Kaip atrodo mirtis
5 (100%) 1 vote

Kaip atrodo mirtis

Žmogus gyveni ir nemąstai apie mirtį. Ji ateina netikėtai, kai mažiausiai to tikiesi. Ji atima tau brangius žmones neklausdama tavo nuomonės ar jie tau dar labai reikalingi. Mirtis pasiima ir tiek. O tu verki, kankiniesi nors supranti, kad tai yra neišvengiama. Kiekvienas juk mirsim tik vieni anksčiau kiti vėliau. Tokiomis netekties minutėmis susimąstai, kodėl tai atsitiko būtent dabar. Nejau mirtis negalėjo palaukti dar truputį. Juk prašai tiek nedaug tik palaukti. Bet ar laiką galime sustabdyti? Ar galime praeitį pakeisti? Ogi ne. Todėl ir mirtis neklausia nei kiek tau metų nei kaip tu atrodai. Ji ateina ir pasiima. Bet ar kada susimąstei kaip jinai atrodo?

Gyveni ir lauki. Lauki ko? Ogi pats nežinai. Juk nežinai kaip atrodo mirtis, nežinai ko laukti. Pavyzdžiui tu leki per naktinį miestą, spaudi pedalą ir leki, skrieji savo automobiliu. Štai tu leki, o aplinkui daug daug mašinų ir staiga aiškiai, tačiau ramiai supranti, kad kažkur greta, šitame sraute, tokiu pat greičiu lekia tavo mirtis. Tu nesusimąstai o galbūt tu važiuoji jau paskutini kartą. O gali mirtis gyvena šalia. O gal ji tiesiog ateina tavo pačio pavidalu ir pasiima. O ką jaučia tas žmogus? Gal jis supranta, kad ateina mirtis, bet nepasakoja kaip ji atrodo. Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka,- nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti

O ką būtent reiškia žodis mirtis. Gal jis slepia kažkokią prasmingą reikšmę. Žmonijos požiūris į mirtį yra vienas iš visuomenės tabu. “Apie mirusį arba gerai arba nieko.” – yra dažnai girdimas posakis. Pasaulyje kasdien miršta tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių. Mirtis yra kasdienybės dalis, gamtos įstatymas, fizikos dėsnis. Anonimiška vieno žmogaus mirtis kartais sukelia trumpą susidomėjimą, gailestį ar nusistebėjimą. Supratau: svarbiausia ne tai, „kad“ žmogus miršta, net ne tai, „kada“ miršta. Žinojau jau anksčiau, bet tik dabar taip stipriai pajutau – svarbiausia, KAIP miršta. Popiežiaus mistis buvo tyli, bet nuaidėjo kaip didingiausias jo gyvenimo simfonijos akordas. Savo gyvenimu ir mirtimi jis atsakė į visus klausimus apie gyvybės vertę ir kančios prasmę. Šis Žmogus, Žmogus didžiąja raide, kurio žodžius tiek kartų praleisdavau pro ausis, dabar savo tyla privertė mane suklusti. Šio Žmogaus gyvenimui dažnai likdavau abejinga, bet paskutinės jo gyvenimo dienos išspaudė ašaras iš pat mano širdies gelmių.

Tai visgi kaip atrodo mirtis? Juk ji visai ne kokia nors baisi, sena, stora moteriškė juodais drabužiais, su dalgiu ant peties. Ne. Ji normalus žmogus, kuriam tiek metų kiek gal būt tau pačiam, arba dar daugiau metų. Jis tiesiog kokio nors amžiaus, savo laikotarpio. Jo blakstienose įstrigusi ašara, bet jis galbūt nenori kiaurai peržvelgti viso savo gyvenimo. Ir gali būti, kad būtent jūs, o tiksliau tu esi jo mirtis.

Bet tu ramus. Nes ko bijoti? Juk pats spaudi savo automobilio vairą. Nė kartą esi patikėjęs savo gyvybę pilotams, gydytojams. Gal būt tu buvai tas šalia sėdintis keleivis, kurio mirtis priklausė tam vairuotojui. Menkiausias nesusipratimas ar vairuotojo įgūdžių neturėjimas galėjo priartinti tavo mirtį. Gal būt tada būtum pamatęs kaip atrodo mirtis. Tada gal niekam ir nebūtum nupasakojęs. Gyvendamas juk susimąstai, jog gyveni jau labai senai. Gyveni visą gyvenimą. O tavo antkapyje tarp gyvenimo ir mirties datų bus įbrėžtas brūkšnelis. Tokio pat ilgumo kaip ir visuose kituose. Nepriklausomai nuo to, kiek pragyvenai. Taigi nesvarbu ar tau bus dvidešimt ar tau bus šešiasdešimt vis tiek mirtis pasiėmusi tavo antkapyje paliks tik metų skaičių. Juk taip atrodo kiekvieno iš mūsų mirtis užsibaigianti antkapiu.

