Juvelyrika Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Juvelyrika Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3

Juvelyrika 4

Juvelyrikos Lietuvoje istorija 4

Juvelyriniai metalai ir jų lydiniai 6

Juvelyrinės technikos 7

Juvelyriniai akmenys (brangakmeniai) 8

Žymiausi šiuolaikiniai lietuvių juvelyrai 8

Apibendrinimas 10

Literatūra 11

Įvadas

Įdomu paspėlioti, kaip atrodė pirmasis žmogaus pagamintas papuošalas… Gal tai buvo žvėries iltis, pakabinta ant iš žievės pintos virvelės, gal įdomus, kažkuo patraukęs dėmesį akmuo ar medžio gabalėlis. Koks jis bebūtų, greičiausiai turėjo paskirtį – pritraukti gerąsias jėgas arba apsaugoti nuo blogio. Tai pagrindinis skirtumas tarp šiandien vėl populiarių talismanų ir amuletų: talismanai pritraukia sėkmę, o amuletai apsaugo nuo „piktos akies“. Taigi galima būtų teigti, kad juvelyrika prasidėjo nuo baisaus žvėries danties, pakabinto ant virvutės.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė: žmonija tobulėjo, keitėsi jos tikslai, o kartu keitėsi ir jos reikalavimai, keliami papuošalams. Vystėsi grožio supratimas ir žmogui nebepakako tiesiog gražaus kažkur rasto akmens ar iš sumedžioto žvėries nasrų išrauto danties. Kad jis atitiktų keliamus estetinius reikalavimus, jį reikėjo patobulinti, apdirbti, pagražinti. Taip ir prasidėjo juvelyrinių dirbinių kūryba.

Keitėsi žmonių mentalitetas: jie suprato, kad ant virvutės pakabintas akmuo, dantis ar kt. neapsaugos nuo piktųjų dvasių ir nepritrauks sėkmės. Taip papuošalai prarado maginę funkciją. Bet patys juvelyriniai dirbiniai neišnyko: jie įvairėjo, tobulėjo jų gamybos technikos, pradėta naudoti daugiau ir įvairesnių medžiagų jiems kurti. Dabar juvelyriniai dirbiniai turi 2 pagrindines funkcijas: socialinę (rodo, kokiam visuomenės sluoksniui priklauso papuošalo nešiotojas) ir dekoratyvinę (puošia žmogų).

Juvelyrika

Juvelyrika – tai taikomosios dekoratyvinės dailės šaka; papuošalų iš tauriųjų bei spalvotųjų metalų, jų lydinių ir brangakmenių kūryba. Juvelyrika susijusi su kultūra, gyvensena, drabužių stiliumi. Turi dekoratyvinę bei socialinę (priešistoriniais laikais – ir maginę) funkcijas. Juvelyriniai dirbiniai gaminami iš aukso, sidabro, platinos, vario ir kitų metalų, puošiami brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, perlais, gintaru, perlamutru, dramblio kaulu, ragu. Vartojama įvairi technika: kalyba, kalstymas, filigranas, granuliavimas, liejyba, juodinimas, inkrustacija, puncavimas, ėsdinimas, šlifavimas, poliravimas, emaliavimas, taip pat mechaniniai metalo apdorojimo būdai: štampavimas, presavimas, valcavimas ir kiti.

Juvelyrika – viena seniausių taikomosios dekoratyvinės dailės šakų. Meniškumu pasižymėjo jau senovės Egipto juvelyrika. Senovės graikai mėgo vienspalvius dirbinius iš aukso, o romėnai vertino spalvingumą, medžiagų įvairovę. Vėlyvaisiais viduramžiais (nuo XIIa.) plito emaliavimo, filigrano, inkrustacijos, juodinimo technikos. Stengtasi išryškinti ne vien atlikimo meistrystę, bet ir medžiagos brangumą (mėgti papuošalai su nešlifuotais kabančiais akmenimis). Renesanso ir manierizmo laikotarpiu ištobulintas metalų ir akmenų (litoglifika) apdorojimas. XVI – XVIIIa. Ypač meistriški buvo vokiečių sidabriniai dirbiniai ir emaliai, anglų sidabras ir prancūzų juvelyrika.

XIXa. papuošalų gamyba buvo mechanizuota, supaprastinti brangakmenių apdorojimo būdai, unikaliuose dirbiniuose kartotos ankstesnių dailės stilių formos. Juvelyrikos modernizacija siejama su art nouveau kryptimi. Tuo metu suformuotas iki šių dienų nepakitęs požiūris į juvelyrinį dirbinį – papuošalas vertintinas ne tik dėl medžiagos brangumo, bet ir dėl plastinių savybių, autoriaus originalaus braižo2.

