotis. Įmonės galimybė kontroliuoti nematerialųjį turtą ir jo teikiamą ekonominę naudą gali būti išreikšta juridinėmis teisėmis. Tai gali būti autorių ar panašios teisės.

Nematerialiojo turto pavyzdžiai gali būti:

Ų prekių ženklai;

Ų patentai ir licencijos;

Ų autorių ir gretutinės teisės;

Ų teisė demonstruoti kino filmus;

Ų plėtros darbai;

Ų kompiuterių programos;

Ų prestižas.

Tam tikrais atvejais nematerialusis turtas gali būti susietas su materialia forma. Toks turtas gali būti kompaktiniame diske (kompiuterių programos), popierinėse laikmenose (licencijos ar patentai), kino juostoje ar pan. Tais atvejais, kai turtas turi materialiojo ir nematerialiojo turto požymių, nustatant, kuriam turtui jį priskirti, įvertinama, kuris požymis vyrauja. Jei kompiuterių programa ar kitas nematerialusis turtas yra neatskiriama materialiojo turto dalis, jis apskaitomas materialiojo turto sudėtyje (pavyzdžiui, kompiuterio operacinė sistema, be kurios kompiuteris negali veikti, priskiriama kompiuterio įsigijimo savikainai; jei kompiuterio programa nėra sudedamoji įrangos dalis, ji apskaitoma kaip nematerialusis turtas).

Plėtros veikloje gali būti sukurti ar pagaminti bandomieji pavyzdžiai, kurie turi materialią formą, tačiau šiuo atveju materialiojo turto požymiai yra antriniai, nes pagrindinis tikslas yra tobulinti produktą, todėl šios išlaidos priskiriamos nematerialiajam turtui.

Nematerialusis turtas gali būti atskiriamas ir neatskiriamas nuo įmonės ir kito jos turto. Nematerialusis turtas, kurį įmonė gali perleisti ar išnuomoti, yra laikomas atskiriamu nuo įmonės ir kito jos turto. Jei nematerialusis turtas yra neatskiriamas nuo kito turto ir kuria būsimąją ekonominę naudą tik kartu su kitu turtu, jis gali būti pripažįstamas
jei įmonė gali nustatyti, kokią būsimąją ekonominę naudą ji gaus iš to nematerialiojo turto.

Įmonės darbuotojų kvalifikacija, vidaus išlaidos, patirtos siekiant sukurti / sudaryti pirkėjų sąrašus ir panašius objektus, nelaikomos nematerialiuoju turtu. Įmonės patirtos išlaidos susikurtiems prekių ženklams, straipsnių antraštėms ir panašaus pobūdžio išlaidos taip pat neturi būti pripažįstamos nematerialiuoju turtu. Jos negali būti atskirtos nuo visų verslo plėtros išlaidų, todėl jos negali būti pripažįstamos kaip atskiras nematerialusis turtas.

Jei straipsnis neatitinka nematerialiojo turto apibrėžimo, išlaidos pripažįstamos sąnaudomis jų susidarymo metu. Išlaidų, kurios pripažįstamos sąnaudomis, kai tik jos patiriamos, pavyzdžiai:

Ų veiklos pradžios išlaidos (pavyzdžiui, įmonės steigimo išlaidos, tokios kaip išlaidos teisinėms, konsultavimo paslaugoms apmokėti, registravimo rinkliavos, išlaidos naujai gamyklai atidaryti, naujam verslui ar veiklai pradėti, tokios kaip išlaidos iki atidarymo, veiklos ar gamybos pradžios);

Ų darbuotojų mokymo;

Ų reklamos ir reprezentacinės;

Ų įmonės ar įmonės dalies perkėlimo ar reorganizavimo.

Nematerialusis turtas gali būti įsigyjamas iš išorės arba sukuriamas įmonės viduje. Prestižas įmonės viduje negali būti sukurtas, kadangi pagal apibrėžimą jis atsiranda tik įsigijus kitą įmonę.

Nematerialus turtas išskiriamas todėl, kad būtų parodyta, keik įmonė turi įvairių teisių ir kitų panašių privilegijų suteikiančio turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė. Kitaip sakant, šio turto neįmanoma kam nors perparduoti kaip pastato ar staklių. Antai patentai ar licencijos išduodamos visada konkrečios įmonės vardu, be teisės juos perparduoti kuriai nors kitai įmonei ar asmeniui.

Apskaitoje laikomasi nuostatos, kad nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama.

