Jauno žmogaus pasaulis3
5 (100%) 1 vote

Jauno žmogaus pasaulis3

JAUNO ŽMOGAUS PASAULIS

Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.

JAUNŲ ŽMONIŲ DEPRESIJA IR SAVIŽUDYBĖ

Jauni žmonės kartaisi kenčia nuo depresijos, nes jaučiasi tėvų nesuprasti, mylimo objekto palikti ir bendraamžių atstumti. Tai didžiausia problema, su kuria susiduria jaunas žmogus.

JAV buvo atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad nuo depresijos kenčia 4-5 proc.jaunų žmonių. Kai kurie iš jų yra rimtai pamąstę apie savižudybę.

Savižudybė yra svarbiausia jaunuolių mirties priežastis po nelaimingų atsitikimų ir smurtinių nusikaltimų.

Sirgti depresija labai sunku. Depresijos apimti žmonės greitai supyksta ir piktai reaguoja į viską, kas jiems sakoma. Jaunuoliai paprastai labai slepia savo kančią, užsidaro savo kambaryje ir tvirtina, kad jiems viskas gerai.

Iš pradžių žmogus ima skųstis atsiradusia be aiškios priežasties liūdnoka nuotaika, išnykusiu noru dirbti ar kuo nors rūpintis, kartais – prastesniu miegu ar apetito stoka. Vėliau nuotaika gali tapti visiškai prislėgta. Žmogus kalba lėtai, juda vangiai, jį kankina nemiga, neturi apetito, užkietėja viduriai. Veide atsispindi liūdesys, kančia, galva nuleista. Sergantysis nebeturi jokio noro kalbėti, ką nors veikti, domėtis aplinkinių gyvenimu. Jam labai sunku, liūdna, viskas atrodo tarsi nudažyta tamsiomis spalvomis, ateitis lyg nežada nieko gero, gyvenimas atrodo betikslis. Kartais žmogus linkęs kaltinti save nebūtais nusikaltimais. Beje, rytais jaučiamasi blogiausiai, apie pietus – šiek tiek geriau.

Depresija gali pasireikšti ir kitaip – ne pasyvia kančia, o beprasmišku blaškymusi, nerimu ir būgštavimu dėl artimųjų tariamų nelaimių. Toks žmogus yra judrus, neranda sau vietos, dejuoja, verkia, prašo ką nors daryti. Kartais jam gali atrodyti, kad žus visas pasaulis, o jis liks kentėti amžinai. Dabar vis daugiau rašoma apie užslėptą depresija., kurią diagnozuoti trukdo kitų, dažnai somatinių ligų požymiai. Toks ligonis dažniausiai kreipiasi į terapeutą, chirurgą, neuropatologą, bet ne į psichiatrą. Liga pasireiškia sutrikusiu miegu, įvairių kūno vietų (galvos, pilvo, širdies) skausmais. Tokie simptomai gali klaidinti ne tik ligonį, bet ir gydytoją. Medicinoje net buvo atvejų, kai depresyviam ligoniui be reikalo pašalino apendicitą, ištraukė dantį. Rečiau žmogų apima liguistai pakili nuotaika. Žmogus nenormaliai pralinksmėja šypsosi, tartum linksmumas veržtųsi per kraštus, jaučiasi labai laimingas, viskuo patenkintas, pamiršta rūpesčius ir bėdas, Jis kalba daug, garsiai ir greitai, dažnai iki užkimimo, nenuosekliai, blaškosi nuo vienos temos prie kitos, veržte veržiasi ką nors veikti, dirbti, bet viską daro nenuosekliai, niekaip neįgyvendina savo planų.. Jis blogai miega. Toks žmogus paguldytas į ligoninę, greitai susiranda daug draugų, pažeidinėja drausmę. Jis labai išlaidus, linkęs užmegzti atsitiktines pažintis, išgėrinėti. Kadangi iš pradžių liga beveik nepastebima, sergantysis depresija griebiasi neprotingų veiksmų – gali sudaryti abejotinus turtinius sandėrius, skubotai susituokti, mesti darbą ir kt.

