Istorinė sąžinės laisvės tikėjimo laisvės ir žodžio laisvės teisių genezė
5 (100%) 1 vote

Istorinė sąžinės laisvės tikėjimo laisvės ir žodžio laisvės teisių genezė

SĄŽINĖS LAISVĖS TEISĖ

Žmogus savo idėjų pasaulyje yra visiškai laisvas, o veikdamas gamtoje yra iš dalies laisvas. Taigi atrodytų, kad žmogus ką nori, tą ir daro. Tačiau taip nėra. visų pirma, jis dar ir moralinė būtybė, asmenybė, kuri ne tik elgiasi pagal savo norus, instinktus, bet dar ir susimąsto, ar jo poelgis geras ar blogas. kas yra gera, o kas bloga padeda nuspręsti žmogaus sąžinė, kuri yra „subjektyvus jausmas, išgyvenimas […] moralinis reguliatorius“ . Anot Jh.Rawls, kiekvienas žmogus turi susikūręs savo gėrio planą, kurį lemia pirminės gėrybės ( pamatinės teisės ir laisvės, judėjimo ir užsiėmimo pasirinkimo laisvė, pajamos ir turtas bei kitos) ir jų paskirstymas. šių gėrybių troškimas būdingas visiems žmonėms.Būtent tas pasirinktas gėrio planas, pasirinkta vertybė yra atraminis sąžinės taškas, pagal kurį galima spręsti apie gėrį ar blogį. taigi sąžinės laisvės teisė- tai gėrio kūrimo teisė, žmogaus teisė ir jo priedermė realizuoti, jo požiūriu, pačią geriausią socialinių vertybių sistemą , o kalbant Jh. Rawls terminais, tai žmogaus teisė pasirinkti tam tikrą pirminę vertybę, ją padaryti savo gėrio planu ir elgtis taip, kad poelgiai neprieštarautų pasirinktai vertybei.

įdomu tai, kad sąžinės laisvės teisė yra nevienodai suprantama. dar ir dabar sąžinės laisvės teisė anglosaksiškose šalyse lipdoma prie tikėjimo laisvės teisės ir minties laisvės (freedom of tough, conscience and religion). panašumų galima rasti ir Lietuvoje – „sąžinės laisvė – žmogaus teisė ir reali galimybė laisvai pasirinkti pasaulėžiūrą ir pagal ją veikti, išpažinti ir praktikuoti, kurti ir propaguoti vienokią ar kitokią religiją ar materialistinę pasaulėžiūrą“ . Nors pagal savo turinį ši teisė yra tik panaši į tikėjimo laisvę. panaši būtent savo pasirinkimo galimybe, t.y. sąžinės laisvės teisė skelbia bet kokios idėjos, gėrio plano, vertybės pasirinkimo galimybę, o tikėjimo laisvės teisė reiškia tik tikėjimo, kuris yra viena iš vertybių, pasirinkimą. taigi sąžinės laisvės teisė apima ir tikėjimo laisvės teisę.

TIKĖJIMO LAISVĖS TEISĖ

„Tikėjimas yra būtinas ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo sandas. Vargu ar apskritai galima įsivaizduoti vyrą arba moterį, kurie nerodytų jokių tikėjimo ženklų […] kiekvienas žmogus yra „tikintis“, nes kiekvienas turi savo požiūrį į pasaulį ir žmogų […] kiekvienas normalus žmogus įsipareigoja dabarčiai ir pasitiki ateitimi“ .