Reikšmingiausia nematerialiojo turto dalis – įmonės formavimo savikaina. Tai labai specifinis ir ypač svarbus kiekvienai įmonei nematerialusis turtas, todėl apskaitininkai jį išskiria į atskirą grupę tiek metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse), tiek einamojoje apskaitoje.

1.3. Ilgalaikis finansinis turtas

Dar viena ilgalaikio turto rūšis – finansinis turtas. Tai ypatingos tūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šioje grupėje atspindimas finansinis turtas, kaip ir kiekvienas kitas ilgalaikis turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių bei privilegijų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpyje. Finansinis turtas atsiranda, kai įsigyjami kitų įmonių vertybiniai popieriai. Šiuo atveju akcijos ar obligacijos įsigyjamos ne spekuliaciniais tikslais, bet tikintis padidinti įmonės turtą dividendais ar palūkanomis. Ilgalaikis finansinis turtas atspindimas balanso Ilgalaikio turto skyriaus dviejuose grupėse: ketvirtoje Ilgalaikis finansinis turtas ir penktoje Po vienerių metų gautinos sumos.

Balanso IV skyriuje atspindimas ilgalaikis finansinis turtas išsiskiria tuo, kad šioje straipsnių grupėje atsispindi tik tas turtas, kurį įmonė vienu ar kitu būdu įsigyja iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių. Dalyvavimo ryšiais susijusios įmonės – tai įmonės bendrasavininkės, kai viena įmonė turi įsigijusi kitos įmonės nuosavybės.

Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su jos veikla kitose įmonėse. Ši turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika nei ilgalaikis materialusis turtas, nes jo dydžio pasikeitimas priklauso jau nuo kitos įmonės administracijos ir savininkų sprendimų, kuriems ne visuomet gali turėti įtakos turto investuotojas. Kad tai būtų galima įvertinti, reikia visapusiškai išnagrinėti įmonių, į kurias investuotas turtas, padėtį, nes šiuo atveju tokio turto saugumą lemia ne tiek jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės darbo sėkmė.

Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei.

2.ILGALAIKIO TURTO APSKAITA

Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. Prieš apskaitant kokį daiktą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, tik tada galima parinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą. Tai ypač tinka įmonės ilgalaikiam turtui.

Pirmiausia apskaitininkui svarbu nustatyti fizinę ilgalaikio turto substanciją ir pagal tai jį suskirstyti į tris grupes:

1) materialųjį,

2) finansinį,

3) nematerialųjį turtą.

Nustačius ilgalaikio materialaus turto vertę, apskaitininkai atitinkamai jį apskaito, nurašo šio turto nudėvėtą dalį į tam tikro laikotarpio sąnaudas.

Finansinio turto apskaita taip pat turi savo niuansų, juk jo dydis ir vertė palyginti nedaug priklauso nuo jį turinčios įmonės veiklos. Šis turtas atspindi įmonės teises ir privilegijas kitų įmonių veiklos atžvilgiu, kurios atsiranda įsigijus tų įmonių vertybinių popierių (pvz.: akcijų, vekselių) arba suteikus įmonėms ilgalaikes paskolas. Finansinio turto
nusidėvėjimas, taigi ir atitinkamos sąnaudos, taip pat neskaičiuojamos. Tai iš esmės turto valdymas – tai jo įsigijimas bei perleidimas.

Nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama.

Pagal nuosavybę turtas skirstomas į:

Ų visiškai įmonei priklausantį

Ų išsinuomotą ir

Ų dovanotą turtą.

Pagal turto vaidmenį įmonės veikloje, ilgalaikis turtas skirstomas į

· pasyvųjį (nekilnojamąjį)

· aktyvųjį (kilnojamąjį) ilgalaikį turtą.

Ši klasifikacija taip pat svarbi, nes tiek įmonės savininkai, tiek valdžia visada skatina aktyviosios turto dalies santykinį didėjimą viso turto sumoje.

Taip pat ilgalaikį turtą apskaitininkai skirsto ir pagal jo naudojimą įmonėje. Nuo to, kokiems tikslams turtas naudojamas arba iš viso nenaudojamas, priklauso ir jo apskaita (ypač turto nusidėvėjusios dalies skaičiavimas). Paprastai pagal šį požymį visas ilgalaikis turtas yra skirstomas į:

· dalyvaujantį įmonės veikloje

· nenaudojamą įmonės veikloje (nereikalingą, remontuojamą ar rezervuotą)

· socialinės paskirties (pvz.: įmonės darbuotojų bendrabutį)

· kitoms įmonėms išnuomotą ilgalaikį turtą.