Juvelyrikos Lietuvoje istorija

Ankstyvojo laikotarpio juvelyrika (nuo seniausių laikų iki XIV a.)

Poslinkį vystytis menui suteikė XVII-XVI a. pr. Kr. į Lietuvą pradėtas įvežti žalvaris ir su juo prasidėjęs ankstyvasis metalų arba žalvario laikotarpis (XVI-V a. pr. Kr.). Tuo metu išplito papuošalai iš lankstytų žalvarinių vielelių ir lazdelių bei kalto metalo (smeigtukai, apyrankės kanopiniais galais).

Senajame geležies amžiuje (I-IV a.) gaminta daug tik Lietuvai būdingų geležies bei žalvario papuošalų: antsmilkinių, kaklo apvarų, segių, apyrankių, žiedų. Įvairėjo jų formos ir technika, atsirado naujos medžiagos (sidabras, stiklas, emalis). Iš Baltijos kraštų į Romą plaukė gintaras, mainomas į žalvarį, stiklo ir emalio papuošalus.

Viduriniajame geležies amžiuje (V-VIII a.) žlugo Romos imperija, vyko tautų kraustymasis, formavosi nauji prekybos keliai, kurie tiesėsi iš Lietuvos į pietryčius. Pagausėjo įvairių papuošalų. Formavosi naujos antkaklių, segių, apyrankių ir smeigtukų formos, kurios buvo bendros visai Rytų baltų kultūrai. Būta tik lietuviams būdingų – antkaklės šaukštiniais galais.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX-XII a.) gaminti ypač puošnūs ir sudėtingi sidabro, žalvario ir gintaro dirbiniai. Atsirado naujų papuošalų (plokštelinės ir pasaginės segės, klaustuko pavidalo auskarai). Tuo laikotarpiu buvo populiarūs masyvūs, sunkūs papuošalai.

Gotikos laikotarpio juvelyrika (XIII a.-XVI a.)

Papuošalus amatininkai gamino iš vietinės balų rūdos ir iš metalo, atgabento iš kitur. Su pagonybės atsitraukimu nyko baltiškieji papuošalai iš paprasto ir pasidabruoto žalvario, sidabro.
Plintantys europietiški drabužiai, dažniausiai puošti siuvinėjimu, tolydžio išstūmė antkakles, apyrankes, smeigtus. Juos keitė vakarietiški koljė, kabučiai, grandinėlės, karoliai, apyrankės, žiedai. Iš tradicinių baltiškų papuošalų kurį laiką nešiotos apskritos plokštelinės ir žiedinės segės, dekoruotos raižyba, granuliavimu, filigranu, segės gyvūniniais galais, įvairūs mišrūs vėriniai. XVI a. išnyko žalvariniai papuošalai

Renesanso laikotarpio metalo dirbiniai (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)

XVI a. viduryje smulkieji bajorai ir valstiečiai galutinai atsisakė baltiškų formų papuošalų, juos keitė kosmopolitiškų formų grandinėlėmis su medalionais, filigrano ir kiauraraštėmis segėmis, žiedais su reljefiniais jų savininko portretais. Ypač prabangūs buvo masyvūs aristokratų papuošalai, nusagstyti brangiais ir pusbrangiais akmenimis, renesanso metu madingi perlų vėriniai, kabučiai su Vilniaus pinigų kalyklos monetomis, gemos ir kamėjos Jas kūrė Vilniaus auksakaliai Konradas Bekas, Jeronimas Fišeris, Jurgis Braunas, Džovanis, Jakopas del Karaljas. Miestiečiai ir smulkieji bajorai puošėsi paauksuotais žalvariniais ir sidabriniais papuošalais.

Baroko laikotarpio juvelyrika (1600-1790)

Svarbus auksakalystės centras buvo Vilnius. Čia ir kituose miestuose gaminti papuošalai: antkaklės, diademos, segės, žiedai, apyrankės, pasižymėję puošybos (emaliai, inkrustacija brangiais ir pusbrangiais akmenimis) ir technikos (filigranas, granuliavimas, liejyba, kalstinėjimas, kt.) įvairove.

Klasicizmo laikotarpio juvelyrika (1780-1850)

Didžiąją dalį auksakalių dirbinių ir toliau sudarė moteriški papuošalai: antkaklės, diademos, žiedai ir apyrankės su kamėjomis, mūvėtos iškart po keletą, drabužius puošusios segės, medalionai. Jiems vartoti taurieji metalai, brangieji ir pusbrangiai akmenys, taikyta įvairi technika: liejimas, spaudimas, kalstymas, filigranas. XVIII a. pabaigoje vietinių papuošalų poreikis sumenko dėl užsieninių šios rūšies dirbinių, kurių ypač daug buvo įvežama iš Vokietijos ir Prancūzijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1089 žodžiai iš 3591 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.