Klimato atsilimas gamtos katastrofos ir zmonija
5 (100%) 1 vote

Klimato atsilimas gamtos katastrofos ir zmonija

1.Klimato atšilimas

XIX a. pab. prasidėjęs Žemės klimato atšilimas XX šimtmetyje įgavo dar spartesnius tempus. Per XX a. globalinė Žemės troposferos oro temperatūra pakilo 0,5 °C. Svarbiausia priežastis, dėl kurios prasidėjo visuotinis klimato atšilimas – šiltnamio efektą stiprinančių priemaišų (anglies dioksido, anglies monoksido, metano, azoto suboksido, azoto oksidų, vandenilio chloridų, vandenilio fluoridų ir jų junginių) koncentracijos didėjimas atmosferoje dėl žmogaus ūkinės veiklos. Šios dujos praleidžia iš Saulės trumpųjų elektromagnetinių bangų pavidalu sklindančią spinduliuotę, bet Žemės paviršiaus ilgosiomis bangomis skleidžiamų spindulių dalį sulaiko ir atspindi atgal. Sugrąžinta ilgabangė spinduliuotė šildo žemės paviršių, o šis savo ruožtu – žemutinius troposferos sluoksnius. Tai ir vadinama šiltnamio efektu. Todėl, didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijai, oro temperatūra prie Žemės paviršiaus ima kilti.Ikiindustriniu laikotarpiu (iki XIX a. pradž.) CO2 atmosferoje buvo 0,025 %. XX a. pab. CO2 koncentracija dėl mineralinio kuro deginimo jau pasiekė 0,037 %. Vykstant šiltnamio efektą sukeliančių priemaišų emisijai numatoma, kad jų koncentracija atmosferoje didės, net jeigu bus imtasi visų įmanomų priemonių išmetimams sumažinti. Dėl pramonėje plačiai naudojamų technologinių procesų ir susiklosčiusio kuro santykio ypač smarkiai didės anglies dioksido, anglies monoksido, metano, azoto suboksido kiekis atmosferoje. Todėl prognozuojama, kad visuotinė žemutinės troposferos temperatūra XXI a. kils vidutiniškai po 0,2–0,3 °C per dešimtmetį ir apie 2030 gali būti 1 °C aukštesnė negu dabar. Tačiau regioniniai klimato svyravimai dažnai būna ryškesni ir kontrastingesni už visuotinius, atšilimo intensyvumas įvairiose Žemės rutulio vietose skirtingas. Sparčiausiai temperatūra kyla vidutinėse ir poliarinėse šiaurės platumose. Modeliuojant klimato kitimą, įvairių termodinamiškai aktyvių dujų šiltnamio efektas prilyginamas ekvivalentinio anglies dioksido efektui. Vadinasi, taikant klimato dinamikos modelius nustatyta, kad ekvivalentinei CO2 koncentracijai padidėjus du kartus (iki 0,057 %) palyginti su ikiindustriniu laikotarpiu (tai gali įvykti apie 2040–2090), Lietuvoje vidutinė metų oro temperatūra pakiltų 2–4 °C, o kritulių kiekis padidėtų 20–40 mm. Įvykus panašiems arba net ir per pusę mažesniems klimato pakitimams, iš esmės pasikeistų augalų vegetacijos sąlygos, sutrumpėtų sniego dangos laikymosi trukmė, atšilimas turėtų įtakos gyvūnų mitybos bazei, ligų ir kenkėjų paplitimui, paukščių migracijai ir pan. Todėl dabar kuriami modeliai, kuriais siekiama įvertinti šios įtakos padarinius ūkiui, žmonių sveikatai, numatomos priemonės tai įtakai sumažinti.

