Kaip galima edukologija
5 (100%) 1 vote

Kaip galima edukologija

1121

Turinys

Įvadas …………………………………………………………. 3

Kas yra edukologija? Edukologijos istorija ………………. 4

Moderniosios edukologijos atsiradimo priežastys ……… 5

Moderniosios edukologijos teorinės prielaidos ………….. 6

Edukologijos objektas moderniojo mokslo požiūriu …… 8

Išvados …………………………………………………………. 8

Literatūros sąrašas …………………………………………………………. 10



Įvadas

Ugdymas yra svarbiausia žmonijos egzistencijos forma. Ugdymas yra neišspręsta mokslinė problema, nes nuo seno gilintasi ne tiek į ugdymo prigimtį, kiek į filosofinius idealus ir valstybės politiką, taigi ugdymo tikrovė, kaip mokslinio pažinimo objektas, nėra pakankamai apibrėžta.

Dar viena ugdymo problema, su kuria susiduria ugdytojai – tai besiugdančių žmonių aprūpinimas saviraiškos priemonėmis ir tų priemonių tinkamas ir efektyvus panaudojimas sudarant sąlygas žmonėms ugdytis.

Taip pat yra keletas ugdymo tikslo problemų. Viena iš jų – žmogus ir jo prigimtis: vieniems ji netobula, nuodėminga, kitiems – tobula, gera, tretiems – laukiniška, bloga.

Tikslas yra siekimo priežastis. Vienas ugdymo tikslų – išskleisti visas žmogaus savirealizacijos galimybes. Ugdymo tikslai siejasi su ugdymo uždaviniais: ugdymo tikslai tarsi suskyla į uždavinius, kuriuos išsprendus artėjama prie tikslo.

Ugdymo mokslo istorijoje buvo įvairių ugdymo tikslų, kuriuos lėmė filosofinės pažiūros į žmogų. Antikos laikais ugdymo tikslas buvo harmoningo žmogaus ugdymas. Viduramžiais svarbiausi ugdymo tikslai buvo susiję su religija. Renesanso epochoje buvo pabrėžiama visapusiško, plataus akiračio, blaivaus proto žmogaus ugdymo tikslai. Švietimo epochoje susidūrė racionalizmas su empirizmu. I.Kantas, bandęs sutaikyti šias dvi filosofines pažiūras, iškėlė tikslą, kad ugdymas turi išskleisti žmogaus prigimtį – žmogiškumą. XX amžiuje iškeltas šiek tiek kitoks, tai yra pragmatinis ugdymo tikslas, kurio esmė – pritaikyti žmogų prie realaus gyvenimo, išmokyti jį problemiškai mąstyti ir veikti konkurencijos sąlygomis (Dž.Diujis).

Apibrėžiant ugdymo tikslus, reikia juos kildinti iš integralaus požiūrio į tikrovę, į ugdymo procesą, kurio centras yra žmogus.

Galutinis ugdymo tikslas – tobula asmenybė, tai yra visapusiškai išugdyta asmenybė, turinti amžinas žmoniškąsias vertybes – teisingumą, darbštumą, savarankiškumą, dvasingumą, tautiškumą, išmintingumą, kūrybingumą, dorumą ir kitas. Toks žmogus vadinamas „integruota asmenybe“, o vidinė vertybių integracija užtikrina dvasinį klestėjimą.

Svarbiausias edukologijos metodikos uždavinys – įgalinti žmogų sėkmingai veikti atliekant praktines ir teorines užduotis, nes nuo veiklos kokybės priklauso ir gyvenimo kokybė.

Dar vienas edukologijos uždavinys, kurį turi atlikti švietimas ir jo institucijos, yra parengti žmones, suteikti jiems kvalifikaciją, kad jie galėtų įsisavinti ir valdyti didelius informacijos srautus.

Kitas mokymo arba ugdymo uždavinys – įvesti žmogų iš buitinio gyvenimo į kultūrinį: ugdymo pagalba žmogus turi perimti kultūrines vertybes, jas ne tik naudoti, bet ir kurti.

