Komercinė teisė juridinio asmens prigimtis ir tikslai labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Komercinė teisė juridinio asmens prigimtis ir tikslai labaratorinis

112131

TURINYS

Turinys 1

Juridinio asmens prigimtis ir tikslai 2

Uždavinys 2

Sprendimas. Juridinio asmens prigimtis ir tikslai 2

Uždavinys 4

Literatūros sąrašas 7

Juridinio asmens prigimtis ir tikslai.

Uždavinys. JAV bendrovė “Marillyn LLC” sudarė su Lietuvos UAB “Vileka” franšizės sutartį, kuria inter alia suteikė UAB “Vileka” verslo tikslais naudotis “Marillyn LLC” priklausančiu prekių ženklu “Marillyn”. Kaip franšizės sutarčiai taikytiną teisę šalys sutartyje pasirinko Lietuvos Respublikos teisę ir įtraukė į sutartį arbitražinę išlygą, kurią suformulavo taip “6. Arbitražo vieta bus Los Andžele, Kalifornijos valstija, JAV”.

UAB “Vileka” po franšizės sutarties pasirašymo, pareiškė registruoti prekių ženklą “Marillyn” savo vardu Lietuvos Respublikoje, manydama, kad tokią teisę jai suteikia sutartis. Be to, įregistravus prekių ženklą tretieji asmenys negalės įregistruoti to paties ženklo Lietuvos Respublikoje ir taip bus apsaugota UAB “Vileka”galimybė naudotis franšizės sutartimi jai suteikiama teise. “Marillyn LLC” pareiškė, kad tokie UAB “Vileka” veiksmai pažeidžia franšizės sutartį ir pareikalavo atsiimti paraišką prekių ženklui. Nesutikdama su tokiu pareiškimu UAB “Vileka” pasiūlė “Marillyn LLC” ginčą, kylantį dėl franšizės sutarties vykdymo ir uždraudimo UAB “Vileka” įregistruoti prekių ženklą savo vardu, spręsti franšizės sutartyje šalių numatyta tvarka.

Ar franšizės sutartyje numatyta arbitražinė išlyga galioja pagal jai taikytiną teisę Ar arbitražo sprendimą galima būtų priverstinai įvykdyti UAB “Vileka” atžvilgiu Lietuvos Respublikoje Kokių veiksmų turėtų imtis “Marillyn LLC” siekdama apginti savo interesus

Sprendimas

Juridinio asmens prigimtis ir tikslai

Juridinio asmens, t.y. įmonės teisės pradžia yra Romėnų teisė. Romoje net pati respublika buvo traktuojama kaip susivienijimas. Vėliau atsirado ir kitos įmonių rūšys: sodalitas, kolegium, universitas, societas, jos veikė komercinėse ir nekomercinėse srityse. Pradžioje buvo laikoma, kad susivienijimai neturi bendro turto, o naudojamas turtas traktuojamas kaip turtas priklausantis jo nariams. Bet greitai buvo pripažinta, kad turtas priklauso ne jo nariams, bet pačiam susivienijimui.

Romos imperijos laikotarpiu buvo numatyta, kad susivienijimai gali atsirasti tik esant imperatoriaus sutikimui. Šia idėja grindžiamas ir tokio leidimo būtinumas – naujas asmuo gali atsirasti tik valdžiai leidus.

Buvo suformuluotos taisyklės skiriančios juridinį asmenį nuo fizinio:

1) asmenų pasitraukimas iš susivienijimo, nesukelia jo pabaigos;

2) susivienijimą sudarantis turtas nėra jį sudarančių asmenų turtas;

3) susivienijimas gali veikti per savo nurodytus atskirus fizinius asmenis;

4) susivienijimas prilyginamas fiziniams asmenims civilinių subjektinų teisių prasme.

Bendrovių prototipais galima vadinti prekybininkų gildijas, susivienijimus, cechus. Čia nebuvo formuojamas bendras kapitalas, buvo mokami tik simboliniai įnašai. Pirklių gildijų atsiradimas yra poreikio dalintis riziką išdava, todėl šių narių atsakomybė buvo solidari.

Nuo Romos imperijos laikų teisę priimta skirstyti į viešąją ir privatinę. Tokį skirstymą nulėmė skirtingas interesų suvokimas. Rpmėnų teisininkai viešaja teise laikė tokią teiės normų sistemą, kuri tiesiogiai skirta valstybės interesams ir tikslams įgyvendinti, o privatine teise – teisės normų sistemą, kuri tiesiogiai skirta fizinio asmens tikslams ir interesams įtvirtinti ir ginti. Visi komerciniai veiksmai pateko privatinės teisės reguliavimo sferą.