JAUNO ŽMOGAUS LAISVĖS SIEKIS

Jaunuoliai trokšta laisvės. Tai natūralu. Laisvė jaunam žmogui labai svarbu. Už tai gali atsisakyti visko. Kad tik greičiau pasinertų į suaugusiųjų gyvenimą. Bet norai neatitinka realybės. Tai pagrindinis prieštaravimas, kylantis jauno žmogaus širdyje.

Tavo laisvė turi nekliudyti kitam. Tai pagrindinis principas, ir, jei jo laikysiesi, išvengsi daug nemalonumų.

Deja, nemalonumų neišvengė Mantas. Jam penkiolika, bet jau spėjo pakeisti septynias ugdymo įstaigas, įskaitant ir nepilnamečių koloniją Veliučionyse. Štai ką jis papasakojo:

“Kai buvau mažas, paklusdavau motinai, ji man buvo autoritetas, ir aš stengdavausi būti geras, visada jai padėdavau, visada jai palaikydavau kompaniją. Tėvo neturiu, jo net nepažįstu. Tėvai išsiskyrė man dar negimus. Mama nieko apie jį nepasakoja. Bandžiau ieškoti, bet veltui. Vienas žmogus buvo užrašęs tėvo vardą ir pavardę, pagal tai tikėjausi atsekti adresą, bet motina paėmė tą lapelį. Taip nieko ir nepešiau…

Pirmieji nesutarimai su motina prasidėjo, kai man buvo dvylika-trylika metų. Pradėjau bėgti iš namų. Nakvoti paprastai grįždavau. Išeidavau aštuntą valandą ryte ir grįždavau apie pusiaunaktį. Motina nori mane pririšti, ji vis dar galvoja, kad aš mažas. Norėtų, kad visada kūdikiu ir likčiau, nes tuomet galėtų mane valdyti ir vedžiotis už rankutės. Motina vyro neturi, tai jai tikriausiai liūdna vienai. Negi turiu su ja sėdėti ir klausytis nuolatinių moralų, kažkokių nesąmoningų šnekų? Pykstamės dėl kiekvienos smulkmenos – tai ne tada grįžau, tai kambario nesusitvarkiau… Baisiausia, kai ji mane užrakina kambaryje ir neduoda valgyti. Vieną kartą taip pragyvenau dvi savaites. Gyvybei palaikyti motina
kasdien atnešdavo vis tų pačių makaronų. Taip pasimaitinus – “ragai”. Kažkoks elementarus maistas turi būti – juk aš augu! Kolonijoje ir tai geriau – ten bent badauti nereikia.

Vieną kartą teko bėgti, nebegalėjau daugiau kęsti bado ir namų arešto. Susipyniau virvę iš paklodžių ir užvalkalų ir taip išlipau iš trečio aukšto. Nuėjau pas močiutę, ji gera – mane supranta, pamaitina, paguodžia. Galiu pasiskųsti motina – močiutė supras. Ji kitokia nei mama, nenori manęs prie savęs pririšti. Motinai aš iš tikrųjų nerūpiu – ji galvoja tik apie save. Motina niekada neduoda pinigų, o štai močiutė kartais sušelpia.

Pasprukus iš namų – kitas jausmas. Susitinki su draugais, vaikščioji sau po senamiestį, parkus… Jei turėdavom pinigų, gerdavom iki žemės graibymo, lankydavom diskotekas. Tik tų pinigų vis trūkdavo…Pinigų, kurių gaudavau iš močiutės, ne visada užtekdavo. Tuomet vagiliaudavau arba “reketuodavau” vaikus. Paprasčiausiai sakydavau: “duok pinigų, jei ne – gausi “malkų”. Mažesnieji dažnai išsigąsdavo ir atiduodavo viską iki paskutinio cento. Pinigų su draugais “užsidirbdavom”švarindami kišenes. Anksčiau mokyklų rūbinės būdavo nerakinamos. Iškraustydavom striukių kišenes ir susidarydavo visai padori sumelė. Į butus brautis baisu, bet kada gali sučiupti. Bandėm keletą kartų vogti iš parduotuvės, bet ne patys plėšikaudavom, o siųsdavom “profą”. Jį nesunku būdavo įkalbėti. Pasijuokdavom, kad jis bailys, tai tas kvailelis įsižeisdavo ir tiesiu taikymu nudumdavo į parduotuvę. Norėdavo įrodyti, kad moka vogti, kad yra tikras “profas”.