Taip pat nelengvas ugdymo uždavinys yra žmogaus charakterio keitimas, ugdymas formuojant vertingas nuostatas, įpročius, šalinant įgimtus ir įgytus trūkumus.

Teisingų įsitikinimų suformavimas yra baigiamoji ir aukščiausioji ugdymo dalis, kitaip sakant, tai – svarbiausias ugdymo uždavinys, kad žmogus galėtų adekvačiai suvokti tikrovę ir susidaryti ją atitinkančias pažiūras bei gyventi taip, kad jam pasaulis atrodytų kaip harmoninga visuma, kur viešpatauja tiesa ir tikėjimas, grožis ir viltis, gėris ir meilė.

Kas yra edukologija? Edukologijos istorija

Edukologija – tai žmogaus ugdymo mokslas. Žodis „edukologija“ sudarytas iš lotynų kalbos žodžio „educatio“ – auklėjimas, ugdymas, ir graikų kalbos žodžio „logos“ – mokslas, mintis, žodis. Lietuviškas žodžio „edukologija“ atitikmuo – „ugdymo mokslas“. Ilgus amžius ugdymo teorija buvo suprantama kaip vaikų ugdymo meno teorija. XVIII amžiuje pradėtas vartoti „pedagogikos“ terminas, reiškęs vaikų ugdymą (graikų kalbos žodžiai „paidos“ – vaikai, „agein“ – vesti). Tik XIX amžiuje pereita prie suaugusiųjų mokymo, kurį J.F.Herbartas pavadina „andragogika“. XX amžiuje suaugusiųjų švietimas įgyja naują pobūdį, nes mokslo ir technologijos pažanga reikalauja tokio ugdymo, kuris tęstųsi visą gyvenimą, taigi atsiranda naujų tęstinio mokymo idėjų, išpopuliarėja sąvoka „permanentinis ugdymas“ (nuolatinis ugdymas).

Ugdymo esmė – tai žmogaus visavertiško gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, kitaip sakant – saviugda. Belieka žmogų aprūpinti saviraiškos priemonėmis, ir jis savarankiškai sieks fizinio ir dvasinio tobulėjimo, nes ugdymasis yra įdiegtas į žmogaus prigimtį. Ugdymas – socialinis reiškinys, tai yra žmogaus ar žmonių grupės veikdinimas, formuojantis naujas jų savybes švietimo, mokymo, prusinimo, lavinimo, aprūpinimo, globos ir auklėjimo procese.

Edukologijos mokslo raida sudėtinga ir įvairialypė. Pirmykštėse visuomenėse ugdymas buvo
neatskiriamas nuo filosofinio požiūrio į gyvenimą. Ugdymo mokslas užsimezgė tada, kai priešistorinė žmonija įgijo gyvenimo patirties, kurią galėjo apibendrinti, teoretizuoti. Atsiradusi raštija įgalino užfiksuoti tuos apibendrintus pamokymus (Hamurabio įstatymai, indų šventraščiai, Konfucijaus raštai, Budos pamokslai).

Pirmosios ugdymo teorijos Europoje atsirado VI – IV amžiuje prieš mūsų erą Antikinėje Graikijoje. Ugdymo mokslo pradininku laikomas Aristotelis. Pirmieji pedagogai ugdymą siejo su religija (Pitagoras) arba su visuomenės gyvenimo tobulinimu (Platonas, Aristotelis, Sokratas). Graikai kėlė tikslą ugdyti harmoningą, tobulesnį žmogų (humanistinė idėja).

Viduramžiais auklėjimas ir švietimas užėmė svarbiausią vietą. Visko pagrindas buvo Šv. Raštas. Asmuo, ypatingai pasižymėjęs ugdyme, buvo šv. Tomas Akvinietis (XIII a.).

Renesanso epocha atgaivino Antikos humanistinę mintį, buvo paskelbta daug originalių pedagoginių idėjų (E.Roterdamietis, F.Rable, T.Moras – XV – XVI a.). Ispanas Ch.Vives atkreipė dėmesį į psichologijos reikšmę ugdyme. Kiti švietėjai (reformatoriai) M.Liuteris, A.Kulvietis, M.Mažvydas taip pat prisidėjo prie ugdymo tobulinimo. Prieš reformaciją kovojęs Jėzuitų ordinas įsteigė Vilniaus universitetą.