Viešosios ir privatinės teisės idėjos suklestėjo dėl buržuazinių revoliucijų įtakos ir poveikio, įteisino šių revoliucijų siekius. Tik po šio istorinio lūžio privatinės nuosavybės teisė buvo paskelbta šventa ir neliečiama. Ryškiausiai buržuazijos, tapusios viešpataujančia, interesai atsispindi 1798m. dėl Prancūzijos revoliucijos įtakos priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”, kurios 17 str. skelbiama, kad nė iš vieno asmens negali būti atimta jam teisėtai priklausanti nuosavybė, jeigu nėra įstatymiškai nustatytos visuotinos būtinybės. Šiuo atveju kiekvienam asmeniui privalomai turi būti atlyginti patirti nuostoliai. Taigi privataus ir visuomeninio intereso santykio ir čia neišvengta. Analogiška nuostata įtvirtinta 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str.

Vėliau atsirado Jūrų bendrijos, kurių tikslas ne tik rizikos dalijimąsis, bet ir kapitalo suformavimas, o asmeniniai interesai atskiriami. Olandijoje prekių gabenimas laivais buvo pelningas, bet kartu ir rizikingas, todėl naudingas buvo flotilijų formavimas iš 4 – 18 laivų. Taip lengviau buvo organizuoti apsaugą ir tai kartu buvo kapitalo sujungimas. Atskiros flotilijos pradėjo konkuruoti, ko pasekoje pradėjo kristi gabenamų prekių kainos. Vadai dėl kainų bandydavo tartis, tačiau nesėkmingai, todėl 1602m. Olandijos vyriausybė įkūrė bendriją jungiančią visas flotilijas. Iš jos pradžioje nebuvo galima išstoti, bet vėliau leista, pardavus savo dalį, t.y. akcijas. Jomis pradėta spekuliuoti biržose.

Komercinės teisės atsiradimo šalimi
galima laikyti Italiją. Italijos laisvieji miestai, plačiai praktikavę jūrų prekybą, suteikė palankias sąlygas pirklių korporacijoms atsirasti. Prekybos taisyklės papročių pavidalu klostėsi kiekvienos korporacijos viduje. Po to jos buvo perimamos kitų korporacijų, ilgainiui vienodinamos tapo prekybinėmis tradicijomis ir pagaliau valstybės sankcionuotos pavirto komercinės teisės normomis, įtvirtinusiomis komercinius teisinius santykius. Dėl tolimųjų miestų prekybos, pagaliau dėl valstybių prekybos, ūkio subjektų komercinė teisė tapo reiškiniu, peržengusiu nacionalinės valstybės ribas, o prekyba tapo transcedentiniu ekonominiu ir teisiniu reiškiniu. Galiausiai susikūrė tarptautinės prekybos organizacijos, paplito tarptautiniai atsiskaitymai ir būdingos jiems finansinės veiklos formos.

XII – VIV a. Italijos miestuose susiformavo pirmieji bankų prototipai. Italijos miestų valdyme dalyvaudavo ir gyventojai – tokia mokesčių surinkimo forma. Atsiranda valstybinis skolinimąsis, kuriam aptarnauti sukuriami specialūs susivienijimai, kurie priimdavo lėšas iš gyventojų ir įpareigodavo mokėti palūkanas. Skolinimas iš dalies buvo privalomas, iš dalies ne.

Vėliau valstybės ima reguliuoti bendrovių veiklą, priimami atitinkami įstatymai 1856m. – Akcinių bendrovių istatymas Prancūzijoje, 1843m. – Vokietijoje.

Juridiniai asmenys komercinę teisę domina jų, kaip pagrindinio komercinės teisės reglamentuojamo civilinės apyvartos dalyko, subjektiškumo aspektu. Juridinio asmens sanprata atsirado laipsniškai ir įsitvirtino teorijoje ir praktikoje tik kapitalistiniams santykiams tapus vyraujančiu ekonominiu reiškiniu. Juridinio asmens, kaip savarankiško civilinės apyvartos dalyvio, apibūdinimas, gyvuojantis iki šiol, priklauso Vokietijos teisininkams, civilinės teisės specialistams K.-F. Savinji ir Gierke. Šie du teisininkai atstovauja vienai kitą papildančioms juridinio asmens apibūdinimo teorijoms: Savinji funkcijos (arba fikcijos) ir Gierke realumo (arba organinei).

Savinji nuomone, tik žmogus gali būti ir yra tikrasis teisės subjektas. Pozityvioji teisė gali susiaurinti arba išplėsti teisės subjektų ratą dirbtinai sukurtų subjektų sąskaita. Juridinis asmuo yra dirbtinai sudaryras teisės subjektas. Toks dirbtinis darinys sukuriamas tik juridiniais tikslais. Realūs Savinji nuomone, teisinių santykių subjektai gali būti tik fiziniai asmenys. Juridinis asmuo, kaip paprasta fikcija, yr. neveiksnūs. Veiksniais galima laikyti tik juridinio asmens valdymo organus, kurie yra ne kas kita kaip fizinių asmenų sąjunga. Šios konsepcijos įtakoje Vokietijos civilinio sąvado (kodekso) 26 paragrafe juridinio asmens valdyba vadinama “sąjunga” ir pripažįstama juridinio asmens teisėtu atstovu.