Iš parduotuvės vogdavom smulkmenas. Vieną kartą “profas” atnešė krūvą ledinukų “Chupa-Chups” ir kramtomos gumos “Orbit”. Smagu… Susėdę valgėme. Kaip mažvaikiai. Vogdavom, aišku, ir stambesnius daiktus. Vieną kartą su draugais įkliuvom vogdami “nivą”.

Vienąkart motina susilaužė koją, ir, kad tupėčiau kartu su ja, neišleido į stovyklą. Norėjau motinai atkeršyti, dėl to vis mesdavau mokyklas, girtaudavau, pradėjau rūkyti. Nervindamas motiną, tikėjausi jai atkeršyti už badą, namų areštą… Jaučiau, kad daugiau nebeištversiu, nutariau pamokyti motiną. Uždegiau visas šviesas, įjungiau visus elektros prietaisus, užkūriau dujas. Sakė, kad kažkur dujas praleisdavo. Gal dujinė netvarkinga buvo… Atrodo, aš uždegiau visus čiaupus.

Motina neteisingai mane apkaltino pasikėsinimu nužudyti, susprogdinti butą. Pripažino kaltu. Buto sprogdinti ir motinos žudyti net minties neturėjau. Norėjau tik atkeršyti jai “prisukdamas” sąskaitas už komunalinius mokesčius.

Motina paskambino pareigūnams. Policija atvažiavo rytojaus rytą, liepė rengtis ir sakė nuvešią į mokyklą. Taip patekau į vaikų spec.auklėjimo namus. Tai buvo šešta vieta, kurioje mane mokė, auklėjo. Direktorius paaiškino tvarką ir uždarė į izoliatorių su dar vienu vaikinu.

Pirmas įspūdis buvo baisus. Kažkoks senamadiškas pastatas, sienos apgriuvusios, bet dar laikosi, teritorija aptverta, ją saugo šunys. Bet pabėgti, kaip vėliau supratau, įmanoma. Daugelis bėgo per 2000-ųjų metų sutikimą. Aš nebėgau. Net nebandžiau, nes žinojau, kad už gerą elgesį anksčiau išleidžia. Be to, labai bijojau ten likti vasarai. Pirmas dvi savaites tikrai buvo labai sunku. Vėliau įpratau. Labai sunku gauti cigarečių. Ta įstaiga panaši į kalėjimą. Anksčiau ten ir buvo kalėjimas. Gal todėl išliko visi kalėjimo papročiai. Ten buvo sava tvarka. Gerai, kad aš buvau “putiovas”(t.y. savas bičas, na, vienu žodžiu tariant – normalus), tai manęs neskriausdavo. Visada tarp panašaus amžiaus vaikų buvau stipriausias. Tik vieną kartą buvau “užsiparašinęs”. Tai panašu į užsikrėtimą, susipurvinimą. Prisiliečiau netyčia prie daikto, kurį naudojo “gaidys”. Bet nuėjau pas “verchą” ir jis mane “atparašino”. Paprasčiausiai visiems pasakė, kad jau esu švarus. Visi kolonijoje vandenį geria neprisiliesdami prie čiaupo, nes iš ten pat geria ir “gaidžiai”.

Taip yra tidėl, kad iš kalėjimo kolonija paveldėjo kastas. Pati aukščiausia – “vierchas”. Paprastai jis būna vienas. Visi jo klauso, besąlygiškai paklūsta. Tai – lyg dievas. Visi turi su juo dalintis maistu, cigaretėmis. Nepaklusi – bus blogai, manyk, kad ten neištversi, “gaidžiu” padarys. “Gaidys” – žemiausia kasta. Visi jo vengia, laiko nešvariu. “Gaidys” – tai tas, kuris čiulpia… nesakysiu ką. Po “gaidžių” eina dūchai. Jų pareiga būdavo patarnauti “verchui” ir “putioviems”. Jie paprastai skalbdavo kojines. “Putiovi” – normalūs. Tarp jų, kaip minėjau, ir aš buvau.

