Kaip galima edukologija
5 (100%) 1 vote

Kaip galima edukologija

Turinys

Įvadas …………………………………………………………. 3

Kas yra edukologija? Edukologijos istorija ………………. 4

Moderniosios edukologijos atsiradimo priežastys ……… 5

Moderniosios edukologijos teorinės prielaidos ………….. 6

Edukologijos objektas moderniojo mokslo požiūriu …… 8

Išvados …………………………………………………………. 8

Literatūros sąrašas …………………………………………………………. 10



Įvadas

Ugdymas yra svarbiausia žmonijos egzistencijos forma. Ugdymas yra neišspręsta mokslinė problema, nes nuo seno gilintasi ne tiek į ugdymo prigimtį, kiek į filosofinius idealus ir valstybės politiką, taigi ugdymo tikrovė, kaip mokslinio pažinimo objektas, nėra pakankamai apibrėžta.

Dar viena ugdymo problema, su kuria susiduria ugdytojai – tai besiugdančių žmonių aprūpinimas saviraiškos priemonėmis ir tų priemonių tinkamas ir efektyvus panaudojimas sudarant sąlygas žmonėms ugdytis.

Taip pat yra keletas ugdymo tikslo problemų. Viena iš jų – žmogus ir jo prigimtis: vieniems ji netobula, nuodėminga, kitiems – tobula, gera, tretiems – laukiniška, bloga.

Tikslas yra siekimo priežastis. Vienas ugdymo tikslų – išskleisti visas žmogaus savirealizacijos galimybes. Ugdymo tikslai siejasi su ugdymo uždaviniais: ugdymo tikslai tarsi suskyla į uždavinius, kuriuos išsprendus artėjama prie tikslo.

Ugdymo mokslo istorijoje buvo įvairių ugdymo tikslų, kuriuos lėmė filosofinės pažiūros į žmogų. Antikos laikais ugdymo tikslas buvo harmoningo žmogaus ugdymas. Viduramžiais svarbiausi ugdymo tikslai buvo susiję su religija. Renesanso epochoje buvo pabrėžiama visapusiško, plataus akiračio, blaivaus proto žmogaus ugdymo tikslai. Švietimo epochoje susidūrė racionalizmas su empirizmu. I.Kantas, bandęs sutaikyti šias dvi filosofines pažiūras, iškėlė tikslą, kad ugdymas turi išskleisti žmogaus prigimtį – žmogiškumą. XX amžiuje iškeltas šiek tiek kitoks, tai yra pragmatinis ugdymo tikslas, kurio esmė – pritaikyti žmogų prie realaus gyvenimo, išmokyti jį problemiškai mąstyti ir veikti konkurencijos sąlygomis (Dž.Diujis).

Apibrėžiant ugdymo tikslus, reikia juos kildinti iš integralaus požiūrio į tikrovę, į ugdymo procesą, kurio centras yra žmogus.

Galutinis ugdymo tikslas – tobula asmenybė, tai yra visapusiškai išugdyta asmenybė, turinti amžinas žmoniškąsias vertybes – teisingumą, darbštumą, savarankiškumą, dvasingumą, tautiškumą, išmintingumą, kūrybingumą, dorumą ir kitas. Toks žmogus vadinamas „integruota asmenybe“, o vidinė vertybių integracija užtikrina dvasinį klestėjimą.

Svarbiausias edukologijos metodikos uždavinys – įgalinti žmogų sėkmingai veikti atliekant praktines ir teorines užduotis, nes nuo veiklos kokybės priklauso ir gyvenimo kokybė.

Dar vienas edukologijos uždavinys, kurį turi atlikti švietimas ir jo institucijos, yra parengti žmones, suteikti jiems kvalifikaciją, kad jie galėtų įsisavinti ir valdyti didelius informacijos srautus.

Kitas mokymo arba ugdymo uždavinys – įvesti žmogų iš buitinio gyvenimo į kultūrinį: ugdymo pagalba žmogus turi perimti kultūrines vertybes, jas ne tik naudoti, bet ir kurti.

Taip pat nelengvas ugdymo uždavinys yra žmogaus charakterio keitimas, ugdymas formuojant vertingas nuostatas, įpročius, šalinant įgimtus ir įgytus trūkumus.

Teisingų įsitikinimų suformavimas yra baigiamoji ir aukščiausioji ugdymo dalis, kitaip sakant, tai – svarbiausias ugdymo uždavinys, kad žmogus galėtų adekvačiai suvokti tikrovę ir susidaryti ją atitinkančias pažiūras bei gyventi taip, kad jam pasaulis atrodytų kaip harmoninga visuma, kur viešpatauja tiesa ir tikėjimas, grožis ir viltis, gėris ir meilė.

Kas yra edukologija? Edukologijos istorija

Edukologija – tai žmogaus ugdymo mokslas. Žodis „edukologija“ sudarytas iš lotynų kalbos žodžio „educatio“ – auklėjimas, ugdymas, ir graikų kalbos žodžio „logos“ – mokslas, mintis, žodis. Lietuviškas žodžio „edukologija“ atitikmuo – „ugdymo mokslas“. Ilgus amžius ugdymo teorija buvo suprantama kaip vaikų ugdymo meno teorija. XVIII amžiuje pradėtas vartoti „pedagogikos“ terminas, reiškęs vaikų ugdymą (graikų kalbos žodžiai „paidos“ – vaikai, „agein“ – vesti). Tik XIX amžiuje pereita prie suaugusiųjų mokymo, kurį J.F.Herbartas pavadina „andragogika“. XX amžiuje suaugusiųjų švietimas įgyja naują pobūdį, nes mokslo ir technologijos pažanga reikalauja tokio ugdymo, kuris tęstųsi visą gyvenimą, taigi atsiranda naujų tęstinio mokymo idėjų, išpopuliarėja sąvoka „permanentinis ugdymas“ (nuolatinis ugdymas).

Ugdymo esmė – tai žmogaus visavertiško gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, kitaip sakant – saviugda. Belieka žmogų aprūpinti saviraiškos priemonėmis, ir jis savarankiškai sieks fizinio ir dvasinio tobulėjimo, nes ugdymasis yra įdiegtas į žmogaus prigimtį. Ugdymas – socialinis reiškinys, tai yra žmogaus ar žmonių grupės veikdinimas, formuojantis naujas jų savybes švietimo, mokymo, prusinimo, lavinimo, aprūpinimo, globos ir auklėjimo procese.

Edukologijos mokslo raida sudėtinga ir įvairialypė. Pirmykštėse visuomenėse ugdymas buvo
neatskiriamas nuo filosofinio požiūrio į gyvenimą. Ugdymo mokslas užsimezgė tada, kai priešistorinė žmonija įgijo gyvenimo patirties, kurią galėjo apibendrinti, teoretizuoti. Atsiradusi raštija įgalino užfiksuoti tuos apibendrintus pamokymus (Hamurabio įstatymai, indų šventraščiai, Konfucijaus raštai, Budos pamokslai).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 762 žodžiai iš 2518 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.