KLAIPĖDOS UNIVERSITEAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
IŠTRAUKOS IŠ M. BUBER KNYGOS DIALGO PRINCIPAS II
VIENINTELIS (DER EINZIGE)
IR
PAVIENIS (DER EINZELNE)
(103-121 psl. )
ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA
Darbo vadovas:
Asist. N. Čepulis
Darbą atliko:
Klaipėda, 2oo7
S. Kierkegaardas visiškai išgrynino „pavienio“ kategoriją. Jo „pavienio“ neįmanoma suprast be vienatvės. Ši kategorija išgryninta todėl, kad tai „religijos požiūriu, turi pereikti laikas, istorija, kartos“ (Kierkegaard, 1847).
Anksčiau nei Kierkegaardas parašė „Pareiškimą istorijai“, kurioje Prieduose buvo aiškiai nusakyta „pavienio“ sąvoka, Maxas Stirneris išleido knygą apie „vienintėlį“. Ši sąvoka buvo taip pat ribinė, tačiau žymėjo ką kita. Čia jis iškėlė ne mąstantį subjektą ir net ne žmogų, o atskirą individą, kaip „vienintėlį Aš“
Stirneris „vienintelį“ įvadija kaip tą, kuris „mėgaudamasis savimi“ pats „save maitina“. Į save „vienintelis“ žvelgia kaip į vienintelį, nepakartojamą ir niekam neprilygstantį. Tarp kitų jis yra toks vienintelis – vienintelis Aš. Ir tik jis vienas yra toks, kiti jam neprilygsta jo požiūriu. „Vienintelio“ poreikiai, norai, išvaizda, darbai viskas yra vieninteliai jame. Čia individas labiau džiaugiasi savo buvimu prieš save patį, nes tik čia jis jaučia tikrą savo nepakartojamumą. Prieš save jis nebijo būti tikras, nes jo niekas nekritikuoja, nenuvertina. Jis neturi santykio su kitais, o tik santykį su pačiu savimi. Stirneris remiasi formulėmis, kad „savastis yra pirmapradiškai laisva, nes ji nepripažįsta nieko šalia savęs“ ir „tiesa yra tai, kas yra Mano“.
Stirneris pabrėžia, kad tokio pat kito nėra. Vadinasi mes galime pritarti, kad „vienintelis“ santykyje su pačiu savimi toks vienintelis ir nepakartojamas yra, jam nereikia atsiskleisti santykio su Kitu.
„Pavienis“ tai „ne žmogus“, o konkreti singuliarybė, savęs ieškantis ir save atrandantis asmuo. Tapimas „pavieniu“ yra svarbus daugeliui, tai gali būti netgi gyvenimo tikslas, kurio galime ir niekada nepasiekti. Ištraukoje pabrėžiama, kad „pavieniu“ tampama kai save išskiri tapdamas minia. Tu susitapatini su kitais, bet esi unikalus ir pripažįsti kitų unikalumą.
„Pavienis“ nusakomas kaip „kategorija, per kurią religijos požiūriu turi pereiti laikas, istorija, kartos“. Mano nuomone čia turėta omeny, kad „pavienio“ sąvoką suprasti turi praeiti tam tikras laiko tarpas, religijų įvairovė, bei pasikeisti žmonės. „Pavienį“ Kierkegaardas gretina šalia religijos. Galime manyti, kad žmogus būdamas religingas labiau „įsižiūri/įsijaučia į save“. Būdamas „pavieniu“ žmogus pažįsta savo pačio psichinius veiksmus ir būsenas. „Pavienio“ aukščiausiasis taškas yra tapimas nereikšmingu, atsisakant visų materialybių kas yra aplink ir kas yra ta su kuo tu gimei. Mes kiekvienas gimstame su pamatiniais poreikiais. Todėl turime nuo šių gyvuliškų poreikių atsiriboti ir išlaisvinti save, suvokti šitai, tik tai padarę mes galime siekti tapti „pavieniu“. „Pavienis“ mąsto apie save kaip apie kažką kitką.