2. Klimato atšilimas pakeis Europos kraštovaizdį

Katastrofiški karščiai, gaisrai, žemės ūkio ir turizmo pramonės sunykimas, išnykę miškai, geriamo vandens trūkumas, – štai kuo Viduržemio jūros šalių gyventojus gąsdina straipsnio naujausiame mokslinio žurnalo „Science“ numeryje autoriai. Jei klimatologų prognozės apie ženklų ir greitą planetos temperatūros augimą pasiteisins, tai, jų nuomone, mūsų žemyno pietūs palengva virs nesvetinga pusdykume. „Sausros kartosis kasmet, o gaisrai ir vandens tiekimo pertrūkiai taps kasdienybe“, sako Klimato tyrimų instituto Potsdame darbuotoja Dagmar Schroeter, vadovavusi kelioms dešimtims mokslininkų iš 14 šalių, dalyvavusių tyrimuose. Nuo pakitusio klimato visų pirma nukentės žemės ūkis bei masinis turizmas, kuris yra labai svarbi visų Viduržemio jūros pakrančių šalių ūkio šaka (kas čia atostogaus, jei negailestingai kepina karštis, o vanduo vos varva iš krano. Jos grupė prognozavo Europos gamtos pokyčius naudodama kompiuterinius modelius. Modeliai buvo net keturi -šitaip buvo stengiamasi sumažinti modeliavimo paklaidą. Remtasi dviem svarbiausiom prielaidomis. Visų pirma, buvo laikoma, kad iki 2080 m. oro temperatūra Europos žemyne pakils 2-4 laipsniais, o, antra, kad šiaurinėje žemyno dalyje kritulių kiekis padidės, o pietinėje sumažės. Klimato specialistai mano, kad toks scenarijus yra labiausiai tikėtinas. Tiksliai pasakyti, kaip į tokius pokyčius atsilieps Europos gamta, nėra įmanoma, nes nežinia, kaip elgsis žmonės – ar atkreips dėmesį į mokslininkų įspėjimus ir sumažins šiltnamio dujų išmetimą į atmosferą, ar tuos perspėjimus ignoruos. Pastaruoju atveju temperatūra Europoje per porą dešimtmečių gali išaugti net 5-7 laipsniais, nors šis „juodasis“ scenarijus yra laikomas mažai tikėtinu. Bet ir nuosaikus atšilimas, kurio reikia tikėtis, labai pakeis Europos klimatą ir jos kraštovaizdį. Žemynas pasidalins į dvi sritis – šiaurė laimės, pietūs praloš. Jei pietinėje Europos dalyje miškai teišliks tik retuose kalnuotuose regionuose, į šiaurę nuo Alpių jie suvešės. Vegetaciją stimuliuos aukštesnė temperatūra ir padažnėję lietūs. Jeigu medienos paklausa labai neišaugs, galima spėti, jog miškingieji plotai išaugs net dešimtadaliu. Dideli pokyčiai laukia ir Europos žemės ūkio. Pietuose jo laukia rimta krizė, nebent į pagalbą ateitų milžiniškos investicijos į drėkinimo sistemas. O šiaurėje? Tyrimų autorių nuomone čia
derliai gerokai išaugs ir augalininkystei bei gyvulininkystei nebereikės tokių didelių plotų kaip šiandien. Aišku, arimai mūsų krašte neišnyks, bet juose vietoje javų bus auginami energetiniai augalai, pavyzdžiui, biodyzelinui skirtas rapsas. Schroeter paskaičiavimu bioenergetikai skirtų augalų plantacijos iki XXI a. pabaigos Europoje išaugs 7-8 procentais, o šiauriniuose kraštuose net 20-30 proc. Viduržemio jūros šalys

kentės ne tik dėl aukštos temperatūros ir kritulių trūkumo. Jiems labai pakenks ir spartus Alpių ledynų tirpimas. Juose prasideda daug upių ir jų intakų, tiekiančių vandenį nesuskaičiuojamam kiekiui ūkių. To vandens gali sumažėti net vienu trečdaliu. Labai sumažės tokių upių, kaip Po, Dunojus ar Rona, debitas, dėl to vandens pradės trūkti net kas trečiam Viduržemio jūros šalių gyventojui. Dėl to kai kurie šių šalių regionai gali visai ištuštėti – žmonės pabėgs į šiaurę, kur gyvenimo sąlygos bus lengvesnės. Šiandien dar sunku nuspėti klimato pokyčių sukeltos migracijos mąstą, nes jis prikalusys nuo to, kuri iš mokslininkų prognozių bus arčiau tiesos. Bet jei atšilimas įvyks greitai, bėgimas iš Europos pietų gali tapti realybe. Apie tai, kaip reiktų užkirsti kelią tokiems nerimą keliantiems scenarijams, gruodžio pradžioje bus kalbama Monrealyje vyksiančioje konferencijoje, kurioje dalyvaus 150 šalių mokslininkai ir politikai.