Kolonijoje praleidau pusę metų. Po to mane motina atsiėmė. Kaip ir anksčiau, pykomės. Kaip ir visi tėvai, ji riboja mano laisvę. Kai negali būti laisvas, bėgi iš namų. Tokių daug pažįstu. Beje, kad motina mane kur nors atiduotų, tai ne pirmas kartas. Kai buvau dvylikos, ji mane išvežė į internatą. Priežastis – motinos depresija. Ji negalėjo manęs prižiūrėti, nes vartojo stiprius antidepresantus. Be to, kaip minėjau, aš ją nuolat nervindavau, viską namie laužydavau… Nuo mažų dienų esu toks judrus.

Labai laukiu, kada sukaks aštuoniolika. Tada būsiu nepriklausomas nuo motinos. Išvažiuosiu
dirbti į užsienį, nes mamos atsiklausti nereiks.

NESISEKA MEILĖJE…

Tai dar vienas jauno žmogaus rūpestis. Kartais meilėje nesiseka todėl, kad kartojame tėvų klaidas. Papasakosiu apie Ritą, kuriai taip ir nutiko.

Ritą augino viena mama, nes tėvas ją paliko. Motina savo nuoskaudą įprato išlieti ant vyriausiosios dukters – Ritos. Mergaitė buvo labiausiai panaši į tėvą. Nuolat jai primindavo, kokia ji “negraži ir stora”. Net į stovyklą nenorėdavo išleisti, sakydama: “Ten vyksta šokiai, o tu neturi normalių rūbų, esi negraži ir stora, ten blogai jausiesi. Verčiau jau sėdėk namie su manim”. Kai Rita paaugo, motinai vis sakydavo, kad suaugusi niekada kartu su ja negyvens. Motina atšaudavo:”Kur tu sena merga būdama dėsies. Joks vyras negalės tavęs pamilti. Pažiūrėk į save. Tik mama tave mylės”.

Iš tiesų užaugusi Rita taip ir nepatyrė meilės. Meilę ji pati stumte stūmė nuo savęs. Jei koks vyras į ją ir atkreipdavo dėmesį, Rita pamanydavo, kad iš jos tiesiog juokiasi…

Ritos atvejas išskirtinis. Retai kada tėvai taip menkina dukras. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Jei mama savęs nelaikys patrauklia, jei nesijaus tikra moterimi, šią nuostatą neabejotinai perduos ir dukrai. Tėčio vaidmuo auklėjant dukrą taip pat didelis. Jei mergaitės matys nevykusius mamos ir tėčio santykius, nieko gero iš meilės nesitikės ir dukra.

Mergaitės, augančios emociškai šaltose šeimose išvis nežino, kas yra meilė, rūpinimasis, artumas, atjauta. Dvasinio artimumo nebuvimas joms tampa norma. Tad nieko nuostabaus, kad užaugusios ir sukūrusios savo šeimą vadovaujasi stereotipais atsineštais iš tėvų šeimos (pavyzdžiui, – “visi vyrai kiaulės”), o ne natūralaus dviejų mylinčių žmonių pavyzdžiu. Jos paprasčiausiai neturi tokio pavyzdžio! Čia suveikia dar viena taisyklė: jei tolimame horizonte pasirodo kas nors panašaus į meilę, vardan jos atsisako bet kokių asmeninių interesų. Taip yra todėl, kad mergaitės, augusios emociškai šaltose šeimose, moka tik pasiaukoti, bet ne mylėti. Jos jaučia tik įsipareigojimų naštą ir kaltės kompleksą. Tokiai moteriai net į galvą neateina, kad ji – ne karys lauke ir kad atsakomybe būtina dalintis abiems partneriams per pusę.

PERDĖTAS TĖVŲ“RŪPESTIGUMAS”

Jaunuoliai labai nemėgsta, kai tėvai kišasi į jų gyvenimą ir perdėtai rūpinasi. Ypač tai kenkia mergaitėms. Štai pavyzdys.

Joana savo dvi dukras (penkiolikmetę ir septyniolikmetę) nuolat moko: “Visi vyrai siekia tik vieno. Visi jie kiaulės, taigi nepasitikėkite jokiu vyru”. Ir dar priduria: “Tikros meilės nebūna”.