Geriausiai pasakytų kaip atrodo mirtis pats mirštantis žmogus. Tačiau rašydama šį rašinį to pati negaliu patirti. Manau šiai temai labai tinka šis Salomėjos Nėries „Saulėlydis“ antroji strofa:

Varpai vakariniai paskendo į Nemuną.

Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų.

Žiūri ir plečiasi mylimos akys

Tylinčiam veidrody mėlyno ežero.

Perskaičius šią strofą, verčiančią susimąstyti, susipriešina du jausmai : liūdesys bei grožis. Ši ištrauka įstabiai parašyta, tas žmogus viską išgyveno, jautė. Ir tai jog „plečiasi mylimos akys“ parodo jog žmogus liūdi tarsi ruošiasi verkti. O kadangi verkimas glaudžiai asocijuojasi su mirtimi, todėl manyčiau tiesiogiai apibūdina mirtį. Kadangi žinome, kad rašytoja parašė eilėraštį dar būdama gyva, todėl ji perteikia tai kaip mirtis atrodo liūdinčiojo akimis. Tokią strofą perskaičiuos prieš mirtį manyčiau greit dingtų baimė mirti. Mes bijome, nes nežinome kaip ji atrodo. O čia taip lengvai gražiai išreikšta jog nebelieka nė lašelio baimės bei jaudulio. Tik užsimerkti bei ramiai atsigulus sulaukti mirties, kuri ateis. Mums reikia suvokti, kad mirtis- gyvenimo dalis. Mes galime ją ignoruoti, bet kiek ją bestumsime, tai yra faktas, su kuriuo susiduriame. Išmintis, kurią mes po truputį prarandame, išmintis sakyti „prisimink, kad mirsi“ įprasmina gyvenimą. Tai faktas, kuris verčia susimąstyti apie vertybes, santykį su kitais žmonėmis ir panašiai. Gal būt tai, kad mes tarsi bandome pamiršti mirtį, ją
nutylėti, iškreipia mūsų santykį su kitais žmonėmis. Jeigu mes prisimintumėme mirties neišviangiamumą, tai ir santykis su artimais žmonėmis būtų geresnis.

Požiūris į mirtį, mirties samprata istorijoje labai kito. Vienais laikais mirtis būdavo lyg siaubas, vėliau mirtis priimama kaip neišviangiamybė ir į mirtį žiūrima natūraliai. Atsirado ir ironiškas požiūris į gyvenimo pabaigą. Kaip yra šiuo metu? Ar mes bijome pačios mirties, ar supratimo, kad mirsime nesupratę, kas yra gyvenimas? Istoriniais tyrimais rodo, kad viena iš bėdų, prasidėjusi moderniaisiais laikais, buvo bandymas išstumti mirtį. Mirštantys žmonės buvo vežami į ligonines, stengiamasi, kad vaikas augtų nematydamas mirties. Į mirtį buvo žiūrima kaip į užkrečiamą ligą. Jeigu mes ignoruosime mirtį, tarsi jos ir neparagausime. Jeigu žmogus tiki anapusiniu gyvenimu, tai mirtis yra tik vienas etapas, vienas epizodas. Tačiau jeigu nežinome, kas mūsų laukia anapus, esame pasimetę, tai iškyla didesnė mirties baimė. Kai mirtį bandome kažkur išstumti, ji tampa priešu, kuris tau gali smogti, nuo kurio slepiesi. Mirtis o tokia sava, kad ji klegėdavo, būdavo šalia- riba tarp mirties ir pasaulio išnyksta. Dabar tai bandoma paversti karnavalu, kuriame nebėra užuominų apie mirtį. Yra gąsdinimas mirtimi. Pirmapradė prasmė dingsta. Žmonės vienas kitą gąsdina savo apdarais ir perduoda žinią, kad mirtis yra gąsdinanti, bet ji nėra tikra. Didysis paradoksas: kai žmogus pabandė nugalėti mirtį, jis tapo nuo jos priklausomas. Mirtis užvaldė žmogaus mintis. O kai žmogus gyvena žinodamas, kad mirtis yra normali gyvenimo dalis tampa laisvenis. Tad geriau nepiešti mirties kulto kad žmogus nesibaimindamas išeitų iš gyvųjų tarpo.

Šiuo metu Jūs matote 62% šio straipsnio.
Matomi 1218 žodžiai iš 1970 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.