Kierkegaardas pabrėžia santykio su Kitu svarbą. Kitas čia minimas Dievo buvimas, kas atsiliepia „pavieniui“. Kierkegaardas taip pat užsimena apie „pavienio“ kalbėjimąsi su Dievu. Žmogus gali būti santykyje su Dievu tik būdamas „pavieniu“. „Pavienį“ įvadijamas kaip „Dievo valiai paklūstantį Abraomą“. Tik pasiekęs šį tapsmą, žmogus yra, kas yra iš tikrųjų. Šiame santykyje yra svarbus ne tik Aš, bet ir Tu, nes santykis su Kitu neegzistuotu. „Tu“ tai yra tas kitas, kas tau atsiliepia ir atsako tau. Šiuo atveju „pavieniui“ atsako Dievas. Žmogus yra santykyje su pačiu savimi ir taip pat ryšyje su kažkuo kitu. Žmogui yra svarbus bendravimas, nes tik čia mes gauname informaciją ir atsakymus ne tik apie save, bet ir apie kitus. Žmogui yra poreikis, kad į jį būtų žiūrima ne tik savomis akimis, bet ir kitomis. Kad šios galėtų teigti informaciją ir leisti pažintį save, koks tu kitiems atrodai. Žmogus turi poreikį sakyti ir išgirsti atsakymus. Žmogus netaps savimi be santykio su Kitu. Žmogus sociali būtybė, jam reikia ir būtina, kad kažkas atsakytų. Stirneris atkreipia dėmesį į „vienintelio“ sustabarėjimą, atmetant bet kokį santykį su Kitu. Čia jis įvardija, kad „savastis yra pirmapradiškai laisva, jos nepripažįsta nieko šalia savęs“.
„Pavienio“ sąvokai būtinas atsiejimas:
Pirmasis – nuo mistikos, suteikiant galimybę žmogui būti vienam su Dievu. Būdamas šiame santykyje Aš nebelieka. Santykyje su Dievu žmogus tampa nereikšmingu. Jau pats buvimas su Dievu yra mistika. Buvimas su Dievu reikalauja nuoširdumo, tikrumo todėl to savojo Aš ir nebelieka. Tu stovi šiame santykyje Mistika toleruoja pavienį tik tam, kad jis visiškai ištirptų. Čia mistiška jau yra tai, kad žmogus yra dvasia. O dvasia tai sąvasis Aš, santykyje su pačiu savimi.
Antrasis – tai atsiejimas nuo Stirnerio „vienintelio“. Atsiriboti nuo vadinamojo individualizmo. “Pavienis” nėra asmenybė ir tapimas juo, negali būt įvardinta kaip “asmenybės plėtotė”. Čia kalbama, kad individualizmui
būdinga tiek estetinė, tiek religinė, tiek etinė asmenybės plėtotė. Šios aprašytos Kierkegarrdo gyvenimo stadijos leidžia suprasti kas tai yra. Estetinėje stadijoje žmogus mėgaujasi pasirinkimo galimybių įvairove, tačiau jų nerealizuoja. Čia jis vengia „pasirinkti save“ manydamas, kad tai yra tiesiog „skirtingų vaidmenų seka“. Daiktų ir žmonių pasaulis išgyvenamas kaip begalinės galimybės. Etinėje stadijoje žmogus suvokia apsiprendimo būtinybę ir tampa įsipareigojusiu tikrovėje. Žmogus turi gyventi pagal visuomenėje nustaytas normas. Čia mes pasirenkame todėl, kad norime, tačiau tik vėliau paaiškėja pasirinkome gerai ar blogai.Religinėje stadijoje- žmogus atsakingas individualiai, tai aukščiau nei gyvenimas atsakingai pagal nustatytas normas, nes čia žmogus yra santykyje su Dievu. Dievas jam tampa atrama ir pagalba apsiprendimui. Čia individualizmas ir išnyksta kai tampi nereikšmingu.