Joanos bendradarbės patebėjo vieną keistą dalyką. Mergaičių mama iš laikraščių ir žurnalų plėšo lapus ir meta juos į šiukšlių dėžę, kad namo parneštų “cenzūruotą” leidinį. Paklausta, kodėl taip daro, Joana atsako: “Saugau dukras nuo pornografijos”. Į šiukšlių dėžę skrisdavo būtent tie puslapiai, kuriuose kalbama apie moteriškumą, meilę, kontracepciją ir kitas moteriškas gudrybes, įžymybių gyvenimą. “Pagrindinė išmintis – susilaikymas iki vedybų, tad dukroms tokie dalykai negali būti aktualūs”, – kaip kirviu nukerta Joana.

Viską ir visada matanti mamytė dažnai verčia dukrelę „pasipasakoti viską savo pačios labui, kad ji galėtų laiku užkirsti kelią blogiausiems dalykams“. O iš tikrųjų – kad galėtų kontroliuoti situaciją ir visą dukters gyvenimą. Už tai mainais žada savo meilę ir pagalbą, neleisdama jai suaugti ir spręsti pačiai. Tokiose šeimose domimasi tik dvasiniu jaunuolės gyvenimu ir neleidžiama patirti jokių fizinių malonumų, tokių kaip mėgavimasisi maistu, judėjimu ir ypač seksualumu.

Perdėtai sergimos mergaitės dažniausiai būna drovios, tylios ir tuo labai skiriasi nuo linksmo bendraamžių paauglių būrio. Tokia paauglė ar jaunuolė nedrįsta madingiau apsirengti, mat jai drabužius parenka mama, kuri mano, kad išorinis grožis nėra svarbus. Bet kuriuo atveju mergaitė jaučiasi kalta vien nuo tos minties, kad daro kažką, kas nepatinka jos tėvams.

Toli gražu ne visos merginos sugeba pasipriešinti perdėtai globai. Tuomet jos susiranda savų protesto būdų – iš pirmo žvilgsnio nepastebimų. Tipiškas tokių jaunuolių elgesys – savęs marinimas. Užguitos mergaitės tegali kontroliuoti tik savo kūną. Taip susergama anoreksija, kartais – bulimija. Neveltui anoreksija vadinama “auksinio narvelio” sindromu.

Perdėtai stebima mergaitė neturi su kuo pasikalbėti apie paaugliškas paslaptis. Apie tai nekalba net su draugėmis. Jos paprasčiausiai bijo. Suaugusios jos bijos daug ko: paskambinti mylimajam, kreiptis pagalbos, rekomenduoti save darbdaviui. Joms tai atrodys “pernelyg įžūlu”. Beveik visada tokios moterys, bandydamos pateisinti savo „gyvenimo baimę“, bėgant metams susikuria ištisą filosofiją: pasaulis priklauso „akiplėšoms“, „karjeristams“, „egoistams“, o jos yra „kuklios“, „sąžiningos“, „geros“. Iš tiesų per psichoanalizės seansą pasirodo, kad „kuklumas“ ir „gerumas“ čia niekuo dėti. Moteris tiesiog turėjo griežtus tėvus. Jie slopino jos valią ankstyvoje vaikystėje, ir ji, nesuformavusi ryškaus savojo „aš“, dabar patiria „nesuprantamą“ baimę, kai gyvenimas reikalauja spręsti pačiai.

VYRESNIEJI, NEPAŽEISKITE PRIVAČIOS ERDVĖS

Jaunam žmogui labai
nelengva, kai jis neturi savo kampo, kai nuolat pažeidžiama jų privati erdvė. Nuosavybės jausmas būdingas visiems gyviems sutvėrimams. Jo iš žmogaus sąmonės ir pasąmonės neįstengė ištrinti nei evoliucija, nei civilizacija. Absoliučiai visiems reikalinga vieta, kur galėtume atsipalaiduoti, kur jaustumeisi saugus, stiprus. Tad įsiveržimas į šią privačią teritoriją atrodo kaip agresija ir žmogaus teisių apribojimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2627 žodžiai iš 8620 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.