Svinji konsepcijanulėmė juridinių asmenų steigimo ir teisnumo pripažinimo tvarką. Vikietijoje tik kompetetingų valdžios organų sprendimu galima pripažinti juridinį asmenį egzistuojančiu teisės subjektu ir įteisinti jo veiklos sferą. Taip buvo suformuota leidiminė juridinio asmens registracijos tvarka ir specialusis juridinio asmens teisnumas. Ši tvarka leido kontroliuoti juridinių asmenų veiklą ir atskaitomybę. Funkcijos teorija labai paplito. Ji vyrauja Anglijoje ir JAV. Sekdamas Savinji , JAV Aukščiausiasis teismas byloje The Trustees of Dartmouth College v. Woodward apibūdindamas korporacijos esmę pabrėžė, kad korporacija yra dirbtinis susivienijimas, nematomas, nejuntamas ir egzistuoja tik įstatymo požiūriu. Ši pozicija JAV vyrauja iki šiol. Ja vadovaujasi Anglijos ir JAV įstatymų leidėjai. Anglijos ir JAV doktrina ypač didelį dėmesį skiria fikcijos teorija propaguojamam juridinio asmens ir jį sudarančių fizinių asmenų teisių ir pareigų priešpriešinimui. Juridinio asmens nepriklausomumo nuo jį sudarančių asmenų pripažinimas ir įteisinimas tapo pagrindiniu JAV ir Anglijos korporacijų teisės principu. Šis principas pripažįstamas visose teisinėse sistemose. Iš Vokietijos tokia pozicija atkeliavo ir į Lietuvos įstatymus.

Organinės (realumo) teorijos pagrindėjas Gierke juridinį asmenį laikė realiai egzistuojančiu teisės subjektu., kuris yra būtinas normaliam valstybės funkcionavumui. Tuo metu Vokietijoje pradėjo įsitvirtinti valstybinis kapitalizmas. Gierkės teorija pateisino ir paaiškino naujų valstybinių darinių teisinį statusą ir jų funkcionavimo teisėtumą. Gierkės nuomone, juridinis asmuo yra sąjunginė (jungtinė) asmenybė. Todėl tokios asmenybės veikla yra teisėtvarkos pripažinta žmonių sąjungos veikla, kuri skiriasi nuo asmenų sumos sąjungoje kaip visumos – teisių ir pareigų (prievolių) turėtojos. Tokia asmenybė egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės kaip tam tikra realybė, kuri turi savo valią ir veikia. Juridinio asmens valia suprantama kaip bendra įeinančių į sąjunginę (jungtinę) asmenybę narių valia arba kaip jų interesų išraiškos forma – valių suma. Taigi Gierkė sužmogino juridinį asmenį. Dėl šios priežasties jo teorija ir buvo pavadinta realumo arba organine juridinio asmens teorija. Realumo teorijos šalininkai juridinį asmenį suvokia kaip personifikuotą, žmonių grupės interesus atspindintį darinį. Jo tikslams įgyvendinti skiriamas turtas, samdomi žmonės, kurie veikia kaip juridinio asmens kolektyvo nariai ar įgalioti asmenys (atstovai). Vykdant juridinio asmens
veiklą susiklosto pavaldumo (kompetencijos) vidiniai teisiniai santykiai ir išoriniai santykiai su trečiaisiais asmenimis (sutartinės ir deliktinės prievolės). Realumo teorijos šalininkai laikosi nuomonės, kad juridinis asmuo savo teisnumą ir veiksnumą realizuoja per kitus veiksnius asmenis. Juridiniam asmeniui atstovauja veiksnūs asmenys, kurie jį ir valdo. Kadangi juridinis asmuo suvokiamas kaip realybė, todėl jis turi savo teisinį subjektiškumą ir savarankiškai gali dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Juridinio asmens pagrindimas siejamas su dar vienu svarbiu klausimu – savininko ir nuosavybės teisės klausimu. Kaip žinia, savininkas pripažįstamas tokiu tuomet, kai jis turi daikto naudojimo, valdymo ir disponavimo teisę. Šios teisės daugiausia buvo siejamos su fizinio asmens nuosavybės teisės charakteristika. Būtent juridinis asmuo ir yra tas dirbtinis savininkas, kuriam priklauso visos šios trys natūralaus savininko teisės. Visi juridinio asmens apibrėžimai grindžiami būtent šiomis savybėmis. Todėl kalbant apie juridinio asmens esmę ir paskirtį pirmiausia reikia jį suvokti kaip tam tikrą savininką ir teisės subjektą, kuris gali turėti, kaip ir fizinis asmuo, papildomų savybių ir teisinių santykių dalyvio specifiką. Tokios papildomos savybės yra verslininko statusas, organizacinės formos ir kt. Juridinis asmuo, turėdamas jam priskirtą turtą, elgiasi su juo kaip savininks, jam priklauso teisės ir pareigos, analogiškos fizinio asmens, teisėms ir pareigoms. (8)

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1707 žodžiai iš 3145 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.