Pirmoji ugdymo mokslo sistema sukurta XVII amžiuje J.A.Komenskio, kuris yra laikomas pedagogikos klasiku.

XVII amžiuje prancūzų filosofas R.Dekartas pažinimo įrankiu laikė ne pojūčius, o protą (racionalistinė filosofija). Kaip priešprieša racionalizmui iškilo empirizmas, o su juo garsus anglų švietėjas Dž.Lokas. Jis teigė, kad Dievas žmogui davė pojūčius ir mąstymą, taigi patirtį gauname per pojūčius, o iš jų suformuojame žinias.

XVIII amžius ypač svarbus ugdymo mokslo plėtotei. Ž.Ž.Ruso sukūrė natūralaus ir laisvojo auklėjimo teoriją, kurios esmė – vaiko ugdymas laisvės sąlygomis, tai yra leidžiant jam būti tokiam, koks jis yra, nebausti, gerbti vaiko asmenybę, tenkinti jo interesus. I.Kantas sukūrė teorinės pedagogikos sistemą. Jis pabrėžė intelekto, proto ir sprendimo galių lavinimą. I.Kantas nurodė būdą, kaip pedagogika gali išsivaduoti iš filosofijos globos ir tapti savarankišku mokslu.

Lietuvoje XVIII amžiuje įkurta Edukacinė komisija.

XX amžiuje ugdymo mokslui daug įtakos turėjo J.F.Herbarto idėjos ir nuopelnai. Jis pedagoginę sistemą grindė ontologija (filosofine būties teorija), etika ir psichologija. J.F.Herbarto manymu, kad mokymas būtų sėkmingas reikia valdyti valingą dėmesį, telkti tikslingas ugdytinių pastangas.

Lietuvoje XIX amžiuje ugdymo mokslą plėtojo S.Daukantas, M.Valančius, J.Šliūpas ir kiti garsūs visuomenės veikėjai.

Pedagogika iš vaikų ugdymo meno ir mokslo peraugo į visų žmonių ugdymo mokslą – edukologiją. XIX – XX amžiuje ugdymo mokslas labai išsišakojo.

Moderniosios edukologijos atsiradimo priežastys

Pagrindinės ugdymo mokslo atsiradimo priežastys, arba pagrindai, yra filosofinės, sociokultūrinės ir psichologinės kilmės.

Gyvenimas dažnai žmogui kelia klausimą – „kodėl reikia gyventi taip, o ne kitaip?“. Į šį ir panašius kitus klausimus gali atsakyti filosofija, viešpatavusi kaip visa apimantis mokslas daugelį amžių. Filosofija ugdymo teorijai ir praktikai nutiesė kelią, kuriuo eidami ugdytojai ir ugdytiniai pasiekia pilnutinio gyvenimo supratimą. Filosofija yra pagrindinių būties, žmogaus egzistencijos, visuomenės gyvenimo ir kultūros reiškinių aiškinimas ir interpretavimas, taigi ugdymui būtina remtis filosofijos teorijomis norint pažinti pasaulį.

Kita edukologijos kilmės priežastis arba pagrindas – sociumas (socialinė aplinka), kuris yra būtina žmogaus gyvavimo sąlyga, o viena grandžių, jungiančių žmones į šią bendriją, yra ugdymo institucija. Vienas pavyzdžių, kodėl reikėjo sukurti ugdymo mokslą, yra ekonominė tvarka, kuriai užtikrinti reikia kompetentingų žmonių, o kompetenciją teikia specialios žinios ir patirtis ugdymo proceso metu. Skatinant ir tinkamai panaudojant žmogaus jėgas – veiklumą, iniciatyvą ir kūrybingumą – užtikrinama gyventojų gerovė ir valstybės pajėgumas. Ugdymo mokslo atsiradimui taip pat didelę reikšmę turėjo sparti technologijos plėtra XIX – XX amžiuje.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1354 žodžiai iš 2518 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.