3.Klimato atšilimas prailgins Žemėje parą

Paros trukmė Žemėje nėra pastovi. Ji nežymiai svyruoja, keičiantis vandenynų srovėms arba oro srautams atmosferoje. Tokie pokyčiai veikia Žemės sukimosi aplink savo ašį greitį, taigi ir paros trukmę. Šiuo metu mokslininkai paros trukmę apskaičiuoja šimtatūkstantosios sekundės dalies tikslumu. Belgijos Karališkosios observatorijos ir Leveno katalikų universiteto tyrinėtojai

prognozuoja, kad klimato atšilimas, kurį sukelia padidėjusi anglies dioksido koncentracija atmosferoje, sulėtins Žemės sukimąsi ir pailgins parą. Šias išvadas jie paskelbė išanalizavę 14 skirtingų kompiuterinių modelių. Mokslininkai teigia, kad, didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje 1 proc. per metus, Žemės sukimasis aplink savo ašį lėtės. Tačiau tik tiek, kad para kasmet pailgės keliomis mikrosekundėmis, t.y. milijoninėmis sekundės dalimis. Remiantis gautais duomenimis, para šiame amžiuje pailgės apie 11 mikrosekundžių per dešimtmetį. Taigi per visą šimtmetį pailgėjimas sudarys 11 šimtatūkstantųjų sekundės dalių, rašoma Europos Bendrijos Mokslinių tyrimų ir plėtros informacijos tarnybos leidinyje.

4.Klimato atšilimas turi neigiamos įtakos paukščiams

Nyderlandų aplinkosaugos mokslininkai tvirtina radę įrodymų, kad klimato atšilimas gali būti pražūtingas tam tikroms paukščių rūšims, nes turi įtakos jų mitybai ir dauginimuisi. Nedidelis ilgus atstumus įveikiantis paukštis margasparnė musinukė (Ficedula hypoleuca) žiemoja Vakarų Afrikoje, o pavasarį grįžta į Europą perėti.Dešimtmečius šį paukštį stebintys Nyderlandų mokslininkai fiksuoja jų parskridimo ir išskridimo laiką, o taip pat vertina jų galimybę susirasti lesalo – vikšrų. Mokslininkai pastebėjo, kad anksčiau atšilus orams vikšrai taip pat atsiranda anksčiau, todėl margasparnė musinukė gali nespėti sugrįžti tuo metu, kai yra didžiausia maisto pasiūla, ir dėl to gali pritrūkti tinkamo maisto savo mažyliams. Grioningeno Universiteto mokslininkai, vadovaujami Christiano Botho, nuo 1987 iki 2003 metų tyrinėjo paukščių populiaciją ir jų galimybę susirasti maisto. Dėl ankstyvo vikšrų atsiradimo margasparnių musinukių mažylių sumažėdavo net 90 procentų. Jei vikšrai pasirodydavo vėliau – musinukių sumažėdavo tik 10 procentų. „Klimato atšilimas ir dėl jo vykstantis išsimušimas iš įprasto ritmo yra plačiai paplitęs reiškinys, – sako Ch.Bothas. – Turimi įrodymai rodo, kad tai gali sukelti tam tikrų populiacijų mažėjimą“.

5.Lietuvos klimato svyravimai

Apie klimato svyravimus Lietuvoje galima sužinoti išanalizavus Vilniuje atliktų meteorologinių matavimų duomenis: oro temperatūra čia buvo pradėta matuoti 1770 (duomenys išlikę nuo 1777),