Šitoks skirstymas taip pat svarbus, nes, atsižvelgiant į turto naudojimo pobūdį, taikomi skirtingi to turto nusidėvėjimo apskaitos metodai.

2.1. Ilgalaikio materialaus turto (IMT) įkainojimas ir įsigijimo apskaita

Tik naudingas ilgalaikis turtas turi prasmę buhalterinėje, taip pat ir finansinėje apskaitoje. Ilgalaikis materialusis turtas dalyvauja įmonės veikloje uždirbant pajamas ilgą, tačiau ribotą laiką.

Įmonė turimą IMT apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį. Visas IMT balanse fiksuojamas tokia tvarka:

· žemė

· pastatai

· statiniai ir mašinos

· transporto priemonės

· kiti įrengimai ir įrankiai

· išperkamosios nuomos ir panašios teisės

· kitas IMT

· nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai.

Į grupes pagal paskirtį sujungtas IMT balanse pateikiamas to turto likvidumo mažėjimo tvarka.

Žemė įmonės balanse išskiriama atskirame straipsnyje, nes ji ypatinga tuo, jog vienintelė iš IMT nenudėvima. Apskaitoje užregistruota žemės pradinė vertė paprastai nepasikeičia per visą naudojimosi ja laikotarpį. Pakeisti pradinę žemės kainą galima tik perkainojant, kai,pvz. : dėl infliacijos arba dėl atliktų didelių darbų labai pagerėja žemės kokybė. Šiais atvejais apskaitoje ir atskaitomybėje užfiksuota žemės kaina gali visiškai nebeatitikti tikrosios vertės. Tačiau visais atvejais labai svarbu tiksliai nustatyti pradinę žemės kainą, nes jos įsigijimas susijęs su įvairiomis įmonės padarytomis išlaidomis. Galimas atvejis, kad žemė įsigyjama kartu su joje esančiu senu ir įmonei nereikalingu pastatu. Todėl jo nugriovimo išlaidos (darbo užmokesčio, mechanizmų naudojimo ir t.t.) taip pat turi būti įskaičiuojamos į pradinę žemės vertę. O jeigu iš nugriauto seno pastato gaunamos pajamos, tai gautoji suma mažina pradinę žemės vertę (ji dar vadinama įsigijimo verte arba savikaina).

Gamybiniai ar administraciniai pastatai gali būti įsigyjami sumokant už jau pastatytus pardavėjui tam tikrą pinigų sumą arba statomi įmonės jėgomis, perkant statybines medžiagas, samdant darbininkus arba specializuotas statybos įmones ir pan. Jei įsigyjami jau užbaigti pasatai, tai jų įsigijimo vertę sudarys pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta kaina, papildomų darbų, atliekamų prieš pradedant pasatą eksploatuoti, vertė ir įvairūs šio turto registravimo mokesčiai. Jei įmonė pasistato pati – įsigijimo vertę sudarys: darbo užmokesčio, soc.draudimo, medžiagų, transporto ir kitos išlaidos.

Statiniai ir mašinos – į jų pradinę vertę taip pat įskaičiuojamos visos išlaidos, susijusios su jų įsigijimu. Taigi į ją įskaitoma ne tik pirkimo – pardavimo sutartyje aptarta kaina, bet ir įsigyto turto atsivežimo, sumontavimo, priešekspoatacinio patikrinimo,mašinų instaliavimo ir panašios išlaidos.

Transporto priemonės – jas įmonė įsigyja, kad naudotų ilgą laiką ir teiktų paslaugas arba aptarnautų pačios įmonės darbuotojus. Jų pradinė (įsigyjimo) vertė apskaitoje turi būti fiksuojama pridėjus prie pirkimo kainos visas išlaidas, susijusias su šių transporto priemonių įsigijimu.

Tas patys pasakytina ir apie kitus įrenginius ir įrankius.

Išperkamosios nuomos ir panašių teisių straipsnyje atvaizduojamas visas IMT, kurio įmonė disponuoja išperkamosios nuomos (lizingo) sutarčių pagrindu. Šiame straipsnyje atvaizduojama ir įmonės suteikto nemokamai disponuoti ILM vertė.

Kito materialiojo turto straipsnyje atvaizduojamas kitoms įmonėms išnuomotas, užkonservuotas ar rezervinis turtas, įmonės įprastinėje veikloje nenaudojami gyvenamieji namai bei visas šiuose pastatuose esantis turtas, neatsižvelgiant į jo pobūdį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4410 žodžiai iš 8766 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.