Iš lietuvių etnogenezės istorijos
Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš „savojo kampo“. Archeologai, pasitelkę jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystymosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę. Istorikai, interpretuodami Lietuvos valstybės tapsmo rašytinius šaltinius, siekė identifikuoti baltų gentis ir jų gyventas teritorijas; kalbininkai, remdamiesi vietovardžiais ir vandenvardžiais, apibrėžė baltų kalbinį arealą, baltų kalbų šakas, jų atsiskyrimo laiką, vietines tarmes ir tartis; antropologai, remdamiesi laidojimo paminklų tyrinėjimais, nagrinėjo senųjų žmonių fizines savybes, jų antropologinį tipą. Praėjo nemažai laiko, kol buvo suvokta, kad lietuvių etnogenezės tyrinėjimams reikia bendrų mokslininkų pastangų, kad etnogenezė – tai įvairių mokslų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – sutelktų tyrimų objektas. Tokio darbo rezultatas akivaizdus: vieniems kitus papildant, pataisant, skleidžiasi gana tikroviškas vaizdas apie mūsų seniausiąją istoriją.
Kada lietuviai ėmė domėtis savo ištakomis, vargu ar sužinosime. Tačiau, nors rašytinių liudijimų neturime, sunku patikėti, kad nebuvo šviesuolių, kuriems tai rūpėtų. Tikros žinios apie lietuvių kilmės ieškojimus mus pasiekė iš XV a. vidurio ir antrosios pusės. Ir – likimo ironija – apie tai prabilo lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415–1480), nemėgęs lietuvių. Mat Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai tapus Lenkijos karaliumi (~1351–1434), pasauliui teko aiškinti aukštą savojo karaliaus (taip pat ir lietuvių tautos) kilmę. „Lenkijos istorijoje“ aprašydamas Adalberto-Vaitiekaus apaštalavimą prūsuose 997 m., J. Dlugošas teigia, kad prūsai kalba panašiai kaip lotynai. Aiškiausiai savo nuomonę apie lietuvių kilmę jis išsakė 1387 m. Lietuvos krikšto aprašyme. Jo manymu, lietuviai ir žemaičiai kilę iš romėnų. Romėniškoji lietuvių kilmės istorija vėliau tapo Palemono, Romos patricijaus ir Nerono giminaičio, kelionės į Lietuvą legenda. Ši romėniškosios teorijos atmaina atsirado XVI a. Lietuvos metraščiuose. Plėtotas ir kitas – gotiškasis – lietuvių kilmės aiškinimas. Jį yra pateikęs Erazmas Stela (~1450–1521), Prūsijos Didžiojo magistro dvare rašęs Kryžiuočių ordino istoriją. Kaip ir dera kryžeivių istoriografui, Erazmas Stela siekė įrodyti, kad Prūsija – nuo seno germanų gyvenama šalis. Taigi prūsų ir lietuvių kilties reikia ieškoti tarp Romą sugriovusių barbarų genčių: gotų, alanų, herulų, svebų. Šią mintį gvildeno ir kiti Prūsijos kronikininkai: Simonas Grūnavas (~1470–1530 ar 1531) ir Lukas Davidas (~1503–1583). Motiejus Strijkovskis (~1547–1593) ir Aleksandras Gvagninis (1538–1614) savo veikaluose reiškė romėniškąsias lietuvių kilmės pažiūras. Įdomi A. Gvagninio interpretacija: jis mėgino romėniškąją ir gotiškąją lietuvių kilmės teorijas suvienyti sakydamas, kad paprasti Lietuvos gyventojai yra kilę iš gotų, o kilmingieji – iš romėnų. XVI a. viduryje Volfgangas Lazijus (1514–1565), istoriografas ir žemėlapių sudarytojas, teigė, kad Pabaltijo gyventojai yra herulų palikuonys. Jordanas (VI a.) kronikoje „Apie getų kilmę ir veiklą“ atpasakojo ir savais stebėjimais papildė herulų istoriją. Herulai, rašė jis, yra germanų gentis, gyvenusi Jutlandijos pusiasalyje. Dalis jų per Didįjį tautų kraustymąsi nukeliavo ir apsigyveno prie Azovo ir Juodosios jūros. Po hunų žlugimo herulai sudarė savo valstybę Tisos aukštupyje, dabartinėje Vengrijoje, o jų valdovas Okoartas 476 m. paėmė valdžią Romos Vakarų imperijoje. Gotų karalius Teodorikas klasta nužudė Odoakrą, o herulai, likę be įžymaus vado, išsisklaidė. Vieni pasuko į Graikiją, kiti – grįžo atgal prie Baltijos, išstūmė danus ir įsikūrė Skandinavijoje.