krituliai – nuo 1887. Lietuvoje oro temperatūra 1777–2003 buvo nevienoda. Vidutinė metinė oro temperatūra nuo XVIII a. pab. pakilo apie 1 °C (per XX a. pakilo 0,4–0,5 °C). Per šį laiko tarpsnį ypač atšilo žiemos ir pavasario sezonai (1,5–2,0 °C), o vasaros ir rudens sezonų temperatūra pakilo tik 0,1–0,2 °C. Vėsus klimatas Lietuvoje buvo XVIII a. pab. ir XIX a. pirmajame dešimtmetyje, kai užregistruotos dvi šalčiausios per visą stebėjimų laikotarpį žiemos (pagal 1789 ir 1799 sausį), šalčiausias pavasaris (1785) ir antras pagal šaltumą ruduo (1786). Tik vasarų temperatūra nuo dabartinių beveik nesiskyrė. Tai buvo „mažojo ledynmečio“, prasidėjusio XV a., pabaiga. 1820–1860 Lietuvoje buvo šiltų vasarų laikotarpis, tačiau vėliau šio metų laiko vidutinė temperatūra ėmė kristi, ir XX a. pradž. vasaros Lietuvoje buvo apie 0,6 °C vėsesnės negu XIX a. vid. XX a. pab. vasarų oro temperatūra tapo vėl panaši į XIX a. vid. vasarų temperatūrą. Panašiai keitėsi ir rudens sezonų vidutinė oro temperatūra. Pavasario sezono temperatūros
galima išskirti tris šiltus (1815–1836, 1890–1925 ir nuo 1966) ir tris vėsius (1780–1814, 1837–1889 ir 1940–1965) laikotarpius. Žiemos sezono oro temperatūra svyravo labiausiai – amplitudė siekė net 12,5 °C (pavasario – 8,3 °C, vasaros ir rudens – 6,4°C). Ypač atšiaurios žiemos buvo XVIII a. pab.–XIX a. pradž. ir XX a. vid. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio žiemos ir pavasario sezonai vėl atšilo. Neseniai užregistruotas unikalus klimato reiškinys – net septynios iš eilės šiltos žiemos (1988/1989–1994/1995). Tokio ilgo anomaliai šiltų žiemų laikotarpio Baltijos regione per pastaruosius du šimtmečius dar nebuvo.

Kritulių kiekio svyravimas:

Nemažiau svarbu, ypač praktiniu požiūriu, įvertinti kritulių kiekio svyravimus. Jie liudija agroklimatinių ir ekologinių sąlygų nepastovumą. Metinė kritulių suma Vilniuje po 1887 svyravo 393 mm diapazone, šiltojo metų periodo (IV–X mėn.) – 466 mm, šaltojo periodo (XI–III mėn.) – 282 mm diapazone. Po 1887 buvo trys šlapymečiai: 1897–1906, 1921–1936 ir 1945–1962. Tarp jų – du palyginti neilgi sausmečiai. 1963 prasidėjęs sausmetis, atrodo, tebesitęsia. Dabar vidutinis metinis kritulių kiekis prilygsta šio šimtmečio pradžios kritulių kiekiui, bet yra mažesnis už buvusį trečiajame–ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje. Ryškėja tendencija, kad nuo šio amžiaus vidurio šaltuoju metų laiku kritulių tolygiai gausėja, o šiltuoju – mažėja. Todėl šiltojo ir šaltojo periodų

kritulių sumos skirtumas mažėja, t. y. krituliai per metus pasiskirsto vis tolygiau. Tai patvirtina jūrinio klimato požymių ryškėjimą Lietuvoje. Kylant žiemų temperatūrai, atmosfera tampa imlesnė drėgmei, gerėja kritulių susidarymo sąlygos, daugiau iškrinta lietaus pavidalo kritulių, trumpėja sniego dangos slūgsojimo laikas. Šias klimato tendencijas daugiausia lemia visuotinis klimato šiltėjimas ir atmosferos cirkuliacijos pokyčiai. Išanalizavus barinių darinių pasikartojimą paaiškėjo, kad nuo XX a. vid. virš Baltijos jūros regiono šaltuoju metų laiku aktyvėja ciklonų veikla, todėl atplūsta daugiau šiltų ir drėgnų oro masių.

6. “Pasaulio pabaigos baimė”

