Kalba
5 (100%) 1 vote

Kalba

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti,

didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis) Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.

Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

Kas toji kalbos kultūra ir kam jos reikia

Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи“.

Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.

Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad, tarkim, elgesio kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas elgesys, kaip kūno kultūra yra gera treniruoto kūno veikla, o kitaip – mokslas, kaip kūną treniruoti, išlaikyti sveiką. Pastarąja reikšme pavartojamas ir terminas „kalbos kultūra“, kai reiškia discipliną, aiškinančią, kokios yra kalbos klaidos, kaip jų išvengti ir
siekti geros kalbos kultūros.

Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai.

Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.

Pagal reiškimosi formą kalba yra sakytinė ir rašytinė. Ką pasakome žodžiu – tai sakytinė kalba, ką užrašome – rašytinė. Istoriškai žiūrint, pirminė yra sakytinė kalba. Rašytinė kalba, kuri šiandien jau labai svarbi, yra daug naujesnė: juk žmonija raštą išrado palyginti neseniai. O pagal pobūdį, tipą, būdingas ypatybes kalba yra arba šnekamoji (t. y. artima buitinei kalbai), arba rašomoji (t. y. primenanti raštų kalbą).

Dažniausiai sakytinė kalba su šnekamąja ir rašytinė kalba su rašomąja sutampa, tačiau ne visada. Pavyzdžiui, galime parašyti mokslinį pranešimą (pagal pobūdį ir ypatybes tai bus būdinga rašomoji kalba, perteikta rašytine forma) ir perskaityti jį konferencijoje. Skaitomas pranešimas jau bus sakytinės formos su sakytinei kalbai būdingomis tarties ir kirčiavimo ypatybėmis. Arba atvirkščiai: galima tipišką šnekamąją kalbą (pavyzdžiui, tarmiškus pasakojimus ar buitinius pašnekesius) įrašyti į magnetinę juostą, paskui iššifruoti ir paskelbti spaudoje, – tada šnekamoji kalba bus perteikta rašytine forma – pagal rašybos ir skyrybos taisykles.

Didesni kalbos kultūros reikalavimai keliami rašytinei kalbai. Sakytinės buitinės kalbos reikalavimai mažesni arba ji net nereglamentuojama. Vis dėlto kas netaisyklingai kalba buityje, tam sunkiau sekasi taisyklingai rašyti arba be klaidų prabilti viešai. O juk viešoji sakytinė kalba yra visai kas kita negu sakytinė buitinė. Viešoji kalba yra tarpinė tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos, todėl jos reikalavimai gana griežti.

Rūpintis tik rašytinės ir sakytinės kalbos taisyklingumu, kitaip sakant, tik kalbos kultūra siaurąja prasme – neužtenka. Būna, kad žmogus šneka ir rašo taisyklingai, o nesudomina, nepatraukia: su tokiu žmogumi ir asmeniškai bendrauti nelabai malonu. Kodėl? Matyt, jis nėra išsiugdęs kalbos kultūros plačiąja prasme.

Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką, šitaip išplėtus kalbos kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti poveikį.

Kalbos estetikai svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži – vaizdinga, žodinga, įtaigi. Graži gali būti ir sausoka, dalykiška kalba. Čia reikia žiūrėti, ką pataria stilistika: galvokime, ką, kam, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis (kada, kur) sakome arba rašome, ir tai žinodami kiekvienu konkrečiu atveju pasirinkime tinkamą funkcinį stilių. Vienokia – oficialia – kalba prabylame vartodami vadinamąjį oficialųjį stilių: administracinį arba mokslinį. Kitokia – laisvesnė – kalba yra vadinamųjų laisvųjų stilių: buitinio, meninio ir publicistinio, nors pastarajame daug kas priklauso nuo rašinio žanro.

Sakytinės kalbos estetika glaudžiai susijusi ir su retorikos – iškalbos meno ir mokslo – reikalavimais. Turi būti tinkama kalbos ritmika ir melodika. Reikia mokėti intonacija, pauzėmis pabrėžti svarbesnes mintis, sakinius, žodžius, saikingai panaudoti gestus, mimiką, pantomimiką. Šie girdimieji ir regimieji rašytinėje kalboje neįmanomi elementai sakytinei kalbai labai svarbūs.

Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina, daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą, o ne murmėti mm, aa arba dar kitaip. Kai kas tokias pauzes užpildo parazitiniais (netekusiais reikšmės) žodžiais supranti, žinai, žinokit, kurie dažnai virsta įkyriu pertaru: Aš, supranti, jau sveikas, o ji, žinai, dar gripuoja. Mes, žinokit, jau taip privargom, žinokit. Piktnaudžiaujama ir parazitiniais žodžių junginiais, pavyzdžiui, žinai supranti, taip sakyt arba taip sakant, ta prasme – šį labai mėgsta jaunimas: Einu, žinai supranti, ir, žinai supranti, ką gi matau? Jis, taip sakyt, yra pasirengęs, taip sakyt, padėti žmogui. Mes ta prasme daug koncertuojam, ta prasme daug laiškų gaunam; greit pasirodys mūsų įrašai ta prasme. Dar blogiau, jei pauzės užpildomos neteiktinais žodžiais nu, vot (ot) arba verstiniu įterpiniu reiškia: Nu, šiandien, vot, pakalbėjom, tai vot, rytoj susitiksim, reiškia, ir galutinai nutarsim, reiškia. Vietoj nu vartotina na, vietoj vot ar ot – štai, įterpinys reiškia keistinas savu įterpiniu vadinasi, bet ir šių savųjų žodžių negalima vartoti be saiko, juo labiau kad įterpinį vadinasi kai kas iškraipo: taria vadnas, vannas. Mūsų kalbos nepuošia ir perimtos svetimų kalbų (dabar – ypač anglų) sakinio intonacijos, garsų tarimo būdas bei kita.