Heruliškąją teoriją išplėtojo žymusis Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677). Pirmojoje spausdintoje „Lietuvos istorijoje“ („Historia Lituaniae“) jis ne tik suabejojo A. Gvagninio mintimi apie dvejopą vienos ir tos pačios tautos kiltį, bet ir manė, jog tai esąs nesusipratimas. Jis rašė: „Kadangi šios labai didelės tautos, keičiantis jų pirmosioms gyvenvietėms, plačiai pasklido po visą Europą, dažnai skirtingai vadinamos, todėl neaišku, kokiu vardu kitataučiai rašytojai vadino tuos, kuriuos mes vadiname prūsais, lietuviais, latviais, jotvingiais, polovcais, pečenegais. Man tarp tiek neaiškumų, kai esmė priklauso nuo spėliojimų, patikimiausias atrodo Volfgango Lazijaus tvirtinimas, kad tos tautos senovėje vadinosi herulais“. Čia pat A. Vijūkas-Kojelavičius papasakoja, kaip tarp išblaškytų herulų atsirado Palemonas, kaip jis pateko į Lietuvą. Taip A. Vijūkas-Kojelavičius romėniškąją ir gotiškąją lietuvių kilmės teorijas
supynė į vieną – heruliškąją.
Heruliškoji lietuvių kilmės samprata išsilaikė iki XVIII a. pabaigos, kol jos nepaneigė vokiečių istorikas ir filosofas Augustas Liudvikas Šlioceris (1735–1809). „Visuotinės Skandinavijos istorijos“ (1771), apie 1113 m. Nestoro rašyto metraščio „Senųjų laikų pasakojimas“ nuorašo vertėjas, komentarų autorius ir leidėjas (1802–1809), yra ir šimtmečius trunkančio ginčo dėl vikingų-normanų (variagų) įtakos Europos valstybių susidarymui pradininkas. A. L. Šlioceris, be kita ko, diegė racionalizmo idėjas istorijos moksle: metraščiuose ar kronikose esančias legendas vertino skeptiškai arba tiesiog atmetė, sakydamas, kad jos neturi „protingo“ pamato. Šios mokyklos pasekėjas K. Bogušas (1746–1820) veikale „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (1808) neigė romėniškąją lietuvių kilmės teoriją, tačiau pripažino, kad lietuviai jau nuo seno gyvena šiame krašte, o jų kalba labai sena ir graži. Taip Palemono legendą vertino ir žymusis lietuvių kalbos ir istorijos studijų puoselėtojas Joachimas Lelevelis (1786–1861).
XIX a. pirmoje pusėje kilo lietuvių kultūrinis judėjimas. Vienas didingiausių jo uždavinių – sugrąžinti lietuviams tautinę savimonę. Lietuvių kilmės rašytojai, istorikai atsigręžė į tautos praeitį, romantizmo idėjomis bandė gaivinti ir skelbti Lietuvos istoriją. Atsirado gimtąja kalba rašyta Lietuvos istorija – Simono Daukanto (1793–1864) „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), „Istorija žemaitiška“ (~1838), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850). Dionizas Poška (1757–1830) sukūrė odę „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ (~1815–1825). S. Daukantas ir D. Poška grįžo prie romėniškosios lietuvių kilmės teorijos – gynė Palemono legendą ir herulų lietuviškumą.