„Pasaulinis klimato atšilimas nėra toks nekaltas ir nepavojingas, kaip kad ankščiau buvo manoma. Jo pasekmės daug rimtesnės ir tai susiję su neseniai išsiaiškintomis mūsų planetos „vidinio branduolio“ savybėmis. Visuotinai pripažįstama ir dešimtmečius trukusių seisminių stebėjimų patvirtinta, kad Žemės vidinis branduolys yra beveik sferiškas apie 1220 km spindulio kietas kūnas. Jo vieta pačiame planetos centre. Šiuo metu daugelis sutinka su prielaida, kad vidinis branduolys lėtai išsivystė iki dabartinio dydžio, vykstant aplink jį esančios skystos masės „kristalizacijai“. Tos „kristalizacijos“ metu išsiskyrusi šiluma lyg ir paaiškina, kaip vidiniame branduolyje atsiranda šiluminė energija. Šiame straipsnyje nagrinėjamos globalinės hidro-gravitacinės Žemės vidinio branduolio pusiausvyros sąlygos. Taip pat pateikiamas tikslus ir aiškus mokslinis įrodimas, kad kietas mūsų planetos branduolys niekada negalėjo būti mažesnis ir lengvesnis už tam tikrą ribą. Antraip jis nebeišsilaikytų Žemės centre. Tad jei vidinė planetos šerdis galėjo būti tik didesnė ir tik sunkesnė už dabartinę – vadinasi ji nesusidarė kokios nors „kristalizacijos“ metu. O tai daug ką keičia. Įsivaizduokite milžinišką 1220 km spindulio kūną. Jis milijonus metų spinduliuoja šilumą, po truputį mažėdamas bei lengvėdamas. Kas tai galėtų būti? Tai gali būti tik objektas, skleidžiantis energiją vykstant branduolinio skylimo reakcijoms. Čia galime padaryti pagrindinę išvadą, kad visa Žemės viduje sukuriama šiluma yra branduolinės kilmės. Kitaip tariant, į mūsų planetą reikėtų pažvelgti kaip į didžiulį atominį reaktorių, varomą savaiminio įvairių izotopų skylimo, esančių supersunkioje planetos šerdyje, taip pat reakcijos produktų mantijoje bei išorinėje plutoje. Vadinasi, gyvybė Žemėje gali egzistuoti tik esant

efektyviam šio reaktoriaus aušinimui, t.y. procesui, už kurį atsakinga atmosfera. Ji taip pat atsakinga už dabar planetoje esančią pusiausvyrą tarp šilumos, sklindančios iš branduolio, Saulės radiacijos ir terminės energijos, išsisklaidančios atgal į kosmosą. Tai ir sąlygoja šiuo metu Žemėje esančią vidutinę 13 laipsnių Celcijaus temperatūrą. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar įmanomas vidinio branduolio „išsilydymas“ dėl sumažėjusios atmosferos galimybės aušinti, kadangi joje užsilieka vis daugiau ir daugiau Saulės spinduliuojamos šilumos dėl taip vadinamo šiltnamio reiškinio. Taip pat aptariami visi kiti veiksniai, pagreitinantys šį procesą, kaip pavyzdžiui galimas padidėjusio Saulės aktyvumo sutapimas su didesniu šiltnamio efekto dujų išmetimu. Blogiausia tokio „išsilydimo“ pasekme galitėtų būti dėl gravitacijos svyravimų išsiskyrę ištirpusiame vidiniame branduolyje nestabilūs izotopai. Jie „pagerintų“ branduolinį kurą vidinėje planetos šerdyje, o tai reiškia, sukurtų sąlygas grandininei reakcijai, t.y. milžiniškam atmominiui spogimui. Ar gali Žemė tapti dar vienu „asteroidų žiedu“ Saulės sistemoje? Visiems žinoma, kad Saulė – tai pagrindinis faktorius nulemiantis
Žemės paviršiuje. Tai galima pajusti stebint metų laikus. Tačiau ties ašigaliais Saulės įtaka lauko temperatūrai minimali, todėl ten geriausiai atsispindi šiluminiai pokyčiai planetos viduje. Todėl padidėjusią poliarinių vandenynų temperatūrą bei tirpstančius ledynus reikėtų laikyti pirmaisiais vidinio Žemės rektoriaus perkaitimo požymiais. Kol politikai ir verslininkai vis dar abejoja, ar reikia mažinti šiltnamio efekto dujų išmetimą ir didžiuojasi, galėdami išvegti bet kokios atsakomybės dėl susiklosčiusios padėties, vidinio planetos reaktoriaus perkaitinimo procesas jau prasidėjo – vandenynai ties ašigaliais atšilo, o ledynai pradėjo tirpti. Ar turime mes nors kiek vaizduotės, intelekto ir sąžinės, kad suprastume gresiantį pavojų, kol dar yra kelias atgal?“

(Straipsnio ištrauka iš „Journal of Discovery“)