Kalbos etikai rūpi, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa, mandagi. Svarbiausias patarimas – gerbk savo žodžiais pašnekovą, neįžeisk jo, neužgauk asmenybės.
Kultūringai, mandagiai, nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgsta, o šiurkštaus, nemandagaus vengia, kartais atsimoka tokiu pat šiurkštumu. Iš to kyla nuotaiką gadinančių, gyvenimą kartinančių konfliktų. Paisykime ir savo kalbos tono: jis neturi būti irzlus, nemalonus, pernelyg kategoriškas. Mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia. O jei girdime kalbą, pilną keiksmažodžių, nešvankybių? Ką apie tokio žmogaus kalbos ir apskritai vidaus kultūrą galima šnekėti?

Kalbos etika – daugiausia psichologų, sociologų, iškalbos meno specialistų ir apskritai visos visuomenės reikalas. Kalbininkams labiau rūpi tik jos atšaka – kalbos etiketas, reikalaujantis kreipiantis, prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules.

Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia – tam, kuris žodžiu ir raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą.

Galima kalbėti ir apie kalbos kultūros svarbą šaliai, tautai, visuomenei, ir apie jos svarbą kiekvienam žmogui.

Jau Mikalojus Daukša – vienas žymiausių mūsų raštijos pradininkų – pabrėžė kalbą kaip labai svarbų tautos požymį. Dar labiau tai akcentavo garsus praėjusio amžiaus filosofas Antanas Maceina sakydamas: „Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su vienu dalyku nėra taip susijusi, kaip su kalba. Tautos kalba yra tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta.“ Iš tikrųjų – šiandien aiškiai matome, jog tauta, visuomenė gali sėkmingai bendrauti tik gera, ištobulinta kalba.

Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei kalbai. Bendrinė kalba – tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų.

Kad gerai atliktų savo funkcijas, bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus – tikslinama, kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Išpuoselėta kalba, jos kultūra svarbu valstybei, tautos ir šalies savigarbai, pagaliau – visuomenės patogumui. Visi žinome, kaip keblu, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis nesukurtas. Arba kai griūte užgriūva svetima, sakykim, angliška kokios naujos srities terminija. Arba kai koks savos vartosenos atvejis yra ginčytinas, pakankamai nesunormintas.

Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į prestižinę kalbą. Prestižinė kalba – siekiamas bendrinės kalbos idealas. Pirmiausia tai spaudos, televizijos ir radijo, teatrų, kino, valstybės institucijų kalba.

Tiesa, kiekvienoje visuomenėje yra destruktyvių, linkusių nusikalsti ar kitaip išsiskirti grupių, kurių prestižinė kalba visai kitokia – sudarkyta, žargoniška, vulgari. Gražiai, taisyklingai šnekantis žmogus tokioje grupėje jaustųsi kaip balta varna, būtų ignoruojamas. Tačiau šių grupių šnekėjimas lieka vartosenos paribiuose. Visada vyrauja tikroji prestižinė kalba – daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą.

Kalba, jos kultūra svarbu ir kiekvienai asmenybei. Tai bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Turtinga, išlavinta kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Daugeliui intelektualiųjų profesijų kalba yra darbo įrankis. Mokytojas, dėstytojas dirba kalbėdamas, aiškindamas. Kalbėdamas vaidina aktorius. Rašydamas dėsto mintis rašytojas, žurnalistas. Mokslininkai, teisininkai ir daugelis kitų specialistų mintis išdėsto ir žodžiu, ir rašydami. Net paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką, prašymą, kartais kitokį raštą, o prireikus – bendrine kalba viešai pakalbėti.

Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine, kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką.

Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

Kalba – melo ir tiesos dviprasmybių žaismas

Kaip personažų neįmanoma tiesmukai suskirstyti į geruosius ir

bloguosius, taip ir jų kalbos į veidmainingą ir tiesakalbę. Nors iš

pirmo žvilgsnio dramos tekstas, regis, tvirtina kitką – tiesakalbystės

vertę ir melagingų plepalų pavojaus priešpriešą. Regis, kad tarp

atviros ir melagingos kalbos yra neperžengiama bedugnė. Melas ir

pataikūniški meilikavimai – niekšingos prigimties požymis, o tiesakalbiai

ar net stačiokai yra visi dramoje išaukštinti teigiami veikėjai.

Dekonstrukcinis skaitymas bando į dramos tekstą
įsižiūrėti atidžiau

ir šiuo aspektu jame taip pat rasti prasmės nenuoseklumų,

prieštaravimų, įtrūkių. Ar kalboje, kaip ir pačiame žmoguje, nėra

neatskiriamai susiraizgiusios didžiausios priešybės? Ar įmanu apgaulę

ir tiesą suvokti kaip logiškai binarinę opoziciją?

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2490 žodžiai iš 8287 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.