Tikėjimas – tai specifinis tikinčiojo santykis su religijos turiniu – religijos doktrinos priėmimas vadovaujantis autoritetu. tikintysis, remdamasis autoriteto liudijimu, suvokia doktrinos teiginius kaip tiesą, neabejodamas jų teisingumu .

jei žmogus niekuo netikėtų, tai jis netikėtų ir savo gyvybe, kad verta ją išlaikyti, t.y. kad ji yra vertybė. Vadinasi, žmogus, kuris niekuo netikėtų, pats save susinaikintų, būtų nebūtis. tačiau yra būtis, mums yra būtina kažkuo tikėti (ateitimi, žmogumi, Dievu, kad kas nors pasiseks ir pan.).

taigi žmogaus tikėjimas lemia religijų įvairovę, ir pati tikėjimo sąvoka yra susijusi su religijos (tam tikros doktrinos, kuria žmogus tiki) sąvoka. pagal tai tikėjimo laisvės teisę dar galima būtų apibūdinti kaip žmogaus teisę „pasirinkti atitinkamą religiją arba susikurti savo religiją, bei, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai, ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“ .

ŽODŽIO LAISVĖS TEISĖ

Žodžio laisvės teisė – tai dvasinio bendravimo tarp žmonių laisvė . kadangi žmogus yra sociali būtybė, kuri negali gyventi be bendravimo, be savęs reiškimo, tai būtent ši teisė padeda žmogui pasiekti satisfakciją, išreiškiant save, savo santykį su pasauliu, skelbiant savo mintis. LR Konstitucijos 25 str. ši teisė atskleista taip:“žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, o 26 str. deklaruoja minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržomumą. kaip matome yra daug panašių sąvokų. Kas yra mintis, informacijos skleidimas ir žodžio laisvė?

Mintis- tai žmogaus mąstymo proceso išdava. tačiau mintis dar nėra žodis, tai nėra žmogaus saviraiška visuomenėje, kas yra žodžio laisvės teisės pagrindinis bruožas. taigi minties laisvė nėra tapati žodžio laisvei.

teisė skleisti informaciją yra sudėtinė žodžio laisvės teisės dalis. tačiau tai ne tas pats. Informacijos laisvė daugiau siejasi su visa visuomene, tai yra „socialinė kategorija“ , o tuo tarpu žodžio laisvė yra daugiau „dvasinė kategorija“ , jis susijusi daugiau su dviem asmeniškai bendraujančiais žmonėmis, kurie dalijasi ne tik informacija, bet ir perteikia savo intenciją, kreipia kito žmogaus mintis link gėrio. Sutampa tik kalbėjimo ir informacijos pateikimo momentai, tačiau, kaip jau minėjau, jos (informacijos ir žodžio laisvės) skiriasi pagal santykį su asmeniu.

SĄŽINĖS LAISVĖS TEISĖS GENEZĖ

Jei mes sąžinės laisvės teisę suprasime kaip teisę pasirinkti tam tikrą vertybę ir teisę kurti gėrį, tuomet galima būtų pateikti įvairių variacijų sąžinės laisvės teisės genezės tema.

Pirmykštės bendruomeninės
santvarkos pradžioje visi žmonės buvo lygūs ir galėjo laisvai kurti gėrį. tuo metu, man rodos, pačia svarbiausia vertybe buvo jų gyvybė, kurią jie sureikšmino priversti gamtos dėsnių. žmogaus tikslas buvo išsaugoti gyvybę. toliau vystantis bendruomenei, padidėja darbo pasiskirstymas, tobulėja darbo įrankiai, gerėja žmonių buitis, lengviau tampa pragyventi, tačiau tai kartu paskatina ir žmonių diferenciaciją, nelygybės atsiradimą. todėl svarbiausiomis vertybėmis vieniems tampa išsaugoti savo gyvybę, o kitiems- dar labiau padidinti nelygybę bendruomenės gėrio kūrimo procese. taigi žmogaus gėrio supratimas išsiskiria ir galbūt net šitą vietą reikėtų vadinti sąžinės laisvės teisės gimimu, nes žmogus gauna teisę pasirinkti iš kelių gėrio planų sau priimtiniausią.