Lietuvių kultūrinis judėjimas paskatino domėtis krašto archeologiniais paminklais. D. Poška ir buvo pirmasis, ėmęs nuosekliau tyrinėti laidojimo paminklus. Radiniams saugoti jis įsteigė garsųjį Baublio muziejų (1812) – pirmąjį Lietuvos muziejų. Į šį darbą įsitraukė Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846), grafas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873). 1842 m. jis jau mėgino klasifikuoti Lietuvos priešistorės medžiagą, skirstydamas ją į akmens, bronzos ir geležies amžiaus. Jo iniciatyva 1855 m. buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, o po metų atidarytas ir Senienų muziejus. Deja, komisijos darbas, kaip ir bet kokia kita krašto kultūrinė veikla, nutrauktas po 1863 m. sukilimo. Vertingi Senienų muziejaus eksponatai buvo išvežti į Rusiją. Tolesni tyrinėjimai Lietuvoje vyko nekoordinuotai, atskirų entuziastų pastangomis. Liudvikas Kšivickis (1859–1941) tyrinėjo Lietuvos piliakalnius, Vandalinas Šukevičius (1852–1919) – Vilnijos paminklus, Zigmuntas Gliogeris (1845–1910) aprašė akmens amžiaus stovyklas prie Nemuno, Tadas Daugirdas (1852–1919) dirbo Žemaitijoje. Rytų Prūsijos paminklus tyrinėjo vokiečių archeologai. Nuo 1874 m. Otas Tišleris tyrinėjo prūsų kapinynus, periodizavo prūsų priešistorę nuo neolito iki XII a.
Archeologiniai tyrinėjimai suaktyvėjo amžiaus pabaigoje – Lietuvoje pradėjo dirbti Rusijos imperatoriškosios archeologijos komisijos atsiųsti Eduardas Volteris (1856–1941), Aleksandras Spicynas (1858–1931), I. Abramovas, Vladimiras Kaširskis (1883–1908) ir kiti. 1893 m. Vilniuje įvyko Rusijos archeologų IX suvažiavimas. Šiai progai pažymėti buvo surengta senienų paroda ir paskelbti įdomesni Vilniaus senienų muziejaus radiniai. XIX a. pabaiga svarbi ir kita – Lietuvos archeologijos paminklų kartografavimo – prasme. Vilniaus senienų muziejaus vedėjas Fiodoras Pokrovskis (1855–1903) sudarė ir paskelbė Vilniaus (1893), Gardino (1895) ir Kauno (1899) gubernijų archeologinius žemėlapius. Kiek vėliau Rytų Prūsijos archeologinį žemėlapį sudarė Emilis Holakas (1860–1924). Ypač nuodugnius tyrinėjimus rengė vokiečių archeologai baltiškose prūsų, Lietuvos pajūrio ir Nemuno žemupio žemėse.
XIX a. reikšmingas ne tik archeologijos mokslui. Taip jau susiklostė, kad savarankišku mokslinio tyrimo metodu tapo lyginamoji istorinė kalbotyra. Jos pradininkai – vokietis F. Bopas (1791–1867) ir danas Rasmus Kristijonas Raskas (1787–1832). 1833 m. F. Bopas veikale „Sanskrito, zendo, armėnų, graikų, lotynų, lietuvių, senovės slavų, gotų ir vokiečių kalbų lyginamoji gramatika“ įvedė lietuvių ir kitas baltų kalbas į indoeuropinių interesų sferą. Įsigalint šiam metodui, dėmesys lietuvių kalbai vis didėjo, nes, gretinant indoeuropiečių kalbas, buvo pastebėta, jog lietuvių kalba labai senoviška, turinti daug tokių ypatybių, be kurių lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra negali išsiversti.
Taigi jau nuo XIX a. vidurio (ypač nuo antrosios pusės) lietuvių kilmės mįsles jau sprendžia ne tik istorikai,bet ir archeologai bei kalbininkai. Imta plėtoti etnogenezės klausimus. Gimė ir nyko archeologų bei lingvistų teorijos apie ankstyvųjų Lietuvos gyventojų etninę priklausomybę, archeologines kultūras, jų sąveiką ir istorinį likimą.