6.1 Šylanti oro temperatūra-pražūtinga

Garsaus Lietuvos klimatologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Arūno Bukančio duomenimis, per paskutinius 150 metų oro temperatūra žemėje pakilo apie 1 laipsnį Celsijaus. Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį – maždaug puse laipsnio. Anot A. Bukančio, iki 21 amžiaus pabaigos vidutinė temperatūra Lietuvos teritorijoje gali pakilti dar 3-4 laipsniais. Kitais duomenimis, Lietuvoje, kaip ir kitose Europose šalyse, temperatūra atšils iki 4,9 laipsnių. A. Bukančio teigimu, temperatūra 3-5 laipsniais turėtų atšilti visoje planetoje. Vidutinėse ir poliarinėse srityse bus dar šilčiau – temperatūra gali kilti

net 6-7 laipsniais. Per artimiausią šimtmetį temperatūra daugiau kaip 5 laipsniais pakils ir Azijos šalyse nuo Kazachijos iki Saudo Arabijos, kurios, žinia, ir dabar negali skųstis per vėsiu klimatu. Kai kuriose iš šių šalių – Uzbekijoje, Afganistane, Tadžikijoje, Irane – šiais metais dėl didelės sausros buvo prasidėjęs badas. Panaši perspektyva laukia ir sausrų kamuojamų Vakarų Afrikos šalių. JAV nacionalinio atmosferos tyrimų centro mokslininkai teigia, kad pasaulinis atšilimas sukels dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas Europoje bei Jungtinėse Valstijose. Karščio bangos padidino vyresnio amžiaus žmonių ir vaikų mirties riziką.

6.2 Gamtos atsakas-audros,liūtys,potvyniai

Anot J. Burneikio, vyraujanti nuomonė, kad atšalimas – blogai, o atšilimas – gerai, yra klaidinga. Iš tiesų blogai ir viena, ir kita, mat civilizacijos egzistavimo pamatas – nusistovėjusios klimato sąlygos: nepageidautinas bet koks nukrypimas, mat tokiu atveju žmonija būtų priversta prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Profesoriaus teigimu, atšalimas 3-4 laipsniais Celsijaus sukeltų naują ledynmetį; ledo dykyne virstų didžioji dalis žemės. Tuo tarpu atšilimas 4-5 laipsniais atneša tokias pasekmes: neišvengiamai pradeda tirpti ledynai, kyla vandenynų lygis, užliejamos derlingiausios žemės. Blogiausia, anot profesoriaus, kad dėl tokio atšilimo sumažėtų temperatūrų skirtumas tarp pusiaujo ir ašigalių, o jis yra svarbiausias atmosferos cirkuliacijos, pernešančios šilumą iš pusiaujo į poliarines sritis, variklis. Kadangi atmosferos cirkuliacija taptų vangesnė, drėgmės irgi būtų mažiau pernešama, tad sausringos sritys taptų dar sausesnės. Pasak mokslininkų, stiprėjant šiltnamio efektui, neišvengiamai padaugės ekstremalių gamtos reiškinių – liūtys ir audros bus galingesnės, padažnės karščiai, potvyniai, žemės drebėjimai, gali padidėti maksimalus vėjo greitis. Paskutiniu metu vos ne po kiekvienos didesnės stichinės nelaimės pasaulio mokslininkai graso pirštu ir stebisi, kaip politikams dar nepakanka įrodymų, jog padėtis yra išties rimta. Taip buvo ir 2002-aisiais, kai Kinijoje iškrito lietus su kiaušinio dydžio ledo krituliais; kruša atėmė gyvybę daugiau nei dvidešimčiai žmonių, daugybę sužeidė. Su šiltnamio efekto stiprėjimu kai kurie mokslininkai sieja ir dižiulius potvynius Europoje – Čekijos sostinėje Prahoje tų pačių metų vasarą. Europos aplinkos agentūros tyrimo duomenimis, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje vidutinis metinis gamtos stichijų skaičius padidėjo dvigubai, palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, o ekonomikai tai

atsieina maždaug 11 mlrd. dolerių per metus. Pasak agentūros, potvyniai, kilę 2001 metais vienuolikoje Europos šalių, nusinešė maždaug 80 žmonių gyvybes, o dėl neregėtų karščių pernai Europos vakaruose ir pietuose mirė daugiau nei 20 tūkst. žmonių.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3061 žodžiai iš 9459 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.