Bendruomenės pradeda jungtis į didesnius darinius: miestus, miestus- polius, valstybes. Kartu vis platėja teisių apimtis, žmogaus pasaulėžiūra ir kt. tačiau galima pateikti daug pavyzdžių, kad žmogus buvo varžomas kurti gėrį. Seniausių civilizacijų (Šumero-Akado, Egipto, Sirijos, Indijos ir kt.) įstatymai ir paprotinė teisė numatė vergovę. vergais tapdavo laisvi žmonės savanoriškai, t.y. neturėdami už ką susimokėti skolas- jas atidirbdavo, karo belaisviai, jei jų niekas neišpirkdavo ir pan. vergas buvo žemiausios kastos, rango ir kt. žmogus, kuris arba išvis neturėjo teisės kurti kažkokį savo gėrį (pvz., laisvai disponuoti savo turtu) arba turėjo labai ribotą teisę- viskas priklausė nuo šeimininko. Anot Aristotelio, piliečiai turi visas viešąsias ir privačias teises, jiems priklauso valdžios vietos ir turto nuosavybė, o darbas – tai ne helenų kilmės žmonių likimas, tai valstybei tarnaujančių ir jos piliečius maitinančiųvergų ir perioikų dalykas11. Kitas pavyzdys- Senovės Graikija. nors ši šalis buvo laikoma „Šlovingaisiais vakarais, laisvės šalimi, Grožio ir Išminties tėvyne“ , tačiau ji tokia šalimi buvo anaiptol ne visiems žmonėms, o tik jos piliečiams, t.y. suaugusiems vyrams. tuo tarpu, moterys, vergai ir užsieniečiai negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime. tiesa, galima būtų paminėti keletą iškilių asmenybių, kurios padidino žmonių lygias galimybes kurti savo gėrį: tai būtų tokie karaliai, kaip Solonas, Peisistratas, Klistenis (panaikino skirtumus tarp piliečių, sulygino politines teises ir pan.). ir tuometinėje filosofijoje galima rasti minčių, kad žmonės turi būti lygūs – tai pagrindinė sofistų mintis . Įdomu tai, kad tuomet dar nebuvo sąžinės laisvės teisės termino, jį atstodavo kiti, pvz. Platono – išmintis, kuri rodo žmonių tikslą, kurio reikia siekti, ji rodo gėrį, kurio siela turi ieškoti, ji rodo blogį, kurio ji turi vengti. Romos gyvavimo laikais žmonių padėtis beveik nekito.Taip pat romėnai nesukūrė sąžinės laisvės termino, tačiau Ciceronas šneka apie prigimtinę teisę, kuri „yra tikra tiesa, proto tiesa(recta ratio), atitinkanti gamtą, pasėta visų žmonių protuose, nesikeičianti amžina, kuri įsakydama kviečia mus eiti savo pereigas, o drausdama šalina nuo pikto, kuri ne veltui geriau įsako arba draudžia, bet kurios įsakymai ar draudimai nesujudina blogųjų“ . Žlungant Romos imperijai, atsiradus krikščionybei, į filosofiją pradėjo skverbtis kiek kitokios mintys. Šv. Augustinas manė esant prigimtinei teisei(lex naturalis), kuri dar vadinama dorovės dėsniu, kurį Dievo Apvaizda įrašė žmonių sieloje. Šis dėsnis skelbė:“ nedaryk kitam tai, kas tau nemalonu“ . Pagal jį kiekvieno žmogaus siela girdi Dievo balsą, kuris kalba žmonių sąžinėje, ir dirba sąžinėje įdiegtos teisės. Žmogus pats sau yra įstatymų leidėjas. Taigi pirmąsyk atsiranda sąžinės terminas, kuris labai artimas šių dienų supratimui, tačiau truputį sekuliarizuotas. panašiai galvojo ir šv. Tomas Akvinietis bei kiti viduramžių mąstytojai. Anot Francisko Suaro žmogus turi prigimtinį įstatymą, kuris padeda atskirti, kokie veiksmai neprieštarauja prigimčiai, o kurie prieštarauja .

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1538 žodžiai iš 4288 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.